Praėjusią naktį praleidau viena name. Namas nedidelis. Be žvaigždučių. Iš abiejų pusių aplipintas kaimynų namais. Bet staiga - likusiems dviems liurbiams išvažiavus ėsti kalakuto - namas tapo nesaugiai tuščias. Dieną man buvo labai gera, ramu ir erdvu. O sutemus ir pakilus vėtrai pasidarė labai nekaip.
Viena tuščiame name. O aplink tamsa ir pavojai.
Su katinu. Bet jis krūpčiojo nuo kiekvieno garso netgi labiau už mane. Katinas nemoka kalbėti. O jam ir nereikia. Jo mintys praprasto ir aiškios. Žvilgsnis paaiškina viską. Mes suprantame vienas kitą ir be žodžių. Nejudindamas lūpų Styvas sako - duok ką nors skanaus, aš žinau, tu turi. Rytais medžioja kojų pirštus, sakydamas - atidaryk šaldytuvą, aš pats nemoku. Jokių divprasmiškų išsireiškimų, perkeltinių prasmių ir aforizmų. Užtat ir santykiai nekomplikuoti. Kad ir žmonės taip...
Už lango baisiai ūžė vėtra trankydama pašto plyšio užsklandą duryse ir kabančius laidų galus. Labai labai baisiai.
Styvo krūpčiojimas visai nepadėjo.
O vasarą pas mus buvo naktį atėję vagys. Jiems pasisekė - Krisas pabudo ir pradėjo rėkti. Jie nespėjo nusilaužti sprando užkliuvę už labai gerų daiktų - Kriso knygų, popierių, skardinių ir katino žaislų.
O dar neseniai buvo kitas incidentas - prabudau naktį nuo Kriso riksmų. Galvoju - vėl vagys. Palaukiau kelias minutes, kol jie pabėgs. Tada nuėjau patikrinti, kas atsitiko. Pasirodo, Krisas pabudo nuo triukšmo virtuvėje. Pagalvojo, kad vagys. Pradėjo rėkti gasdinimo tikslais - vieną kartą jau suveikė. Užsidėjo chalatą, palikdamas apnuogintas blyškiai baltas kojas basais pirštais su nenukarpytais ilgais geltonais nagais - gasdinimo tikslais. Nuėjo į virtuvę. Įjungė šviesą. Po virtuvę blaškėsi didžiulis ryžas katinas vartydamas puodus ir lėkštes. Toks didelis didelis. Pamatęs Krisą ėmė baisiai šnypšti. Ir iš tos baimės ir to didumo nebetilpo į kačių dureles. Ir dar labiau šnypštė, ir dar labiau blaškėsi, ir dar labiau ryžas. Krisas atidarė duris ir išvarė katiną.
Ką mes darytume be Kriso, jo rėkimo, chalato ir kojų nagų?
Vat būtent.
Aš buvau viena. Be Kriso ir jo baisių atributų. Su mažu neryžu katinu, kuris miauksi kaip viščiukas, medžioja sliekus ir krūpčioja nuo pašto dėžės barškėjimo.
Baisu.
Ir ūžia. Ūžia.
Kiekvienas dungtelėjimas skamba kaip piktų vagių žingsniai.
Labai baisu.
Saugumui po pagalvė pasidėjau žirkles ir šakutę.
Džo kambary įjungiau šviesą - kad vagys galvotų, kad namie kažkas nemiega.
Tuo metu, tai atrodė gana racionalūs sprendimai.
Aš tokia pat drąsi, kaip ir Styvas. Netgi mažiau - aš bijau sliekų. Neturiu languoto chalato ir kojų nagai apkarpyti.
Kažkaip užmigau. Sapnavau savartyną.
...
Grįžo Krisas. Aš dar niekada taip nesidžiaugiau jį pamačiusi.
Galima iš po pagalvės ištraukti šakutę ir žirkles.