Poros-2

1968: Philippe ir Yvonne Halsman so 99-iais "Life" žurnalo viršelais, kuriems jie padarė nuotraukas (iš viso jie nufotografavo 101-am "Life" viršeliui).

Parašysiu viską, kaip yra ant dūšios - noriu pavirsti į katę ir šikti į batus.
Dialogas. Šviežias. Šiandien iškeptas.
- Kaip tavo savaitgalis? - klausiu iš mandagumo, nė dėl to, kad įdomu.
- Gerai, buvom pas Agnę. Žinai Agnę?
- Aišku, kad ne. Man dar Agnės betrūko. (neigiamas) "U-u."
- Ji irgi užsiima siuvimais. Kaip ir tu, užsiima siuvimu.
- Aš neužsiimu siuvimais.
- Ne??? Kodėl? Tu juk mokini siūti?
- Mokinu. Neužsiimu.
- Tai visai nesiuvi? Gavai diplomą dėl vaizdo ir viskas pamiršai?
- Kartais siuvu, kai noriu. Dabar nesiuvu.
- Kodėl?
- Laiko neturiu siuvimui.
- O ką darai?
- Dirbu.
- O laisvalaikiu?
- Laisvalaikiu man reikia pasižmonėti, į galerijas, gamtą, skaitau....
- Ką skaitai.
- Daug ką. Pvz. psichologiją...
- Tai kodėl nestudijavai psichologijos?
- Todėl, kad studijavau dizainą. Jei aš skaitau apie politiką, istoriją, vandenynų gyvius tai ką?
- Na tu keistas žmogus: studijavai vieną, dirbi kitą, domiesi trečiu.
Šitoj vietoj mane apėmė striprus "šikt į batą" jausmas.
Ne dėl to, kad pikta. Todėl, kad neturiu imuniteto idiotizmui.
Klausiu masažisto, kaip jis reaguoja į idiotizmo nešiotojus. Sako - vengiu, stengiuos nebūti šalia ilgiau nei 30 sekundžių.
Aš pati žinau, bet kad nevisada išeina. O dar tas mano mandagumas.
Yra toks geras rusiškas pasakymas "сказал, как в воду пёрнул " (pasakei, kaip į vandenį paperdei).
Reiktu nereaguoti. Bet mano organizme Jan padaugėję. Masažistas taip sakė. Jan - karštis. Todėl man karšta. Žmonės su striukėm ir šalikais - aš trumpom rankovėm ir prakaituoju. Ir dar kasausi, nes niežti. Irgi  Jan. Ir spuogai ant nugaros - irgi Jan. Karštis iš manęs veržiasi niežtėdamas ir spuoguodamas. O viskas dėl ko - dėl kaimynų.
Kur mano Jin?
Sako masažistas - kepenis valgyk, padės. O gal kaimynus kaip nors tiuk-tiuk?
Va taip iš nelaimingos  gyvūnus mylinčios ir klasikinę muziką mėgstančios, kartais piešiančios būtybės išeina Hitleris.
Kodėl nesikraustau kitur? Beviltiškai ieškau. Ieškojimas reikalauja didelių laiko sąnaudų ir baigiasi emociniu nusivylimu.
Visi apžiūrėti būstai maži, tamsūs, nejaukūs ir iš vis - širdis nedainuoja. Visi skelbimai meluoja. Nebetikiu. "3 minutės nuo pagrindinės gatvės" reiškia "velniai žino kur". "Jaukus namas" reiškia "sukelentis klaustrofobiją"...
Norit optimizmo? Pas mane ant gomurio dar ir puslė pavirtųsi į 2 cm žaizdą. Tas pats mano ugninis Jan.
Gerasis žmogus atnešė tepalo. Tepkis, sako, kas 20 min. Paskaičiau sudėtį - iš to ką suprantu - alkoholis ir gliukozė. Saldu, bet neveikia.
Beje, šiandien metai, kaip įsikrausčiau čia. Buvo gerai. Dabar ne.

Kepenų parduotuvėj neradau, nusipirkau pašteto. Gesinsim ugnį.

Smegenys ir kaip jas naudoti

Foto Robert Ludlow

Brangūs studentai,

Geriausias patarimas, kokį aš esu girdėjęs, kaip gyventi savo gyvenimą buvo sekantys keturi principai:

1. Pasirodyk

2. Keipk dėmesį

3. Sakyk tiesą

4. Neprisirišk prie rezultatų.

Geriausi linkėjimai...

 

 

Paukščiai

Foto Arthur Tress

Aš visada stebiuosi, kodėl paukščiai lieka vienoje vietoje, jeigu jie gali skristi kur panorėję.

 Ir tada aš to paties klausiu savęs.

/Harun Yahya/

Jeigu norite pamatyti drąsius - pažiūrėkite į tuos, kurie gali atleisti.

Jeigu norite pamatyti didvyrius - pažiūrėkite į tuos, kurie gali meile atsakyti į neapykantą.

/Bhagavat Gita/

Malda nepakeičia Dievo, bet keičia tą, kuris meldžiasi.

/Soren Kierkegaard /

Laikantis grandinę yra nedaug laisvesnis už prirakintą prie jos.

 /Pierre-Claude-Victor Boiste/

Poros

Styvenas Hokingas (Stephen Hawking) savo vestuvių dieną

Markas Šagalas (Marc Chagall) su žmona Bella, 1923.

Fototo Hugo Erfurth

Benito Mussolini lšalia savo meilužės Clara Petacci Milano morge, po egzekucijos, viešos demonstracijos ir išdarkymo. 1945 m. balandžio 29 d.

Viešas laiškas

Noriu tiesiog pasidalinti, paimta iš čia. Išverčiau, nes žinau, kad ne visi mano draugai laisvai skaito angliškai.

Po to, kai Ann Coulter (amerikiečių teisininkė, politinė komentatorė, rašytoja)  pavadino Prezidentą Obamą atsilikėliu (retard) savo twitter'yje pirmadienio debatų vakarą, Specialių Olimpinių žaidynių sportininkas ir pasaulio pasiuntinys John Franklin Stephens parašė jai šitą atvirą laišką:

Brangi Ann Coulter,

Nagi, Miss Coulter, jūs nesate nei buka, nei lėkšta. Tai kodėl jūs pastoviai naudojate žodį "atsilikęs" kaip įžeidimą?
Aš esu 30-ies metų vyras su Dauno sidromu, kuris vargo dėl visuomenės požiūrio, kad intelekto neįgalumas reiškia, kad aš esu bukas ir lėkštas. Aš nesu toks, bet aš apdoroju informaciją lėčiau, nei kiti. Iš tiesų, man užtruko visą dieną sugalvoti kaip atsakyti į jūsų žodžio "atilikęs" vartojimą vakar vakare.
Aš galvojau pirma paklausti, ar jūs norėjote apibūdinti prezidentą kaip kažką, kas buvo engiamas ir skriaudžiamas vaikystėje tokių žmonių kaip jūs, bet aš pakilau virš to ir radau būdą daug pasiekti gyvenime, kaip ir daug mano kolegų neįgalių sportininkų.
Tada aš galvojau, ar jūs norėjote apibūdinti jį kaip žmogų, kuris turėjo vargti ir apgalvoti viską, ką jis sako, nes visi skuba su kandžiom pastabom.
Galiausiai, aš mąsčiau, ar jūs norėjote pažeminti jį kaip žmogų, kuris greičiausiai gauna prastą sveikatos priežiūrą, gyvena žemo lygio būste su labai mažom pajamom ir vis tiek sugeba matyti gyvenimą kaip nuostabią dovaną.
Nes, Miss Coulter, štai kas aš esu - ir dar daug daugiau.
Po to, kai aš pamačiau jūsų įrašą Twitter'yje, aš suvokiau, kad jūs tiesiog norėjote sumenkinti Prezidentą susiejant jį su tokiais žmonėmis, kaip aš. Jūs galvojote, kad žmonės suprastų ir priimtų, kad būti susietu su tokiu, kaip aš, yra įžeidimas ir jūs manėte, kad jūs galite išsisukti so tuo ir toliau rodytis televizijoje.
Aš klausiau savęs, ar jūs svarstėte kitus bjaurius žodžius, bet atsitraukėte pagalvojus apie neigiamą reakciją.
Taigi, Miss Coulter, jūs ir visuomenė turite išmokti, kad palyginimas su tokiais žmonėmis kaip aš, turėtų būti priimtas kaip garbės ženklelis.
Niekas neišgyvena daugiau, nei mes ir vis tiek taip stipriai myli gyvenimą.
Ateikite kada nors prisijungti prie mūsų Specialiojoje Olimpiadoje. Pažiūrėkite, ar jūs galėsite išeiti su nepakitusia širdim.

Draugas, kurio jūs dar nesutikote,
 John Franklin Stephens
Global Messenger Special Olympics Virginia

Senokai niekas taip nepalietė mano širdies, kaip šitas laiškas.

Žmogus žmogui žmogus

Ne, neviskas man Anglijoj patinka. Ypatingai užknisa atskiri čiaupai kranai karštam ir šaltam vandeniui... ir kaimynai prancūzai.
Bet, apskritai, gyventi galima.
Ir gyventi galima žmoniškai. Ne apie pinigus čia. Apie žmoniškumą. Kad galima gyventi mandagiai ir ramiai be stumdymosi ir įžeidinėjimų viešose vietose, o ypač transporte.
Vakare važiuoju skleisti žinias. Beveik 9 vakaro, autobusas gana pilnas. Autobuso priekyje, dalyje ratuotiems vienoje pusėje moteris neįgaliųjų vežimėlyje, kitoje šeima su berniuku vaikiškame. Jaunas tėvelis su nemenka tatuiruote ROMEO ant kaklo žaidžia su atžala. Mama tuo tarpu šneka į rožinį išmanųjį. Neįgalioji moteris, be to, dar ir žvaira, sunku suprasti, kur ji iš tikrųjų žiūri, bet linksmai šnekasi su drauge.
Artėja sustojimas, iš pokalbio aišku, kad moteris vežymėlyje su vaikštančia drauge eina į kiniečių restoraną. Sveikoji nuėjo pas vairuotoją. Neįgalioji paprašė tėvelio/romeo pataisyti jos kojas, nusmukusias nuo pakojo. Jis su šypsena padėjo. Už ką gavo daug komplimentų - koks jis geras žmogus ir be to patrauklus, kaip jo žmonai pasisekė. Pastaroji į savo sėkmę reagavo niekaip, toliau kalbėdama su rožiniu prietaisu.
Autobusas sostoja. Šitas nesumanusis, nemoka pakrypti ant šono, kad išvažiuotų vežimėlis. Vairuotuojas išeina iš kabinos, studentų miniai sako palaukti, atlenkia ir nuleidžia tiltelį, ramiai, visiškai neskubėdamas ateina pas moterį, jos vežimėlis irgi nesumanusis, be variklio, vienos žmogaus jėgos galingumo, ir besišypsodamasis ir juokaudamas išstumia ją iš autobuso. Tada sulenda banderlogų studentų minia, jie šiandien kažką švenčia, išsidažę, girti ir triukšmingi.
Turiu pasakyti, kad Mančesteris ne mažas miestas. Anot Wiki 2011 čia gyveno 503 tūkst. žmogėnų. Beveik Vilnius. Nžn kaip ten jie skaičiuoja - su studžiais ar be jų. Nes šito gero yra 87 776 vientetai, o tai daugiau nei visas miestas Alytus (71 491), kuris išdidžiai pozuoja šešto didžiausio Lietuvos miesto vietoje.
Taip, kad visokie, kad čia žmonių mažiau, kad jie neskuba namo televizoriaus žiūrėti, todėl ir gali sau kantriai laukti... Ot ir ne. Nesigilinant į būtovės slėpinius, visur visko buvo - tiesiog žmogus žmogui žmogus.

Jausmus neįmanoma nusakyti žodžiais.
Ypač sunku tiksliai apibūdinti, ką aš jaučiu savo kaimynams.
Aiškumo dėlei panaudosiu vaizdinę medžiagą:

Tą dieną, kai vaikas supranta, kad visi suaugę netobuli, jis tampa paaugliu;

tą dieną, kai jiems atleidžia, jis tampa suaugusiu;

tą dieną, kai jis atleidžia sau, jis tampa išmintingu.

/Alden Nowlan/

Intelektualas - tai žmogus atradęs kai ką įdomesnio, nei seksas.

/Aldous Huxley/

foto: Yevgeny Khaldei

Galbūt šitas pasaulis yra kitos planetos pragaras.

/Aldous Huxley/

Gražu

Ir sėdi ji priešais mane. Žiūri. Laukia. Kad aš imčiau pokalbį į savo rankas. Kad vesčiau ją. Kinietė su rudu golfuku. Jauna, o gal ir nelabai, jie nesiraukšlėja. Aš tyliu, žiūriu, laukiu, ką ji darys. Pauzė per ilga. Ji sėdi priešais mane. Sako - aš pirmą kartą bare. Ir žiūri su baime į prieš ją pastatytą braškinio alaus stiklinę.
Stalas pailgas. Bare triukšmas. Su kitu stalo galu nesusikalbėsi. Galiu kalbėti su kaimyne iš kairės - korejiete su labai prasta anglų kalba. Ji sako - aaaaa, jėėėė, aaaaa, jes jes... O paskui išaiškėja, kad nieko ji nesuprato.
Atisuku dar kartą į rudą golfuką, baimės ir paklusnumo išraišką.
- Koks tavo hobis? - klausiu.
- Žiūrėti komedijas.
Va. Pasikalbėjom. Logiškas žingsnis būtų paklausti, kokia tavo mėgstamiausia komedija? Bet man neįdomu. Visai visai.
Ne, rudas golfas čia visai ne prie ko. Aš pati turiu. Net gi dar rudesnį.
Bare šeštadienio vakaras. Triukšmas. Geras triukšmas. Draugiškas. Palubėje apsilupinėjusios sienos. Virš galvos dunda traukiniai - baras po geležinkelio tiltu. Ir braškiu ar vyšnių alus čia skanus. Kitur ne. O kai šilta galima sėdėti balkone, žiūrėti į kanalą, judrią gatvę ir Hiltono viešbutį.
Ne. Negėrė ji braškinio alaus, kurį jai nupirko mano draugas rusas/nensi Jeiko. Pakėlė, priglaudė prie lūpų. Ir pastatė atgal. Nusišypsojo. Gerai, sako.
Aš irgi mėgstu  žiūrėti komedijas. Bet tai ne hobis.