2014 m. sausio 1 d., trečiadienis



Yra kažkas labai mielo, naivaus ir žmogiškai beprasmiško visuose tuose pažaduose sau sportuoti, nerūkyti, mažiau ėsti, mokytis kalbų ir augti virš savęs.
99% jų eina katinui po uodega ir piliečiai toliau nesportuoja, rūko, ėda kas papuola, nesimoko ir neauga.
Dostojevskis šia tema parašytų romaną "Pažadai ir nusivylimai". Apie labai gerus žmones, kurie labai norėjo kažką keisti, daryti, sudarinėjo sąrašus, žadėjo, svajojo, klausėsi motivacinių paskaitų, skaitė knygas "kaip tapti labai plonu ir labai turtingu", gėrė vakarais pasukas, o iš ryto vandenį su citrinos sultimis, šypsojosi veidrodžiams, giliai kvėpavo ir nieko nedarė. Nereikia būti Dostojevskiu. Tokią knygą ir aš galėčiau parašyti apie save.
O viskas yra labai paprasta. Kodėl žmonės nedaro tai, ką sau pažada? Ogi todėl, kad jiems iš tiesų to visai nereikia. Kažkas iš išorės jiems įteigė, kad jiem reikia mokytis, tarkime, užsienio kalbos. Taip, tai labai logiška - išmokus užsienio kalbą, galima gauti geresnį darbą, daugiau uždirbti ir gyventi ilgiau ir laimingiau. Kaip gi nereikia? Reikia. Visi nori daugiau uždirbti ilgai ir laimingai. Todėl žmogus, kodiniu vardu Nijolė, užsirašo į savo kalnendorių - mokytis užsienio kalbos. Bet, tarkime, Nijolė dirba 16 valandų į dieną anglies kasykloje. Pareina namo labai pavargusi. Ir ko jai tuo metu labiau reikia - užsienio kalbos ar dušo ir miego? Sakysite - o kaip gi savaitgaliai? O savaitgaliais Nijolė ado vyro ir 8 vaikų kojines, raugina kopūstus, verda obuolių sūrį ir tikrina namų darbus - nes kitaip ji bus prasta žmona, mama, dukra, marti ir kaimynė.
Jūs sakysite taip nebūna - šiuolaikinės Nijolės nedirba anglies šachtose ir neado kojinių. Gal ir taip.
Bet jos turi kitų užsiėmimų, kurie jiems tuo metu reikalingesni, negu užsienio kalba ir zumba. Gal Nijolė  yra ekstravertė ir jai būtinai reikia pabendrauti su draugėm prie kavos puodelio. Viskas, ką daro žmogus jam vienaip ar kitaip yra reikalinga ir būtina. Nijolė viršininkas žąsinas, darbe - širšių lizdas, vyras dirba taksistu naktinėmis pamainomis, vaikai - nesukalbami paaugliai. Psichologui pinigų nėra - uošviai statoso sodo namą. Todėl pasiplepėjimas su draugėmis prie kavos puodelio ir varškės pyrago - jai gyvybiškai būtina. Tai jos vienitelis psichoterapijos būdas. Arba vakarinis serialas su lėkšte blynų su uogiene. Šeimoje jausmai atšalę, iš vyro gero žodžio nesulauksi, o seriale - aistros ir liubofff... O blynai su uogiene - endorfinai. Ir tuo metu jai tai reikalingiau negu numesti 10 kg ir išmokti tą prakeiktą užsienio kalbą...
Ir kompiuteriniai žaidimai - Nijolė, aišku, jų nežaidžia. Bet žaidžia Kristina ir Danielius. Aišku - laiko marinavimas. Bet tai irgi patenkina tam tikrus jų poreikius.
Ne visiem reikia karjeros ir milijonų. Jeigu tikrai reikėtų - žmonės imtų ir darytų. Dabar. Šiandien.
Jeigu nedaro - reiškia to reikia ne jiems patiems, o tėvams, sutuoktiniams, visuomenei... Vienintelio teisingo gyvenimo būdo modelis brukamas iš visų spaudos leidinių. Visos tos knygos turėtų vadinti "Kaip tapti ne savimi". Ar tikrai visiems reikia važinėti ferari?
Aišku, dar veiklą stabdo vidiniai blokai. Baimės atsineštos iš praeities. Mylimų artimų kažkada pasakytos kandžios pastabos, išjuoktos nesėkmės ir kiti psichologus maitinantys smegenų gyventojai.
Bet ir jiems įveikti yra tik vienas receptas - suprasti, ko tu pats nori ir ko tau pačiam reikia. Ir jeigi nori ir reikia - pirmyn. Akys bijo - rankos daro. Aplinkinių kritiką - siųsti necenzūrine kryptimi.
Ir angliakasė Nijolė išmoks pilotuoti malūnsparnį. Nes ji suprato, kad ji būtent to nori, o ne užsienio kalbos.