Aš vis galvojau - kodėl mane erzina geradariai?
Gero darymas yra, be abejo - gerai. Jeigu žmonės vieni kitiems nepadėtų - nebūtumėm išnaikinę neandrtaliečių ir išplitę po visą pasaulį. Pasauliui nuo to būtų tik geriau.
Padėti, paremti, palaikyti, dovanoti, skolinti, gelbėti - viskas labai verta ir teisinga.
Čia ne apie tai.
Yra tokia patologiškų geradarių padermė.
Atrodytų - žmogus sukasi, iš kailio neriasi, kad padėti aplinkiniams - o tau, Sedova, nepatinka.
Nepatinka. Erzina. Užknisa.
Norisi bėgti nuo tokių geradarių - bet jie vejasi iš paskos - imk dar mano gero. Nenori? Priversiu. Užminsiu ant kaltės jausmo - va kokie visi nedėkingi, aš jiems gerą, aš aukoju savo brangų laiką, o jie nevertina...
Paprastai toks geradarizmas būdingas moterims. Manau, šaknys glūdi vaikystėje, kai mažam vaikui tėvai sakė - būsi gera mergaite, aš tave mylėsiu. Arba - kokia tu šiandien negera, nemyliu negeros mergaitės.
Vaiko galvoje susiformavo ryšys - kad būti vertai meilės, reikia būti gerai.
Išaugo. Bet vis tiek  galvoje kirba "nebūsiu gera - nemylės".
Tradiciškai berniukas yra leidžiama būti labiau išdykusiais, padaužom, o mergaitės turi būti švarios su bantukais. Nubrozdinti keliai - neteisinga.
Jeigu vaikas nėra gavęs besąlygiškos meilės, jeigu mano, kad neturi teisės būti mylimas vien todėl, kad jis tiesiog yra - jis visaip kaip bandys tą meilę užsitarnauti. Kalbu ne apie vieno konkretaus žmogaus meilę, o apie bendrą abstrakčios meilės jausmą - aplinkinių vertinimą.
Aš noriu būti mylima? Noriu. Reikia užsitarnauti. Reikia! Ką čia gero padarius? Einu padėsiu Jonui!
O Jonas sako - ačiū, aš pats, vėliau, man dabar nedega. O ji - ne ne ne, dabar! Aš tau padėsiu, paskui pavysiu ir dar kartą padėsiu!
Tokie savarankiški, pagalbos neimantys piliečiai nepatenkina geradarystės troškulio.  Todėl patologiški geradariai apsupa save nelaimėlių pulku - tai dėkinga dirva jų nežabotai nepatenkintai geradariškumo energijai išlieti. Bet ir jie anksčiau ar vėliau pasisotina geradario pagalba, sako, ačiū labai, man jau gana. Ir geradaris vėl lieka prie suskilusios geldos.
Vėl žmonės nedėkingi. Ir vėl eina iškoti naujų nelaimėlių.
Dažnai už tokio noro visiems padėti slypi ne tik iš vaikystės atsineštas meilės užsitarnavimo poreikis, bet ir/arba pilietis nesugeba susitvarkyti su savo gyvenimu. Jei savo paties gyvenime yra kalnas nepajudinamamų problemų - svetimų problemų sprendimas tampa psichologiniu surogatu, dėmesio nukreipimu. Savo problemos visada atrodo didesnės, baisesnės, sudėtingesnės. Svetimas spręsti paprasčiau. Todėl geradariai skuba mokyti, padėti, skatinti kitus, vietoj to, kad pradėti nuo savęs.
Ir vėl - lieka nepasitenkinimas. Nes surogatas lieka surogatu - labai malonu, kad pas Petrą viskas susitvarkė, bet tavo paties problemos niekur nedingo.
Vėl gi - noras padėti savo artimiesiems yra visiškai natūralus. Paaukoti labdaros organizacijoms. Jei tai vyksta natūraliai, be daužymo save į krūtinę ir neįvertinto mesijos pozos.
Labai retai sutiksi nuoširdžiai altruistiškai gerą darantį žmogų. Kuris moka padėti ir paleisti. Pagelbėti ir palaiminti - be jokios pasąmoninės savanaudiškos minties.
Dažniau už to slypi hipokritiška nuostata ir gero darymas pavirsta į meškos paslaugą.
Turiu kelis tokius piliečius. Amžiaus skirtumas ir mandagumas neleidžia pasakyti - užsiimkite savo reikalais.