Apie sraiges ir kitus žvėris

Pasiilgau Žalio namo Žvėryne.
Ten į mano žaliąją verandą užsukdavo pasistiprinti katinai, ežiukai, sraigės, paukščiai ir šiaip užsukdavo vyrai su lopetom bei kiti svečiai. Čia iš viso sąrašo užsuka tik "kiti svečiai" - kas mane visada labai džiugina..
Bet vis gi - va, ką reiškia neturėti verandos. Veranda - durys į gyvąją gamtą. O dabar iš gyvosios gamtos tik kaktusai ir petražolės ant palangės. Nežinau, kur gyvena senamiesčio katinai. Gal šildosi rūsy, nes kažkaip jų čia beveik nesimato. Tik praeitą naktį kieme užsidegė šviesa - išdidžiai per kiemą tipeno juodas pūkuotas katinas ir ženklino kaimynų mašinas.
Dar kartais konteineryje pasikuičia koks bomžas. O darydama virtuvėje arbatą vis matau kaimyniniame balkone tupinčią ir rūkančią keistą moterį.Tupi kaip mažas susitraukęs violetinis paukštukas su kapišonu. Taigi šalta. Ir vis tiek rūko. Kiek aš darausi arbatą - tiek ji rūko. O aš geriu daug arbatos.
Tai va ir visa mano senamiesčio gyvūnyja.
Pasiilgau savo žvėriukų.
O dar šiek tiek apie saraiges. Jų nervų sistema sudaryta iš 20 tūkstančių neuronų. Palyginimui - žmogaus smegenys - keli šimtai milijardų neuronų. (Bet tai dar ne proto rodiklis).

Sraigių ragai - visai ne akys. O nosis. Tik išversta lauk. Manoma, kad sraigės nemato, o tik skiria šviesą ir tamsą.
Gyvena sraigės mažomis grupelėmis. Naktį, kai oras atvėsta, jos keliauja ieškoti maisto. Valgo vaisius, daržoves, žoles ir, tarp kitko, kaip skaičiau - labai mėgsta alų. Šito nebandžiau, bet, kad bazilikus ypač mėgsta - pastebėjau (niekada neatleisiu!). Pietų Europoje pačios sraigės keliauja į puodą. Sraigių mėsoje yra daugiau baltymų, nei vištų kiaušiniuose.
Tai šiam kartui tiek apie sraiges.
Jei kada nors turėsiu namą - tai būtinai būtinai su veranda.

duona kasdienine

O kiekviena vakara, budama Novo-Sihove as turiu vakarieniauti pas drauges mama - teta Ala. o tai yra ne taip jau lengva - nes teta Ala LABAI svetinga. Man atvaziavus, ji priestaravimu nepriimanciu balsu pareiske - tak, Ievik, budes uzinat u nas, ty poniala? (taip, ieva, vakarieniausi pas mus, supratai?)...Jei jau pakliuvai i jos virtuve - lengvai iseiti nepavyks. Pirma sriuba, paskui antras, dar arbata su pyragais ir vaisiai... Viskas skanu, su armeniskos virtuves motyvais... Sedziu kaip Vini Puchas ir aimanuoju. O dar kazka siulo, ant stalo deda, po nosim kisa... Ir taip visada, jau kelinti metai. Viskas, ko sugebejau issireikalauti - siek tiek mazesniu porciju. O zodis "ne" tetos Alos virtuveje nieko nereiskia. Jei bandau koki vakara padaryti pravaiksta - skambina man ir kviecia taip, kad negali atsisakyti. Labai gera teta Ala.
O namie mane sergsti doroves policija. Kai isgirsta, kad aunuos batus, tuoj issoka i koridoriu:
- Tiotjiev, kur einate?
- As trumpas, i svecius.
- Tik nakvot namo griskit!