Miegas

šaltinis

Jeigu  aš sutikčiau džiną, auksinę žuvelę, lydeką ar kitokius norų pildytojus aš jų paprašyčiau gero miego.
Bet kur aš juos sutikčiau? Nežvejoju. O ant žemės aliejinės lempos nesimeto, tik skardinės nuo Coca-Colos ir plastikiniai buteliai. Savęs gerbiantys džinai jose negyvena, neekologiška.
Na, bet tarkim sutikčiau džiną/žuvelę/lydeką. Žinot, būna, kad nori atidaryt konservus, patrauki už kilputės - o ji nutrūksta. Tai visaip ten kankini tą skardinę, šiaip taip atidarai - o ten džinas-sardinė. Sako: nevalgyk manęs, išpildysiu 3 tavo norus, o valdove...
Pirmas mano noras būtų - kokybiškas miegas, tiek kiek man reikia. 8 valandos, o gal 7, o gal 9, ar 8:35. Nežinau.
Tačiau, su džinais reikia būt labai budria - jie, kaip ir šiuolaikiniai norų pildytojai, tik ir laukia, kaip čia tą maumą išdurti. Žinome, mes, plaukiojom - norai turi būti konkretūs. Paprašysi daug pinigų - o džinas duos tau Vietnamo dongų ar Ugandos šilingų. Labai daug, bet nieko nevertų.
Antras noras - greitai užmigti. Butent tam, kad džinui palikti mažiau erdvės išsidirbinėjimams. O tai duos valandas kokybiško miego pačiu netinkamiausiu laiku.
Trečias noras - lengvai ir greitai atsikelti. O tai būna - miegi lyg ir gerai, o atsikelt niekaip, nors dangus griūtų.
Ir išviso, jeigu aš būčiau viso pasaulio valdovė - priimčiau visuotinį Miego įstatymą. Miego prievolę. Visiems žmonėms privaloma išssimiegoti. Kartoju - PRIVALOMA. Įkurčiau miego policiją - ji stabdytų žmones gatvėje ir darbovietėse ir tikrintų jų išsimiegojimo lygį. Jeigu miego lygis žemas - privalomas miegas tam skirtose kapsulėse. Jeigu keli neišsimiegojimai iš eilės - privalomi gero miego kursai.
Dabar įsivaizduokit utopiją - kur visi išsimiegoję, laiku nuėję miegot, atsikėlę žvalūs, aktyvūs... Nusikaltimai ir svaigalų vartojimas kristų, darbingumas padidėtų kelis kartus.
Tačiau, kavos pramonė tam nepritartų, Nestle ir Starbucks greitai suorganizuotų man nelaimingą atsitikimą ir grąžintų žmoniją į kavos vergiją. Nes nu - kokainas, heroinas... Kofeinas! Kas valdo pasaulį? Kofeinas! Big Coffee! Covfefe...
Gal ir gerai, kad aš ne pasaulio valdovė. 

Gerieji žmonės priminė man, kad aš lyg ir turiu blogą.
Ar karuselė, kuri nesisuka yra karuselė?

Tiesą pasakius, jau buvau nusiteikus blogą visai apleisti, bo leisgyvius arklius reikia pasmaugti plikom rankom.
Kažkur išskaičiau įdomią mintį - kad sėkmingi žmonės užbaigia trečdalį savo planų/idėjų/kaipavadinsinepagadingsi, kitą trečdalį palieką neužbaigę, o likusio trečdalio idėjų net nepradeda.
Apsidairiau į nebaigtų idėjų kalnus dėžėse ant spintos. Atsidusau. Nu, galvoju, reikia išmesti nafig ir tapti sėkmingu žmogum.
Šiaip tai jau, sėkmingas žmogus, kaip ir paprastas žmogus yra mitiniai postmodernistinės visuomenės personažai, kurių niekas nėra sutikęs. Jie gyvena šalia vienaragių, apaštalų ir dorų politikų.
Dar pas mane visa plati virtuvės palangė apstatyta bazilikais. Kurių man nereikia. Kurių mano draugėms irgi nereikia. Tikrai nereikia. Nu gal paimsi vieną vazoną? Ne, tikrai tikrai nereikia. Na pažiūrėk kokie gražūs. Ačiū, ne. Tikrai tikrai.
Pasisėjau visą pakelį bazilikų. Nors man jie yra-nėra širdies neskauda. Vat petražoles ir krapus galiu valgyti šluotom. O bazilikai nu...
Bet kažkur pasamonėje kirbėjo ir nedavė ramybės - reikia pasisėt bazilikų.
Nes kažkada seniai seniai svečiuose pas draugą japoną Kensaku kelis kartus stebėjau, kaip jis lėtai, dėmesingai, su tekančios saulės ramybe ir samurajušku susikaupimu apžiūrinėjo savo baziliko daigus. Ir buvo tame kažkokia aukštesnė prasmė ir išmintis. Daugiau visiškai niekas iš Keno elgesio nepaliko man tokio gilaus įspūdžio kaip bazilikų daigai. Visom prasmėm nėra jis sektinas pavizdys. Bet kad bazilikai yra labai labai svarbu - liko. Gyvendama Maloniosios gatvės žaliojoje trobelėje nusipirkau Kalvarijų turguj baziliko daigų. Mano laimė truko neilgai. Juos nuėdė sraigės. Jos ėdė viską. Net kačių maistą. Susisielojau. Ir tai tik sutvirtino mano įsitikinimą, kad bazilikai tikrai yra labai svarbu. Bėgo metai. Ir štai pavasarį, kai visose parduotuvėse antifrizą pakeičia sėklos ir batutai aš juos prisiminiau. Dosnia ranka prisisėjau. Ir jie visi išdygo. Ir sraigės nenuėdė. Ir aš turėčiau būti laimingiausia pasaulyje bazilikų turėtoja. Ir. Ir. Ir...??? Nei man jų reikia. Nei kam nors iš vis jų reikia.
Va.
Taip ir būna su išsipildžiusiais troškimais.
Gal juos užšaldyt?
Su neužbaigtais projektais bėda ta, kad nuo mažens yra kalama - ką pradėjai, turi užbaigti. Nes Afrikoje vaikai badauja, o tu čia stumdai kopūstus po lėkštę. Ir visiems aišku, kad joks vaikas Afrikoje nepasotės nuo to, kad tu springdamas ryji kopūstų sriubos tirščius. Bet kaltė lieka. Tu asmeniškai kaltas. Nu. Va, tu nenori dėtis kepurės, o kažkur Jungtinėse Valstijose benamis narkomanas šala ant šaligatvio. Logiška. Neužsuki vandnes valydamasis dantis - dykumoje numirė gėlelė. Neužbaigei pradėto darbo - kažkur paprastas ofiso žmogelis įsipjove pirštą su popierium.
Ai.
Jeigu ant įsivaizduojamos xy ašies x yra paprastas žmogus, o y - sėkmingas žmogus, aš esu taškelis maždaug ties 0,025.

O naujienos. Na kokios mūsų naujienos - iš pat ryto Motiejus unitaze paskanadino mašinytę ir mėlyną dramblį.

Jeigu kam reikia bazilikų, tai kreipkites.
Tikrai nereikia bazilikų?

foto Benoit Courti

Bevartydama vienos psichologės blogą radau gana įdomią užduotį - surašyti 100 norų. Savo norų. Ne taikos visame pasaulyje ir vaistų nuo vėžio, o konkrečių savo norų - nuvažiuoti į Peru, perskaityti Ulisą, perdažyti sienas, pasisiūti suknelę.
Patiko mintis. Reikia atsisėsti ir norėti.

Och jau tas būties lengvumas.

Motiejus žadina 5 ryto. Su daina.

Tada už lango jau laukia kačių familija. Susiglaudę tupi ant metalinio kvadračiuko, tyrai alkanais žvilgsniais žiūri - įdomu kiek jau taip sėdi. Vis pagalvoju apie pinigų švastymą, bet vidinis sentegziuperi su egzistenciniu priekaištu sumurma - mes atsakingi už tuos, kuriuos...

Atitraukdama langus vis pagalvoju, kad jau beveik metai šitam bute ir reikia pagaliau pradėt ieškot kito. Kaimynai iš viršaus susilaukė mažo leliuko su didele nosim, nupirko jam lovytę, o dėžę pastatė priekiniam kieme. Į konteinerį ciela netilpa, tai padėjo palei gyvatvorę. Nes juk ištirps ar angelai atskris į dangų paims. Vat toks vat kultūrų skirtumas. Lyjo pora dienų. Tirpo, bet neištirpo, nuvirto ant šono, vidury susidarė ežeriukas. 

Buto ieškojimas užsiėmimas sunkus. Jeigu žinai ko nenori. Ir jegu turi vaiką ir katiną - tavęs irgi niekas nenori. Todėl atsidūsti ir pagalvoji - gal angelai atskris ir perkraustys mus į nuostabų butą be vaizdo į ežerą.

Vis rutulioju mintį keltis į Stokportą - miestuką Mančesterio palydovą - arčiau gamtos, kalvų, bet toliau nuo miesto, į kurį aš ar taip ar taip nevažinėju. Mintis kirba, bet kol kas nesimaterializuoja.

Dar kirba mintis stoti į kooperatyvą ir laukti kada atsilaisvins butas. Šalia universiteto ir parduotuvių. Bet mes nemėgstame kolektyvų ir vidinių intrigų. Ir kaip suprantu dauguma veganai. Bet mintis kirba. Kirba ir nesimaterializuoja.

Daugiametė tinginio praktika parodė - jeigu nors truputį judėti tam tikra kryptim - tikslą pasieksi.

Bet kol kas nepradėjau judinti nei kojos nykščio.

Laukiam angelų.

Daugiametė tinginio patirtis parodė - kol būties lengvumas pakeliamas - nekrutėsiu.

Ir kas bus su mano tyrai alaknų akių katinais, sėdės susiglaudę ant juodo metalinio kvadračiuko ir mes atsakingi už tuos, kuriems duodam valgyt...

Aš noriu miego. 

Ne, aš visai nesiūlau nieko nieko nedaryti, tik kimšti pyragus ir žiūrėti muilo operas.
Anaiptol.
Įrašo apie Nijolę esmė priešinga - daryti, tai ką mėgsti ir išmokinti save mėgti tai, ką darai, suprasti savo poreikius ir neprievartauti savęs.
Kodėl aš netikiu naujametinėm rezoliucijom ir darbų sąrašais? Iš asmeninės patirties. Man labai patinka sudarinėti darbų sąrašus - ir jų nedaryti. Nemylimiaisi darbai migruoja iš vieno sąrašo į kitą, kol man pačiai būna labai negerai. Nenumaldomos aplinkybės įstumia mane į kampą, kur aš spirgu ir raudonuoju. O tai yra labai nemalonu.
Yra žmonių rūšis, kuriems nereikia sąrašų, pažadų ir rezoliucijų. Jie sportuoja, geria šviežiai išspaustas salierų sultis, lipa karjeros laiptais, kaupia sąskaitose skaičiukus ir jų dantys baltis ir lygus. Tik bėda tame, kad bent jau mano sutikti tokie individai 1. skaito save antžmogiais, o visus likusius žemės kirmėlėm, tokie latentiniai hitleriai arba 2. yra visiška tuštybės mugė, kur svarbiausias gyvenimo prioritetas yra six packas ir gražiai atrodyti klubinėse nuotraukose, babūniški alfos. Kiti viską laiku darantys žmonės ne hitleriai ir ne babūnai, o tiesiog darboholikai su obsesiniu - kompulsiniu sutrikimu - kas vargina ir juos pačius, ir jų artimus.
Labai reta žmonių rūšis - žmonės atradę save ir savo misiją. Gyvenantys savo pašaukimą, realizuojantys savo talentus, natūraliais suderinantys noriu+reikia+galiu. Tai yra laimingi, patenkinti, harmoningi žmonės. Jie irgi gali turėti six packą, baltus dantis ir gerti salierų sultis - tik tame nėra pozavimo ir dirbtinumo. Jeigu jie užsiima joga - tai todėl, kad jiems patinka, o ne dėl mados. Ir kadangi jie yra nuoširdžiai laimingi ir užsiėmę savo reikalais - jiems nėra poreikio niekinti kitų ir skaityti juos žemės kirmelėm.
Tokių žmonių mažai.
O visiems būtų geriau jeigu jų būtų daug!
Ir aš bandau save atvesti į tą harmonijos su savimi ir darbais kelią. Sunkiai sekasi. Tik supratau vieną dalyką - savęs laužymas ir prievartavimas nieko gero neduoda. Vieną kartą prisiversi, antrą kartą prisiversi - o kai prievarta atsileis - dūšia paims savo. Prievarta niekada neduoda gerų vaisų - ji užspaudžia įkvėpimo kanalą ir darbai gaunasi vidutiniški.
Grįžtant prie rezoliucijų, tikslų ir darbų plano - supratau, kad jie man sukelia tik depresiškas nuotaikas ir nusivylimą savimi.
Viskas gi labai paprasta: laimė yra lūkeščių ir rezultato santykis.
Pvz. jei tikiesi gauti dovanų saldainių dėžutę, o gauni seniai išsvajotą plokštelių grotuvą - gyvenimas nušvinta naujom spalvom.
O jeigu mergina tikisi dovanų kelionės į Seišelus, o gauna savaitgalį Palangoje palėpėje pas babytę. Ar ji bus patenknta? Užjaučiu vaikiną.
Toks ir mano santykis su tikslais, rezoliucijom ir darbų sarašais - vietoj žydro okeano gaunu drėgną palėpę. Noriu kalnus nuversti - o rezultate išbraukiu tik 3 punktus ir 36.
Todėl dabar bandau praktikuoti kitokią strategiją - neplanuoti, nesiekti, o tiesiog daryti tai, kas darosi.
Kas iš to gausis? Na, blogiau už neįgyvendintus planus nebus.

Yra kažkas labai mielo, naivaus ir žmogiškai beprasmiško visuose tuose pažaduose sau sportuoti, nerūkyti, mažiau ėsti, mokytis kalbų ir augti virš savęs.
99% jų eina katinui po uodega ir piliečiai toliau nesportuoja, rūko, ėda kas papuola, nesimoko ir neauga.
Dostojevskis šia tema parašytų romaną "Pažadai ir nusivylimai". Apie labai gerus žmones, kurie labai norėjo kažką keisti, daryti, sudarinėjo sąrašus, žadėjo, svajojo, klausėsi motivacinių paskaitų, skaitė knygas "kaip tapti labai plonu ir labai turtingu", gėrė vakarais pasukas, o iš ryto vandenį su citrinos sultimis, šypsojosi veidrodžiams, giliai kvėpavo ir nieko nedarė. Nereikia būti Dostojevskiu. Tokią knygą ir aš galėčiau parašyti apie save.
O viskas yra labai paprasta. Kodėl žmonės nedaro tai, ką sau pažada? Ogi todėl, kad jiems iš tiesų to visai nereikia. Kažkas iš išorės jiems įteigė, kad jiem reikia mokytis, tarkime, užsienio kalbos. Taip, tai labai logiška - išmokus užsienio kalbą, galima gauti geresnį darbą, daugiau uždirbti ir gyventi ilgiau ir laimingiau. Kaip gi nereikia? Reikia. Visi nori daugiau uždirbti ilgai ir laimingai. Todėl žmogus, kodiniu vardu Nijolė, užsirašo į savo kalnendorių - mokytis užsienio kalbos. Bet, tarkime, Nijolė dirba 16 valandų į dieną anglies kasykloje. Pareina namo labai pavargusi. Ir ko jai tuo metu labiau reikia - užsienio kalbos ar dušo ir miego? Sakysite - o kaip gi savaitgaliai? O savaitgaliais Nijolė ado vyro ir 8 vaikų kojines, raugina kopūstus, verda obuolių sūrį ir tikrina namų darbus - nes kitaip ji bus prasta žmona, mama, dukra, marti ir kaimynė.
Jūs sakysite taip nebūna - šiuolaikinės Nijolės nedirba anglies šachtose ir neado kojinių. Gal ir taip.
Bet jos turi kitų užsiėmimų, kurie jiems tuo metu reikalingesni, negu užsienio kalba ir zumba. Gal Nijolė  yra ekstravertė ir jai būtinai reikia pabendrauti su draugėm prie kavos puodelio. Viskas, ką daro žmogus jam vienaip ar kitaip yra reikalinga ir būtina. Nijolė viršininkas žąsinas, darbe - širšių lizdas, vyras dirba taksistu naktinėmis pamainomis, vaikai - nesukalbami paaugliai. Psichologui pinigų nėra - uošviai statoso sodo namą. Todėl pasiplepėjimas su draugėmis prie kavos puodelio ir varškės pyrago - jai gyvybiškai būtina. Tai jos vienitelis psichoterapijos būdas. Arba vakarinis serialas su lėkšte blynų su uogiene. Šeimoje jausmai atšalę, iš vyro gero žodžio nesulauksi, o seriale - aistros ir liubofff... O blynai su uogiene - endorfinai. Ir tuo metu jai tai reikalingiau negu numesti 10 kg ir išmokti tą prakeiktą užsienio kalbą...
Ir kompiuteriniai žaidimai - Nijolė, aišku, jų nežaidžia. Bet žaidžia Kristina ir Danielius. Aišku - laiko marinavimas. Bet tai irgi patenkina tam tikrus jų poreikius.
Ne visiem reikia karjeros ir milijonų. Jeigu tikrai reikėtų - žmonės imtų ir darytų. Dabar. Šiandien.
Jeigu nedaro - reiškia to reikia ne jiems patiems, o tėvams, sutuoktiniams, visuomenei... Vienintelio teisingo gyvenimo būdo modelis brukamas iš visų spaudos leidinių. Visos tos knygos turėtų vadinti "Kaip tapti ne savimi". Ar tikrai visiems reikia važinėti ferari?
Aišku, dar veiklą stabdo vidiniai blokai. Baimės atsineštos iš praeities. Mylimų artimų kažkada pasakytos kandžios pastabos, išjuoktos nesėkmės ir kiti psichologus maitinantys smegenų gyventojai.
Bet ir jiems įveikti yra tik vienas receptas - suprasti, ko tu pats nori ir ko tau pačiam reikia. Ir jeigi nori ir reikia - pirmyn. Akys bijo - rankos daro. Aplinkinių kritiką - siųsti necenzūrine kryptimi.
Ir angliakasė Nijolė išmoks pilotuoti malūnsparnį. Nes ji suprato, kad ji būtent to nori, o ne užsienio kalbos.

Vakar vakare aš, raudodama upeliais, pasibeldžiau į Džo duris.
Džo sunerimęs klausia - kas atsitiko, Ieva?
Aš nekenčiu Wordpress'o! Man nieko nesigauna! Aš jaučiuos kaip idiotė!
Ir dėl to tu verki?
Taip, nes aš nežinau, ką daryti...
Einam, aš tau padėsiu, tik neverk.
Čia reikia pridurti, kad Džo, nors ir smirdi, bet vyrukas protingas. Jo galvoje šimtai intelekto koficientų eina iš proto nuo dyko buvimo. Savo muzikos kūrimui jis naudoja daug visokių programų per tris monitorius ir penkias dėžes su mygtukais, rankenėlėm ir svirtelėm.
Džo bandė mane gelbėti.
Neišgelbėjo.
Išeidamas tarė - atsiprašau, Ieva, aš nežinau, kaip tau padėti. Bet tu neverk. Tu ne buka. Jei man nesigavo, tai reiškia, kad tikrai reikia kviesti kokį nors tavo buvusį berniuką iš software developer padermės.
Berniukų kviesti aš nenoriu.
Teoriškai juk wordpress yra skirtas namų šeimininkėm ir Sedova turėtų pati sugebėti. Praktiškai man šiandien liūdna nuo pat ryto - pusryčiams suvalgiau 3 porcijas ledų ir nepadėjo.
O mano bėda tame, kad aš noriu gražaus permalinko. Pvz., ievasedova.com/blog, o man niekingas wordpressas duoda tik ievasedova.com/?page_id=4. O tas ?page_id=4 juk labai negražu. Kip gyventi su tokiu?
Mano draugas Polas, kuriuam 67 metai, davė man knygą Wordpress Web Design for Dummies. Ir tai nepadeda. Reiškia, aš dar blogiau, nei namų šeimininkė ir dummy...
Nebeturiu ledų.

Norio tokio skaitymo kampelio

Ir tokio namuko, pasislėpt nuo žmonių.

Noriu tokio megztinio.

Reikia sveikinti.
Vienus pragyvenom. Kitus pasitikom.
Kalendorius kartojasi.
Gyvate ryja savo uodegą.
Spiralė raitosi.
Reikia linkėti.
Sveikatos, laimės, pinigų.
Darnos, džiaugsmo, meilės.
Norų išsipildymo.
Pavojingas dalykas norai.
Reikia mokėti atsargiai norėti.
Be švenčių švęsti.
Iš sielos linkėti.
Kasdieną daryti.
Kasdieną mylėti.
Kasdieną padėti.
Ir išnorėti norai bus įrašyti kalendoriuje,
kuris baigsis, kai prasidės naujas.
Kai mes pereisim per 365 dienas.
Kai laikas pereis per mus.

Sen

Noriu taip senatvėjauti.
Reikia ruoštis jau dabar.

Aš žinau, kad aš niegada nebūsiu ten

arba ten

ir netgi ten

bet man nuo to neliūdna.
Galėsiu padaryti taip. Jei išmoksiu stovėti ant rankų, nors galima ir tiesiog žvakės pozoj.

Bet šiaip, užtenka gerumo ramų vasaros rytą, kai visos gatvės miega.

Noriu tokio kambario

Ir tokio megztiniaus

Arba tokio

Noriu tokio namo.

Turiu gerą žinią. Gerą sau pačiai. Blogą mano lendlordui. Abejingą visiems kitiems.
Radau naują būstą.
Mieloje gatvėje.
Laukia kraustymasis. Nemėgstu pakavimų išpakavimų.
Gerieji žmonės siūlo pagalbą.
Liko savaitė ir 2 dienos.
Valio.

Vat toks jausmas, kad norėčiau turėti vidinį "delete" mygtuką. Paspaudei - ir net nepaklaustų "are you sure?", o  iš karto be kalbų ištrintų be pėdsako. Ir kaip nieko nebuvę. Kaip peržiūrint senas nuotraukas - nepatinka, lauk.
Bet neturiu tokio prietaisėlio. Gal ir gerai. O atmintis ir pati kažkaip susirūšiuoja, užsiretušuoja, išblunka...
O labiausiai žmonėse aš nekenčiu bailumo.

Apie norus ir noriukus

Naktinis tiulpanas. Telefoninė foto.

Ot būna, kad ir paprasti norai nesipildo. Paprastut paprastėliai. Mažut mažutėliai.
Eidama namo norėjau prigriebti suši. Ir skaniai jaukiai suvalgyt.
O jie jau nebedirbo.
O noras per daug paprastas, kad dėl jo daryti lanką. O be to, gali ir kitur nebedirbt.
Pagalvojau - gal pavyks sugudraut. Užsukau į "Ikiuką". Nusipirkau silkės ir čiabatos. Atseit - suši pakaitalas. Ot ir ne. Ne trupučio ne. Visiškai ne. Nepavyko apgauti savo mažo noro.
Pavalgiau. Ir silkė skani. Ir duonelė. Ir arbatos prigėriau. Ir vis tiek ne tas.
Sėdi dabar tas noras šalia ir laukia.
Nes norai būna dviejų rūšių:
1. Pasyvūs praeinantys norai. Panorėsi ir praeis, pasimirš, nebesinorės ir t.t.
2. Įkyrūs nepraeinantys norai. Kol negausi - nenurimsi. Ir kitkuo nepakeisi. Ir kirbės viduj. Ir neduos ramybės.

Šis menkas noriukas panašus į antrojo tipo norą. Teks rytoj patenkinti.

O apie Moters dieną nerašysiu. Nes neįdomu.
O apie norus - gal ir jūs kažko užsinorėsit. Ne? Šokolado? Ledų? Skanaus sūrio? 

Apie norus ir monetas

"Kai susidūri su dviem pasirinkimais, tiesiog mesk monetą. Tai veikia ne todėl, kad išsprendžia klausima, bet todėl, kad tą trumpą akimirką, kai moneta yra ore tu staiga žinai ko tikiesi." 

Labai teisingai pasakyta. Aš metu monetą, kai nežinau ko iš tiesų noriu. "Arklys - eiti, skaičius - neiti". Ir visai nebūtina daryti kaip sako moneta. Tiesiog pajauti ar atsakymas sutampa su vidiniu noru. Jei ne, o labai nori - reiškias taip ir reikia daryti.
Mes juk turime savyje visus atsakymus. Nereikia horoskpų ir būrėjų. Nereikia konsultantų ir knygų su patarimais kaip reikia gyventi.
Tik dauguma žmonių nebemoka norėti. Nebemoka tikėti. Ir bando nusipirkti tikėjimą iš knygų "kaip tapti laimingu, lieknu ir turtingu per 3 dienas". Dauguma tų knygų nemeluoja. Jos visos kartoja tą patį: norėk, tikėk, daryk.
Bet dauguma žmonių net patys gerai nežino, ko nori. Moneta kartais padeda apsispręsti, bet prieš tai reikia turėti bent 2 pasirinkimus.
Palinkėjome vieni kitiems Naujų metų proga meilės ir sveikatos. O ko palinkėjote sau?

Tru lav...

Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis. (A.De Sent-Egziuperi)

Aš nesigiriu. 

Ir neperdedu.

Tiesiog taip yra.

Aš - laimingiausias žmogus pasaulyje.

Taip. Tai labai paprasta. 

Kad būtum laimingu reikia visai nedaug. Tik šiek tiek daugiau, nei turėjai prieš tai. Per mikro-dalelytę daugiau. Net ne per mikro - dar mažiau. Ko gero net matematikoje ar fizikoje dar nėra tokio matavimo vieneto - tokio mažut mažutėlio nematomo, neišmatuojamo - o tik pajaučiamo. Tai va - per tiek - per be galo daug ir per neįtikėtinai mažai... Ten slypi laimė.

Tai labai paprasta. Taip paprasta, kad per sudetinga nusakyti žodžiais.