Jeigu esi įsrigęs svetimoje svajonėje, tu susimovei.

 /Gilles Deleuze/ 

Prieš kalbėdamas - klausyk,

Prieš rašydamas - galvok,

Prieš išleisdamas - uždirbk,

Prieš investuodamas -ištirk.

Prieš kritikuodamas - palauk,

Prieš melsdamasis - atleisk.

Prieš mesdamas - pabandyk,

Prieš išeidamas į pensiją - taupyk,

Prieš mirdamas - duok.

/ William Arthur Ward/

Kartais labai smagu pažiūrėti, kokie paieškos laukelyje įvesti raktiniai žodžiai atvedė atsitiktinį skaitytoją į mano virtualų kamputį.
Yra pastovūs nosies krapštymo kursų lankytojai mielieji mano skaitytojai, ir nemaža dalis tų, kurie tik šiaip pro šalį ėjo. O gooooglas koją pakišo.
Nenustoju stebėtis, kokių gilių žinių žmonės ieško interneto kloduose. Siekia dvasinio tobulėjimo. Ne kitaip:

sudai šiknoj

su slapiom kojinem

kaip dauginasi sunys

ka daryti jei norai nesipildo?

kaip sunys dauginasi nuotraukos

aš nebutinai sutinku su viskuo, ka aš sakau.

dvesia krevetes

ar imanoma suspausti dantis jeigu jie su tarpaisis

is kur pagauti drugeli

baisus plaukai
...

Dar nemažai skaitytojų užklysta ieškodami gražių žmonių, lapių, sraigių, meškiukų ir anoreksijos.

Tai susimąstau - ir apie ką aš čia?

Jau kažkada rašiau, kad mano manymu, ne visada verta daužyti galvą į sieną, jei matai, kad stengies stengies - o gaunasi šūdas paprastasis. Gal ne visai šūds, bet panašios vertės produktas. Vėl gi nesupraskite mano žodžių per daug tiesmukai - jei iš pirmo karto gaunasi, pavadinkime gražiau - blynas, tai dar nereikia galvos pelenais barstyti. Bandome dar kartą, dar kartą ir dar kartą. Kaip sakoma, norint bėgti, pirma reikia išmokti eiti. Kantrybė ir praktika dažniausiai padeda.
Bet būna, kad ir ne. Nereikia perlenkti lazdos ir atkaklumo versti į savęs prievartavimą. Galima, aišku, kad galima ir mešką išmokyti dviračiu važiuoti, ir zuikį balalaika groti. Bet ar tai verta laiko ir pastangų?
Va kartais taip ir jaučiuosi - kaip zuikių balalaikininkų ansamblio vadovė ir meškų dviratininkių komandos vyr. trenerė. Vienoj rankoj dirigento lazdelė, kitoj botagas, o burnoj švilpukas. Balalaikos groja, meškos ratais važiuoja, o aš centre visos šitos kakafonijos stoviu ir atsigrožėti negaliu. Dairausi, kur čia pabėgus, bet baisu, kad visi zuikiai su balalaikom ir meškos ant triratukų puls iš paskos. Sunku nuo savęs pabėgti.
Nebėgsiu. Sugalvosiu ziuikiams ir mešom naują veiklą.
Birbynes ir šokdynes.

Radimas, tai kažko netekimas.
Aš galvoju apie tai, galbūt net gedžiu,
ko aš netekau, kad tai rasti.

— Richard Brautigan

Brautiganas nusišovė į galvą iš .44 Magnumo. Jo irstantis kūnas buvo rastas po mėnesio su priešmirtiniu rašteliu:
"Bjauru, ar ne?"

Paskutiniu metu pagausėjo mano sveikos gyvensenos rubrikos rašliavos skaitytojų. Turbūt ne visi žino, kas aš tokia. Aptikau, kad anot Skirtumo, aš esu pavasirinio vėjelio dvelksmas, o Rokiškis laiko mane moteriškumo skleidėja ponia Ieva. Tai va, dabar bandau apsispręsti ar aš čia vėjelis, ar vis gi ponia.
Iki ponios man dar augti ir augti. O vėjelis skamba visai žavingai. Ir niekas manęs anksčiau nevadino, net kavalieriai. Tai va, vyriškiai - įsidėmėkit, moteriškėms visai patinka, kai jas vadina pavasarinio vėjelio dvelksmu. Taip taip, suprantu, kad nesąmonė, kad ne iš karto liežuvis apsiverstų. Bet nieko, pasitreniravus prieš veidrodį ir dar atitinkamą žvilgsnį nutaisius su tuo vėjeliu labai daug ką pasiekti galima. Pravers daugelyje gyvenimo atvejų.

Mano 2011-ųjų metų įvykis - persikraustymas į šitą keistą salą. Didžioji Britanija nemaža sala ir labai graži.  Dar ne viską apžiūrėjau, yra kas veikti 2012. Miestas Mančesteris manyje meilės iš pirmo žvilgsnio (prieš 3 metus) nesukėlė. Iš antro, ir iš trečio taipogi. Bet nusprendžiau duoti jam šansą, gal mums reikia pažinti vienas kitą geriau. Gal aš vis dar ilgiuosi Vilniaus, gal man reikia daugiau laiko...
Mančesteris nusipelno atskiro pasakojimo. Žavi mančesteriečių nuoširdi meilė savo miestui. O blogo miesto juk tiek žmonių šiaip sau nemylėtų. Juk nemylėtų, ar ne?
 Ir man patinka, kaip skamba "Miss Sedova". Chi chi.

Blogų aš beveik neskaitau. Daugiau žiūriu paveiksliukus. Nes būna, kad paveiksliukai geri, labai geri, o tekstas tarp jų apie tris meilužius. Išvados: prasti meilužiai, jeigu reikia net trijų vienetų. Ir iškarto imu abejoti ne tik autorės meilužių, bet ir viso blogo kokybe. Ir be to, labai daug raidžių apie tai rašo. Ar labai įdomu? Man savų užtenka. Tai ir nustojau skaityti.

O kodėl rašau? Kad mano mielos draugės ir draugai žinotų, kad aš sveika gyva. Kuo kvaršinu savo vėjuotą galvą ir ką mano akys mato.
O jei tai dar įdou ir plačiajai auditorijai - miela malonu. Nuoširdžiai prašom apsilankyti dažniau.

Šiandien mačiau atspausdintą programėlę, kur "renginio vedančioji Ieva Sedova". Vat kas būna, kai viskam sakai "taip". Kelio atgal nėra. Bet užtai smagu.

Einu plaukus dažyti, rytoj pasimatymas.

Tai va, aš tokia:

Pokalbis traukinyje

Nugirdau pokalbį traukinyje važiuodama prie jūros.
Kalbasi du viduriazietiškos išvaizdos vyrukai. Amžius sunkiai nuspėjamas 20-35. Kalbasi angliškai, bet ne su anglišku akcentu. Reiškia, emigrantai, bet skirtingų tautybių.
- Na, aš mėgstu parūkyti hašišą.
- Bet gi smirdi.
- Na taip, smirdi, bet hašas geras šūdas.
- Ne... dvokia tas šūdas, labai dvokia tas šūdas. Kaip tu gali rūkyti tą smarvę?
- Smirdi, bet geras šūdas.
- Dvokia tas šūdas. Nerūkyk. Seksas geriau, aš tau sakau - seksas daug geriau! Vesk!

Foto su teksu nesusijusi, bet gera:

Ėjau gatve ir išgirdau:
nei tai loja,
nei tai karksi,
nei tai krenkščia,
nei tai kvaksi,
nei tai rėkia,
nei tai švokščia,
nei tai žviegia,
nei tai kriuksi...
kas?

Ogi voverytė, pilka uodegytė.

Ant šakos sėdėjo ir ant visos gatvės dainavo. O gal barėsi ant viso svieto. Kas ją žino.
Maždaug taip.

Čarlis

Prieš tris savaites atėjo moteriškė kaimynė ir sako, kad prapuolė Čarlis. Išėjo ir negrįžta. Čarlis - katinas be vienos kojos. Optimistas pasakytų - katinas su trim kojom. Čia kaip su ta stikline. Bet kojų nuo to ne daugiau.
Ir nesisėdi tam Čarliui namučiuose ant palanges tarp orchidėjų. Į laisvę traukia. Kitų pažiūrėti ir savęs parodyti. Gal ir meilę kokią turi. Platonišką, aišku.
Visa apylinkė nukabinėta Čarlio nuotraukom. Žinau tą jausmą. Pati laksčiau ne kartą ieškodama savo keturkojų.

Praeinu pro šalį. Padūsauju. Kur gi tu Čarli Čarli?

Apie namą

Senas dailidė, pradirbęs pas vieną šeimininką daugiau nei 30 metų, nusprendė išeiti į užtarnautą poilsį. Jis pranešė apie tai šeiminkui, labai nuliūdindamas jį šia žinia.
Šeimininkas paprašė meistrą pasilikti dar bent vieneriems metams. Bet senasis dailidė atsisakė. Tada šeimininkas paprašė jį pastatyti dar vieną - paskutinį namą. Dailidė negalėjo atsakyti šeimininkui ir ėmėsi darbo.
Bet mintimis jis jau buvo Ibizoje toli nuo čia - darbas šlubavo ir jis visai nekreipė dėmėsio į medžiagų kokybę.
Tai buvo prasčiausias iš visų namų, kuriuos jis buvo pastatęs per visą savo gyvenimą.
Kai namas buvo užbaigtas, šeimininkas, kaip paprastai, atvažiavo priimti darbo.
Bet jis net neapžiūrėjo namo iš lauko ir neįėjo į vidų.
Jis išėmė raktą ir padavė jį dailidei: "Ačiū už viską. Tai mano dovana tau."

(autorius redakcijai nežinomas)

Gera spintelė:

Geras baseinas:

Geras patarimas:

Šiandien toks vėjas, kad aišku iš kur atsirado pasaka apie Merę Popins.
Vos nenuskridau ir be skėčio.
Žiema net nekvepia. Taip pat pilka, kaip ir pernai. Jokio skirtumo.
Nors šiandien ir nereikėjo anksti keltis, bet norėjau pilietiškai padoriai pradėti dieną. Nepavyko. Bandydama išsiridenti iš lovos užmigau ir sėdėdama, ir skersai lovos, ir užsitempus kelnes, ir su akiniais ant nosies. Ridenimosi procesas užėmė 4 valandas.
Iš pernykščių pažadų 100% įgyvendinau tik "aplankyti naują šalį" - garbė atiteko Škotijai.

Kadangi šiais metais mūsų laukia įvairių stilių ir žanrų pasaulio pabaigos, tai ir nesuksiu sau galvos tikslais, planais, prasmėm ir kt. laimės koroziją sukelenčiais elementais.

Beje, apie pasaulio pabaigą. Yra toks filmas "Melancholia". Labai nelogiškas, neįtikinantis, emocijų nesukeliantis, širdies nepaliečiantis, nieko po savęs nepaliekantis - tiesiog gražūs vaizdai. Gražu, estetiška. Bet daugiau neturiu ką pasakyti. Žiūrėti galima - tai ne laiko švaistymas, bet ir ne aukso fondas.