Kas gali būti angliškiau, kaip savanoriauti labadaros parduotuvėje lyjant lietui. Kai per radiją groja Bitlai ir šlapi pirkėjai pritaria "you say good bye I say hello...". Ir aš dainuoju "hello hello...". O už lango lyja. Pliaupia. O aš šypsausi ir sakau "thank you very much". Ir jie man šypsosi ir sako "have a nice day".
Niekada negalvojau, kad taip smagu būti pardavėja. Aišku, aš dirbu nemokamai ir tik pora kartų į savaitę. Tai nėra darbas - tikras darbas. Tai daugiau pramoga, mano maža dovana žmonijai. Tiems jos atstovams, kurie turi problemų su būstu.
Taip, tai žaidimas. Kaip vaikystėje, kai su draugėm žaidėm "parduotuvėm". Ant varnalėšų lapų sudėliotos "prekių" krūvelės - gėlių žiedai, pumpurai, akmenukai, juodalksnio kankorėžiukai... Iš šalpusnių lapų susuktos tūtelės, pervertos smilga, kad laikytųsi. Pinigai - saldainių popieriukai. Va. Taip galima žaisti visą dieną.
Panašiai ir dabar žaidžiu. Tik prekės tikros, pinigai tikri ir pirkėjai tikri. Viskas tikra. Bet vis tiek žaidimas.
Keista, kad dirbant nemokamai daug maloniau ir smagiau, nei už pinigus. Keista. Pinigai, atlyginimas dažnai sugadina darbo skonį. Gaunasi, kad dirbi ne dėl paties proceso, ne dėl to, kad tau tiesiog smagu tai daryti, ne todėl, kad tai reikalinga ir naudinga, o dėl pinigų. O pinigai - kaip žinia laimės neatneša.
Labai gerai, kai galima suderinti visas darbo puses - kai pats procesas teikia malonumą, kai džiugina darbo rezultatas ir kai už tai gauni gerą atliginymą. Deja, ne visada išeina suderinti visas tris puses. Dažnai kažkuri viena pusė nukenčia, kita persveria. Šios trys sudedamos dalys - kaip 3 apvalaus stalo kojos. Kai viena per trumpa - stalas keberiokšt. Gal ir ne visai keberiokšt. Bet toks keistai pasviręs ir nelabai ką ant jo padėsi.
Todėl ir nesinori pirmadieniais keltis ir važiuoti į darbą. Būna.
Jokiais būdais neagituoju mesti nemylimą darbą ir važiuoti į kaimą auginti širdžiai mielus kopūstus. Ne apie tai aš čia. O apie savo parduotuvėlę.
Man patinka šypsotis ir sakyti stebuklingus žodžius. Ačiū, prašom. Tai labai gera dvasinė praktika, terapija. Vadinkit kaip norit. Galima prieštarauti, kad kapitalistai nenuoširdūs, kad visi jų ačiū, prašom ir atsiprašau netikri, ne iš dūšios. Bet man, paprastai mergelei, daug maloniau nenuoširdus "sorry", nei nuoširdus lietuviškas "eik n...i". Dėl to man ir patinka šita šlapia sala.
Aš nemoku šypsotis nenuoširdžiai. Kai mano lūpų kampučiai pakyla, kai skruostuose atsiranda duobutės, kai prie akių subėga raukšlytės - ir vidus nusišypso. Viskas juk susiję. Čia kaip aktorystės technikos: pagal Stanislavskį pirma reikia išsigąsti, o tada bėgti, o pagal Mejercholdą - pradėti bėgti ir dėl to išsigąsti. Taip ir čia: galima pajausti šilumą viduj ir dėl to nusišypsoti, arba pirma nusišypsoti ir tada pajausti šilumą viduj. Rezultatas tas pats - visiems gera. Ir viduj, ir išorėj. Negali būti blogai, kai šypsaisi, kai daug kartų kartoji "thank you very much". Žodžiai turi galią. Ir geriau sakyti gerus, stebuklingus žodžius.
Lauke lyja. Viduj dainuoja Elvis. Ir senutės su baltom avytiškom garbanelėm jam pritaria "You're the devil in disguise, oh yes you are.."

O čia jums dovanų teleskopas. Kad geriau matyti tai, kas yra gerai.

Ir kodėl į gyvenimą negalima pažiūrėti iš viršaus kaip į šachmatų lentą? Kad būtų viskas aišku: čia baltieji, o čia juodieji. Rikis vaikšo įstrižai, žirgas vaikšto kampuotai. Pėstininkai negali eiti atgal. Pasižiūri, įvertini -
viskas aišku.
Bet gyvenimas labiau panašus į pokerį. Tik dažnai ir atvertus kortas nėra laimėtojo.
 
  

Apie pokerį

Sapnavau, kad mylėjausi ant jūros kranto. Ir smėlis net niekur nelindo. O tada atėjo tvarkos prižiūrėtojai ir pasakė, kad tai uždrausta. Ir turėjo jie lazdas su smailiais kabliais ant galo - tokiom žudo pilkuosius ruoniukus. Kadangi aš nenorėjau būti uždaužyta ta baisiąja lazda, tai ir baigėm savo reikalus...
O iš tikųjų, visai ne apie tai aš norėjau papasakoti. Čia tik šiaip, pikantiška smulkmena.
Aš vakar pirmą kartą žaidžiau pokerį. Anksčiau vis girdėjau pokeris-šmokeris, bet kažkaip nesidomėjau. Man jis asocijavosi su scenom iš filmų, kur vyrai susirenka virtuvėje prie apvalaus stalo, daug rūko, maukia alų ir žaidžia pokerį. Tokie stori ir nesiskutę.
Bet galų gale vienas bendražygis mane sudomino tiek, kad aš pagalvojau - reikia pabandyti. Atsidariau internete pokerio taisykles ir radau Marko Tveno citatą: "Nedaug yra dalykų, kurie taip nedovanotinai nuvertinti mūsų šalyje, kaip pokeris. Aukštuomenė apie jį žino labai nedaug. Kartas nuo karto atsiranda pokerio užtarėjų, kurie lyg ir suvokia šio žaidimo esmę, tačiau daugelio žmonių neišprusimas šioje srityje yra begalinis. Na, aš pažinojau išsilavinusių žmonių, geraširdžių, tolerantiškų, nuoširdžių ir panašiai, kurie nežinojo, ką reiškia Flush. To pakanka, kad gėdyčiausi visos žmonių giminės." Kas visiškai išsklaidė mano abejones pokerio vertingumu. Jeigu Markas Tvenas taip aukštai vertino pokerį - tai jau viskas. Šventa.
Tai va. Nuėjau. Pažaidžiau. Patiko. Žaisiu dar.
Kam įdomu - baras Misterija, Totorių g. 18.
Beliko išmokti blefuoti.

Apie Princą, kuris mėgo Žaidimą

Kodėl visos mano pasakos vien apie princeses. Kas čia per princų diskriminacija. Matriarchatas kažkoks. Skubu ištaisyt šią klaidą. Štai jums pasaka apie Princą, kuris mėgo žaisti žaidimus.

Kartą seniai seniai vienoje rožėmis kvepiančioje karalystėje gyveno Puikusis Princas. Labai gražioj pily su bokštais, balkonais, židiniais, marmuriniais laiptais, parkais ir alėjom. Jis buvo jaunas, dailus, aukštas, lieknas, švytinčiom akim.... Visos rūmų damos alpdavo jam praėjus pro šalį. Rūmų kavalieriai vos spėdavo jas gaudyti, kad mielosios damos galvų neprasiskeltų į marmurines grindis (aišku, perukai šiek tiek amortizuotų smūgį, bet vis gi nedera dažnai trankyti galvą). Be to Puikusis Princas buvo išsilavinęs, kalbėjo 8 kalbom, dainavo 17 kalbų, muzikavo, oi net sunku suskaičiuoti kiek įvairiausių instrumentų jis grojo ir be to buvo neapsakomai iškalbingas. Dar mokėjo pats užsirišti kaklaraištį ir niekada nevėluodavo. Argi išties ne puikus vyrukas? Ir dar Princas.
Kadangi visais nuobodžiais valstybiniais reikalais užsiėmė jo tėtis su ministrais ir patarėjais, tai Puikusis Princas turėjo begales laisvo laiko. Jis spėdavo paskaityti storas knygas, padainuoti, pamedžioti, pažaisti tenisą, paplaukioti ir visaip kitaip tobulinti ir puikinti savo protą ir kūną. Ir dar likdavo laisvo laiko. O mėgstamiausias jo užsiėmimas buvo Žaidimas.
Ne ne, ne kompiuteriu, ne mediniais žaislais, ne šachmatais ir ne kitom figūrom. Jam patiko žaisti žmonėmis. Princas turėjo pilnus rūmus tam tinkamų personų. Ir Jis buvo tobulas žaidėjas. Aštraus proto, grakščių judesių, kerinčios šypsenos. O ko dar reikia šitam Žaidimui? Puikusis Princas visada žinojo kokį ėjimą daryti norint gauti tam tikrą rezultatą. Ką kam ir kada pasakyti. Kokiu balsu. Kaip pažiūrėti ir kaip nusišypsoti. Visi žmonės-žaislai judėjo taip, kaip jis buvo sumanęs. Ir niekas nieko neįtarė. Svarbiausia šiame Žaidime buvo, kad viskas vyko tarsi savaime. Apie Žaidimą žinojo tik Puikusis Princas ir Žaidimas. Jis mėgavosi savo nematoma valdžia... Kol vieną dieną Žaidimui tai atsibodo. Ir Žaidimas pradėjo žaisti Princu.
Vieną dieną Princas norėjo kažką nuoširdžiai pasakyti - bet negalėjo. Galva pusiau pasisuko, veide atsirado išmoktinė šypsena Nr.5. Jis norėjo nusišypsoti visai kitaip, bet veidas jo neklausė. Neklausė jo ir balsas. Visas kūnas tapo neklusnus. Jis pavirto Žaidimo žaislu. Tokia pat marionete kaip tie žmonės, kuriais anksčiau jis pats žaidė.
Jis vaikščiojo po parką ir alėjas, flirtavo su alpstančiom rūmų damom, medžiojo su rūmų kavalieriais, netgi vedė kaimyninės šalies princesę... viskas buvo kaip ir tvarkoj. Bet tai nebuvo Puikiojo Princo Gyvenimas. Tai buvo Žaidimo žaidimas.
Taip jis ir gyveno visą gyvenimą. Darė tai, ką norėjo Žaidimas. Kol paseno ir vieną apsiniaukusį rytą užmerkęs akis pamatė užrašą "Game over"....

Tai va. Visi mes kažką žaidžiame. Tiksliau esame Žaidimo dalis. Tik reikia kai ko nepamiršti... Kaip filme "Matrica". Atsimenate tą dialogą:
Spoon boy: Do not try and bend the spoon. That's impossible. Instead... only try to realize the truth.
Neo: What truth?
Spoon boy: There is no spoon.
Neo: There is no spoon?
Spoon boy: Then you'll see, that it is not the spoon that bends, it is only yourself.