2015 m. kovo 9 d., pirmadienis



Och jau tas būties lengvumas.
Motiejus žadina 5 ryto. Su daina.
Tada už lango jau laukia kačių familija. Susiglaudę tupi ant metalinio kvadračiuko, tyrai alkanais žvilgsniais žiūri - įdomu kiek jau taip sėdi. Vis pagalvoju apie pinigų švastymą, bet vidinis sentegziuperi su egzistenciniu priekaištu sumurma - mes atsakingi už tuos, kuriuos...
Atitraukdama langus vis pagalvoju, kad jau beveik metai šitam bute ir reikia pagaliau pradėt ieškot kito. Kaimynai iš viršaus susilaukė mažo leliuko su didele nosim, nupirko jam lovytę, o dėžę pastatė priekiniam kieme. Į konteinerį ciela netilpa, tai padėjo palei gyvatvorę. Nes juk ištirps ar angelai atskris į dangų paims. Vat toks vat kultūrų skirtumas. Lyjo pora dienų. Tirpo, bet neištirpo, nuvirto ant šono, vidury susidarė ežeriukas. 
Buto ieškojimas užsiėmimas sunkus. Jeigu žinai ko nenori. Ir jegu turi vaiką ir katiną - tavęs irgi niekas nenori. Todėl atsidūsti ir pagalvoji - gal angelai atskris ir perkraustys mus į nuostabų butą be vaizdo į ežerą.
Vis rutulioju mintį keltis į Stokportą - miestuką Mančesterio palydovą - arčiau gamtos, kalvų, bet toliau nuo miesto, į kurį aš ar taip ar taip nevažinėju. Mintis kirba, bet kol kas nesimaterializuoja.
Dar kirba mintis stoti į kooperatyvą ir laukti kada atsilaisvins butas. Šalia universiteto ir parduotuvių. Bet mes nemėgstame kolektyvų ir vidinių intrigų. Ir kaip suprantu dauguma veganai. Bet mintis kirba. Kirba ir nesimaterializuoja.
Daugiametė tinginio praktika parodė - jeigu nors truputį judėti tam tikra kryptim - tikslą pasieksi.
Bet kol kas nepradėjau judinti nei kojos nykščio.
Laukiam angelų.
Daugiametė tinginio patirtis parodė - kol būties lengvumas pakeliamas - nekrutėsiu.
Ir kas bus su mano tyrai alaknų akių katinais, sėdės susiglaudę ant juodo metalinio kvadračiuko ir mes atsakingi už tuos, kuriems duodam valgyt...
Aš noriu miego.