2014 m. rugsėjo 14 d., sekmadienis



Knygos apie vaikų/kūdikių auginimą būna dviejų rūšių - užknisančios ir užknisančios.
Pirmosios teigia, kad kūdikis tai toks trukdis, atimantis iš tėvų jų gyvenimą ir pataria, kaip išdresuoti tą trukdį, kad per daug neapsunkinti savęs. Tas trukdsi verkia, nori ant rankų, būti šalia, miegoti kartu - bet tai yra blogis. Taip iš trukdžio išaugs spuoguotas mažametis kriminalas. Trukdį reikia atpratinti, o dar geriau net nepripratinti prie meilės ir švelnumo. Tegul valgo pagal grafiką, verkia pagal sistemą, o tėvai turės laiko sau ir visą lovą seksui.
Kitos knygos sako, kad visas pasaulis yra susivienyjęs prieš mamas ir kūdikius, ir tik šitas autorius žino tiesą. Paprastai ta tiesa remiasi autoriaus vizija, kaip mamos ir kūdikiai gyveno prieš šimtą tūkstamčių metų. Autorius savo viziją myli ir mėgaujasi ja per tris spaudos lankus. Tokiose knygose yra lašas tiesos - mylėkite savo kūdikius, blem, ir klausykite sveiko proto.
Gal šitose knygose tiek priešstatos piktai sistemai, nes jos pirmą kartą išleistos praeito amžiaus septintame-aštuntame dešimtmetyje - šaltasis karas, platūs pečiai, gal tada pasaulis buvo nusistatęs prieš motinystę. Anot autoriaus, amerikoniški filmai pašiepia mamas, kurios išeina į darbą, palikusios savo vaiką su aukle ir jaudinasi visą dieną. Gal ir taip. Bet kam čia įdomu, ką tie amerikonai galvoja.
Galutinai supratau, kad daugiau knygų vaikų tema neskaitysiu. Motiejus valgo ir miega kada nori. Didžiąją laiko dali praleidžia ant manęs. Kitą susikišęs rankas į burną. Ir mes abu labai patenkinti.
Džo vis klausia - jeigu tu pavargsi nuo vaiko ir kokį vakarą norėsi kur nors išeiti, tu tik pasakyk, aš pabūsiu su juo. Kaip aš galiu pavargti nuo vaiko? Mano smegenys visiškai praplautos endorfinų, oksitocinų ir kitų natūralių narkotikų. Todėl visiems turėtų būti aišku, kad šitas blogas rieda šiknon.
Buvo Sedova žmogus. Tapo mama. Fsio. Nebėra žmogaus.