Kam vaikščioti į kiną, jeigu galima važinėti autobusais ir stebėti žmones?
Ne, kinas irgi gerai. Ten tamsu. Ir kažkodėl tamsoje skaniau valgyti nesveiką maistą. Nes niekas nemato. Ir aš pati.
Viešasis transportas - tai netgi ne 3D, tai kvantilijonas D - ir absurdo teatras, ir ir pantomima, ir performansas.
Važiuoju vieną dieną namo. Sustojime įlipa moteriškė su dideliu pirkinių krepšiu - tokis tvirtas, daugkartinis, stačiakampis. Ir labai audringai pasakoja vairuotuojui (o aš viską girdžiu - mano ausys stačios), kad kita moteriškė - teisėta krepšio savininkė įšoko į prieš tai važiavusį autobusą, o krepšį, pilną maisto prekių gėrybių - paliko. Vai bėda, bėda. Ir viskas tai pasakojama geriausiose Lotynų Amerikos daugiaserijinio kinematografo tradicijose - Chuanas pamilo Chorchitą, o ji pabėgo su Luis-Karlosu, palikusi savo nesantuokinį vaikelį Arčibaldą autobusų sustojime. Todėl visas kaimas turi vytis Chorchitą, kad apginti Chuano, o gal Arčibaldo garbę. Krepšyje, tai tikriausiai, pusryčių dribsniai, pusfabrikačiai, pigus majonezas, konservuotos pupelės ir duona. Bet juk ne tame esmė - dangus griūva! Svarbu ne turinys, o procesas! Vejames Chorchitą!
Moteriškė - ankstyvaus pensijinio amžiaus. Matyt, dar nespėjo adaptuotis prie pilno etato nelabai įdomių darbų nebuvimo.
Vairuotuojas - o ką vairuotuojas. Jis visą dieną važinėja tuo pačiu maršrutu pirmyn atgal, pirmyn atgal. Vis pramoga - trenkta boba su terba.
Per savo vairuotuojišką ryšio priemonę susisiekė su centru. Kur autobusas Nr. 23, kuris pravažiavo prieš mane prieš porą minučių? Matyt tiesiogiai su kitu autobusu susisiekti negali. Atsako jam elektroninis moteriškas balsas - autobusas Nr. 23 įvažiavo į Didsburį. Ooooo! Dūsauja moreriškė - nes ties pagrindine Didsburio sankryža 23 suka į dešinę, o 42 važiuoja tiesiai. Moteriškė nenustygsta vietoje. Trypčioja ir sukinėjasi autobuso priekyje, blaškydama vairuotojo dėmesį.
Va. Mes įvažiuojame į Didsburį. Va - matome dvidešimtrečio užpakalį. Štai jis sustoja prie šviesoforo. Mes artėjame. Vairuotuojas spaudžia gazą - viskas geriausiose Briuso Viliso tradicijose. Norintys gali įsivazduoti keleta apverstų  degančių mašinų. Šviesoforas pasikeičia. Autobusas pajuda. Mes atisudstame. Nepavysime. Bet tada jis sustoja sustojime. Už jo - lemtingasis posūkis. Moteriškė sako - ačiū vairuotojau, aš vysiuos pati. Ir iššoka pro duris. Bėga paskui 23-čią, mosikuoja... Bet jis jos nemato. Ir pasuka už kampo. Ji dairosi pagalbos, ką daryti, kąąą??? Apsisprendžia - nepasiduosiu - ir nubėda už kampo.
Va čia tai ryžtas, va čia tai atsidavimas idėjai. Tokią energiją nukreipus teisinga linkme... ech... Nuvetinti pensininkiu legionai...
Jeigu aš būčiau kokis tai naujų laikų instagraminis Jonas Mekas su skrybėle - pulčiau iš paskos.
Bet nebūdama pastaruoju piliečiu - nuvažiavau savais keliais pirkti katinui maisto ir užsiiminėti menkais buitniais darbais. Iki pensijos laiko dar yra - o tada - ohoho, laikykitės - Sedova eis pasaulio gelbėti.