Apdeitas tiems, kas neseka mano burnojimų G+. Sekantys G+ šimtą kartų visa tai skaitė.
Gyvenu dabar viena. Ne visai viena, bet ir ne visai dviese - su Motiejum, kurį užskaitome kaip pusę žmogaus. Ne, aš nenuvertinu jo sugebėjimų pūsti seilių burbulus - tai neabejotinai intelektualios asmenybės požymis, bet kol jas jis dar ne visiškai išsiritusio drugelio būsenoje - kaip ten drugeliai vystosi? Kiaušinis - vikšrelis - lėliukė - drugelis. Kažkaip taip. Pas žmonės atvirkščiai - pirma lėliuke kokone paskui vikšrelis. Motiejus kažkur per vidurį. Dar ne visai vikšrelis - iš kokono išsirito, bet šliaužti dar nemoka.
Buto paieškos ilgai nedave jokių vaisių, aš jau buvau susitaikiusi, kad teks su vaiku grįžt pas berniokus, bet likus kelioms dienoms iki didžiosios dienos vis gi dangus atsiverė ir radau man patikųsį butą. Ketvirtadienį pamačiau, penktadienį pasirašiau sutartį, šeštadienį persikrausčiau, sekmadienį - į ligoninę.
Taip aš atrodžiau įsikrausčius į naują butą:

Per lietų draugiška talka pervežėm daiktus. Sunešėm į vidų. Išdėliojom greitai, kad grįžus būtų galima gyventi. Prisėdom atsikvėpti. Apsidairėm. Ir visiems kilo tas pats klausimas - kaip visi šitie daiktai, kurie dabar užpildo dviejų kambarių butą tilpo viename kambaryje?
Butas geriausias iš visų matytų, tik minusas toks - įsitaisęs pakistaniečių rajone. Skamba daug blogiau, nei yra. Ką blogo daro pakistaniečiai? Garsiai kalba. Daugiau nieko man trukdančio nepastebėjau. Anot Wiki šitame rajone baltųjų britų 39.9%, o ten, kur gyvenai prieš tai 74.13%. Iš esmės, tai reiškia tik tiek, kad dabartiniame rajone du kart mažiau girtų. Tiesą pasakius, nemačiau nei vieno girto. Nors yra netoliese pabas su raudonveidžiais britų pensininkais. O ką daro musulmonai vietoj alkoholio vartojimo? Valgo saldumynus ir geria limonadą. Padidėjus cukraus kiekiui kraujyje važinėja mašinomis su garsiai įjungta muzika.
Pliusai - didelės parduotuvės, daktaras, biblioteka - 10 minučių pėsčiom nuo namų. Atsiradus dvasingėjimo poreikiui - Jėhovos liuditojų bažnyčia kitoj gatvės pusėj. 
Yra kaimynai pakistanieičiai. Išsiauklėjau. Vienas manęs jau prisibijo, kitas ūkyje naudingas. Ūkyje naudingas bičas bando mane šviesti, paaiškina, ką reiškia žodžiai "mutacija" ir "evoliucija". Matyt chalatas ir kūdikis ant rankų blogai atsiliepia mano išsilavinimo įvaizdžiui, net akiniai nekompensuoja.
Dar virš manęs neseniai atsikraustė pakistaniečių pora, pasakė, kad irgi greitai nori vaiko. Kol negirdžiu kaip meistrauja - netrukdo. 
Galiniame kieme yra skalbinių virvė, nuvirtusi kriaušė ir daug kačių. Kriaušės skanios. Kates bandžiau ignoruoti. Jos šoko per langus į vidų. Aš bariau ir toliau tvirtai ignoravau. Bet jos atsivedė kačiukų. Čia mano valia krito. Dabar šeriu jas. O jos šika po kriauše.
Taip ir gyvenam.

Leonardo, Madonna Litta, apie 1490

Einu gatve. Priešais eina Rumunijos romų šeima: vyras stumia vežimėlį su 2-3 metų vaiku, moteris neša ant rankų maždaug 3 mėnesių vaiką ir maitina jį krūtim. Anglijoje, kiek girdėjau, pagal įstatymą galima maitinti krūtim viešoje vietojė visur, išskyrus golfo klubus. Golfo žaidėjai nedraugiški krūtų ir kūdikių atžvilgiu. Priešingai, nei šitas Rumunijos romas, lietuvių liaudyje vadinamas čigonu - jo žmona vidury dienos eina gatve su nepridengta krūtim ir jis ramiai į tai žiūri, tiksliau visai net nežiūri, o žiūri į priekį. Nežinojau, kad romai tokie emancipuoti ir liberalizuoti. O krūtis, turiu pasakyti - didelių gabaritų, krentanti į akis.
Čia as susimąsčiau apie savo požiūrį šiuo klausimu.
Krūtys manęs nešokiruoja. Čia vienas iš viešo maitinimo priešų argumentų. Bet jūs man pasakykite - ką gali šokiruoti krūtys? Apvalios, pieno pritvinkusios. Tik visišką nesveikuolį. Mane šokiruoja supuvę dantys, bet niekas nedraudžia jų demonstruoti viešoje vietoje.
Mane šioje situacijoje šokiravo, kaip jinai gali nešti tokį klecką ant rankų IR tuo pačiu maitinti. Vaikas buvo mano Motiejaus dydžio. Motiejus - 6,5 kg džiaugsmo. Ilgai ant rankų aš jau jo nepanešioju - sveria, vienok. Eiti gatve ir maitinti - tikrai nepajėgčiau.
Ir teisingumo dėliai - kiek vyrų ramiai reaguotų į savo žmonos apnuogintą krūtį gatvėje? Netgi atmetus pataloginius pavyduolius, ne visi iš stiklainiukų geriantys hipsteriai tai toleruotų - skarele bent jau uždengtų. O čia - skaros visur kur plevesuoja, tik ne ant krūties.
Aš esu už tai, kad moterys galėtų nesigėdindamos, ramiai maitinti kūdikius krūtim.
Pati aš to dar nepraktikavau. Nes dažniausiai susiplanuoju išvykas taip, kad maitinti grįžus namo. O vyrukas vežime paprastai miega saldžiai. Visu antra, man tai nepatogu. Ne psichologiškai, o fiziškai nepatogu. Būdama tinginė, aš ieškau lengviausių sprendimų. Šiuo atveju - kaip pripratau maitint sėdėdama lovoje su kalnu pagalvių vaiką pasidėjus ant bumeranginės pagalvės - rankos laisvos, patogu, galiu skaityti knygas, žiūrėti filmus, megzti, valgyti ir t.t. Mes abu taip pripratę. Bandymai maitint jį sėdint ant kėdės ar sofos - nepatgu nei man, nei jam.
Draugas pasakojo, kad jo pakolege kovoja už tai - už teisę matinti viešoje vietoje. Specialiai eina su draugėm ir maitina ant suoliukų ir pan. Aš, palyginus, esu visiškai pasyvi šiuo klausimu, ir tiesa pasakius, dabar visiškai nenoriu dėl nieko kovoti. Tiesiog džiaugiuos Motiejaus kompanija. O ta romė, turbūt, pati to nežinodama irgi kovoja.

Gerasis feisbukas man pasiūlė prisijungti prie Pietų Mančesterio natūralaus vaikų auginimo grupės. Maitinimas krūtim, miegojimas kartu, nešioklės, daugkartinės sauskelnės ir t.t. Padvejojau, bet nuėjau į jų grupės susirinkimą pasivaikščiojimo ir pažinčių darymo tikslais, bo šitame rajone aš nieko nepažįstu. Susirinkime susirinko tik aš ir grupės vadė, kitos narės dalyvavo maitinimo krūtim festivalyje, kuris vyksta Mančesterio universitete visą savaitgalį. Maitinimas krūtimi - valstybinės svarbos reikalas.
Supratau - į vaiko auginimą aš žiūriu atsainiai. Neturiu aiškios partinės linijos.
Prieš vaikui gimstant perskaičiau porą knygų. Viena kategoriškai liepe nepaleisti vaiko nuo rankų nei akimirkai, neleisti jam vienam verkti ir būtinai miegoti kartu iki pilnametystės, nes kitaip jis jausis vienišas ir nesaugus šiame pasaulyje ir nueis šunkeliais, kita - miegoti atskirai ir leisti verkti, kol išsikrioks, sudaryti dienotvarkę kūdikiui ir jos griežtai laikytis, nesitaikyti prie vaiko poreikių - kitaip paauglystėje vaikas nutrūks nuo grandinės.
Pirmoji knyga buvo plona - įveikiau. Antroji užkniso dienotvarkės akcentavimu - taikant vaikui dienos režimą neišvengiamai jo reiktų laikytis pačiai, o nuo žodžio režimas man darosi bloga. Supratau - daugiau knygų šia tema neskaitysiu.
Jeigu paauglystėje vaikis nutrūkęs nuo grandinės nueis šunkeliais - ką padarysi.
Neturėdama aiškios pozicijos vaiko auginimo stiliaus klausimu darau taip, kaip man paprasčiausia - miegame kartu, maitinu krūtim, naudoju neekologiškas sauskelnes, valgau bet ką ir daug šokoladinių sausainių.
Miegojimas kartu yra ne pagal taisykles. Čia jau toks pasipriešinimas sistemai.
Pas mane lopšys stovi dėl vaizdo - kad atėjus vizituojančiai sveikatos tikrintojai nekiltų noras posrtingauti apie miegojimo kartu mirtiną pavojų. Taip, Anglijos sveikatos ministerija įspėja - miegojimas su kūdikiu vienoj lovoj didina kūdikio mirties riziką.
Tai va.
Grupės vadė - veganė su plaukuotom pažąstim, gimdė namie, iš visko matosi - ji prieš sistemą. Plaukuotos pažąstys - tai rimta. Tai viešas savo gyvenimo pozicijos pareiškimas.
Paklausė ar aš atėjau dėl daugkartinių sauskelniųtekos - kur jas galima pasiskolinti pabandymui, bet, deja, daugkartinės sauskelnės iškeliavo į maitinimo krūtimis festivalį. Kaip gaila, pasakiau aš su džiaugsmu širdyje.
Mane žavi žmonės su aiškia gyvenimo pozicija. Nonkomformizmas, cosmopolotianinių standartų atmetimas... Aš antakių nepešioju jau kokį mėnesį. Nes dėl kilimų plovimo sukeltos daiktų migracijos gerasis pincetas dingo be žinios. Kitiems ir tai gali atrodyti kaip nonkonformizmas.
Pala. Apie ką iš viso aš čia bandau papasakoti.
Apie aktyvią vaikų auginimo poziciją.
Ne apie pažąstis. Kiekvieno žmogaus kūnas yra tik jo asmeninis reikalas. Kol nesmirdi.
Pasikalbėjom. Ji turi knygų apie viską. Apie miegojimą kartu su vaiku irgi turi. Nes tai - gyvenimo pozicija. Kai turi gyvenimo poziciją - turi galėti ją apginti. Todėl reikia išmanyti miegojimo su vaiku istoriją ir kultūrinį aspektą. Aš pozicijos šiuo klausimu neturiu. Miegu kartu - nes tai mano mažiausio pasipriešijimo kelias. Mano liurbiška pozicija - minimumas pastangų ir streso. Dėl to ir lopšys dėl akių stovi - kad išvengti nemalonių pokalbių. Konformizmas, bl.
Sutrolololino mane tos plaukuotos pažąstys vis gi. Pasijaučiau tokia meinstryminė. Gimdžiau ligoninėje, o ne namie. Leidausi skatinama. Leidausi pjaunama. Tikra moteris klauso savo organizmo ir tiki tūkstantmečiais gimdimo patirties užkoduotos jos genuose.
Maitinimo krūtimi festivalyje nedalyvauju. Ji aiškiai tikėjosi, kad išgirdus apie tą festivalį aš nuskubėsiu ta kryptim. Nenuskubėjau. Iš vis nesuprantu viso to aikčiojimo apie maitinimą krūtim. Čia iš šito reikalo daro labai didelį reikalą. Sviestas sviestuotas. Pienas pienuotas. Taip, aš maitinu krūtim, tai patogu, sveika ir šiaip faina. Ir buteliukus sterilizuoti tingėčiau. Bet ne todėl, kad aš moteris ir motina iš didžiosios raidės.
Vis gi paėmiau dvi knygas.

Pirma apie tai, kaip mylėti savo vaikus, kad jie nenueitų šunkeliais. Antroji - apie nutysusius papus.

Nors šita knygelė yra už maitinimą krūtimi, visos moterys ir kūdykiai neatrodo labai laimingi. Mes su Motiejum atrodome tikrai ne taip. Nieko nėr mieliau už jo palaimos kupiną pieno prisisiurbusį snukutį. Ir man nekyla jokių klausimų ir nutysę papai visai neaktualu.