2013 m. spalio 4 d., penktadienis



Štai ir praėjo šių metų trys ketvirtadaliai - 3/4 - baugi matematinė išraiška. Liko tik vienas ketvirtukas. 1/4. Aaaaaaaa!!! Jėzusmarija!!! AAAAAA!!!
Ir nors, iš vienos pusės, a koks skirtumas? Kalendoriniai metai - tik susitarimo reikalas - kur noriu, ten brūkšniuką užbraukiu. Iš kitos - senatvinis liūdesys - dar vieni metai nuskrido, kaip sidabriniai paukščiai, ar kaip ten sako LRT Sveikinimų koncertas.
Ir, asmenybės krizė, barzdoto Leva Tolstojaus pavidale - atkišusi nukramtytą nagą sako - o tu, ką nuveikei per šiuos metus??? Ir aš, žemės druskos pavidale - skėsčioju rankom, gūžčioju pečiais - va, sakau, ogi, šitą, nu...
O kuo matuojami pasiekimai? Diplomais, šešiatomiais grožinės literatūros leidiniais? Naujom mašinom, kelionėm į Tailandą?
Visuotinėse Naujametinėse deklaracijose stabiliai pirmųjų vietų neužleidžia svorio metimas, kartais maskuojamas kaip "reguliariai sportuoti", knygų skaitymas, kelionės, naujų įgūdžių mokymasis (pvz. prancūzų kalba, ukulele, fechtavimas), na ir beviltiški mesti rūkyti pažadai ar galų gale, pajudinti užpakalį ir rasti naują darbą.
Kiek iš jų įgyvendinama? Palieku klausimą atvirą.
Kalbant už save - net neatsimenu, ar kėliau sau karteles. Ko gero ne, žinau, kad beprasmiška. Planavimas ir tikslų siekimas - ne mano arkliukas. ENFP, galų gale.
Metai buvo be ekscesų - reguliariai nesportavau, ukulelės nebirzginu, knygų skaitau vis mažiau, naujų darbų neieškau... Ir, žinote, ką - jaučiuosi visai gerai. Kažkaip visai netikiu, kad kokių nors kursų baigimo sertifikatas, ar dar kokis tai viešas pasiekimo įrodymas, pakeltų mano vidutinio patenkintumo gyvenimu lygį. Būna metų, kai galima užžymėti daug pasiekimų langelių  - padariau, pabuvau, pamačiau, nugalėjau. O bendras poskonis - šiaip sau. Tai va.
Su artėjančiais!