2013 m. lapkričio 23 d., šeštadienis



Vakar Dūzginėlis, tas, kuris mokytojas, papasakojo mokyklos dienos įvykį.
Mokyklas didelė - apie 2000 mokinių. Jauna pradedanti mokytoja šiemet pradėjo vesti "media" dalyką kažkelintokams, kuriems 17-18 metų - kaip mūsų 12-okai. Media dalykas toks, kad visos pamokos vyksta prie kompiuterių - t.y. mokytoja beveik ir nemato mokinių veidų už monitorių. Kažkiek įsimena, bet yra skirtumas - kur normali pamoka visi sėdi veidu į mokytoją.
Mokiniai turėjo paruošti prezentaciją apie savo kultūrą - Mančesteris multikultūrinis miestas, visaip stengiamasi skatinti pagarbą ir supratimą visoms kultūroms.
Klasėje buvo du berniukai indai sikhai. Vienas nešioja juodą tiurbaną, kitas - ne. Jie sugalvojo susikeisti vietomis. Antrasis užsidėjo pirmojo tiurbaną. Ir ėjo demonstruoti prezentaciją pirmojo vardu. Be to - daugumos sikhų pavardės yra Singh. Kas, šioje situacijoje, palengvina nedorėlių sumanymą. Antrasis atsakinėjo apsimetęs pirmuoju, kai mokytoja įvartino jo darbą jis pareiškė - cha cha cha, o aš ne tas, aš kitas!
Tai turėjo būti ne tik juokinga visai klasei - nes jie visi žinojo ir palaikė šitą šposą. Jiems to buvo ne gana - sugluminti, išjuokti jauną mokytoją. Priedo jie pareiškė, kad ji rasistė ir jai visi tamsiaodžiai yra vieno veido.
Kaip minėjau - mokykla didelė, mokiniai sėdi už monitorių, daug veidų - o su tiurbanu ar kitokia unifuojančia apranga žmonės tikrai supanašėja.
Aišku, mokytoja pasiskundė vadovybei ir tiems gražuoliams klius rimtai.
Asmeniškai aš dažnai neskiriu vyrų pilkais kostiumais. Arba moterų su ofisianiais kostiumais. Nors ir mano rasės žmonės. Už kostiumo nebelieka asmenybės. O gal ir ne pas visus ji yra.
Na, šita istorija kaip ir milijonas kitų šaipymosi iš mokytojo istorijų. Aš atsimenu ir mūsų klasę - kur visi buvo, iš esmės, neblogi vaikai. Bet, mes irgi tyčiojomės iš mokytojų ir psichologiškai pažeidžiamų klasiokų. Dabar kai prisimenu - taip, tai buvo žiauroka. Bet mes neturėjome tikslo nieko įskaudinti. Tikslas - pasijuokti. Ir atrodo - ne maži vaikai - 17-18 metų - beveik studentai, praktiškai suaugę - pakankamai suaugę, kad gerti ir rūkyti, bet nepakankamai suaugę, kad suprasti kito žmogaus skausmą. Empatijos buvo nulis.
Labai smagu paslėpti klasioko krepšį į šiukšlių dėžę - tokią tarybinę, stačiakampę, būdavo kakavos spalvos arba tamsiai žalios. Paspaudus pedalą - dangtis neatsidaro.
Arba dar geriau - žiemą pakabinti jo krepšį už lango, įspraudus rankenas taip, kad atidarius langą krepšys nukristų iš trečio aukšto į pusnį. Genialu!
Klasiokas ieško, jaudinasi - skambutis, tuoj ateis mokytoja - neranda. Visi kikena. Jis nervinasi, pasimeta, blaškosi - mums labai smagu...
Aš pati neslėpiau tų tašių, kaip ir didžioji klasės dalis. Bet mes palaikėm. Neprieštaravom. Mes stebėjom šitą žiaurų farsą ir juokėmės.
Ne, mes nebuvome pikti. Mes nesijautėme pikti ar žiaurūs. Mes tik norėjome pasilinksminti tarpe tarp nuobodžių pamokų. Mes tik norėjome juoktis.
Ir visiškai negalvojome apie to vieno žmogaus jausmus.
Nieko asmeniško. Mes nieko neturėjome prieš tą konkretų žmogų. Tiesiog dėl kažkokių priežasčių jis tiko tam vaidmeniui. Ir visiems to užteko. Nes niekas nenorėtų būti to, išjuoktojo vietoje. Nors mes juokėmės ne piktai. Primityviai - taip. Bet argi ne toks yra Čarlio Čaplino komedijų juokas?
Aš nieko neteisinu. Dabar man gėda tai prisiminti. Nieko nėra baisiau už pasyvią avinų bandą. Nieko blogo nedarančią - bet ir nestabdančią blogio. Toks stebėtojiškas pasyvumas blogiau už patį blogį.
Vaikai žiaurūs, netgi sadistiški. Paaugliams labai svarbus kolektyvo statusas. Niekas nenori tapti atstumtuoju. Todėl pabrukę uodegas šakališkai kikena.
Empatija ateina vėliau. Kai pats patiri skausmą - supranti, kad ir kitam skauda. Kai pats patiri baimę ir vienatvę - suvoki, kar ir kiti turi jausmus.
Skaičiau, kad senovės Kinijoje žiauriausius kankinimus duodavo atlikti vaikamas iki 5 metų - nes jie dar nesuvokia, kas yra skausmas, jų empatija nestabdo.
Tikriausiai tai normalu. Tikriausiai, tai asmenybės formavimosi dalis. Norėtųsi pasakyti, kad taip neturėtų būti - bet pasaulis nėra tobulas ir pūkuotas - taip elgiasi visų kultūrų vaikai, vaikai iš gerų šeimų, iš visų socialinių sluoksnių. Paauglystė? Hormonai?
Nežinau receptų nuo bandos jausmo ir abejingumo. Auklėti, kalbėti, žiūrėti empatiją ugdančius filmus, skaityti knygas... Esmė tame, kad teoriškai ir protu viskas ir taip aišku, bet esant toje situacijoje visos moralinės ir etinės normos išblanksta - visi tiesiog juokiasi.
Nieko asmeniško.




4 komentarai:

  1. Nemėgstu tyčiojimosi temos. Nemėgstu ne dėl to, kad nepalaikau. Greičiausiai dėl to, kad daugeliui tai atrodo tik pokštas. Taip, niolikiniam tai tik pokštas, bet jei neauklėsi, tai taps ne pokštu. Blogiausia, kad daugeliui suaugusių tai atrodo normalu: jie tik papokštavo. Nesu pasifistė, bet esu prieš bet kokį smurtą - fizinį ar moralinį. Turiu skaudžios patirties. Skaudžios ne dėl to, ką vaikai išgyveno, bet dėl to , kokia buvo tėvų reakcija į pvz, kažkieno vaiko prasėdėjimą spintoje 2 val, kad kitam praeitų pyktis. O tėvai labai džiaugėsi, kaip jų vaikas išsprendė problemą. Ir tai buvo tarp 9-mečių. Ką bepridursi. Todėl ir nemėgstu.
    Bet kalbėti, šviesti, auklėti reikia. Tie, kas supranta, tai daro, bet mūsų visumenei oi, dar kaip toli reikia nukeliauti iki to. Nors ką ten mūsų, visur tas pats.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Taip, psichologinis smurtas dažnai yra baisiau už fizinį: sulaužytą ranką tuoj gydytojai puls gipsuoti, visi matys padarytą žalą. Psicholiginės traumos - sunkiai matomos žaizdos, dažnai vaikui tenka pačiam jas tvarstyti, nemokšiškai ir gyventi su likusiais randais.

      Panaikinti
  2. Man tai irgi labai rimta tema. Nesijuokdavau kartu su visais, bet ir negindavau. Nes kažkas buvo pamokęs, jog pagelbėjus sekanti auka gali tapti pats. Bet iš tiesų giliai viduje didžiuojuos tais, kurie po visų mokyklos patyčių dabar dirba psichiatrais, politikais, teisėjais, ar vadovais, o ne namie verda sriubą pareisiančiam baubui iš darbo ir panašias patyčias kesiantis iki grabo lentos.
    Esu užstojus vieną bendradarbę čia Anglijos platybėse, bet tik dėlto, jog savo įdirbiu jau buvau patenkinta ir maniau, tie besijuokiantys bus pamokyti. Likau nesuprasta ir praradau visas simpatijas bei laiptelius aukštyn. Kolegos pabūgo prie manęs juokauti ir apšnekinėti. Kiek pykau dėl savo naivumo, bet žinau, jog moteris išgijo nuo patirtų psicho traumų ir galų gale susiprato palikti širšių lizdą, nes jame merdėjo. Žinau, kad ateityje pyksiu dėl patyčių, bet nebesikišiu, nes santarvė bei banda visgi bus būtina iki visako galo. Geriau parodysiu kelią nuskriaustąjam į HR departmentą :(
    Aplamai patyčios pirmiausia atsiranda namie. Tėvai vaikų neįvertina, liepia vis geriau, arba nesidomi visai, nepasitiki ir bamba, nerodo meilės, tokie ir tampa skriaudžiami labiausiai..

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Manau, kad vaikų ir suaugusiųjų santykia ir patyčos skiriasi. Ir kiekviena situacija skirtinga.
      Būna, kad tas, kuris įsikiša, kad apgint ir dar lieka kaltas.
      Psichologijoje tai vadinasi Karpmano trikampis - auka, kankintojas, gelbėtojas. Ir dažnai vaidmenys keičiasi - auka tampa persekiotoju, gynėjas tampa auka ir t.t.
      http://en.wikipedia.org/wiki/Karpman_drama_triangle

      Panaikinti