Gabriel Cornelius von Max, 1889

Manau, iš mano aprašymo aišku, kad su kaimynu Krisu kažkas ne tvarkoj.
Negali jaunas (27 m.) sveikas vyras sėdėti dienų dienom tamsiame kambaryje ant pribezdėtos sofkutės, zu obuoliniu kompiuteriu ant kelių, apsikrovęs popieriais, čipsų pakuotės ir pan. šlamštu.
Lengviausias variantas - numoti ranka, šyptelti, vyptelti  - ai, liurbis, ko norėti.
Tokių ar kitokių Krisų tūkstančiai. Gal ne visi turi applą ir sofkutę, gal kai kuriuos aplinkybės verčia trepsėti į darbą - bet esmė nuo to nesikeičia.
Žmogus ne gyvena - tiesiog egzistuoja.
Krisas be galo apsiskaitęs, išsilavinęs, taiklus humorojo jausmas. Bet netgi ne tai. Netgi be jokių asmeninių subjektyvių nuostatų - šaltai, racionaliai, objektyviai - visuomenė daug praranda neišnaudodama Kriso potencialo.
Valstybė apmokėjo jo vidurinį išsilavinimą, sveikatos apsauga - vien tai nemaža investicija. Už studijas - bakalaurą ir magistrą mokėjo pats, ėmė paskolą. Jis protingas, talentingas - ir dabar visi jo talentai ir potencialas - rūgsta ir pelyja ant sofkutės.
Kiekvienas žmogus yra visuomenės dalis. Kiekienas žmogus yra vertingas. Gal dabar, kai mūsų tiek daug, kai kurių teigimu - netgi per daug, mes pamirštame apie atskiro individo vertę.
Seniai, labai seniai, kai žmonių buvo nedaug, jie gyveno mažomis grupelėmis - kiekvienas žmogiškas vienetas buvo vertingas - tai dar viena rankų ir kojų pora medžioklei, dar vienas giminės pratesėjas... Deivė motina - vaisingumo deivė. Platūs klubai, didelės krūtis - kuo daugiau vaikų. Dabar žmonių netrūksta. Ir mados pasikeitė...
Bet aš ne apie tai. Ne apie papų dydį.
O apie tai, kad kiekvienas žmogus yra svarbus ir brangus. Ir urviniais, ir dabartiniais laikais, jeigu žmogus susilaužo koją - jį visi slaugo, neša maistą į lovą. Sugis koja - vėl bus darbingas ir naudingas. Šiais laikais čia tau ir rentgeno nuotraukos ir elektromagnetinis rezonansas. Ir  reabilitacinės fizio programos, masažiukai, pratymukai. Kad viskas atsistatytų ir dirbtų kaip reikia!
Su kaulais viskas aišku. Ir su bronchitais, anginom - antibiotikai, vitaminai, poilsis. Su sugedusiais dantim, trumparegyste - užtaisysim, akinius išrašysim. Viskas bus gerai. Kaip naujas.
Bet būna ne tik lūžę kaulai. Kartais sulūžta kažkas viduje. Galvoje. O smegenys - toks pats organas kaip ir visi kiti. Tik sudėtingesnis. Jį ne taip paprasta diagnozuoti. Ir neužgipsuosi, neužplombuosi.
Išmoko jau gydyti kai kurias psichines ligas. Kitas prislopinti.
Bet jeigu žmogus nelaktso nuogas gatvėje, nekalba su angelais, o tik sėdi dienų dienom ant sofkutės su kompiuteriu, cocacola ir čipsais - visi numoja ranka, šypteli, vypteli - ai, nieko tokio, tokių daug, Anglijoje tai normalu...
Akivaizdu, kad kažkas sulūžo Kriso viduje. Negali sveikas, jaunas, išsilavinęs žmogus nieko nenorėti. Todėl vienas žodis ankstesniame sakinyje netinka - sveikas. Nėra jis sveikas - sveikas žmogus sutvertas judėti, kurti, siekti. Matyt, sutrikus tam tirkų homronų - dopaminų, endorfinų ar kokio ten bieso gamyba. Aš ne medikė. Bet nereikia būti mediku, kad matyti, kad su Krisu kažkas negerai.
Šiuo metu, tai yra užburtas ratas. Jeigu man sumokėtų daug pinigų už tai, kad sėdėčiau tamsiame kambaryje ant sofkės su kompu ant kelių ir dienų dienom žaisčiau žaidimus, skaityčiau "Guardian" straipsnius ir čatinčiau su draugais per fb, valgyčiau kasdieną čipsus su cocacola, sudegintas dešreles su pervirusiais makaronais, išeičiau į lauką tik parūkyti ar iki parduotuvės - po 2 savaičių man prasidėtų depresija ir skrandžio opos. Bet žmogaus organizmas pripranta prie visko. Tačiau toks gyvenimo būdas sukelias apatiją ir depresiją. Ir nėra jėgų kažką keisti.
Darbo birža moka jam pašalpą. Draugai nuperka alaus, romo ir žolės - nes šiaip jis įdomus pašnekovas.
Bet tai nieko nekeičia ir deja, nematau, kad artimu laiku pasikeis.
Ir gaila man jo talento, proto, išsilavinomo ir jaunystės.
Nežinau, kuo iš tiesų matuojamas žmogaus gyvenimo prasmingumas. Ne iškastais grioviais, praduotais vambzdžiais, sudarytais sandėriais, iškeptais kepalais, nukirptais plaukais. Vien nuo to, kad žmogus sėdi 8 valandas per dieną prie kasos ar kompiuterio, kurio nekenčia ir laukia penktadienio - jo gyvenimas nepaprasmingėja.
Tačiau viskas pasaulyje yra paremtas "imti ir duoti" dėsniu: tu kažka gauni ir kažką atiduodi. Jeigu tik ima ir nieko neduoda - tai yra juodoji skylė.
Darbo birža metų metus jam moka pašalpas. Jau sukišti tūkstančiai iš biudžeto. Ir jokio prasmingo rezultato. Tai skatina jį vegetuoti. Gaila į sofkę sukištų talentų.
Skrendam į Marsą, naudojam nanotechnologijas, tyrinėjam smegenis - o elementariai padėti realiems žmonėms, o ne pelėms laboratorijoje - negalime.
Tas pats su benamiais. Labradors organizacijos jiems duoda lėkštę sriubos, šiltą striukę ir lovą prieglaudoje - tai padeda jiems nenumirti. Bet tai nepadeda jiems gyventi. Nes viduje kažkas sulūžo ir sriuba to nepataisys. Jie patys bando tai taisyti alkoholiu ir narkotikais. Deja, tai tik nuskausmina, bet negydo...
Iš tiesų, aš čia ne tik apie Krisą. Milijonai žmonių gyvena su psicholiginiais sutrikimais. Skamba banaliai.
Lengviausia ir beprasmiškiausia jiems pasakyti - susiimk, perženk per savo baimes, daryk kažką. Jeigu tai būtų taip paprasta - jie darytų. Jeigu nedaro - reiškia negali, reiškia, kažkas viduje neleidžia. Tai tas pats, kas paralyžiuotam žmogui sakyti - susiimk, atsistok ir eik. Jis tiesiog negali. Pas vienus paralyžiuotos kojos, pas kitus - paralyžiuota asmenybės, charakterio dalis. Ne kiekvienas gali pats sau išsioperuoti apendicitą, susigipsuoti koją ir išsigydyti fobijas...
Tai va.
Žemė ne plokščia. Šviesos spidulys sudarytas iš spalvų spektro.
Nėra sveikų žmonių - yra tik nepakankamai ištirti.