2015 m. kovo 23 d., pirmadienis



Įsivaizduokit - visa ta istorija su rojaus sodu, Ieva, Adomu ir reptilijom yra tiesa. Ir Abelis su Kainu irgi tiesa. Ir kaip dabar madinga eina jie visi pas šeimos psichologą. Psichologas klausinėja Adomą ir Ievą apie vaikystę ir apie tėvus. Visos mūsų problemos kilę iš vaikystės ir mes visi kartojame tėvų šeimos modelį, tėvai yra mūsų elgesio pavizdys...
- Mamos aš neprisimenu. Ir tėvas apie ją niekada nekalbėjo. Nesu tikra, ar jis iš viso mūsų tėvas. Sakė, kad sukurė pagal savo pavizdį, o paskui supyko, kad suvalgėm obuolį ir išvarė. Ir dar prakeikė. Va tokia ta jo meilė. Ar meilė čia? Tėvai turi mylėti besąlygiškai..
- Na ką aš atsimenu. Kad viskas buvo gražu. Nieko nereikėjo daryti. O paskui staiga išvarė. Kodėl supyko? Nepaklausėm... Tik vieną kartą! Ir išvarė. O mes ką - mes nieko nemokėjom, nei sėti, nei arti. Daryk ką nori, sukis, kaip išmanai. Jam nesvarbu...
- O dar ji "paragauk obuolio, paragau, koks skanus"... viskas per ją!
- Ar tau kas kišo per jėgą? Suaugęs žmogus, galėjai atsisakyti. Niekas nevertė. O dabar kiekvieną dieną prikaišioja "viskas čia per tave, dabar galėtume Rojaus sode gyventi, vargo nematyti, viskas per tave!". Nei dienos ramiai nugyventi neduoda. Pjauna ir pjauna.
- Ir kaip su šitais dviem infantilais gyventi? Tėvai vadinasi. Kaip maži vaikai - nieko nemoka, nei ugnies įkurti, nei žuvies pagauti. Uogų ir tų neatskiria - kur valgomos, kur nuodingos. Kiek kartų per juos vėmiau, kad jūs žinotumėt! Tokiems iš vis vaikų negalima turėti... Ir riejasi kaip šuo su katė dėl to obuolio...
- Aha. Ir pastoviai tos pačios kalbos "o pas mus Rojaus sode.... o pas mus Rojaus sode...". Kaip sugedusi plokštelė.
- Nebegaliu taip gyventi, viskas užkniso, tuoj ką nors pritvosiu!