Vakar Dūzginėlis, tas, kuris mokytojas, papasakojo mokyklos dienos įvykį.
Mokyklas didelė - apie 2000 mokinių. Jauna pradedanti mokytoja šiemet pradėjo vesti "media" dalyką kažkelintokams, kuriems 17-18 metų - kaip mūsų 12-okai. Media dalykas toks, kad visos pamokos vyksta prie kompiuterių - t.y. mokytoja beveik ir nemato mokinių veidų už monitorių. Kažkiek įsimena, bet yra skirtumas - kur normali pamoka visi sėdi veidu į mokytoją.
Mokiniai turėjo paruošti prezentaciją apie savo kultūrą - Mančesteris multikultūrinis miestas, visaip stengiamasi skatinti pagarbą ir supratimą visoms kultūroms.
Klasėje buvo du berniukai indai sikhai. Vienas nešioja juodą tiurbaną, kitas - ne. Jie sugalvojo susikeisti vietomis. Antrasis užsidėjo pirmojo tiurbaną. Ir ėjo demonstruoti prezentaciją pirmojo vardu. Be to - daugumos sikhų pavardės yra Singh. Kas, šioje situacijoje, palengvina nedorėlių sumanymą. Antrasis atsakinėjo apsimetęs pirmuoju, kai mokytoja įvartino jo darbą jis pareiškė - cha cha cha, o aš ne tas, aš kitas!
Tai turėjo būti ne tik juokinga visai klasei - nes jie visi žinojo ir palaikė šitą šposą. Jiems to buvo ne gana - sugluminti, išjuokti jauną mokytoją. Priedo jie pareiškė, kad ji rasistė ir jai visi tamsiaodžiai yra vieno veido.
Kaip minėjau - mokykla didelė, mokiniai sėdi už monitorių, daug veidų - o su tiurbanu ar kitokia unifuojančia apranga žmonės tikrai supanašėja.
Aišku, mokytoja pasiskundė vadovybei ir tiems gražuoliams klius rimtai.
Asmeniškai aš dažnai neskiriu vyrų pilkais kostiumais. Arba moterų su ofisianiais kostiumais. Nors ir mano rasės žmonės. Už kostiumo nebelieka asmenybės. O gal ir ne pas visus ji yra.
Na, šita istorija kaip ir milijonas kitų šaipymosi iš mokytojo istorijų. Aš atsimenu ir mūsų klasę - kur visi buvo, iš esmės, neblogi vaikai. Bet, mes irgi tyčiojomės iš mokytojų ir psichologiškai pažeidžiamų klasiokų. Dabar kai prisimenu - taip, tai buvo žiauroka. Bet mes neturėjome tikslo nieko įskaudinti. Tikslas - pasijuokti. Ir atrodo - ne maži vaikai - 17-18 metų - beveik studentai, praktiškai suaugę - pakankamai suaugę, kad gerti ir rūkyti, bet nepakankamai suaugę, kad suprasti kito žmogaus skausmą. Empatijos buvo nulis.
Labai smagu paslėpti klasioko krepšį į šiukšlių dėžę - tokią tarybinę, stačiakampę, būdavo kakavos spalvos arba tamsiai žalios. Paspaudus pedalą - dangtis neatsidaro.
Arba dar geriau - žiemą pakabinti jo krepšį už lango, įspraudus rankenas taip, kad atidarius langą krepšys nukristų iš trečio aukšto į pusnį. Genialu!
Klasiokas ieško, jaudinasi - skambutis, tuoj ateis mokytoja - neranda. Visi kikena. Jis nervinasi, pasimeta, blaškosi - mums labai smagu...
Aš pati neslėpiau tų tašių, kaip ir didžioji klasės dalis. Bet mes palaikėm. Neprieštaravom. Mes stebėjom šitą žiaurų farsą ir juokėmės.
Ne, mes nebuvome pikti. Mes nesijautėme pikti ar žiaurūs. Mes tik norėjome pasilinksminti tarpe tarp nuobodžių pamokų. Mes tik norėjome juoktis.
Ir visiškai negalvojome apie to vieno žmogaus jausmus.
Nieko asmeniško. Mes nieko neturėjome prieš tą konkretų žmogų. Tiesiog dėl kažkokių priežasčių jis tiko tam vaidmeniui. Ir visiems to užteko. Nes niekas nenorėtų būti to, išjuoktojo vietoje. Nors mes juokėmės ne piktai. Primityviai - taip. Bet argi ne toks yra Čarlio Čaplino komedijų juokas?
Aš nieko neteisinu. Dabar man gėda tai prisiminti. Nieko nėra baisiau už pasyvią avinų bandą. Nieko blogo nedarančią - bet ir nestabdančią blogio. Toks stebėtojiškas pasyvumas blogiau už patį blogį.
Vaikai žiaurūs, netgi sadistiški. Paaugliams labai svarbus kolektyvo statusas. Niekas nenori tapti atstumtuoju. Todėl pabrukę uodegas šakališkai kikena.
Empatija ateina vėliau. Kai pats patiri skausmą - supranti, kad ir kitam skauda. Kai pats patiri baimę ir vienatvę - suvoki, kar ir kiti turi jausmus.
Skaičiau, kad senovės Kinijoje žiauriausius kankinimus duodavo atlikti vaikamas iki 5 metų - nes jie dar nesuvokia, kas yra skausmas, jų empatija nestabdo.
Tikriausiai tai normalu. Tikriausiai, tai asmenybės formavimosi dalis. Norėtųsi pasakyti, kad taip neturėtų būti - bet pasaulis nėra tobulas ir pūkuotas - taip elgiasi visų kultūrų vaikai, vaikai iš gerų šeimų, iš visų socialinių sluoksnių. Paauglystė? Hormonai?
Nežinau receptų nuo bandos jausmo ir abejingumo. Auklėti, kalbėti, žiūrėti empatiją ugdančius filmus, skaityti knygas... Esmė tame, kad teoriškai ir protu viskas ir taip aišku, bet esant toje situacijoje visos moralinės ir etinės normos išblanksta - visi tiesiog juokiasi.
Nieko asmeniško.