Visiems tikriausiai aišku, kad mano blogas buvo išėjęs motinystės atostogų. 

Vis gi tokį pavadinimą "motinystės atostogos" su žodžiu "atostogos" galėjo sugalvoti, tik vyras, niekada neprižiūrėjęs vaikų. Čia galima išvesti ilgą temą apie motinos vaidmens nuvertinimą patrirchalinėje visuomenėje, bet paliksiu tai kiekvieno savarankiškam laisvalaikio pamąstymui. 

Kaimynas klausia manęs:

 - Tai ką tu veiki šiom dienom? 

- Vaiką prižiūriu, maitinu krūtim... 

- A, tai nieko neveiki.

Kitas pažįstamas irgi klausia:

- Ką veiki?

- Su kūdikiu aš visą laiką, mažiukas, juk valgo beveik be sustojimo...

- A, tai čilini.

Ir tada tampa aišku, kaip dauguma vyrų mato motinystę, kūdikio priežiūrą ir motinystės atostogas. Su kokteiliu vienoje rankoje, vėduokle kitoje, papajų kauke ant veido ir žuvytėm graužiančiom kulnis. O vaikas sūpuojasi hamake.

Aš, kaip visada, norėjau parašyti visai ne apie tai. Tiesiog, minčių srautas užsikabino už to debiliško žodžių derinio, mat angliškai tai yra "maternity leave". "Leave" verčiamas, kaip "atostogos", o atostogos asocijuojasi su bimbalo voliojimu. Tie, kas turi vaikų ir/arba sveikos nuovokos ir be aiškinimų supranta, kad viskas ne visai taip.

Tai čia toks apdeitas tiems, kas neseka manęs G+.

Man labai pasisekė. 

Vaikis išsirito ramus. Na, nelabai turiu su kuo palyginti, tačiau man atrodo, kad ramus. Reiškia ramus.

Tėvystės kursuose kelis kartus su išraiška pakartojo, kad reikia nusiteikti, kad pirmi 3 kūdikio gyvenimo mėnesiai yra kaip ketvirtas nėštumo trimestras tik vaikis ne viduj, o išorėj, t.y. ant mamos. Ir visas mamos darbas - maitinti, maitinti, maitinti. Niekuo nesirūpint, tik sėdėti su vaiku. Aš taip ir nusiteikiau. Gal todėl man ir atrodo, kad kol kas nėra taip sunku, kaip dalis patarėjų gasdino - kaip beprotiškai sudėtinga būti vienai, po cezario, su kriokiančiu kūdikiu ant rankų. Ne, nėra laiko kokteiliams ir papajų grožio kaukėms, bet mes su vaikiu gerai sutariam ir džiaugiamės vienas kito kompanija. Na, jei labai norėčiau ir papają ant veido užsitepčiau, bet mums to visai nereikia.

Motiejukui 2 mėnesiai. 

Per tą laiką jis spėjo susirgti gelta, numesti svorio, pagulėti ligoninėj po UV lempa, pasveikti, priaugti svorio, nuplikti, ataugti, išmoko šypsotis, čiulpti kumštį ir kalbėti savo teletabiška kalba.

Ir aš daug visko išmokau. Visko net neišvardinsi. Ir mokausi toliau.