2013 m. lapkričio 22 d., penktadienis

Foto: Rosamond Purcell, Petro Pirmojo išrautų dantų kolekcija. 


Sako, kad mieli asmenybės trūkumai ir keistenybės su amžiumi išauga į ydas ir aplinkinių kankinimo būdus.
Todėl man aišku, kad mirsiu po šlamšto lavina.
Tikriausiai, tai švelnios šizofrenijos forma - potraukis dėžutėms, indeliams, stiklainiukams. Kam suaugusiam žmogui reikalingi maži mieli įmantrių formų stiklainiukai? Ogi tam, kad juose laikyti įvairaus kalibro kankorėžiukus, kriauklytes ir negyvas boružes. Kam gi dar?
O dar aš turiu neaapiškinamus santykius su sudžiūvusia duona. Juodos lietuviškos duonos kepalo ketvirtis išdidžiai tarnauja smilkalų laikikliu. Kapitalistai ne iš karto supranta, kad tai duona. Sako - o kokia įdomi dekoratyvinė keramika!
Ir apskritai, aš dauguma jų duonų šiaip beskonės ir bekvapės. Kepyklose būna geresnių, bet ne visada pro jas prasuku. Negaliu aš suvalgyti visą pakuotę tuos bjaurios duonos. Todėl aš ją susidžiovinu. Mūsų orkaitė labai nepatikima, kaip ir viskas šiuose namuose. Todėl aš džiovinu paprastuoju išdėliojimo būdu - ant komodos patiesiu staltiesę, išdėlioju vazeles ir ant jų pagal įpatingą metodiką sudėlioju duonuos riekes - taip, kad tuo pat metu džiūtų visi paviršiai.
Virtuvėje to daryti, patys suprantant, negalima - ją arba suvalgys, arba apkraus šiukšlėm arba išmest. Filas jau kelis kartus kėsinosi išmesti mano taip sunkiai sukauptą miniatiūrinių stiklainiukų kolekciją.
Džo užsukęs į mano kambarį baigščiai žiūri į džiūstančią duoną. Vakar nebeištveria -
kas čia? Meno instaliacija ar vudu altorius?
Duona. Džiovinu.
Kam???
Valgyti. Man patinka sudžiūvusi duona.
Čia tave nėštumas taip veikia ar sovietinės vaikystės pasekmės?
...
Todėl aš matau susikūprinusią senutę su maišais džiūvėsių, pilnom lentynom stiklainiukų ir 16 katinų. Vieną dieną katinas šoks ant lentynos, lentyna nukris ir senutė bus palaidota po kankorėžių, prieskonių, pašto ženklų, nebegzistuojančių valstybių vėliavų, rankų darbo nėrinių ir negyvų boružių krūva. Kas gali būti geriau???