Prisiminiau, kad turiu blogą. Viena pažįstama priminė. O tai ir pamiršau visai.
Daug dalykų pamiršau. Jų vietą užimė kiti. Mažiau protingi, daugiau džiaugsmingi. Kam skaityti intelelektualius straipsnius, jeigu tuo metu gali valgyti vaiko koją?
O jei rimčiau - dėmesys smarkiai krito. Laistau kaktusus verdančiu vandeniu ir kalbėdama kartais pagalvoju - o kam aš tai pasakoju? Pala, pala. Kokia čia pagrindinė mintis? Ėėėėė. Net paklausiau daktarės ar čia negali būti ankstyvas alzheimeris. Jei neramina užsirašyk patikrinimui. Reikės.
Atsimenu, kadaise reguliariai rašyti blogą buvo smagu. Jis toks kaip augintinis. Bet dabar visi mano augintiai apleisti. Styvas tunka ir vaiko mažesnius už save kiemo katus. Kaktusai kažkaip bando išgyventi. Blogas dulka.
Nemoku aš multitaskinti. O jei nusisuki - kažkas suvalgo mano blakstienų tušą ir šypsosi juoda burna. Arba išžarsto katino maistą po visą virtuvę. Tikriausiai, jau ir paragavo.

Na gerai, pakalbam apie ką nors. Pvz., man aktuali tema - asmeninės ribos. Vat yra keletas patarėjų, kurios lenda ten, kur neprašytos.
Vaikų auginimas iš vis labai aktuali visiems tema. Ir tiems, kad savo jau užaugino, ir tiems, kas vaikų dar neturi, bet jau viską žino. Nes.
Bet tarkime, visai ne apie vaikų auginimą. O tiesiog.
Vat yra fizinė namų erdvė. Ir pro langą įlipa neprašytas svečias. Ką jūs darote - eik lauk, sakote. Ir rėkiate, ir kviečiate policininką, ir vejate jį lauk su keptuve/kočėlu/kėde. Nes juk negalima įsibrauti į žmogaus erdvę be leidimo.
O pvz., ateina kviestas svečias, apsidairo ir pradeda kritikuoti viską. Ir baldai ne taip stovi, ir voratinkliai nenuvalyti, ir vorai ne taip tupi, ir šiaip viskas. Ar čia jau griebt kočėlą, ar dar palaukt?
Esmė ne tame mandagu-nemandagu. O kad - kaip noriu aš taip gyvenu. Ir mano vorai, kaip nori taip ir tupi. Ar kas klausė patarimo? Ne. Tai, kaip sakoma - užrašyk ant popieriuko, susisuk ir susikišk.
O tada man kilo klausimas - kodėl aš nemapasakau patarėjoms, kad nu nereikia man aiškinti vėl ir vėl kaip man miegoti su vaiku. Ir ne dėl to, kad aš susipažinus su krūvom straipsnių ta tema, ir kad mums taip smagiau, paprasčiau ir murmurmur. Ne, tiesiog - kas su kuo miega yra niekeno daugiau reikalas. Va kodėl aš tiesiog nepasakau - ačiū, jau mes apie tai kalbėjom, aš toliau darysiu kaip man patinka ir. A todėl, kad dauguma jų vyresnės. Ir ką - nes nemandagu. Ar tikrai, juk galima mandagiai pasakyti. Todėl, kad jos ehhmmm... įsižeis? Pala, o tu t.y. aš. neįsižeidžiu, kad man aiškina? Nu. Kad išvengt konfrontacijos ir išsaugot gerus santykius ir būt ėėėė gera mergaite? O tai įtampa dėl to, kad kažkas pažeidžia tavo asmenines ribas negadina gerų santykiu??? Ir kokia tu gera mergaite, labas rytas.
Va.
Čia kas nors paprastai patsako - na nereikia taip reaguoti. Asmeninės ribos asmeninės ribos. Prisigalvoji. Žmogus pataria, nes jam tu rūpi. Čia dėmesys ir rūpestis. Ačiū reikia sakyti, o nesišiaušti ir nekelti telefono paskui.
Juk neprieina tie patarėjai-geranoriai prie kiekvieno praeivio ir neaiškina jam, kad rūkymas sukelia plaučių vėžį ir impotenciją, kad batai nutryptais išlypusiais kulnais kenkia sąnariams, kad veganizmas sukels skausmingą mirtį nuo aminorūgščių deficito...
Meilė, rūpestis ir dėmesys.
Ir kodėl gi man vis atrodo, kad čia daugiau noras būti teisiu, kad jeigu nedarai taip, kaip aš darau, reiškia - darai negerai. Todėl, kad man 68 metai, o tau 36, reiškia tu žinai 32 metais mažiau...
Prisiminiau. Atėjo kažkasa pas mane į svečius vyriškis. Ir šast - atidarė mano spintos duris.

Kaip priklauso teisingam blogui, reikia įtraukti savo skaitytojus į diskusiją:
O kaip jūs reaguojate į savo asmeninių ribų pažeidimą? Ar mokate jas apginti spygliuota viela?
Ar įsibrovėlio amžius, statusas turi jums reikšmės?