Draugė pakišo mintį kraustytis į Liverpulį, kur ji dabar gyvena.
- O ką aš ten darysiu?
- O ką tu Mančesteryje darai?
Va būtent. 
Bet senatvinis įleistų šaknų kompleksas. Prišildytos kėdės jausmas.
O realiai - tarp Mančesterio ir Liverpulio valanda traukiniu. Kaip Kaunas ir Vilnius. Ir panašiai vienas kitą myli. Kas norės - aplankyti galėtų ir tenai. O dirbti man tas pats iš kur.
Bet va - apsispręsti viduj, tiesiog perjungti geležinkelio bėgių strėlę, kad mintys riedėtų kitą kryptim - tas sunkiausia.
Liperpulyje geresnės meno galerijos. O tai didelis pliusas.


Pora fotkių iš sendaikčių mugės Liverpulyje.
Atroje centre atvira nepadorybė, kurią man buvo gėda fotkint iš arčiau. :)
Nupirkau Motiejui mašinyčių. Dar buvo labai faina prisukama beždžionė ant triratuko. Gailiuos, kad tuo metu klausimas "o kam?" sustabdė.

Prisiminiau, kad turiu blogą. Viena pažįstama priminė. O tai ir pamiršau visai.
Daug dalykų pamiršau. Jų vietą užimė kiti. Mažiau protingi, daugiau džiaugsmingi. Kam skaityti intelelektualius straipsnius, jeigu tuo metu gali valgyti vaiko koją?
O jei rimčiau - dėmesys smarkiai krito. Laistau kaktusus verdančiu vandeniu ir kalbėdama kartais pagalvoju - o kam aš tai pasakoju? Pala, pala. Kokia čia pagrindinė mintis? Ėėėėė. Net paklausiau daktarės ar čia negali būti ankstyvas alzheimeris. Jei neramina užsirašyk patikrinimui. Reikės.
Atsimenu, kadaise reguliariai rašyti blogą buvo smagu. Jis toks kaip augintinis. Bet dabar visi mano augintiai apleisti. Styvas tunka ir vaiko mažesnius už save kiemo katus. Kaktusai kažkaip bando išgyventi. Blogas dulka.
Nemoku aš multitaskinti. O jei nusisuki - kažkas suvalgo mano blakstienų tušą ir šypsosi juoda burna. Arba išžarsto katino maistą po visą virtuvę. Tikriausiai, jau ir paragavo.

Na gerai, pakalbam apie ką nors. Pvz., man aktuali tema - asmeninės ribos. Vat yra keletas patarėjų, kurios lenda ten, kur neprašytos.
Vaikų auginimas iš vis labai aktuali visiems tema. Ir tiems, kad savo jau užaugino, ir tiems, kas vaikų dar neturi, bet jau viską žino. Nes.
Bet tarkime, visai ne apie vaikų auginimą. O tiesiog.
Vat yra fizinė namų erdvė. Ir pro langą įlipa neprašytas svečias. Ką jūs darote - eik lauk, sakote. Ir rėkiate, ir kviečiate policininką, ir vejate jį lauk su keptuve/kočėlu/kėde. Nes juk negalima įsibrauti į žmogaus erdvę be leidimo.
O pvz., ateina kviestas svečias, apsidairo ir pradeda kritikuoti viską. Ir baldai ne taip stovi, ir voratinkliai nenuvalyti, ir vorai ne taip tupi, ir šiaip viskas. Ar čia jau griebt kočėlą, ar dar palaukt?
Esmė ne tame mandagu-nemandagu. O kad - kaip noriu aš taip gyvenu. Ir mano vorai, kaip nori taip ir tupi. Ar kas klausė patarimo? Ne. Tai, kaip sakoma - užrašyk ant popieriuko, susisuk ir susikišk.
O tada man kilo klausimas - kodėl aš nemapasakau patarėjoms, kad nu nereikia man aiškinti vėl ir vėl kaip man miegoti su vaiku. Ir ne dėl to, kad aš susipažinus su krūvom straipsnių ta tema, ir kad mums taip smagiau, paprasčiau ir murmurmur. Ne, tiesiog - kas su kuo miega yra niekeno daugiau reikalas. Va kodėl aš tiesiog nepasakau - ačiū, jau mes apie tai kalbėjom, aš toliau darysiu kaip man patinka ir. A todėl, kad dauguma jų vyresnės. Ir ką - nes nemandagu. Ar tikrai, juk galima mandagiai pasakyti. Todėl, kad jos ehhmmm... įsižeis? Pala, o tu t.y. aš. neįsižeidžiu, kad man aiškina? Nu. Kad išvengt konfrontacijos ir išsaugot gerus santykius ir būt ėėėė gera mergaite? O tai įtampa dėl to, kad kažkas pažeidžia tavo asmenines ribas negadina gerų santykiu??? Ir kokia tu gera mergaite, labas rytas.
Va.
Čia kas nors paprastai patsako - na nereikia taip reaguoti. Asmeninės ribos asmeninės ribos. Prisigalvoji. Žmogus pataria, nes jam tu rūpi. Čia dėmesys ir rūpestis. Ačiū reikia sakyti, o nesišiaušti ir nekelti telefono paskui.
Juk neprieina tie patarėjai-geranoriai prie kiekvieno praeivio ir neaiškina jam, kad rūkymas sukelia plaučių vėžį ir impotenciją, kad batai nutryptais išlypusiais kulnais kenkia sąnariams, kad veganizmas sukels skausmingą mirtį nuo aminorūgščių deficito...
Meilė, rūpestis ir dėmesys.
Ir kodėl gi man vis atrodo, kad čia daugiau noras būti teisiu, kad jeigu nedarai taip, kaip aš darau, reiškia - darai negerai. Todėl, kad man 68 metai, o tau 36, reiškia tu žinai 32 metais mažiau...
Prisiminiau. Atėjo kažkasa pas mane į svečius vyriškis. Ir šast - atidarė mano spintos duris.

Kaip priklauso teisingam blogui, reikia įtraukti savo skaitytojus į diskusiją:
O kaip jūs reaguojate į savo asmeninių ribų pažeidimą? Ar mokate jas apginti spygliuota viela?
Ar įsibrovėlio amžius, statusas turi jums reikšmės?

Mane stebina žmonės, kurie moka planuoti savo gyvenimą.
30-ies vesiu, 32-iejų turėsiu vaiką. Paskui dar vieną...
Kaune įsikalbėjau su taksistu. Dirba juodai. Uždirba 5000 lt, bet tik dirba ir miega. Ir pinigus kiša į "tumbačką", anot jo paties. Nes planas - pasistatyt namą, o tada jau kurs šeimą. O dabar tik dirba ir dirba, jokio asmeninio gyvenimo.
Vat man įdomu - ar tokie planai įsigyvendina? Ar tikrai pasistatę namą tokie žmonės staiga ima mažiau dirbti, prisimena apie asmeninį gyvenimą, susiranda žmoną ir vaikus...

p.s. iliustracija su taksistais ir pinigų taupymu neturi užslėpto ryšio.

Plaukai

Kirpykloj po apkarpymo sakau - galiu aš pasiimti plaukus?
Kirpėja ir nagų dažytoja sunerimo. Įsitempė. Psichė, - galvoja. Ką dabar daryt? Negali žinoti - ko iš tų psichų tikėtis - pirma plaukus susirinks, paskui  kaip šoks, kaip kąs...
Kirpėja paėmė į rankas šluotą.
Aš menininkė, sakau. Darysiu meno projektą. Iš plaukų.
Kirpėja ir ta, kuri nagų - pagyvenusi juodaodė su juokingu peruku, iškvėpė ramiau. Nusišypsojo. Psichė, bet menininkė. Tikriausiai nepavojinga.
Aš dar ir arbatos pakelius išgertus renku... Irgi projektui...
Čia jos jau visai atsipalaidavo, šypsosi. Trenkta visai. Neįkąs.
Sušlavė, atnešė maišelį, sukrovė.
Ir ką darysi?
Nežinau dar. Pirma reikia prisirinkti daugiau...

Kaip patogu būti meninke - privilegija į trenktumą.


 

Aš labai mėgstu klausyti TEDtalks. Apie klimato atšilimą, dinozaurus, knygų rašymą, vabalus, dvasingumą, kiaulių masturbaciją ir šiaip kaip daryti tai, kas tau patinka.
Labiausiai man patinka kalbos apie tai, kaip daryti tai, kas tau patinka ir būti laimingu. Aišku, kiaulių seksualinis gyvenimas labai svarbus, nes kaip mokslininkai išsiaiškino, seksualiai patenkinta kiaulė atsiveda daugiau kiauliukų. Tai tikriausiai yra gerai. Nors kiaulienos aš jau seniai nevalgiau. Bet kokiu atveju - seksualiai patenkinta kiaulė yra laimingesnė. O aš už laimingas kiaules. Aš už laimingus žmones ir už laimingą Sedovą.
Dar man labai patinka TED kalbos, nes kalba daugumoj protingi žmonės. O man labai patinka protingi žmonės. Nes tam žmogus ir susitvėrė, kad būti protingu. Kokia prasmė būti neprotingu žmogum? Jokios. Tada geriau jau likti bezdžione - mažiau streso, daugiau sekso.
Ir apskritai - vartotojiško pasaulio žiniasklaida iš visų kampų kiša išfotošopintus saldžių berniukų ir mergačių paveikslėlius. Labai glotnius ir netikrus. Galbūt - giliai giliai už fotošopo jie irgi protingi ir netgi išsilavinę. Yra tokia galimybė. Bet. Vistiek dauguma masinės informacijos priemonių brukamas tobulo žmogaus įvaizdis yra tuščias ir lėkštas.
O TED'o žmonės dažniausiai nelabai dailūs. Raulšlėti. Pagyvenę. Tokie šleivi. Tokie ne masiniai... Bet. Tokie spindintys. Va. Jie daro tai, kas jiems patinka. Jie daro tai, kuo tiki. Ir spindi. Tikru nefotošopiniu švytėjimu.
Ir man labai labai patiko šita kalba. Rekomenduoju. Juokinga.
Kalbos pabaigoje paaiškina, ką reikia daryti, kad smegenys geriau veiktų. Aš, aišku, galvoju - reikia. Vienas iš punktų - kasdieną atklikti gerumo aktą.
Kokį čia gerumo aktą atlikti? Jau ir diena į pabaigą... Aha. Obuolys ant stalo.
Pasibeldžiu į Džo duris. Prašom. Įeinu. Sakau - Džo, labai skanus obuolys. Gal tu norėtum? Ne, sako, ačiū. Labai skanus! Ačiu, tu labai maloni, bet mano dieta dabar tik višta ir ryžiai. Tai nelabai vitaminais turtinga dieta - obuolys būtų labai geras papildymas. Ačiū, bet aš nenoriu obuolio. Apple a day - doctor away! Labai skanus obuolys, prašau, paimk! Tai, kad ačiū, bet aš tikrai tik ryžius su vištiena valgau. Tai jei nenori dabar - aš va čia paliksiu, vėliau suvalgysi. Ne, tu labai maloni, bet ačiū, nereikia... Tai gal rytoj norėsi? Paliksiu, rytoj gal užsinorėsi. Ačiū, nereikia...
Pralaimėjau. Gerumo aktas neįvyko.
Kitas punktas - kasdieną išreikši dėkingumą kokiam nors žmogui.
Krisas sėdi kaip visada livingrume su kompu ant kelių.
- Krisai, ačiū tau, tu nuostabus kaimynas.
Žiūri į mane nepatikliai.
- Ką aš padariau ne taip?
- Ne, ne. Tiesiog ačiū tau, kad esi toks nupstabus kaimynas.
- Tu nori, kad aš ką nors padaryčiau?
- Ne, nieko. Tesiog ačiū, Krisai, kad tu puikus kaimynas.
- Kodėl?
- Todėl, kad tu puikus kaimynas.
Nepasitiki.
Tikriausiai mano kaimynai galvoja, kad aš trenkta.
Dar reikia mankštintis, medituoti ir aprašyti ką nors gero, malonaus, įvykusio per paskutines 24 val.
Paskutinį punktą aš pati sabotažinu. Pradžiai tiks.

- Krisai, tu turi daug laisvo laiko. Rask man turtingą vyrą.
- Kam tau vyras. Tau šuo labiau tinka.
- Gerai. Rask man turtingą šunį.
 
 
  

Aš turiu klausimą.
Aš turiu daug klausimų. Jie šoka lindy hopą mano galvoje. Rock step triple step. Wiggle wiggle - wiggle wiggle.
Bet jie palauks. Niekur nedings.
Aš turiu klausimą jums, mano brangūs skaitytojai.
Pradėjau šitą blogą kažkada ir tiesiog šiaip. Kaip ir sau, kaip ir draugamas.
Dabar, technologijų dėka, jis patapo pliusuotas ir interaktyvus. Išaugo, subrendo. Ir tapo kaip ir nebevisai sau.
Tačiau, aš vis tiek nesuprantu, ką mano brangiems skaitytojams norisi rasti mano kukliame interneto kamputyje.
Jūs tik nepagalvokite, kad aš pulsiu pataikauti plačiai visuomenei. Aš labai prasta pataikautoja.
Bet juk galima suderinti malonu su naudinga, kad visi būtų patenkinti - ir jumi, ir mumi.
Šitas klausimas iškilo, nes vienas draugas pareiškė atsargiai ir iš tolo, kad liurbiai jam atsibodo. O kitas gerbiamas skaitytojas pasisakė priešingai - kad vien dėl liurbių ir užeina. Mano galvoje dabar frustracija ir baisus pasimetimas.
Prašau mane gelbėti.

foto Robin Blaser

Mano blogas pavirto į skundų knygą.
Tik keista, kad gerb. skaitytojams skundai patitinka. Ar tai lietuviškas bruožas - džiaugtis, kad kaimyno namas dega? Sedova gyvena su smirdinčiais liurbiais - kaip gera, kaip gera, kaip malonu?
Ką jūs, aš taip apie jus negalvoju. Jūs išskirtinai geri ir širdingi piliečiai. Tiesa? Ir jūs netrinate delnų ir nekikenate "taip jai ir reikia".
Laisvalaikiu aš klausau TED paskaitėlių. Labai geras garsinis fonas veiklos imitacijai.
Viena moteriškė su ugnele ir psihchologės diplomais kalbėjo apie gėdą. Neieškosiu dabar nuorodos. Mano interpretacija - gėda yra baimė būti nepriimtu, nemylimu. O laimingais ir mylimais, priimtais jaučiasi žmonės, kurie nebijo būti pažeidžiami. Baisu mūsų visuomenėje būti pažeidžiamu. Pirmam prisipažinti meilėje ir mylėti, pasitikėti, atsiskleisti - tada labai lengva būti sužeistu. Pažeidžiamumas priešingas gėdai. Jei tau baisu ir gėda - neatsiversi. Jei nebijai atsiverti ir būti sužeistu - būsi laimingas. Su tikimybe būti įskaudintu, be abejo, nuo to niekas neapsaugo. Bet su galimybe būti laimingu.
Taip kalbėjo moteriškė su rudais maršikiniais ir charizma.
Ir iš tiesų.
Priimta manyti, kad stiprūs žmonės akmeniniais veidais ir sėdmenim neverkšlena.Verkia tik slabakai. Ir isterikės. Ką jūs, stiprūs žmonės neverkia akmeninėm ašarom. Jie kenčia viduje. Nesiskundžia. Neinkščia. Nepavargsta. O ką jie daro? Vieną gražią dieną primuša žmoną arba bando žudytis.
Aš manau, kad baimė psiripažinti silpnu, įskaudintu, išsigandusiu, pasimetusiu, netobulu - nėra stiprybės požymis.
Yra suomiška patarlė: drovumas - puikybės požymis. Iš tos pačios operos - baimė būti netobulu. Kodėl žmonės nori būti tobulais? Tiksliau - atrodyti tobulais? Nes viduje jie tai žino, kad tokie nėra. Nes kažkas įkalė - būsi netobulas, niekas nemylės.
O mano blogas įrodo priešingai - kai Sedova netobula - ją skaitytojai myli.
Kai ji gyvena su smirdinčiais liurbiais, kurie ją užknisa.
O dar kažkada skaičiau, kad ligoninėje atliko tyrimą. Grupei ligonių davė kasdieną rašyti apie savo nuoskaudas, nesvarbu - dideles, mažas, nauas, senas. Kai kažkas įžeidė, ar labai supykai ir negali atleisti, ar tu kažką įskaudinai ir neatsiprašei ir negali pamiršti... rašyti viską, ka prisimine, kas neduoda ramybės. Jie tiesiog rašė kasdieną. Niekas neskaitė. Tikslas buvo tiesiog išlieti dūšią. Ir šitie ligoniai pasveiko greičiau ar jų būsena pagerėjo labiau, nei tokių pat, tik nerašiusių. Vat.
Išsipasakoti yra gerai.
Ačiū jums, kad išklausote.

Sako:
- Kai tu eini gatve ir akiniai patamsėja, tu atrodai kaip...
- Kaip?
- ...
-Kaip aš atrodau?
- Nesvarbu.
- Tai pasakyk.
- ...
- Tai kaip aš atrodau?
- Na...
- Kaip?
- Kaip profesorius, kuris rengė mokslo tyriamąjį darbą ir išprotėjo.

 

  

Buvo sugedęs kompas. Galėtų dažniau. Iš neturėjimo ką veikti galimybės žudyti laiką www persistumdžiau baldus. Radau pamestą raktą ir jo dublikatą, vienišų kojinių ir motivaciją. Rytoj dar tikiuosi įsigyti didelį rašomąjį stalą. Tada iš vis nebebus kur dėtis - dabar visus nedarymus verčiu ant stalo trūkumo - va, apveda Sedova ranka savo kambarį, rašomojo darbinio stalo, kaip matote, neturiu, tai gi stop mašyna net benzina. Tolimajame kampe ketvirtapvalis stalas ant trijų kojų, per žemas, tik žurnalų kalną suversti ant jo tinka ir prisukamą vonios ančiuką ant tos krūvos patupdyti. Niekam daugiau. Ir štai jūsų dėmesiui stalas paprastasis. Pietus galima vakarieniauti. Arbatą gerti. Kompiutrį ilsėti. Ir žurnalų kalno jaunesnijį brolį auginti. Be ančiuko. O darbai - kokie darbai. Jie ne darbiniai stalai, garbės žodis, o tik šiaip - erdvės švaistymas.
O rytoj kaip gausiu stalą, kaip griebsiu, kaip stversiu. Tai ir pasipils... kitokie pasiteisinimai.
Znajem - plavali.

Pavargau visai. Grįžau iš vaikų dabojimo. Atsisėdau ant sofkutės. Krisas slapta nuo manęs rūko mūsų livingrume. Sakau - nerūkyk. Galvojau, tu daug vėliau grįši, sako. Susisuko dar vieną. Galiu dar vieną surūkyti. Ir žinote, man net nebuvo jėgų muštis.
Laukiau Džo lazanjos. Sulaukiau. Anglai valgo lazanją su savo čipsais (aka skrudintos bulvytės). Sunkios praeities ir pokario skurdo šešėlis - viskas su bulvytėm. Kad užkišti alkį. Kaip Rusijoj viskas su duona - net koldūnai ir makaronai. Taip čia jų čipsai. Sako net yra burgerio variantas - perpjauta bandelė prikišta bulvyčių. Nu nafig. Tfu. Aha, sako, jūs imigrantai, tyčiojatės iš mūsų tradicijų. O lazanja skani. Nors kiek naudos iš tų bernų. Ir filmą uždėjo Takeši Kitano "Zatoiči". Ten kraujas gražiai trykšta. Sukelia palengvėjimo jausmą. O gal sotumas sukelia palengvėjimo jausmą. Sakau, gerai, ačiū, arigato godzaimasu, einu ilsėtis. O tai sako, filmą žiūrėti labai sunku? Daug jėgų atima?
Čia mano vidiniam introvertui reikia pabuti vienam. O berniukai geri. Visi psichai, todėl mes randame bendrą kalbą.


Tęsiant šitą reikalą  toliau pasakoju apie savo 11 punktų.
Numeracijos nėra, nes kairysis pusrutulis miega.

Keistas vis gi dalykas, tas blogas. Plačiąja prasme.
Rašo eilinis pilietis apie tai, kaip jis nemėgsta pirmadienių. Ir nieko čia ypatingo. Visi nekenčia. Išskyrus tuos, kam pirmadienis ne pirmadienis. Tai va, eilinis pilietis parašo - nekenčiu pirmadienių. Ir dar nuotrauką įdeda, kad net ir disleksikai suprastų - taip, jis tikrai moka nekęsti pirmadienių. Kitą dieną, eilinis pilietis parašo, kad antradienis kaip ir nieko visai diena. Ir nuotrauką įdeda. Pageidautina kačiuko, bet ne saldaus, be blizgučių ir rožyčių. Čia blogas padorus. Tada, trumpas ciniškas juokelis trečiadienį. Ir paveiksliukas išjuokiantis ofiso gyvenimą. Ketvirtadienį galima nieko ir nerašyti. O penktadienį papai. Nebūtinai papų pasinė nuotrauka, bet, kad būtų aišku visiems - papai yra, tik nepapuolė į kadrą. Šeštadienis praleistas. Sekmadienį juoda neviltis. Juodai balta suartų laukų nuotrauka su juodų varnų debesim. Intelektualu, lakoniška ir prieš mamą negėda. O dar geriau, kad biliūninius jausmus sukeltų, dvelktų egzistencializmu, maru, prarastąja karta ir oneginu.
Ir atitinkamai kartojasi, nes visiems žinoma - gyvenimas padarytas iš ant smilgos suvertų savaičių. Pusė iš jų neprinokusios.
Ir tai yra blogas.
Ir neklauskite manęs, kodėl vieniems parašius "nekenčiu pirmadienio", o kitiems perskaičius "nekenčiu pirmadienio" tarp jų užsimezga ezoterinė simbiozė. Gal todėl, kad kartu smagiau nekęsti pirmadienių? Gal.
(Visi dalyvių vardai ir pakeisti, nei vienas pirmadienis nenukentėjo).

Turėjau įsitikinimą, kad mano blogas neįeina į tipiškaimergaitiškų blogų porūšį.

Jame nėra gražių raidžių, taškuotų fonų ir šiaip - Sedova per sena ir ciniška.

Bet geroji Aušra atsiuntė pakvietimą ar kaip tai vadinasi bloggertagą.

Apie tokius dalykus galvoju, kad tai nuobodžiaujančių namų šeimininkių uodegos pasikėlimas. Arba jaunų pieniškų sielų dėmesio stokos pasotinimas. (Jaunos pieniškos sielos dėmesį ryja nekramtydamos)

O senam kareiviui kam šitie zabubonai? Uodega pakelta, dėmesio perteklių išvaikiau su šluota, o jis per langus lenda, kad jį kur paraliai.

Kitas mano vietoje ignoruotų šitą reikalą, bet aš mandagi ir išauklėta su šakute ir peiliu. Publika laukia, šventas reikalas.

11 faktų apie save.

Vis tiek aš nesuprantu - kaip taip galima? 

Dauguma blogų yra asmenianiai, o jau tipiškaimoteriški visais 145%. Ką žmonės rašo? Apie save.  Apie asmeninius chobius, pasivaikščiojimus, rankdarbius ir puodus.

Tai kokie dar vienuolika faktų? Banko kortelės pin kodas tik beliko nepaminėtas

A todėl, kad čia toks mergaitiškas žaidimas. Mano laikais, iki kompiuterių eros, mergaitės turėjo tokius sąsiuvinius plastikiniais rudais ir mėlynais viršeliais, pirmą puslapio viršutinį ir apatinį kampus užlenki, gaunasi trikampis. Ir pačiais gržiausiais flomasteriais užrašai "anketa". Ne, ne taip. Tvarkingai išplėši lapą, kad nesimatytų, pakartoji užlankstymą ir dar kartą užrašai "Anketa". Procedūrą galima kartoti tol, kol teks paimti naują sąsiuvinį.

Ir dabar, informacijos pertekliaus laikais, moteriškasis anketizmo genas neduoda blogerėms ramybės. Vat aš įsitikinus, kad vyriškoje blogosferoje šitie klausimynai neskraido.

Užtenka bumbėti, Sedova, tu juk nuostabi.

Faktai. Teorijos. Legendos.

Man neįdomu būti gražiai, 3 naktis miegu be patalynės (niekas neišima iš džiovyklės), prabundu skersai lovos nesuprasdama, kur aš? Vaikštau su purvinais žygeiviškais batais ir kurpine (tegul visi galvoja, kad aš ką tik iš žygio) ir skirtingom kojinėm, bo nerandu vienodų. Draugė sako - o tu ne visada taip? Tavo toks stilius. Nejaugi, sakau aš, tikrai? Taip. Gerai... Juk daug lengviau gyventi ir kvėpuoti gaivų vidinės laisvės orą, neteršiamą vienodų kojinių problemos. Ir laiko ryte susitaupo, nes ką gi sakyti - atsiprašau, pavėlavau, nes turėjau vieną žydrą kojinę su snieguole, o į porą tik juoda su pelėdom arba raudona su gėlytėm. Negalėjau apsispręsti, sukau galvą, todėl pavėlavau. O šiaip, aš profesionalė, savo srities žinovė, punktuali ir atsakinga. (Tokias recenzijas man rašo klientai, jie nežino apie kojines.)

Galima, aš rytoj pabaigsiu šitą išpažintį, o dabar jau miego noriu, pasiimsiu patalynę ir miegosiu kaip žmogus. 

Nors mano pažįstamas baleto mokyklos direktorius dažnai miega be patalynės.(Aš viską žinau, nes su jo šunim draugauju). Jis direktorius - jam galima. Ir aš savo pačios direktorius, kapitonas, režisierius ir blogiausias metų darbuotojas viename.

Vaikų priežiūra labai išvargino.
Kaimynas Džo pamatęs mane klausia - tu vėl sergi? Ne, sakau, aš vaikus prižiūrėjau tris vakarus iš eilės. Man miusli pakelis praplyšo, pusė virtuvės musliuota. Rytoj sutvarkysiu. Nesirūpink, sako, nesvarbu. Eik ilsėtis, sako.
Va kaip man kenkia vaikų priežiūra.

Labanktis.

Naujienos

Radau mielą, mažą daržovių ir šiek tiek kitko parduotuvėlę. Be to pakeliui. Ir šiaip man labiau patinka mažos, nepriklausomos parduotuvės, nei tinkliniai prekybos centrai.
Vakar.
Prisikroviau prekių. Prieinu prie kasos.
Pardavėjavo arabas su ilga balta vyriška suknele (nežinau, kaip ji vadinasi, guglinti tingiu ir vis tiek niekas nesuprastų) ir baltu tiurbanu. Veidas jaunas, balsas irgi, osamabinladeniška barzda pusiau žila.
- Chelou, - sakau.
Jis irgi. Klausia, kaip aš hauarju.
Aš, ok. Ačiū. O kaip tu?
Jis labai gerai. Irgi ačiū.
Mes mandagūs.
Tada jis klausia, kas naujo?
Klausiu, ką jis turi omeny?
Matau jį pirmą kartą, negi pasakot visas naujienas?
Na, sako, gal ką naujo šiandien girdėjai?
Girdėjau, kas  300 pakistaniečių sudegė fabrike, Libijoj žuvo amerikonų ambasadorius, Anglijoj auga bedarbystė, Deizi (durnas šuo) prišiko ant kilimo, Krispinui (Deizės, durno šuns savininkui) skauda pilvą nuo streso ir dirgliosios žarnos sindromo... bet negi verta pasakoti visą šitą negatyvą? Ir taip barzda žila.
Ne, sakau, nieko naujo.
Iphone 5 šiandien išeina, sako.
Ėėėėėė? sakau.
Išsitraukia iš baltos vyriškos suknelės (kuri vadinasi Thawb, nepatingėjau, paguglinau, bet nesvarbu, nes vis tiek niekas nesupranta) kišenės aifoną ir sako - čia aifonas, žinai?
Khmmm... Jėaaa... Nu jau visai. Jis su suknele, aš su džinsais ir jis galvoja, kad aš?
Tai čia ketvirtas, o šiandien išeina penktas.
Okeeeejjjj... Khm khm... Kool...
Na ir ačiū verymač, syjūsūn ir t.t.
Jis man irgi.
Mes mandagūs.
Pas kiekvieną savo naujienos.
O parduotuvė gera.
Persikai skanūs.

Maiklas Džeksonas mane myli

Gili naktis. 5 val. Pati giliausia ir saldžiausia naktis. Miegu. Skamba telefonas ir mane pažadina. Aš nieko nesuprantu. Paprastai niekas man neskambina tokiu nepadoriu laiku. Nepažįstamas numeris. Atsiliept ar eina ... ? Ar taip, ar taip - vistiek jau pažadino ir supiktino. Atsiliepiu.
- Klausau.
- Aš tave myliu.
- Ką?
- Aš tave labai myliu.
- Kas tu?
- Maiklas Džeksonas.
- Labanaktis Maiklai.
5 val. ryto aš nenusiteikus romantikoms. Net jei ir pats Maiklas Džeksonas.
Tiems, kad netiki, kad Maiklas Džeksonas gyvas - štai jo telefono numeris 07774955070. Gal jis jus irgi myli.

- Kodėl tu mane pabučiavai?
- Nes tu graži ir aš norėjau tave pabučiuot. O kodėl tu mane pabučiavai?
- Todėl, kad tu mane pabučiavai.
- Tai tu bučiuotum bet ką, kas tave bučiuoja?
- Ne, aš taip nesakiau.
- O ką tu sakei?
- Todėl, kad TU mane pabučiavai.

Rašiau laišką iš pat ryto draugei į saulėtą Kaliforniją iš debesuoto su pragiedruliais vietomis krituliai Mančesterio.
(Įdomus vis gi žodis "krituliai". Ypač vienaskaita - kritulys. Labiau tinka produktams iš po žvirblių paoudegio.)
Tai va, geriant rytinę arbatą su avižiniais sausainiais labai miela rašyti elektroninius laiškus, trupinti ant klaviatūros, sėdėti su pižama ir neskubant pletkinti apie visokius molius.
Įmerki sausainio pusę į arbatą ir laikai iki to nenusakomo momento, kai jau pakankamai prisigėrė arbatos su pienu, bet ne per daug, kad neištežtų ir neplium atgal į puoduką ir nešlept ant savęs. O tiek būtent tiek, kiek reikia iki tobulo suminkštėjimo, iki dangiško tirpimo burnoje, paliekant norą tuoj pat merkti kitą ir dar kitą ir dar. O kita sausainio pusė lieka trapi. Ir trupa visur - ant pilvo, ant klaviarūtos, ant po stalu. Ir visas tas mirkymas ir trupinimas taip tobulai rytiška. Kad pamiršti visus dienos planus ir žinai, kad palauks, o jei nepalauks, tai ir nereikia. Kol yra avižinių sausainių.
Ir pletkinimas labai tinka prie viso šito proceso. Nes, na ko dar iki pilnos laimės reikia?
Avižiniai sausainiai skatina mąstymą. Mirkymas mąstymą gilina. Neišeina paviršutiniškai pletkinti. Tik metaforiškai. Api tai, kad mes visi klaidžiojame savo užburtuose ratuose. Sprendžiam problemas ne iš tos pusės. Ir toks sprendimas tik vėl sukuria dar vieną ratą. Ir tie ratai auga ir sluoksniuojasi, apsivynioja ir kuo toliau, tuo sunkiau ištrūkti. Rasti išėjimą. Savo labirituntuose pasiklydę nieko nematom. Iš šalies pažiūrėjus atrodo taip paprasta, akivaizdu - va išėjimas. Elementaru, kaip vaikiškoje galvosukių knygelėje "padėk pelytei rasti kelią iki sūrio". Bet kai pats esi tame labirinte, nematai vaizdo iš viršraus.
Tokie mano rytiniai pletkalai.
Reikės nusipirkti dar sausainių.

foto: Antonio Perrone Torkio

Teoriškai, viskas paprasta. Pvz.:
A+B=C, H+F=Ž, Ė+O=Ū ir t.t.

Tačiau praktikoje visada viskas kitaip. Nėra didelės lentos su kreida prirašytom formulėm. Išprotėjęs profesorius suvalgė kreidą ir atsisėdęs ant lentos išplaukė į Panamą.
Taigi, tas pats  banalusis A+B=C pavirsta realybėje į lygtį su begalybe kintamųjų: A+B+x+y+z+........= a bala žino, kam ten kas lygu, o kam nelygu.
Ir kaip tuos nežinouosius sužinoti? Empyriniu ir organoleptiniu būdu. Pauostyt, palaižyt, paspardyt. Paprasčiau tariant - bandymų ir klaidų metodu.
Intuicija čia irgi praverčia, bet šitą subtilę damą dažnai pakeičia norai, vaizduotė ir iliuzijos. Atsargiai su intuicija. Dar neaišku, kur nuves švelniai kuždėdama "aš viską žinau geriau už patį žinojimą".

Dažnai abejoju, ar patirtis iš tiesų suteikia išminties. Kartais kai ažiūri - ta patirtis atsiduoda degutu, naftalinu ir rūdimis. Žmogus pavirsta į surūdyjusį raganosio skeletą, spjaudantį karčiom seilėm ir mokantį reaguoti į aplinką tik keliais užsiprogramuotais būdais.

Kažkokiu būdu galvoje susidelioja įvykių modelis - kad tam tikri veiksmai tarpusavyje susiję. "Jei asmuo A daro veiksmą B, o aš atsakysiu veiksmu C, tai gausiu didelį saldainį". Visai patrukli, patogi teorija. Kartais labai padeda. Dažnai netgi veikia. Kol neįsivelia ankščiau minėtieji kintamieji. Ir visa graži veiksmų seka vietoj didelio saldainio duoda didelį ... patysžinotkokįžodįnoriuparašytibetneparašysiu.

Ir viskas būtų nuostabu, jei žmonės tai suprastų ir taikytų kasdieniniame gyvenime.  Bet paprasčiau galvoti, kad kažkada, praeitame tūkstantmetyje išmokta formulė tinka visiems gyvenimo atvejams. Kas suveikė sužavėti klasiokę šeštos klasės žiburėlio metu vargu ar veiks kai žilė barzdon. Nuo pirmo sėkmningo bandymo  išvengti  tėvelių bausmės, išsisukti nepadarius namų darbus ir pasimatymo laikų daug kas pasikeitė...

Nieko aš šitame gyvenime nesuprantu. Viską, ką Lietuvos švietimo ministerija daug daug metų bandė sukišti į mano galvą sėkmingai pamiršau. Sunkiai skiriu pliusą nuo minuso. Pagal tikimybių teoriją kartais atspėju. Todėl nesukdama galvos drąsiai minu ant eilinio grėblio.

Ir ką aš čia tuo norėjau pasakyti? Kaip visada pamečiau mintį. Na, galų gale, kaip sakė senasis gerasis ūsuotasis Einšteinas "Jeigu faktai neatitinka teorijos – pakeisk faktus".

EInu pirkti džinsus. Labai sudėtinga procedūra.

Įpročiai valdo mus

Roy Lichtenstein

Prieš Naujus metus dauguma žmonių susirūpina šampano atsargom savo gyvenimo prasme ir kokybe. Peržiūri nenuveiktus darbus, nepasiektus tikslus ir nenumestus kilogramus. Tada prižada sau visa tai ir dar daugiau padaryti kitais metais. Nereikia būti Nagliu Šulija, kad išpranaušauti - rūkoriai rūkys, o pilvūzai ir toliau dejuos vos įsisprauzdami į per mažus džinsus.
Mes visi turime blogus įpročius ir neturime tų, kurių norime, kuriuos tėvai, mokytojai, sutuoktiniai ir mes patys  bandėme išsiugdyti ne tik po naujų metų. Daugiau mankštintis, praleisti laiko gryname ore, sveikiau valgyti, produktyviau panaudoti laiką... Daug knygų ir patarimų parašyta šia tema, jų autoriai susikrovė turtus, o skaitytojai perskaitė, padėjo į lentyną ir toliau prokrastinuoja žiaumodami bandelę priešais televizorių.
Baksnodama pirštu spyruokliuojantį pilvą, eilinį kartą galvodama apie visus tuos "labai gerus pratimus", kurių nedarau, aptikau įdomų ir vertą dėmesio straipsnį. Angliškas originalas čia.
Jo autorius teigia, kad:
Mankštintis kasdieną yra lengviau, nei 3 kartus per savaitę.
Pakeitus10 patiekalų, pasikeis 90% mitybos įpročių.
Išmokti naują kalbą ar kitus įgudžius galima per 5 minutes į dieną.

Kam vargintis keičiant įpročius?

Idėja labai paprasta: galima automatiškai daryti tai, kas paprastai reikalauja valios pastangų.

Daugumos žmonių naujametinis pažadas mankštintis būna pamirštas jau vasarį. Tai atsitinka todėl, kad išlaikyti tokį elgesį reikalauja daug pastangų.
Bet turint įpročius, nebereikės tiek valios pastangų, jie tiesiog įvyks nesąmoningai. Šita idėja - kad viskas, kam paprastai mes iššvaistome tiek valios energijos, gali būti padaryta lengvai, turi daug žavesio. Net jeigu visiškas automatizmas yra neįmanomas, jūs galite padaryti tuos veiksmus daug lengviau ir gyvenimas taps smagenis.

Kaip pakeisti įprotį

Pirmiausia yra pereinamasis įpročio formavimo laikotarpis. Tai yra laikas, kai jūs dedate pastangas automatizuoti įprotį.
Galima įsivaizduoti prisitaikymo laikotarpį kaip raketą išeinančią į orbitą. Ji naudoja kurą, kad įveikti gravitacijos lauką. Jei eiti teisinga trajektorija, jūs galite išeiti į orbitą ir jau nenukrisite ant žemės. Tikslas kuriant įprotį yra pasiekti orbitą (įprotį) anksčiau nei pasibaigė kuras (valios jėgos).

Kaip ir raketa, daug kas priklausys nuo to, kaip jūs elgsities pereinamuoju laikotarpiu. Neteisinga trajektorija ir jūs galita sunaudoti tonas kuro ir niekada nepasiekti orbitos. Teisingas požiūris gali palengvinti įpročio keitimą.

Foto: Angela Kesp

1. Nustatykite formavimo laikotarpį.

Rekomenduojamas laikotarpis 30 dienų. Jei pasirinktsite per trumpą - nespėsite pasiekti orbitos. Per ilgą - nesukaupsite pradinės motivacijos traukos jėgai įveikti.
Per tas pirmąsias 30 dienų jūsų tikslas paprastas - paversti elgesį įpročiu. Tai gali užimti ilgiau, nei 30 dienų (studijos parodė, kad reikia 66 dienų suformuoti tikrą įprotį), bet tai pilno susikoncentravimo periodas.
Įpročio formavimas skiriasi nuo to, ką dauguma žmonių įsivaizduoja pirmą kartą keisdami įpročius. Dažniausiai žmonės siekia rezultatų - jie nori numesti svorio, gauti paaukštinimą ar ištobulinti įgudžius.
Bet formuoti įprotį yra ne tas pats, kas pasiekti rezultatą.
Dauguma žmonių sunkiai suvokia, kad pasiekti norimą rezultatą daug lengviau, kai tu jau turi įprotį. Būti sportišku yra lengva, kai lankaisi sporto salėje kiekvieną dieną. Būti geru rašytoju lengviau, jei tu jau kasdieną rašai. Įprotis sėkmės pirmtakas.

Susikoncentruok 30 dienų pereinamajam prisitaikymo laikotarpiui.

2. Daryk tai kasdieną.

Kita dažna klaida, kad žmonės tiki, kad atliekant veiksmą 3 kartus per savaitę yra lengviau, nei daryti tai kasdieną.
Naiviai mąstant, tai turi prasmės. Nes jei kasdieną praleisi po 30 minučių sporto klube, tai užims 3,5 valandas į savaitę - pakankamai daug laiko iš užimtos dienotvarkės. Einant dukart - tik 1 valandą.
Tokios logikos problema yra manymas, kad laikas čia yra pagrindinis faktorius. Bet, išskyrus retus atvejus, laikas dažniausiai niekada nėra lemiamas rodiklis. Daugumai žmonių, jei sudėtumėte visus iššvaistytus vilkinimo ir blaškymosi momentus bei tarpus tarp darbų, tikrai liktų daugiau nei kelios valandos.
Jei netrūksta laiko, kodėl tada taip sunku "rasti laiko"?

Esmė tame, kad mes galime rasti laiko, bet ne energijos. Eiti į sporto klubą, kai tai nėra įprotis, reikalauja valios pastangų. Po užimtos dienos, jūs tikriausiai jau neturite daug laisvos valios atsargų.

Susitelkti į kasdieninį įpotį, nei 3 kartus į savaitę yra geriau, nes įpratimas yra stipresnis ir įprotis greičiau tampa automatišku. Jei mankštintis kasdieną, tai greitai taps kasdienės dienotvarkės dalimi. Šios metodikos autorius bandė 4 formavimo periodus, kol įprotis pagaliau įsitvirtino. Po to, įprotis liko 6 metams, ir daugiau nebereikia kasdieną mankštintis, norint jį išlaikyti. Kasdienis mankštinimasis buvo lemiamas skirtumas tarp trijų nesėkmingų bandymų ir galutinės sėkmės.

Padarykite įprotį kasdieniu.

Foto: Fan Ho

3. Pakeiskite didžiausius prarastus poreikius

Per prisitaikymo laikotarpį ir kasdienius įpročius jūs keičiate savo trajektoriją, kad pasiekti orbitą prieš tai, kai pasibaigs jūsų kuras. Prarastų poreikių keitimas, tai būdas traukos jėgai sumažinti - taip bus mažesnė tikimybė, kad jūs silpnumo akimirką nuslysit atgal prie blogų įpročių.
Pagalvokite, kiek prirašyta knygų apie dietas. Kiekviena iš jų skelbia stebuklingą būdą svoriui numesti ir kiekviena žada, kad ja bus lengva sekti. Dabar pagalvokite, kiek žmonių iš tiesų jų laikosi. Kas gaunasi?
Dalis problemos tame, kad dietos siekia tik pašalinti blogus įpročius: "navalgyk šito!". Bet tai palieka tuštumą, kuri traukia žmones atgal prie netvarkingos mitybos.

Manoma, kad žmonės nori kuo daugiau įvairovės - kitaip, kodėl būtų sunku laikytis apribojančių dietų?
Straipsnio autorius rado kitą atsakymą. Žmonės nenori įvairovės. Iš tiesų, pagrindianiai 10 patiekalų sudaro 90% vidutiniško žmogaus meniu. Jei įvairovė tokia svarbi, kodėl žmonės visada valgo tuos pačius patiekalus?
Kai  prieš 5 metus jis perėjo prie vegetarinės mitybos, jis galvojo mažiau apie tai, ko neturėtų valgyti ir daugiau apie naujų "Top 10" patiekalų kūrimą. Jei jis galėjo pakeisti savo meniu patiekalais, kurie atitiko jo mitybos įpročius ir patenkino skonio receptorius, tai valios jėgos buvo reikalingos tik ne tokioms dažnoms progoms kaip valgymas už to meniu ribų (restoranai, šeimos pietūs).

Kažko atsisakydami, neužmirškite pakeisti 80-90% naujais.

Foto:Rodney Smith

4. Pradėkite galvodami apie startą

Woody Allen pajuokavo "80% gyvenimo yra pasirodymas". Su įpročiais net gi daugiau.

Sudėtingiausia įpročių keitimo dalis yra pirmas žingsnis. Jei jums pavyko tai padaryti, kita, paprastai, eina lengvai.
Tai lengva suprasti intuityviai. Sportavimo sunkioji dalis - pirmas žingsnis į sporto salę. Rašymo - atversti tuščią lapą. Nugalėti atidėliojimą - pirmosios penkios darbo minutės.
Tai reiškia, kad išmokti kalbą ar kažką naujo nereikia pradėti pažadais tam skirti daug begalę valandų kas savaitę. Paprasčiausiai, nusiteikimas pradėti 5 minutes kasdieną, mokys jus priprasti prie naujo įpročio.
Kai pereinamasis periodas baigsis, bus daug paprasčiau padidinti pastangas, negu kurti įprotį nuo pradžios.
Kadangi pereinamasis pripratimo periodas yra varžybos tarp ketinimo pasiekti orbitą ir kuro išnaudojimo, šitas principas turi didžiulę reikšmę. Pirmųjų 5-15 įpročio minučių vystymas reikalauja dešimtosios pastangų dalies, netgi kalbant apie sudėtingus įpročius galima padaryti juos nesąmoningais prieš pradedant nerimauti dėl jų vykdymo.
Vienas būdas tai padaryti, yra įsipareigoti tik pirmam žingsniui per 30-ties dienų laikotarpį, paliekant likusią dalį pasirinktinai. Pvz., pasižadant bėgioti kasdieną, bet neįsipareigoti tam tikrai distancijai (leidžiant sau bėgioti tik 15 minučių, jei tikrai neturit laiko).
Šio požiūrio privalumas, kad net su minimaliais įsipareigojiomais (5-15 minučių), jūs, ko gero, dažniausiai  padarysite visą darbą iki galo.

Koncentracija pirmoms jūsų įpročio 5-15 minučių turi būti privaloma per pirmąsias 30 dienų.

Įpročių apsėsto gyvenimo rezultatai

Gali atrodyti, kad veiksmų kartojimas tūkstantį kartų pavers jus robotu, jūs kaip apsėstas kartosite savo įpročius ir nebeliks vietos spontaniškumui ir džiaugsmui.
Bet patirtis parodė priešingai - žinojimas kaip pakeisti įpročius suteikia laisvės. Kaip meistriškumas leidžia pianistui groti bet kurią melodiją, taip pradinis gebėjimas duoda lankstumą.
Žinojimas kaip kurti įpročius leidžia skirti energiją kitiems pomėgiams. Geriau skirti laiko tam, kaip rašyti įdomiau, nei jaudintis dėl žodžių kiekio ar tapti stipresniu, nei kaltinti save tingėjimu.

Mus visus valdo įpročiai. Skirtumas tame, ar tu kontroliuoji įpročius, ar jie kontroliuoja tave.

Vertimai

"Greitai" reiškia:
Vyrui - turbūt per artimiausias 2 savaites.
Moteriai - ne vėliau kaip rytoj vakare.
Vaikui - kol jo gerokai neaprėks.
Viršininkui - vėliausiai už pusvalandžio.
Tikram genijuj - geriausiu atveju po 6 metų.

"Labai greitai" reiškia:
Vyrui - turbūt kitą savaitę.
Moteriai - dar šiandien.
Vaikui - jeigu kažkas malonaus - tuoj pat dabar, jeigu ne - žiūrėti ankstesnį punktą.
Viršininkui - jei sekretorė nesupranta, tiek jau to.
Tikram genijuj - geriausiu atveju po 6 metų.

"Už dviejų minučių" reiškia:
Vyrui - kol aš ramiai pabaigsiu daryti tai, ką darau dabar.
Moteriai - daugiausia už 3,5 minučių.
Vaikui - taip, taip...
Viršininkui - už pusvalandžio (jeigu turi padaryti jis), vakar (jei turėjote padaryti jūs).
Tikram genijuj - geriausiu atveju po 6 metų.


"Tuoj pat" reiškia:
Vyrui - 5 valandų bėgyje.
Moteriai - ne daugiau 15 minučių.
Vaikui - tuoj pat, tai ne "dabar". Turbūt kažkur šiandien.
Viršininkui - už 20 sekundžių jau per vėlu! Greitai!
Tikram genijuj - geriausiu atveju po 6 metų.

"Paskui" reiškia:
Vyrui - bet kada metų bėgyje.
Moteriai - vėliausiai iki dienos pabaigos.
Vaikui - niekada, bus pamiršta.
Viršininkui - tikriausiai niekada.
Tikram genijuj - geriausiu atveju po 6 metų.


Iš kažkur. Autorius nežinomas

Apie pletkus

Chi chi. Yra toks žodis "pletkai". Ir geriau nesugalvosi. Apkalbos-šmakalbos - ne tai... O pletkai yra pletkai. Chi chi.
Žodis "apkalbos" turi savyje neigiamą dalelytę. Apkalbėti negerai, negražiai, piktai... Taip, kad apkalbų objektas pusę dienos žagsėtų. Nuo žagsėjimo šokinėtų ant kėdės. Gertų vandenį stiklinę po stiklinės mažais gurkšniukais nelemtam žagsėjimui nuraminti, mintyse vardintų visus savo pažįstamus ir nepažįstamus arba nekvėpuotų kol paraudonuos, pavioletinuos, pamėlynuos ir akys išsprogs... ir vis tiek pamėlynavęs žagsės.
O pletkai toks mielas ir jaukus dalykas...
Kas iš jūsų nemėgsta pletkinti? Jei kas pakėlėte ranką - esate niekingas melagis. Nei mikrosekundei nepatikėjau.
Visi žmonės mėgsta pletkus. Jei žmonės staiga liautųsi pletkinę - tą pat akimirką Žemė nustotų suktis ir mes visi nukristumėm nuo jos į šaltą ir tamsų kosmosą...
Pletkinti yra smagu. Nepiktai, nepavydžiai, o tiesiog... na šiaip. Perplauti kaulelius. Tai toks intymus procesas. Netgi pasakyčiau - socialinė tradicija. Pletkinimas sujungia žmones. Jie turi mažą paslaptį.

Neseniai išgirdau vieną labai juokingą pletką apie save. Apie tai ko nebuvo, nėra ir būti negali.
Pirmiausia nustebau - Nesąmonė!!!
Paskui supykau - Kam iš vis kalbėti apie tai ko nėra!
Tada pasipiktinau - Neturi ką veikti! Tegul savo reikalais rūpinasi!
Bet pasidarė juokinga - Na ir sugalvok tu man... chi chi! iš piršto išlaužia ir dar visiems pasakoja... chi chi chi!Turi žmogus fantazijos. Tuščioj vietoj prisigalvoja...Geras! Cha cha cha!
O galiausiai  - netgi pasijaučiau pamaloninta. Na, jei apie mane kalba, tai reiškia kažkam esu įdomi... mrrrr...

Aišku, pletkai gali turėti ir pasėkmių. Ypač jei prikuriama nebūtų dalykų, kurie gali būti svarbūs ar netgi įskaudinti kažką. Jei kiti patiki, o pats objektas net nieko neįtaria. Taip gimsta intrigos. Aš prieš blogus pletkus, prieš apkalbas ir paskalų nešiojimą, svetimų baltnių skalbimą... Tuo užsiima tie, kieno gyvenimas tuščias ir nykus. Geriau tegul eina gatvių šluot - ir prasimankštins, grynu oru pakvėpuos, smegenis pravėdins ir visuomenei nauda.

Seniai nežagsėjau. Reiškia apie mane pletkina draugiškai.

Plepalai

Svarbu ne tik ką žmogus sako, net ne kaip sako, bet kam jis tai sako, t.y.  koks tikslas. Kas tų žodžių adresatas. Kokį poveikį norima padaryti.

Kartais kalbama atseit pašnekovui, bet iš tiesų žmogus kalba sau. Kad pateisinti ar įtikinti patį save dar ir dar kartą garsiai išsakant savo požiūrį - juk kuo dažniau kartoji, tuo įtikimiau atrodo. Ir galų gale įtiki, kad viskas taip ir yra. Įtikėjai savo deklaracija, ramu, keičiam temą.

Dažnai sakoma viena, bet iš tiesų esmė yra daug toliau. Pati pirminė informacija yra tik priedanga, tie žodžiai kaip paleidimo gaidukas, skatininantis klausytoją veikti vienaip ar kitaip. Iššaukti norimą emociją, mintis, veiksmus -  tarsi nuotoliniu būdu stumtelti tam timkra linkme.

Už saldaus balso, šypsenos ir komplimentų kartais slypi geležinės pirštinės. Nerūpestingas čiauškėjimas iš tiesų gali būti sąmoningu programavimu. O iš šalies užtikrintas nuomomės dėstymas - nepasitikėjimo dangstymas ir saviįtaiga.

Va tokia aš šiokia tokia psichologė.