2014 m. sausio 5 d., sekmadienis



Ne, aš visai nesiūlau nieko nieko nedaryti, tik kimšti pyragus ir žiūrėti muilo operas.
Anaiptol.
Įrašo apie Nijolę esmė priešinga - daryti, tai ką mėgsti ir išmokinti save mėgti tai, ką darai, suprasti savo poreikius ir neprievartauti savęs.
Kodėl aš netikiu naujametinėm rezoliucijom ir darbų sąrašais? Iš asmeninės patirties. Man labai patinka sudarinėti darbų sąrašus - ir jų nedaryti. Nemylimiaisi darbai migruoja iš vieno sąrašo į kitą, kol man pačiai būna labai negerai. Nenumaldomos aplinkybės įstumia mane į kampą, kur aš spirgu ir raudonuoju. O tai yra labai nemalonu.
Yra žmonių rūšis, kuriems nereikia sąrašų, pažadų ir rezoliucijų. Jie sportuoja, geria šviežiai išspaustas salierų sultis, lipa karjeros laiptais, kaupia sąskaitose skaičiukus ir jų dantys baltis ir lygus. Tik bėda tame, kad bent jau mano sutikti tokie individai 1. skaito save antžmogiais, o visus likusius žemės kirmėlėm, tokie latentiniai hitleriai arba 2. yra visiška tuštybės mugė, kur svarbiausias gyvenimo prioritetas yra six packas ir gražiai atrodyti klubinėse nuotraukose, babūniški alfos. Kiti viską laiku darantys žmonės ne hitleriai ir ne babūnai, o tiesiog darboholikai su obsesiniu - kompulsiniu sutrikimu - kas vargina ir juos pačius, ir jų artimus.
Labai reta žmonių rūšis - žmonės atradę save ir savo misiją. Gyvenantys savo pašaukimą, realizuojantys savo talentus, natūraliais suderinantys noriu+reikia+galiu. Tai yra laimingi, patenkinti, harmoningi žmonės. Jie irgi gali turėti six packą, baltus dantis ir gerti salierų sultis - tik tame nėra pozavimo ir dirbtinumo. Jeigu jie užsiima joga - tai todėl, kad jiems patinka, o ne dėl mados. Ir kadangi jie yra nuoširdžiai laimingi ir užsiėmę savo reikalais - jiems nėra poreikio niekinti kitų ir skaityti juos žemės kirmelėm.
Tokių žmonių mažai.
O visiems būtų geriau jeigu jų būtų daug!
Ir aš bandau save atvesti į tą harmonijos su savimi ir darbais kelią. Sunkiai sekasi. Tik supratau vieną dalyką - savęs laužymas ir prievartavimas nieko gero neduoda. Vieną kartą prisiversi, antrą kartą prisiversi - o kai prievarta atsileis - dūšia paims savo. Prievarta niekada neduoda gerų vaisų - ji užspaudžia įkvėpimo kanalą ir darbai gaunasi vidutiniški.
Grįžtant prie rezoliucijų, tikslų ir darbų plano - supratau, kad jie man sukelia tik depresiškas nuotaikas ir nusivylimą savimi.
Viskas gi labai paprasta: laimė yra lūkeščių ir rezultato santykis.
Pvz. jei tikiesi gauti dovanų saldainių dėžutę, o gauni seniai išsvajotą plokštelių grotuvą - gyvenimas nušvinta naujom spalvom.
O jeigu mergina tikisi dovanų kelionės į Seišelus, o gauna savaitgalį Palangoje palėpėje pas babytę. Ar ji bus patenknta? Užjaučiu vaikiną.
Toks ir mano santykis su tikslais, rezoliucijom ir darbų sarašais - vietoj žydro okeano gaunu drėgną palėpę. Noriu kalnus nuversti - o rezultate išbraukiu tik 3 punktus ir 36.
Todėl dabar bandau praktikuoti kitokią strategiją - neplanuoti, nesiekti, o tiesiog daryti tai, kas darosi.
Kas iš to gausis? Na, blogiau už neįgyvendintus planus nebus.