Užėjau čia. Ir pamačiau, kad net nebrūkštelėjau, nespaustelėjau blogo daugiau, nei savaitę.
Aš gyva gyva.
Praeitą savaitgalį dar kartą aplankiau Česterį. Šį kart buvo geriau. Nemirė kančiose kruvini balandžiai, katedroj repetavo choras ir netgi truputį švietė saulė. Visa tai kartu sudėjus pakėlė Česterį mano akyse kokiu puse laiptelio. Iki "gal ir vertas dėmesio, jei turi laisvą dieną" lygio. Nors vis tiek tos praeivių su pirkinių maišais prikimštos gatvės viską gadina. Lauk praeivius. Įnešt balandžius.
Aš mintyse jau vedu foto blogą, viską pasakančiu "Another rainy day in Manchester" užvadinimu. Mintys sako materializuojasi. Laukiu.
Jame bus fotkės iš mano gyvenimo. Bo šito blogo paskirtis yra šiaip. Tiesiog šiaip. Ir nenoriu aš "šiaip" gadinti fotkėm iš savo gyvenimo.
O paskui pas mus atėjo šaltis.
Tikriausiai jo atėjimas man sukėlė nemigą. Ir tokią įkyrią nemigą, kad negalėjau užmigti iki 4 ryto, o paskui kėliausi, proletariškai kėliausi 7-8. Ir tai buvo skausmiga. Nemiga yra labai nuobodu, nepatogu ir kitiems nerekomenduoju. Todėl vaikščiojau dieną kaip zombis. Svajodama apie lovą. Bet lova neteikė palaimos, tik vartymosi tamsoje kančią. Jeigu pragaras yra, tai mano pragaras ir bus nemiga.
O tada pas mus atėjo baisūs vėjai. Ir supratau, kad turiu anemofobiją - vėjo baimę. Nes toks vėjas toks vėjas. Ausyse ūžia. Medžiai linksta. Ir tamsu. Ir atrodo, kad tuoj pakilsiu ir įsiurbs mane juodoji skylė. O juodoji skylė yra labai baisi. Ten tamsu, ir nemiga aplink. Ir kojom šalta. Baisu.
Manau, kad mano anemofobijos šaknys vaikystėje. Kai buvau kokių 5 metų važaivau prie Azovo jūros. Arbūzai ten labai skanūs.
Tai buvo mažas miestelis Eiskas. Ir ten buvo kažokie sandėliai aptverti betonine tvora. O palei taką, prie tvoros buvo kalendros sėklų krūvelės. Nemažos, maždaug iki kelių. Matyt tie tarybiniai krovėjai ar kranistai ar kalendros pylėjai nelabai taikliai pylė kalendrą. Ir ten labai skaniai kvepėjo. "Borodino" duona. Plytos formos juoda duona su kalendra. Ir tos kruvelės pradėjo leisti daigelius. Ir tai buvo taip... netgi tada - 5 metų vaikui tai buvo taip... siurrealistiška. Nes ant duonos tu kalendros grūdelių nedaug, o čia kalnai.
Ir tėtis man pasakojo savo pasakas apie princesę Ievą, princą Jenisėjų ir varną Mašą. Ir aš lipdžiau plastelininius indus lėlėms ir spardžiau po stalu labai skanius arbūzus.
O vieną dieną buvo prastas oras. Ir aš su tėčiu ėjau pasivaikščioti prie jūros. Buvo apsiniaukę. Ir vėjas pūtė labai stiprus. Atrodo, rūbus nuplėš. Ir paukščiai skrido. Bandė skristi. Plakė sparnais, bet vėjas buvo stipresnis. Jie blaškėsi ore, bejėgiai. Negalėdami pasispeišinti vėjui. Ir tai mane labai išgasdino. Paukščių bejėgiškumas...
Ir matyt nuo tada aš bijau bejėgiškumo, negalėjimo pasipriešinti ir stipraus vėjo. Ir myliu arbūzus, pasakas ir prieskonius.
Šiandien išsimiegojau.

Pasaka apie Raudonkepuraitę ir Slibiną

Gyveno kartą Raudonkepuraitė. Ne, ne ta, kita. Juk pasaulyje daug raudonų kepuraičių - tai atitinkamai daug Raudonkepuraičių. ( Net aš turiu raudoną kepurę.)
Bet taip jau priimta, kad visas Raudonkepuraites Mamos siunčia nunešti Senelei pyragėlių. Taip nutiko ir mūsų Raudonlepuraitei. Ne pirmą kartą ėjo ji pas Senelę. Puikiai žinojo mišką ir takelį, bet kaip ir visos nerūpestingos panelės užsižiūrėjo į dangų, paukštelius, rinko žemuoges ir pametė takelį.
Ne, Vilko ji nesutiko. Jis tuo metu žvejojo.
O gyveno tame miške Slibinas. Toks Tikras Slibinas. Iš stuomens ir iš liemens.Pačiame jėgų žydėjime. Su trim galvom. Ilga uodega ir sparnais. Skraidė jis retai, nes mažai sportavo, užsiaugino pilvuką ir dažniau važinėjo taksi.
Tuose kraštuose Princai ant Balto Žirgo nesišlaistė ir Slibinui gyventi nemaišė. Kaip Jūs jau žinote - nieko gero iš tų Princų laukti negalima.
Tai va. Gyveno Slibinas sau pamažu. Turėjo ekologinį darželį. Gražiai sutarė su miško gyventojais - žiemą visada pripildydavo ėdžias daržovių miško žvėreliams. Augino orchidėjas. Tapė paveikslus. Domėjosi vynais, turėjo puikia rūšinių vynų kolekciją. Rinko vaistažoles ir dalinosi jų paslaptimis su aplinkinių kaimų žolininkėmis. O mėgstamiausias jo užsiėmimas buvo žaisti šachmatais pačiam su savimi. Iš tiesų visai patogu turėti tris galvas - galima žaisti su savim šachmatais, preferansą ar diskutuoti apie poezijos žanrus - viena galva laisvalaikiu kurdavo haiku, antra sonetus, o trečia nevaržė savęs formomis.
Tai va. Taip ir gyveno.
Kol vieną dieną neužklydo pas jį Raudonkepuraitė. Užėjo. Pauostė orchidėjas. Užsimezgė pokalbis. Pirmoji galva perskaitėo savo haiku. Antroji padeklamavo sonetą. Trečioji pasiūlė vasaros rytmečio arbatos. Raudonkepuraitė sutiko. Ir užsiplepėjo. Prie arbatos suvalgė visus močiutei skirtus pyragėlius. Ir net nepajautė kaip praėjo diena.
Tada Slibinas pakvietė Bembį, kad parvežtų Raudonkepuraitę namo.
O kitą dieną ji vėl atėjo su krepšeliu pyragėlių.
Taip jau būna. Patys suprantate.
Laikui bėgant jiedu pradėjo galvoti apie šeimyninį gyvenimą. Tik Raudonkepuraitė gėdijosi pasakyti Mamai ir Senelei apie Slibiną. Nes... na... jis slibinas... Ir galvos trys. Ir šiaip na... Kaip čia taip. Ne medžiotojas, ne kalvis ir net ne vilkas. Slibinas.
Tačiau Mama ir Senelė reagavo visai ramiai. Jos jau seniai suprato kur dingsta pyragėliai. Visą tą laiką Mamai teko kepti dvigubą pyragėlių kiekį, o Vilkas juos nešiodavo Senelei. Be to, miško paukšeliai joms pačiulbėjo ką praskrisdami virš Slibino sodo matė.
Atšventė vestuves. Raudonkepuraitė persikraustė į Slibino namuką. Ir gyveno jie gražiai ir laimingai. Jei susipykdavo su viena galva, kitos  stodavo į jos pusę. Tik kai visos galvos pasigaudavo slogą ir knarkė naktimis Raudonkepuraitei ir ausų kamštukai nepadėdavo.
O paskui vieną dieną, kai Raudonkepuraitė pabučiavo visas tris Slibino galvas jis netikėtai pavirto į Nuostabų Vaikiną. Gal šiek tiek Princą, bet visai nedaug. Kažkada jį buvo užkerėjusi Kumpanosė-Žvairaakė-Kreivakojė Ragana. Iš tikrųjų ji darė visai kitus burtus, bet per savo žvairumą netyčia pavertė pro šalį ėjusį vaikiną į Slibiną. O atverst nebemokėjo, nes nelabai protinga buvo. Tai ir neaišku, ar tiesiog burtų veikimas baigėsi, ar vis dėl to meilė ir bučiniai suveikė.
Tada jie dar kartą atšventė savo jungtuves. Ir gyveno jau tikrai gražiai ir laimingai, knarkė Nuostabus Vaikinas tyliau už tris galvas. Tik liko įprotis garsiai kalbėt pačiam su savimi ir žaisti šachmatais.

Apie Princą, kuris mėgo Žaidimą

Kodėl visos mano pasakos vien apie princeses. Kas čia per princų diskriminacija. Matriarchatas kažkoks. Skubu ištaisyt šią klaidą. Štai jums pasaka apie Princą, kuris mėgo žaisti žaidimus.

Kartą seniai seniai vienoje rožėmis kvepiančioje karalystėje gyveno Puikusis Princas. Labai gražioj pily su bokštais, balkonais, židiniais, marmuriniais laiptais, parkais ir alėjom. Jis buvo jaunas, dailus, aukštas, lieknas, švytinčiom akim.... Visos rūmų damos alpdavo jam praėjus pro šalį. Rūmų kavalieriai vos spėdavo jas gaudyti, kad mielosios damos galvų neprasiskeltų į marmurines grindis (aišku, perukai šiek tiek amortizuotų smūgį, bet vis gi nedera dažnai trankyti galvą). Be to Puikusis Princas buvo išsilavinęs, kalbėjo 8 kalbom, dainavo 17 kalbų, muzikavo, oi net sunku suskaičiuoti kiek įvairiausių instrumentų jis grojo ir be to buvo neapsakomai iškalbingas. Dar mokėjo pats užsirišti kaklaraištį ir niekada nevėluodavo. Argi išties ne puikus vyrukas? Ir dar Princas.
Kadangi visais nuobodžiais valstybiniais reikalais užsiėmė jo tėtis su ministrais ir patarėjais, tai Puikusis Princas turėjo begales laisvo laiko. Jis spėdavo paskaityti storas knygas, padainuoti, pamedžioti, pažaisti tenisą, paplaukioti ir visaip kitaip tobulinti ir puikinti savo protą ir kūną. Ir dar likdavo laisvo laiko. O mėgstamiausias jo užsiėmimas buvo Žaidimas.
Ne ne, ne kompiuteriu, ne mediniais žaislais, ne šachmatais ir ne kitom figūrom. Jam patiko žaisti žmonėmis. Princas turėjo pilnus rūmus tam tinkamų personų. Ir Jis buvo tobulas žaidėjas. Aštraus proto, grakščių judesių, kerinčios šypsenos. O ko dar reikia šitam Žaidimui? Puikusis Princas visada žinojo kokį ėjimą daryti norint gauti tam tikrą rezultatą. Ką kam ir kada pasakyti. Kokiu balsu. Kaip pažiūrėti ir kaip nusišypsoti. Visi žmonės-žaislai judėjo taip, kaip jis buvo sumanęs. Ir niekas nieko neįtarė. Svarbiausia šiame Žaidime buvo, kad viskas vyko tarsi savaime. Apie Žaidimą žinojo tik Puikusis Princas ir Žaidimas. Jis mėgavosi savo nematoma valdžia... Kol vieną dieną Žaidimui tai atsibodo. Ir Žaidimas pradėjo žaisti Princu.
Vieną dieną Princas norėjo kažką nuoširdžiai pasakyti - bet negalėjo. Galva pusiau pasisuko, veide atsirado išmoktinė šypsena Nr.5. Jis norėjo nusišypsoti visai kitaip, bet veidas jo neklausė. Neklausė jo ir balsas. Visas kūnas tapo neklusnus. Jis pavirto Žaidimo žaislu. Tokia pat marionete kaip tie žmonės, kuriais anksčiau jis pats žaidė.
Jis vaikščiojo po parką ir alėjas, flirtavo su alpstančiom rūmų damom, medžiojo su rūmų kavalieriais, netgi vedė kaimyninės šalies princesę... viskas buvo kaip ir tvarkoj. Bet tai nebuvo Puikiojo Princo Gyvenimas. Tai buvo Žaidimo žaidimas.
Taip jis ir gyveno visą gyvenimą. Darė tai, ką norėjo Žaidimas. Kol paseno ir vieną apsiniaukusį rytą užmerkęs akis pamatė užrašą "Game over"....

Tai va. Visi mes kažką žaidžiame. Tiksliau esame Žaidimo dalis. Tik reikia kai ko nepamiršti... Kaip filme "Matrica". Atsimenate tą dialogą:
Spoon boy: Do not try and bend the spoon. That's impossible. Instead... only try to realize the truth.
Neo: What truth?
Spoon boy: There is no spoon.
Neo: There is no spoon?
Spoon boy: Then you'll see, that it is not the spoon that bends, it is only yourself.

Apie princeses, gyvenančias svajonių pilyse

Papsakosiu jums dar apie vieną Princesę. Ne, ne tą, kuri vis verkė ir verkė, ir ne tą, kurios Drakoną nužudė Princas ant Balto Žirgo. (Kaip Jūs jau supratote, jis buvo joks  ne princas, o ir jo žirgas buvo ne baltas, o tik nudažytas baltais vandens dispersiniais dažais).
Tai va, seniai, labai seniai gyveno dar viena Princesė. Toje tolimoje šalyje, kuri buvo toli, labai toli visos mitys, troškimai ir svajonės meterializavosi. Ir mūsų pasaulyje tai vyksta, bet ne iš karto. O toje pasakų šalyje tai buvo kasdienybė. Beveik kaip pas mus Googlas.
Tos šalies gyventojų svajonės įgydavo vieną ar kitą pavidalą priklausomai nuo žmogaus įsisvajojimo lygio. Vienų žmonių svajonės buvo pakankamai lengvos - jie savo svajones vedžiodavosi ant pavadėlio, kaip koki prijaukintą debesėlį. Kitų sunkesnės - tie vargdieniai tampydavo jas paskui save priekabom, o kas neišgalėdavo įsigyti priekabą ar karutį - tekdavo ant kupros nešiotis visas savo rožines ir žydras svajones.
O ta mūsų princesė, pala, reikia jai sugalvoti gerą vardą. Be abejo, ji turėjo ir tikrą vardą, bet tai buvo seniai, labai seniai ir rašytiniuose šaltiniuose jos vardas neišliko. Tarkim jos vardas buvo Esmerkristaldina Fredaleksibela fon Kugel-Šmugel de  Burbonšmur. Manau, tai pakankamai kilmingas vardas tokiai nuostabiai didenybei.
Tai va, ši mūsų Esmerkristaldina tiek daug svajodavo, kad iš jos materializuotų svajonių baudžiauninkai skaldė rožines plytas ir statė svajonių pilis. Sulaukus 23 metų amžiaus ji turėjo jau 16 pilių, 38 vasaros rezidencijas, 14 kalnų namelių, 21 medžioklės trobeles ir 4 bokštelius. O šiaip Esmerkristaldina dienų dienas leisdavo savo didžiajame svajonių bokšte. Jis buvo aukštas kaip šaukstas ir ilgas kaip smilga, net aukštesnis už Kuala Lumpuro dvynius bokštus kartu sudėjus.
Be abejo, š tokių aukstybių jai buvo sunkoka nusileisti ant žemės. Nes tada seniai, labai seniai liftų dar nebuvo. O krepšyje ant virvių leistis žemyn kažkaip neprincesiška, net auksiniame krepšyje su gulbem deimantinėm akim ir perlais bei sapfyrais uodegose. Maža koks akmenskaldys po sijonu pažiūrės. O po princesės sijonu tokių dyvų yra!!! Ūūūūūūū! Negalima rizikuoti akmenskaldžių fizine ir psichine sveikata. Darbų sauga pirmoj vietoj!
Aha. Tai va. Statė princesė pilis. O jose negyveno. Tada vyriausias ministras pasiūlė tose pilyse padaryti fantazijų parką. "Fantazilendą" taip sakant. Kad nereikėtų nenaudojamų pastatų restauravimui ir renovacijai eilinių piliečių svajonių naudoti. Nes juk ir fantzijų pilyse laikui bėgant ima byrėti tinkas.
Princesė Esmerkristaldina savojo princo taip ir nesulaukė. Ne vienas princas su arkliu bandė įkopti į jos bokstą. Bet kaip princui su žirgu, šarvais, pliumažu, kokarda, rapyra, skydu, špaga ir kardu užjoti rožiniais stačiais sraigtiniais laiptais į 238 aukštą? Ne vienas princas buvo užstrigęs, ne vienas arklys susilaužė kojas, ne vienas ginklanešys nusisuko sprandą. Bandė ir kiauliaganiai užkopti į princesės menę. Bet ir kiaulaitės atsisakė lipti laiptais. Šiaip ne taip užvarė jas iki 114 aukšto, o toliau niekaip. Paskui dar kelias savaites lipo žemyn. O kiek vargo buvo laiptinės prižiūrėtojams paskui kuopti kiaulaičių mešlą! Vieną kartą skrido pro šalį Ali Baba ant skraidančio kilimo, bet kilimas pasirodė princesei per prastas. Nieko ji persiškuose kilimuose neišmanė (kvaiša).
O kaip baigė gyvenimą Esmerkristaldina Fredaleksibela fon Kugel-Šmugel de  Burbonšmur niekas ir nebepamena. Gal tapo piktąja ragana? Tikriausiai taip ir buvo. Taip kartais nutinka su princesėm, kurių svajonės neišsipildo...
Bet tai buvo seniai, labai seniai  ir toli, labai toli.
Aš ten nebuvau, alaus midaus negėriau, per barzdą nevarvėjo... O ir barzdos neturiu.

Apie drakonus ir princeses

Paolo Uccello "Šv. Jurgis ir drakonas" 1456 m., Londono nacionalinė galerija

Bežiūrinėdama renesanso meistrų darbus aptikau šį Paolo Učelo paveikslą. Ir štai ką aš apie visą šį reikalą galvoju:

Gyveno kartą Princesė su Drakonu. Gal ir nelabai ilgai, bet tikrai laimingai. Pažiūrėkit į paveikslą - kaip meiliai ji stovi šalia savo draugo. Ant pavadėlio jį laiko. Iš visko sprendžiant - darni pora. Sielos draugai. Aišku - skirtingi, bet priešingybės papildo vienas kitą.

O ir kuri gi princesė būtų nelaiminga su drakonu? Sprendžiant iš haki spalvos - jis buvo kariškis, gal net oro pajėgų karininkas - atkreipkit dėmesį į ženklus ant sparnų. Stiprus, išsilavinęs, energingas, vyriškas. Rūpestingas, išklausantis. Gal kartais šiek tiek impulsyvus - bet taip netgi įdomiau, kad rutinos nebūtų. Ko gero ir tvarkingas, kojinių nemėto. Jei riaugėja - tai ugnimi, gražu. Jei Princesei antakiai apsvildavo - ne bėda - tada mada buvo antakius skusti. O ir paskraidina. Net šiais laikais, 21 amžiuje, prisipažinkim, ne kiekvienas po lėktuvą turi. O tada - seniai labai seniai - tuo labiau. Čia tau ne šiaip baltas žirgas - žirgų pilni tvartai. O drakonas - lygis. 

Tai va. Gyveno jie sau gražiai ir laimingai. 

Ir štai pro šalį joja atseit riteris. Gal Jurgis, o gal ir ne. O ir tų Jurgių tada Europos žvyrkeliais jodinėjo devynios galybės. Ir dauguma jų buvo toli gražu ne šventieji. Joja toks Princas ant Balto žirgo, dairosi ką gi čia paveikus. Dar klausimas iš kur jis tą baltą žirgą gavo. Negi savo rankom užsidirbo? Tais laikais baltas žirgas kaip dabar gera mašina, bent jau kaip BMW koks. Šlaistosi toks per dienų dienas, geriau eitų daržo ravėt. Neranda sau vietos iš dyko buvimo. Žiūri - princesė tokia nebloga, tik drakonas šalia maišosi ir šnairai taip į jį žiūri. Necenzūrinio dialogo čia neaprašysiu, smurto scenos irgi. Čia juk padorus dienoraštis.

Rezultatas - Drakonas nukaltas. Princesei nieko nelieka kaip ištekėti už Riterio. O jis bumbeklis, savimyla, chamas ir dykaduonis. Ir šiaip labai nuobodi asmenybė. Skraidyti nemoka, ant žirgo neveža niekur.  Antakių nenudegina, pačiai pešiotis tenka. O dar šarvus jam blizgint reikia... Gėda juk jei tavo Riteris aprūdijusiais šarvais vaikšto. Prisimena Princesė savo mielą Drakoną ir dūsauja braukdama ašarą...

Gyvenimas kartais gali būti žiaurus. Saugokitės Princų ant Balto žirgo.

 

Apie caraites

Foto: Andre Kertesz

Prisiminiau vieną rusų liaudies pasaką. Apie caraitę Nesmėjaną - kas reiškia Nesijuokianti. Ji sėdėjo ir verkė per dienų dienas. Tėtuką carą tas aišku užkniso, o ką daryt - nežino. Kaip visi karaliai jis ėmėsi traidicinio problemos sprendimo būdo: paskelbti, kad, tas, kuris prajuokins jo dukružėlę gaus pusę karalystės ir prajuokintą dukružėlę, o tak, kas neprajuokins - nieko negaus ir galvos neteks. Dar, iš tiesų, neaišku, kuris variantas patrauklesnis, bet pasakose apie tai negalvoja. Na ir realybėje žmonės ne visada pagalvoja, ar iš tiesų reikia jiems tos karalystės ir princų visokių. Gražu, blizga - norisi -  gauni ir pats tampi Nesmejana. Nes pasirodo su ta karalyste ir princu/princese daugiau vargo nei su 8 arais žemės ir valstybės tarnautoju.

Tai va. Sėdėjo ir verke ta mūsų Nesmėjana. Gal ji netgi turėjo realų prototipą - kokią tai depresija sergančią caraitę. Manot, lengva tais laikais buvo būti caraite? Sėdi visą dieną savo caraitiškoje menėje ir siuvinėji prie balanos, dar į cerkvę nueini pasimelts - ir visos pramogos. Kuri iš mūsų verkt nepradėtų? 

Linksmino ją bernužėliai visaip. Nepralinksmino. Moterims tai turėtų būti suprantama. Yra toks vyrų tipas - linksmintojai. Jie įsivaizduoja, kad tai jų šventa pareiga pralinksminti visus, kurie tuo metu nesijuokia. Jie net mano, kad tai talentas. Aplinkiniai dažniausiai mano priešingai. Toks linksmintojas gali užknisti negyvai savo juokeliais. Jis mano, kad jis yra labai geras, nuoširdus ir šaunus žmogelis ir visi kiti aplink yra mieli žmogeliukai. O mieliems žmogeliukams turi būti visada linksma. Ir jis labai stengiasi. Ir kai jau virš jo galvos pakyla ranka su kirviu ar buitiniu elektros prietaisu, na bent jau su uogienės stiklainiu - jis išpūtęs akis sako "O kodėl tu pyksti? Aš juk tik norėjau tave šiek tiek pralinksminti. Kokia tu pikčiurna!". Teisingai liepė caras - kapot galvas tokiems netikusiems linksmintojams!

Tisliai aš jau tos pasakos nepamenu. Tikrai turėtų būti mano kuklioje bibliotekoje. Paieškosiu prie progos.

Bet kaip ir priklauso pasakoms, atėjo Ivanas-kvailelis ir pralinksmino Nesmėjaną. Kvaileliai pasakose apskritai pajama visas princeses. Apie tai pasamprotausiu kitą kartą. O čia pasaka atėjo prie tipinės visų pasakų pabaigos - vestuvių. Šių dienų pasakoriai ne toli pažengė. Irgi dažniausiai baigiasi vestuvėm. Tik dabar yra paguoda, kad galima išsiskirti. O tada viskas, nuosprendis  - ilgai ir laimingai. Ir niekur nedingsi.

Įdomu, po kiek laiko vedybinio gyvenimo su Ivanu-kvaileliu caraitė Nesmėjana vėl pradėjo verkti?

 

Pasaka

Gyveno karta princas. Tikras Princas. Toje pilyje gyveno ir princese. Tikra Princese. Princas nemylejo Princeses. Jis nieko nemylejo. Net saves. (Na save gal ir mylejo, bet tai vadinasi kitaip). Del to jis buvo labai nervingas ir dirglus. Jis labai norejo zudyti zmones, o pagal savo painius paskaiciavimus butent kas ketvirta zmogu. Tokiu budu tikejosi atnesti zmonijai naudos. (Daug buvo tokiu zmonijos tobulintoju ir pries ji. Visi jie liudnai baige). Kai kuriuos zmones jis siule zudyti itin ziauriai, pvz. letai draskyti po gabaleli. Bet, deja (Princui), ir, aciu dievui, kas ketvirtam pilieciui labai pasiseke, nes toje salyje Princui nebuvo leista igyvendinti savo troskimu. Del to laikui begant jis tapo dar dirglesnis ir bjauresnis ir isliedavo savo apmauda ant Princeses. (Kaip zinia, neigyvendinti norai sukelia neurozes).

Princese buvo labai grazi ir gera, tik kramte nagus ir lengvai apsiverkdavo. Tokios jau tos princeses. Kai kurios gali verkti metu metais, kol ju kas nors nepabuciuoja. Koks nors Jonelis-Kvailelis, Jemelia su lydeka kibire, Aladinas su lempa po pazastim, siaip koks trecias brolis, pries tai nugalabijes nykstancios rusies slibina. Kai kuriom patikdavo uniformuoti vyrai - kareiviai, kaminkreciai. Buvo ir egzotikos megeju - buciuodavosi su kiauliaganiais. Bet mus Princese trosko, kad ja pabuciuotu ir apkabintu Princas.

Kodel ji sito norejo net pati gerai nesuprato. Nebuvo musu Princas nei grazus, nei tuo labiau geras. Pilna aplink buvo egzotisku kiauliaganiu, bei vienas kitas Jonas. Ogi ne, Princo ji uzsigeide. O Princas jos buciuot nenorejo. Matyt ji nebuvo gimus po miegancios grazuoles zvaigzde, ir Princas nebuciavo jos nei miegancios nei prabudusios.

Musiskis Princas is vis nekente svelnumu. Gal jeigu jam butu leista nusauti, pakarti ir sudraskyti po gabaliuka keleta kas ketvirtu pilieciu musu Princese butu sulaukus savo issvajoto apkabinimo ir pabuciavimo. Bet karalyste savo piliecius taupe kitiems tikslams ir zudyt Princui neleido.

Princese buvo atkakli, bet Princas dar labiau priesinosi. Net sukure psichologine teorija, kad apkabinimai tinka tik vaikams iki 6 metu. O musu Princese buvo siek tiek vyresne. Princese bande isgauti apkabinimus visais imanomais budais: svelnumu, jega ir netgi bandelemis. Princas surydavo kalns bandeliu, o ko nepajegdavo - mete i Princese ir i siena.

Viena diena Princese neistvere ir prisigerusi viskio soko girta ant stalo. Princas ta proga pavaizdavo izeista ir ateme is jos perlus ir netikra aifona. Tada Princese apsimove dzinsus, pasitaise karuna ir isvaziavo i kita pasaka.