Krisui parašiau žinutę "If you don't clean your fucking stubbles I will beat the shit out of you!".
Draugas vėlavo į susitikimą. Parašiau "Has anybody told you that you are an asshole?".
Ir išdidžiai iškėlusi nosį ir supykusi ant viso pasaulio nužygiavau gatve.
O tada supratau, kad man pms.
Kaip sunku būti moterim.

Kouč

Gerbiami skaitytojai, jūs viską žinote, aš tuo įsitikinusi.
Ar kas nors yra buvęs pas gyvenimo em... kalbininkai, į pagalbą!... koučerį. Kaip sako, kažikoks per feisbuko sietus mano akiratin papuolęs straipsnis  - kaučeris - ugdantysis vadovas, ugdomojo vadovavimo aistruolis. Kuklesnis google translator verčia banaliau, be aistruoliškų probumbosų - gyvenimo treneris. O gal ir treneris žodis negeras, importinis, brukalas basurmoniškas...
Nenukrypstam.
Tiesiog, man klausmas iškilo. Apie tuos aistruoliškus gyvenimo koučerius ugdytojus.
Ką jie daro? Ar verta su jais susidėti?
Vakar buvau pakviesta į barbekiu - dar viena žodinė žabanga - mėsos kepimo sueigą. Ir ten sėdėjo vienas toks aistruolis. Na. Iki pat vakaro pabaigos aš net neįtariau jį turint žmonių miegančių gabumų žadinimo galių. Sėdi toks ispaniškos išvaizdos vyriokas. Nosis kažkada buvo sulaužyta. Šortai, šlepkės - toks nebaisiai reprezentatyvus. Franko, vardu. Dėl nepaaiškinamų priežasčių aš į visus ispanakalbius žiūriu nepatikliai. Ir į brazilus prie to paties. Kad vienu ypu. Tikriausiai viskas per Don Kichotą...
Pasišiaušusi šukuosena. Bet šlepkės ir laužta nosis perveria vis tiek. Virėjas, galvoju.
Paisrodo - ugdymo aistruolis.
Dirbęs Londono sityje finansų sektoriuje. Metė. Dabar žmones gyvenimo moko. Ir kažkas pas jį mokosi.
Ne virėjas.
Ir čia mane smalsumas užvaldė - ko tie gyvenimo treneriai moko?
Na, maždaug - Tu gali, aš žinau tu gali. Peršok per bambą. Pirmyn. Tu savo laivo kapitonas. Jei labai nori - tai turėsi. Tik įsivaizduok labai gerai. Ir turėsi. Labai ačiū. Trys šimtai svarų. Iki kitos savaitės.
Ar kaip tai vyksta?

Jūs tikriausiai laužote galvas, kodėl aš nepalieku savo liurbių.
Keiksnoju, burnoju - o nepalieku.
Iš vienos pusės, po svečiavimosi pas draugę Londone pamačiau, kokie mano kaimynai draugiški ir rūpestingi. Iš kitos - pažįstama paprašė padėti jai sutvarkyti butą po nuomininkų išsikraustymo. Labai geras butas. Bet tokios tvarkos po gyventojų aš nebuvau mačius. Netgi tolimoj jaunystėj saulėtoj Amerikoj dirbdama valytoja per vasaros atostogas. O ten galvojau, jau mačiau viską, ką tik galima ir negalima... Padorūs žmonės išsikraustydami aptvarko - išmeta šiukšles, išsiurbia... Ten toks vaizdas, kad gyveno sniego žmonės, kurie intensyviai šėrėsi. Tiek laisvų plaukų nebuvau sutikus. Siurblys irgi. Šepetys apsivėlė taip, kad nebegalėjo suktis, reikėjo tą peruką nukarpyti 2 kartus. Vonios, panašu, per metus nevalė nė karto. Garintuvas, baliklis, milteliai, šepetys, dvi valandos. Kiliminę dangą reikia keisti, netgi sulaužytos grindų lengtos. Sniego žmonės - ne kitaip. Ir atrodytų - normalūs piliečiai.  Mačiau knygas - taikomasis origamis, dzenas be dzeno meistro.  Jis - kompiuterinių žaidimų dizaineris. Ji - biologijos studentė. Tik ji - anksčiau buvo jis. O jis - anksčiau buvo ji. Tačiau sulaužytų komodų ir grindų tai nepaaiškina.
Po šitos patirties - dar kartą apkabinau kaimynus ir pasakiau, kokie jie nuostabūs ir tvarkingi.
Kita priežastis - anglų architektai nekenčia žmonių.
Aš taip ir matau tokį Koščėjų susirietusį virš planų ir piktai trinantį rankas. Cha cha cha. Kankinkitės jūs nelaimingi mirtingieji!
Ir  mirtingieji kankinasi. Deginasi rankas po atskirai kranais, išsikraipę kojas lipa laiptais. Spraudžiasi trijų kvadratinių metrų miegamuosiuose.
Panašu, kad Anglijoje buvo kokie visi du architektai. Ir jų planus tiražuoja iki šiol. Labai daug namų su mažais langais. Va šito niekaip nesuprantu - namas gerame rajone. Aplinkui medžiai, gėlės, didelė parkavimosi aikštelė. Graži laiptinė - o langai kambariuose - kaip dūminėj pirkioj. Suprantu, kad iš godumo - didesni langai brangiau kainuoja. Sutaupysim, o žmonės vis tiek ims. Niekur nedings. Vien dėl tokių langų aš negaliu tenai gyventi. Šviesa mano viskas.
Modernių namų Mančesteryje yra. Su langais iki žemės. Bet ir kainos užlaužtos tiek, kad laisvas menininkas neįperka.
O karma man siunčia ženklus iš aukščiau - neburnok ant berniokų, gali būti daug blogiau.

Džo draugas klausia:
- Kiek tau metų.
- 34.
- O. Nežinojau, kad tau 34. Jei galvočiau, kad tau 34 - neklausčiau.
- Taip. Būti 34 labai nepadoru.
- Ne. Aš tiesiog galvojau, kad tu mano metų.
- O kiek tau metų?
- 27.
- O! O aš galvojau, kad tu mano metų.
 
 

Musės

Mūsų vonioje užsiveisė riebios juodos baisios musės. Skraido palubėj. Tupi grėsmingai. Stebi, kaip aš maudausi. Sukelia nudizmo jausmą. Tarybinės animacijos traumuotoje vaizduotėje tvenkiasi kraupių paveiksliukų juosta, kaip stora baisi musė išauga ir mane, zuikučio pavidale, kažkur pavogia. Nebepamenu, kur gyveno didelė bloga musė - drevėje? Nuo drevės vaizdo darosi dar baisiau ir aš greitai susivynioju į rankšluostį. Nes jūs gi žinot - musių akys viską mato. Viską viską. Ne, aš jų nesigėdiju, mumi gi nudistė su stažu. Bet jų žvilgsnis toks lipnus, toks nehigieniškas...
Džo, sakau. Ar matei muses vonioj? Taip, sako Džo. Mes su Krisu nusprendėme, kad ventiliacijos skylėje jų lizdas. Ar tu tikras, kad musės gyvena lizduose? Taip, o tai kur? Neturi jos lizdų. Nei šeimų, nei gaujų... Na taip, va, visa mūsių gauja palubėj. Ne. Nieko tu nesupranti. Musės yra vienišės. Kaip katės. Vaikšto po vieną. Ne kaip šunys. Jos ne gaujos gyvūnai. Na pažiūrėk pati. Gauja. Koks 20 musių. Kur matei 20 kačių vienoj vonioj. Gerai. Gauja, lizdas, motininė alfa musė - išpurkšk lizdą. Arba vorų reikia daugiau. Nes tas vienas, man toks vaizdas, jų bijo. Musės už jį didesnės. Skriaudžia, tyčiojasi.
Ne be reikalo musės man kėlė nepasitikėjimą. Viena jų įkando Džo. Ne kitaip.
Vakar vakare ne iš šio, ne iš to - Džo puolė plauti virtuvę. Suplovė visas lėkštes, puodus. Nuvalė plytelę. O šiandien nubėgo pirkti naują grindų plovimo šluotą - kalbininkai puolame į darbą - angliškai vienas žodis "mop" - o jeigu nori gerbti žodį lietuvišką - grindų plovimo šluota. Nors ji visa netgi ir ne šluota! O kempinė su kotu! Ir kaip ją užvadinti? Grindkempinkotė?
Žodžiu, nubėgo, nupirko naują... daiktą. Ir puolė plauti grindis. Kad šveičia, kad trina...
Kažkas su juo negerai. Per 8 mėnesius nemačiau tokių vaizdų. Musės susuko lizdą jo galvoje? Jau laikas kviesti greitąją? Gal palauksiu, kol visus namus iškuops, tada ir hospitalizuosim.

Kai egzistuoja koks nors vienas grožio standartas, reiškia, kad su kultūra kažkas ne taip.

/Iris Apfel/

Niekas neturi stipresnės psichologinės įtakos aplinkai ir ypač vaikams, nei nenugyventas tėvų gyvenimas.

/C. G. Jung/

Gyvenimas yra netikrumo forma, nežinojimas, kas toliau ir kaip. Akimirką, kai tu žinai kaip, tu pradedi truputį mirti. Menininkas niekada pilnai nežino. Mes spėjame. Mes galime klysti, bet mes darome šuolį po šuolio tamsoje.

/ Agnes De Mille/

  

Grįžo namo smirdukas Džo. Džo kambarys šalia mano ir jo rūkalai nelegaliai migruoja pro durų plyšius ir langus į mano demokratinę respubliką. O jis dar kartais nelabai prausiasi. Ir skaito, kad gyvenimas per trumpas dažnai keisti patalynę. Na va toks tas mūsų Džo. Kas labiausiai šiame reikale mane stebina, kad vis gi atsiranda mergaičių, kurios sutinka ištirpti kartu su juo meilės naktyje ir muskusiniai kvapai jų neatbaido. Kol tokios mergaitės atsiranda - Džo šventai tiki savo nežabotu seksualumu.
Iki kelionės į Londoną aš labai piktinausi ir keiksmojau likimą už tokią kaimimystę.
Londone apsistojau pas draugę. Simpatiškas namas - erdvi moderni virtuvė. Didelis sodas. Visas namas gerokai erdvesnis už mano, šviesus, šviežiai suremontuotas. Jaukus valgomasis, svetainė. O, galvoju, kaip miela.
Tada pamačiau, kas per tvarka.
Indus galima naudoti tik savo. Pavalgius, lėkštės suplaunamos ir iš karto suslepiamos į spinteles. Niekas nepaliekama ant džiovyklės - nes šeimininkams nepatinka. Net indų plovimo skystis ir kempinytė iš karto  paslėpiami į spintelę. Tvarka - kaip operacinėje.
Gūžtelėjau pečiais - dieagnozė aiški - OCD. Su OCD apsėstais piliečiais gyventi ne pyragai. Nes niekada tvarkos jiems nebus per daug.
O gyvena ji su dviem porom, viena iš jų - namo savininkai. Ne koks kokteilis, turiu pasakyti.
Kaimynė, ta kuri savininkė, vieną vakarą atėjo ir pareiškė, kad mano draugė Monika negali laikyti savo rankšluosčio vonioje. Į ką toji atsakė, pala pala - jūs gi savo rankšluostį ten laikote ir tie kiti laiko. Į ką po gana ilgo gičyjimosi buvo atsakyta - bet tavo rankšluostis didesnis. Nuėjo pamatuoti - 10 cm skirtumas. Gerai, sako, nusipirksiu mažesnį. Na, gerai, sako. Ir šviesų, nes tavo tamsiai žalias. Išsiskiria iš visos vonios...
Kitą dieną pradėjo brazilė daryti šaldytuve tvarką. Neklausdama sugrūdo mano draugės daržoves bet kaip ant jos lentynos. Ir su markeriu surašė vardus - kur kieno. Padalino, kaip tame "atiduok kaukolę" filmuke. Lemanui, Lemanui, Danieliui, Lemanui... O Monikai užteks ir vienos lentynos.
Vaikščiojau aš ten dantis sukandus - nesinori į svetimus konfliktus veltis. Nors tylioji Monika ten nelabai konfliktą ir įžvelgė. Yra tokia žmonių rūšis - visada pateisina kitų bjaurų elgesį.  O bjauriečiai tuo ir naudojasi.
Grįžau namo, apkabinau Krisą. Krisas net neatšoko. Matyt iš baimės jį vargšiuką suparalyžiavo.
Taip. Mano liurbiai labai toli nuo idealių kaimynų. Bet jie tokie žmoniški. Na ir kas, kad trys paršiukai. Bet pas mus net nėra mano/tavo šaldytuvo lentynų. Jie visiškai niekam tikę, bet tokie mieli, tokie jau savo, tokie lepšiukai...
Viskas suprantama palyginimuose.

Vakaras prieš kelionę į Londoną.
Netikėtai apėmė moteriška frustracija - ką rengtis?
Su sijonu rankoje beldžiuos į Kriso duris. Jis jau guli lovoje veneriškai droviai kumštyje suspausta kaldra prisidengęs krūtinę.
Krisai, kurį sijoną man geriau imti į Londoną? Ir dar suknelę. Ar geriau leginsai ir keletas palaidinių? Bet žinai, tada gausis per daug rūbų ir karšta bus. Tai gal tik ilgą sijoną ir suknelę tada... - tai vadinasi moteriška frustracija.
Krisas atsakė - beeee.
Krisai, tu mano draugas. Tu turi man padėti apsispręsti.
Tas sijonas per daug permatomas. O šiaip tai - beeee.
Krisai, tu manyje nematai moters. Supranti - aš esu moteris.
Ne, tu ne moteris. Tu ežiukas...

Primušiau su sijonu.

Grįžau iš sostinės.
Po londinėjimo lupasi pečiai.
Danguje baigėsi vanduo ir netgi Reinčesteryje karštos saulėtos dienos.
Mančesteriečiai dalinasi į dvi dalis - vieniems Londonas oooooo, kaip norėčiau ten gyventi. Kiti - Londonas fui, Mančesteris geriau.
Vienareikšmiškai - Londone daug lankytinų taškų, bet jis nelabai pritaikytas gyvenimui. Su ilgesiu ir daina širdyje grįžau į savo kaštonų gatvę.
Važiavau į Lietuvos respublikos ambasadą. Bo - viena labai protinga moteriškė atsibudo - o paso galiojimas baigėsi prieš mėnesį. Be komentarų. Dabar labai protinga moteriškė neturi jokio galiojančio dokumento su nuotrauka. O labai gera ambasada tokioms labai protingoms moteriškėms negali net pasiųlyti jokio laikino popieruko. Todėl ji oficialiai - nepatvirtinta asmenybė. Gal ir net nelabai egzistuojanti...
Prie ambasados durų mane ištiko gilus kognityvinis disonansas, telpantis frazėje "bl bl, ką aš čia darau?".
Prie durų kaupėsi minia. Ir ne šiaip sau minia - o tautiečių. Galite vadinti mane riestanose snobe, parsidavusia kosmopolite ir užmėtyti pernykštėm bulvėm, tačiau - tai yra labai blogai. Man buvo paskirta devintą, atėjau be penkiolikos. Susireikšminęs kompleksuotas apsauginis atrakino duris 9:05. Negalima, jokiais būdais negalima, kompleksuotiems žmonėms duoti net minimalios valdžios. Pirma reikia maitinti šokoladu, mirkyti vonioje su putomis ir sakyti, kokie jie gražūs ir protingi. Kai patikės - tada duoti valdžią. O nelaimingiems ir piktiems - ne. Apskritai - visos svieto nelaimės - nuo nelaimingų žmonių. Patikėkit labai protinga moteriške.
O publika... Mano žodynas nėra skurdus, tačiau jausmų ir emocijų škalė pasiekia tokias aukštumas - kur žodžiai neužkopia. Nepostringavus - norėjosi sulįsti į žemę.
Būdama Nike produktų kapitonė, vienareikšminškai, plėtočiau aukso gaminių liniją...
Tai dar vienas įrodymas, kad negalima žmonių apibūdinti pagal tautybę. Kultūra, šmultūra, bekgraundas...
Moteriškė. Tikriausiai mano metų. Pro rudą sudegusių epitelio ląstelių sluoksnį neįmanoma nustatyti astronominio amžiaus. Nike bridžai, avalynė, striukė ir pusė Trinidado ir Tobago aukso rezervo ant kaklo, ausų ir rankų...
Dvasiniai pusiausvyrai atstatyti man prireikė kavos su pyragu ir viso Tate Modern.

Plaukai

Kirpykloj po apkarpymo sakau - galiu aš pasiimti plaukus?
Kirpėja ir nagų dažytoja sunerimo. Įsitempė. Psichė, - galvoja. Ką dabar daryt? Negali žinoti - ko iš tų psichų tikėtis - pirma plaukus susirinks, paskui  kaip šoks, kaip kąs...
Kirpėja paėmė į rankas šluotą.
Aš menininkė, sakau. Darysiu meno projektą. Iš plaukų.
Kirpėja ir ta, kuri nagų - pagyvenusi juodaodė su juokingu peruku, iškvėpė ramiau. Nusišypsojo. Psichė, bet menininkė. Tikriausiai nepavojinga.
Aš dar ir arbatos pakelius išgertus renku... Irgi projektui...
Čia jos jau visai atsipalaidavo, šypsosi. Trenkta visai. Neįkąs.
Sušlavė, atnešė maišelį, sukrovė.
Ir ką darysi?
Nežinau dar. Pirma reikia prisirinkti daugiau...

Kaip patogu būti meninke - privilegija į trenktumą.


 

fru

Nueini į parduotuvę. Pagalvoji - o, reikia šampūno. Butelaičių - visa didžioji Kinijos siena.
Skaitau - šampūnas sausiems plaukams - ne man. Šampūnas silpniems plaukams - ne man. Čia lengva.
O tada - šampūnas riebiems plaukams - man. Šampūnas dažytiems plaukams - man. Apimtį didantis šampūnas - irgi man. O šitas tiesiog skaniai kvepia.
Ir čia nors persiplėšk - ir graži, ir protinga. Blaškausi, neapsisprendžiu, puolu į frustraciją.
Kurį imti?
Kodėl negali būti apimtį didantis šapmūnas dažytiems riebiems plaukams?
Tas pats su kremais ir kitais kūno trinikliais.
Arba.
Ant unitazo valiklio parašyta: labaratoriniais tyrimais įrodyta, kad blablabla sunaikina per 5 minutes 99,99% labai baisių bakterijų. Tada blablablabla - norėdami pasiekti geresnių rezultatų užpylę palaikykite 30 minučių.
Čia mane apima aritmetinė frustracija. Kas yra geresni rezultatai, nei 99,99%?
Kaip sunku gyventi.
Kažkur skaičiau, kad dabartinis žmogaus supermarkete pirkdamas jogurtą padaro daugiau apsisprendimų, nei kuokinis žmogus per visą savo gyvenimą.
Aš noriu atgal į urvą. Kai pasirinkimas - yra maisto arba nėra maisto. Viskas. Ir jokių purumų, jokių bakterijų.

gamta nemyli savo vaikų

Džo meta gerti.
Džo jau daug kartų metė gerti. Alkoholį.
Jei virtuvėje popieriaus krepšy pasirodo tuščias sulčių pakelis - reiškia  Džo vakar metė gerti. Padaugėjusios skardinės metalo dėžėje - metė tik vienam vakarui. Ir tai, tikriausiai, ne visam.
Ne, aš visiškai nesišaipau iš alkoholizmo - tai liga, genetinė gamtos išdaiga ar smegenų brokas. Aš visiškai įsitikinusi, kad jei būtų paprasta mesti - jis su tom sultim neprasidėtų. Gertų arbatą.
Priklausomybės yra blogai. Jos brangiai kainuoja ir dažniausiai smirdi.
Anot Džo, pernai jis gydėsi nuo alkoholizmo, depresijos ir rūkymo. Metė. Gydymą.
Pastebėjau ant jo rankos prilipintą baltą medicininį guzulą - darei kraujo tyrimą? Taip. Kepenų funkcijai. O kas yra? Metu gerti. Ir žinai - jie man liepė nusirengti visiškai nuogai - akys blizga - ir visą aplipino elektrodais. Šypsosi. Pabuvo žvaigžde. Visą mane ištyrė. Taip reikia. Prieš metant gerti. Žinai, tai rimta. Gali pakenkti sveikatai.

Aš tai sakyčiau - gamta nemyli savo vaikų. Tiksliau, jai visiškai nusispjauti. O naivūs žmonės ją idealizuoja. Dar užklijuoja barzdą, pasodina ant debesies ir tikisi, kad padės, kai bus labai sunku. O ji kuria ciniškus genus ir sprogdina žvaigždes, numetusi barzdą į pelkę, kur gimsta naujos gyvybės formos, kurios suvalgys mūsų nagus ir pastatys naują Babiloną.