Klausiu Beno:
Gal turi ylą? (Angl. awl)
Ką taip?
Praspelinu a-w-l.
O kas tai yra?
Stora adata su rankena skylėms badyti.
Ne, niekad nemačiau ir neturėjau.
...
Kažkodėl man atrodo, kad Lietuvoj neatsirastų nei vieno žmogaus, kad nežinotų, kas yra yla.
Gal todėl, kad ylos maiše nepaslėpsi? Bet kaip taip - vat gyvena žmogus ir neįsivaizduoja, kas yra yla?
Nors gal tuoj bus karta, kuri nežinos kas yra plaktukas ir už kurio galo jį laikyti.
Aš dinozauras.
 

Nebus iš manęs anglės. Oj nebus.
Vaikų žaidimų grupėj sutikau pažįstamą su 18 dienų amžiaus naujagime. Šitoj situacijoj priklauso pažiūrėt į leliuką ir pasakyt "aaawww she/he is absolutely gorgeous!!!" tokiu saldybiniu balsu, kad net sirupas varvėtų nuo tų žodžių.
Man niekada tas nepavykdavo. Absolutely gorgeous dalis.
Šį kart galvoju - susiimk, motin, pasistenk.
Reikia gi integruotis.
Pasilenkiu prie vežimo. Guli ten maža kumpanosė mergikė. Miega. Miela. Taip. Tokia šviežiai iškepta. Viskas tvarkoj.
Ir labai stengiuos.
Gaunasi Aaawwww...
Ir viskas. Balsas užstringa.
Na, dar kartelį pasistenk.
Aawwwww....
Toliau niekaip. Neapsiverčia liežuvis ištarti tą falšyvą saldėsį. Bet nu gi reikia, ieva, gimdyk!
Aawwwwww....
Nu kiek čia galima aimanuoti. Pasidaviau.
Awww.... she is sooooo sweet! Oh my god! So tiny.... awwww.... isn't she amazing?!!!
Bet to absolutely gorgeous taip ir neįveikiau.
Nebus iš manės anglės. Ką padarysi. 

Kai žmonės susižavi vienas kitu jie ieško panašumų. Žinai, mūsų gimimo dienos taip įdomiai sutampa! Tikrai? Kaip? 3 dienų skirtumas! Ir kas čia tokio įdomaus? Na, kaip tu nesupranti? 3 dienų skirtumas! Arba mano gimtadienis 01.05, o jo 05.01 - tai tikrai kažką reiškia! Arba mūsų mamų inicialai vienodi. Arba mes abu gyvename trečiame aukšte ir antroje laiptinėje! Tai tikrai kažką reiškia! Ir iš vis, aš gimus 78-ų gimimo, o ji 87! Va. Ir mes turim apgamus ten pat, ir tas pats dantis atsikišęs... Tai tikrai kažką reiškia!
Kai žmonės išsižavi - niekas nieko nebereiškia.

Vakarieniauju su Džo ir Krisu. Sakau:
- Va ir metai į pabaigą. Kokie jūsų didžiausi pasiekimai 2013-ais?
Džo sako:
- Mano muzika buvo nupiratinta Moldovoje ir kelis kartus buvo paminėta japoniškame twitteryje.
- Neblogai, - sakau.
- Ir dar: sugebėjau išbarškinti merginą po 14 bokalų alaus ir neapsivėmiau. Ji net turėjo orgazmą.
- Hmmmm..., - sakau. Šito gal ir nebūtina buvo minėti. Bet toks jau tas mūsų Džo. Kaip sako rusai "u kogo čto bolit- tot o tom i govorit".
- O kas pas tave, Krisai?
- Mano didžiausias 2013 pasiekimas, kad kai pavėlavau 15 minučių į darbo biržos darbo programą ir baisi boba pareiškė, kad už tai man nuims 3 mėnesius bedarbio pašalpos aš ją pavadinau sena bjauria p*zda (old ugly cunt). Ir išeidamas išdaužiau gaisro signalizaciją. Pašalpą nuėmė 3 mėnesiams. Bet už tai aš jai pasakiau, kas ji tokia!
Tokių pasiekimų fone manieji atrodo banaliai ir blankai:
- O aš įsitaisiau katiną, labai gerą katina. Ir užnėštėjau...
Tik tiek.

Krisui parašiau žinutę "If you don't clean your fucking stubbles I will beat the shit out of you!".
Draugas vėlavo į susitikimą. Parašiau "Has anybody told you that you are an asshole?".
Ir išdidžiai iškėlusi nosį ir supykusi ant viso pasaulio nužygiavau gatve.
O tada supratau, kad man pms.
Kaip sunku būti moterim.

Džo draugas klausia:
- Kiek tau metų.
- 34.
- O. Nežinojau, kad tau 34. Jei galvočiau, kad tau 34 - neklausčiau.
- Taip. Būti 34 labai nepadoru.
- Ne. Aš tiesiog galvojau, kad tu mano metų.
- O kiek tau metų?
- 27.
- O! O aš galvojau, kad tu mano metų.
 
 

11

Reikia galų gale atakyti į 11 Aušros klausimų, o tada tęsti faktų apie save poryjimą. Sveiki atvykę į mano verbalinio egzibicionizmo koplytėlę. Faktų aš jums prigremšt galiu iš krištolo tyrumo bambos gelmių, o žmogus laukia atsakymų.

1. Ką pakeistum savo išvaizdoje, jei tik galėtum?
- Galiu ir keičiu. Nusprendžiau grįžti į savo naturalią spalvą, kol dar ne visai žilė barzdon.

Atauginėja. Čia prieš porą savaičių.
Dabar jau galima nukirpti raudonus. Palikti natūralios riešuto aka lieutiviškos pilkosios spalvos trumpus su raudonais galiukais.
Bus įdomu žiūrėti į veidrodį.

2. Šiuolaikinis vizualinis menas: nesąmonė, kurią gali "ir pats padaryti", ar nesuvokiamai paprastas, bet genealus dalykas? (Klausimas, dėl kurio aš su savo vyru ginčysiuosi visą likusį gyvenimą..)

- Išmokite teisingai formuluoti klausimus, susipažinkite su medžiaga ir nereikės ginčytis. Galėsite diskutuoti. O tai kur kas produktyviau ir maloniau smegenams.
Ir kodėl jei "gali pats pasidaryti" tai jau "nesąmonė"? Nenuvertinkit savęs.
Anglų kalboje yra du atskiri terminai "modern art" ir "contemporary art". Kurie į lietuvių kalbą dažnai verčiami, ypač šnekamojoje kalboje, kaip "šiuolaikinis menas".
Pasiskaitykite kad ir tą pačią banalią Wikipediją. Pradžiai užteks.
Šie du sąlyginės meno istorijos epochos persidengia - modernusis menas grubiai tariant prasidėjo su impresionizmo aušra, 19 a. pabaigoje ir tęsėsi iki 1980-ųjų ar pan.
Contemporary art - šiuolaikinis menas - tradiciškai mieruojama nuo Antrojo Pasaulinio karo pabaigos iki-ki-ki dabar.
Tai yra begalės skirtingų stilių - popartas, ekspresionizmas, optinis menas, grafiti, skaitmeninis menas, instaliacijos, žemės menas, neo-klasicizmai ir kas tik nori ir nenori.
Vizualusis menas apima piešimą, tapybą, grafiką, fotografiją, skulptūrą ir kt...
Dabar jūs manęs klausiate - ar per visus šituos metus sukurti milijonai meno kūrinių yra arba šūdai arba šedevrai?
Aš į tokį klausimą negaliu duoti atsakymo.
Ne tik mene, bet visame kame apibendrinimai yra klaidingi. Iš kategoriško mąstymo geriau išaugti kartu su jaunatviniais spuogais, nes naudos iš jo jokios, o žala didelė. Gyvenimas ne juodai baltas, nevienareikšmis ir priklauso nuo daugybės kintamųjų. Kas gerai vienu atveju, labai blogai kitu.
Atsiprašau, jei mano atsakymas šiek tiek aštrokas, bet tai vis gi mano duona kasdieninė, o tik ne profesionalams viskas yra paprasta ir be išlygų.
Paveiksliukų šia tema paieškosiu kitą kartą.
Dabar laikas miegoti.

3. Pats skaniausias dalykas, kokį teko suvalgyti?

-Aš stengiuosi viską valgyti skaniai.
Būna ir nelabai. Bet retai.
Mėgstu baklažanus, persikus, avokadus... Dėl skydliaukės pamišimo ryju daug saldėsių. Beveik kasdieną sukemšu po puskilį teramisu. Gerai. Tai dabar mano dietos vinis. Ir Haribukai. Bet šiaip... mamos keptos bandelės...
Planas pirkti sulčiaspaudę ir duonkepę.


4. Kokią dainą dažniausiai dainuoji?

-Dažniausiai dainuoju Nai-naaaa-nai-na-na-naaaaa ir Nai-NAI-nanananananana-NAI-nanananana arba Nai-na-nai-nainai-narana-rana


5. Kokio dalyko visiškai nenori niekada ir jokiais būdais gauti dovanų nuo antrosios pusės? O gal jau esi tai gavusi?

- Kaip sakė nepakartojama Faina Ranevskaja: "Antrą pusę turi smegenys, šikna ir tabletės. O aš iš pat pradžių pilna."

Nenoriu nieko pagaminto/uždirbto neetiškai. Pvz. deimantų ir auksų - iš išprievartautos/apnuodytos žemės... Na taip, tie patys kaliošai irgi  gimdami prievartavo/nuodyjo žemę, bet bent jau nėra tos kompleksuotos patetiškos pompos. Ir naudos daugiau. Dovanokite man kaliošus, mielieji.

6. Ar rūšiuoji šiukšles?
-Taip.

7. Kokių daiktų turi daugiau nei šimtą?
-Knygų

8. Ar esi taupus žmogus?
-Ne.

9. Kokios spalvos Tavo kambario sienos?
-Bjaurios.
Turiu Mongolijos vėliavą ant sienos.
Neklauskit iš kur.

10. Obuolys ar šokoladas?
-Morka.

11. Ko labiausiai bijai?
-Durnių.

Ir sėdi ji priešais mane. Žiūri. Laukia. Kad aš imčiau pokalbį į savo rankas. Kad vesčiau ją. Kinietė su rudu golfuku. Jauna, o gal ir nelabai, jie nesiraukšlėja. Aš tyliu, žiūriu, laukiu, ką ji darys. Pauzė per ilga. Ji sėdi priešais mane. Sako - aš pirmą kartą bare. Ir žiūri su baime į prieš ją pastatytą braškinio alaus stiklinę.
Stalas pailgas. Bare triukšmas. Su kitu stalo galu nesusikalbėsi. Galiu kalbėti su kaimyne iš kairės - korejiete su labai prasta anglų kalba. Ji sako - aaaaa, jėėėė, aaaaa, jes jes... O paskui išaiškėja, kad nieko ji nesuprato.
Atisuku dar kartą į rudą golfuką, baimės ir paklusnumo išraišką.
- Koks tavo hobis? - klausiu.
- Žiūrėti komedijas.
Va. Pasikalbėjom. Logiškas žingsnis būtų paklausti, kokia tavo mėgstamiausia komedija? Bet man neįdomu. Visai visai.
Ne, rudas golfas čia visai ne prie ko. Aš pati turiu. Net gi dar rudesnį.
Bare šeštadienio vakaras. Triukšmas. Geras triukšmas. Draugiškas. Palubėje apsilupinėjusios sienos. Virš galvos dunda traukiniai - baras po geležinkelio tiltu. Ir braškiu ar vyšnių alus čia skanus. Kitur ne. O kai šilta galima sėdėti balkone, žiūrėti į kanalą, judrią gatvę ir Hiltono viešbutį.
Ne. Negėrė ji braškinio alaus, kurį jai nupirko mano draugas rusas/nensi Jeiko. Pakėlė, priglaudė prie lūpų. Ir pastatė atgal. Nusišypsojo. Gerai, sako.
Aš irgi mėgstu  žiūrėti komedijas. Bet tai ne hobis.

Naujienos

Radau mielą, mažą daržovių ir šiek tiek kitko parduotuvėlę. Be to pakeliui. Ir šiaip man labiau patinka mažos, nepriklausomos parduotuvės, nei tinkliniai prekybos centrai.
Vakar.
Prisikroviau prekių. Prieinu prie kasos.
Pardavėjavo arabas su ilga balta vyriška suknele (nežinau, kaip ji vadinasi, guglinti tingiu ir vis tiek niekas nesuprastų) ir baltu tiurbanu. Veidas jaunas, balsas irgi, osamabinladeniška barzda pusiau žila.
- Chelou, - sakau.
Jis irgi. Klausia, kaip aš hauarju.
Aš, ok. Ačiū. O kaip tu?
Jis labai gerai. Irgi ačiū.
Mes mandagūs.
Tada jis klausia, kas naujo?
Klausiu, ką jis turi omeny?
Matau jį pirmą kartą, negi pasakot visas naujienas?
Na, sako, gal ką naujo šiandien girdėjai?
Girdėjau, kas  300 pakistaniečių sudegė fabrike, Libijoj žuvo amerikonų ambasadorius, Anglijoj auga bedarbystė, Deizi (durnas šuo) prišiko ant kilimo, Krispinui (Deizės, durno šuns savininkui) skauda pilvą nuo streso ir dirgliosios žarnos sindromo... bet negi verta pasakoti visą šitą negatyvą? Ir taip barzda žila.
Ne, sakau, nieko naujo.
Iphone 5 šiandien išeina, sako.
Ėėėėėė? sakau.
Išsitraukia iš baltos vyriškos suknelės (kuri vadinasi Thawb, nepatingėjau, paguglinau, bet nesvarbu, nes vis tiek niekas nesupranta) kišenės aifoną ir sako - čia aifonas, žinai?
Khmmm... Jėaaa... Nu jau visai. Jis su suknele, aš su džinsais ir jis galvoja, kad aš?
Tai čia ketvirtas, o šiandien išeina penktas.
Okeeeejjjj... Khm khm... Kool...
Na ir ačiū verymač, syjūsūn ir t.t.
Jis man irgi.
Mes mandagūs.
Pas kiekvieną savo naujienos.
O parduotuvė gera.
Persikai skanūs.

Kažkaip pavirtau į veribizileidį. Ir tas biziškumas man netgi patinka. Man patinka sutikt naujus žmones, mokinti juos, vedžioti šunis, susibraižyti nuo galvos iki kojų renkant gervuoges per lietų, šokti lindy hopą, žygiuoti per balas, lankyti galerijas... Bet paskui mano puikioji mizantropija ima viršų ir aš užsidarau namie su mintim nieko nematyti, nieko nedaryti, su niekuo nekalbėti. Kur gi tau. Tekstina, skambina, braunasi  per duris...

Per savo milijoną mokymosi įvairiose įstaigose metų, aš ne tik rašiau nepadorius žodžius ant suolo, bet dar pastebėjau, kad kiekvienas mokytojas/dėstytojas turi keletą nejuokingų juokelių, kuriuos pastoviai kartoja.
Ir žinote ką. Tai profesinė liga. Turbūt jau per antrą pamoką aš pradėjau kurti idiotiškus juokelius ir palyginimus. Mano viršūnė "siuvimas reikalauja kantrybės, praktikos ir kantrybės". Pačiai gėda, bet žodžiai savaime liejasi iš lūpų, rankos dirigentiškai gestikuliuoja, tame tarpe rodomuoju pirštu kas tris minutes pataisau akinius tarpuakyje. Ir be abejo negaliu neįkišti lietuvių liadies išminties "septynis kartus pamatuok, vieną nukirpk" ir neaišku kokios tautos, bet mano mėgstamą antiperfekcionistinį kredo "tobula gadina gerą".
Atėjo draugė mokintis pas mane. Iš pradžių kalbamės kaip draugės. O paskui tik klik ir persijungiau į mokytojos režimą. Net balsas ir intonacijos pasikeitė. Draugė juokiasi.
Ir ką daryt? Baisu, kad šitas reikalas gali progresuoti ir su laiku aš pavirsiu į tetą su kuodu ir gyvatiškom apyrankėm. Vajezusmarja.
O šiaip tai jo. Neduok man pavalgyt, duok pakalbėt. Nors ne. Ir pavalgyt duok. Pvz., vakar kaip tikras vinipūchas nuėjau į svečius, suryjau dėžę ledų (tiesiogine prasme, visą dėžę), o tada sakau - ačiū, malonu, laikas namo. Šiandien gerklę peršti.
Tai va. Londone potretų galeijoj vaikštau su prieteliu. Meno srity skaistus žmogus. Aš gi meno, kostiumo istorijas mokiausi po n kartų. Šviečiu žmogų. Gal jis ir nenori šviestis, bet šviečiasi iš romaus mandagumo. Niekur nedingsi. Pastebėjau, kad apvalutė tetulyte paskui mus taputapu. Bet galerijose žmonės paprastai slenka tuo pačiu maršrutu. Vėliau prieina ji ir sako: "Labai įdomiai pasakojai, aš specialiai iš paskos sekiau, kad paklausyti."
Dulka kažkur mano gido sertifikatas.

Pažindinantis reikia šnekėti. Reikia pasakoti  malonius ausiai sakinius. Reikia neįkyriai ir neakivaizdžiai teigti - va kokia aš nuostabi, tobula, nepakartojama (tinka ir vyriškai giminei), ar tu sovuki balvone, kaip tau pasisekė? Tu pats to nežinodamas plušai geros karmos vardan ir ji iš pasigailėjimo pakišo tau mane. Kaip aklai vištai. Tobulumą neišpasakytą. Taip. Tik labai neakivaizdžiai. Poodiniame pasąmonės lyginyje.
Visi taip daro. Kaupia įspūdingų istorijų rinkinį. Turintis knygų seriją rudais viršeliais, kurią visi turi ir neskaito,  sako - oooo, aš labai mėgstu Kafką! Keliaujantis olinkliuziv nuo baseino iki baro - myliu keliauti! Penktoj klasėj nuvilktas į "Spragtuką" dievina teatrą. Mokantis išsivirti šaldytus koldūnūs - nearealiai gamina.
Dar tinka daugiaskiemeniai žodžiai. Ne. Nebeprisikiškiakopūsteliaudavome netinka. Geriau koks "kvestionuoti" ar galų gale "deviantinis". Tik reikia pasitreniruoti. O tai mano vienai draugėi, ankstyvoje jaunystėje patiko intelektualus vaikinas, vyresnis - studentas! Archyvavimą studijavo. Ir ji labai norėjo sužavėti jį tarptautinių žodžių vartojimu. Ir kažkodėl savo žavėjimo įrankiu išsirinko žodį "dežaviu". Jai atrodė, kad būten šitas žodis suteikia merginai nenusakomo šarmo. Ir net parinko pasakojimą, kurio kulminacijoje turėjo suskambėti dežaviu!!! Būsimasis archyvo darbuotuojas šitoj vietoj turėjo netekti amo, o atgavęs amą suvokti, kad nuostabesnės būtybės šioje žemėje nebuvo ir nebus ir užsinorėti 5 bendrų vaikų tuoj pat. Ir kad visi būtų panašūs į mamą. Ir mokėtų taip nepakartojamai valdyti tarptautinius žodžius. Ypač prancūzų kilmės. Tačiau, tą svarbią akimirką mano draugė pasakė "dežameniu". Kas kas? paklausė archyvatorius. Dežameniu! Pergalingai pakartojo ji... Nežinau, ką dabar veikia buvęs studentas. Gal sėdi archyve, o gal patapo kokiu grafiniu dizaineriu, fotografu ar vadybininku. O draugė gyvena gerai. Turi vyrą, dukrytę ir nuobodų darbą.
Pala. Apie ką aš čia?
Aš tik norėjau papasakoti, kad labai apmaudu, dirbant labdaros parduotuvėje stebėti kaip žmonės vagia. Kodėl? Nes šitą istoriją aš pasakoju, kai pažindinuos. Kad neakivaizdžiai įteigti, kokia aš nuostabi ir tobula, nes voluntieriauju iš širdies gelmių žmonijos labui.

Luv

G+ po mano blogo nuoroda išsivystė linksma diskusija apie kates, kakais tepliojančias tapetus ir feminizmą.
Aš pati save skaitau feministe, nes manau, kad tai yra sveikos nuovokos žmogaus adekvati pasauležiūra: visi žmonės yra lygūs, nepriklausomai nuo rasės, tautybės, lyties, religijos, seksualinės orientacijos ir fizinių duomenų. Aišku, vieni didesni, kiti mažesni, lyginame ne su liniuote ir ne su lygintuvu, bet vertinimas ir pagarba turi būti vienoda. Žmogus yra žmogus. Netgi aš, užkietėjusi mizantropė taip galvoju.
Nežinau kodėl tautiečiai feminizmą sieja su neapykanta vyrams, o vyrų skleidžiamą moterų sumenkinimą priima kaip normalų, savaime suprantamą reiškinį.
Teko dirbti Lietuvos zoologijos sode. Nematau prasmės neminėti įstaigos pavadinomo. Į kažkokias varganas pareigas priėmė naują darbuotoją - vyriškos lyties. Ir iš karto jo atlyginimas buvo didesnis, nei tas pačias pareigas atliekančių moteriškos lyties žmonių, dirbančių toje įstaigoje daug metų. Kai pasipiktinusios darbuotojos paklause direktoriaus, kodėl tokia neteisybė, sulaukė atsakymo: "Nes jis vyras, turi išlaikyti šeimą". Iš to galima daryti išvadas, kad moterys savo šeimą maitina oru.

Viena iš priežasčių, kodėl man labiau patinka gyventi Britanijos saloj, nei Čialietuvačialietuslyja - ne ne lietus. Mančesteryje lyja ir lyja, ir lyja, ir dar lyja, ir paskui vėl lyja. Ne, ne dėl meteorologinių reiškinių. Seksizmas. Tas, kartais sunkai žodžiais nusakomas lietuviškų diedų seksizmas. Kai šūdarankis ūsorius debiliškai daro remontą ir į adekvačią pastabą atsako maždaug "ką tu man vaikeli aiškini...". Visų pirma, aš tau ne vaikelis, o tu man, ačiū dievui, ne tėvelis. Visų antra, pas žmones rankos turėtų augti iš pečių, o ne iš tuštinimuisi skirtos vietos. Ir mąstymui galima naudoti smegenis, aišku, jeigu jos yra. Bet matyt, vieni evoliucionavo natūralios atrankos būdu, kitus dievulis kaip iš molio nulipdė, taip ir paliko.
Taip, man pikta. Kad vyrai taip elgiasi, kad moterys leidžia taip ir netgi dar blogiau su savim elgtis. Kad tai yra visuomenės norma, ir tos, kurioms tai nepatinka paniekinamai vadinamos "feministėm".
Aš nenoriu būti stumdoma, nenoriu gauti mažesnį atlyginimą, nenoriu būti vadinama "mažute"... Ir apskritai, įrodinėti, kad aš ne baobabas.

Man patinka vyrai. Susipažinau vakar su įdomiu vyriškiu su 2 šunim ir barzda. Saulėtą popietę vaukščiojau po parką. O ant ąžuolo šakos augo keistas bumbulas. Sustojau. Keista ir bjauru = įdomu. Pagalvojau, kad širšių lizdas. Bet ne. Dar bjauriau. Sakau vyriškiui - perlaužk, ten viduj turbūt kirminiukai. Perlaužė. Viduj buvo kirminiukai. Nebūtų po ranka vyriškio - kaip aš tyrinėčiau apvalę bjaurastį? Reikalingi jie, ir smagūs, kai kurie netgi dailūs. Galima net pakvepinti. Tada iš viso - nors imk ir uostyk.
Juk galima gražiai. Kartu. Neniekinant vieni kitų. Neįrodinėjant neįrodomų dalykų.
Ai, ir vis tiek jūs norit mūsų papų. Niekur nedingsit.

foto: Giroshi Sugimoto

Moki žodį

 

Rwhe (tsonga kalba, Pietų Afrika) - nugriūti girtam ir nuogam ant grindų ir užmigti.

侘 寂 (Wabi-Sabi) (japonų kalba) – grožio matymas netobulume.

Cafune (brazilijos portugalų) – švelniai braukti pirštais per mylimojo/mylimosios plaukus.

Mamihlapinatapai (jaganų kalba, Ugnies Žemė) – bežodis supratimas, kai žmonės apsikeičia žvilgsniais ir supranta, kad abu nori to paties.

バックシャン (bakku-shan)(japonų kalba) – kai mergina iš nugaros atrodo patraukli, o pamačius veidą išsigąsti.

Būna

foto: Bernard Plossu

"Tartle" - škotų kalbos žodis, reiškiantis, panišką būseną, kai jūs turite supažindinti vieną žmogų su kitu ir negalite prisiminti vardo.

Būna. Ypač su visokiais egzotiškais vardais.
O dar aš labai maišau Paul ir Peter. O yra vienas Peter, kuris su manim visada sveikinasi "Hello, Miss Ieva". Ir labai stengiasi teisingai ištarti mano vardą. Ir aš žinau, kad jis Peter. Bet tuo metu, kai reikia atsakyti "Hello, Mister Peter" apima paniškas atminties užtemimas ir negaliu apsispręsti ar jis Peter, ar Paul. Lygtais Peter, o gal Paul? Ir taip gėda pasidaro, kad jis mano vardą išmoko, ilgai treniravosi, o aš niekaip negaliu įsiminti jo vardo. Paprasto vardo - Peter. Ir lemenu visa išprakaitavus, ir pataikau. Bet kažkaip gaunasi neužtikrintai ir be entuziazmo.
O viskas per tas Petro ir Povilo bažnyčias.

Jau kažkada rašiau, kad kartais vienintelis atsakymas į klausimą "kodėl?" yra tiesiog "todėl". Ir viskas. Norint galima sukti galvą kol nusisuks. Sukurpti keletą logiškų  paaiškinimų variantų. Bet logiški jie bus tik vienos galvos ribose. Išėję iš kaukolės ribų jie neteks visos prasmės ir taip vadinamos logikos. Su plačiu pasauliu ir konkrečiais žmonėmis, kuriems jie buvo taikyti, jie neturi nieko bendro. Jeigu toks paaiškinimas patenkina ar bent trumpam nuramina - galima juo įtikėti. Bet geriau laikyti privačioj tyloj, nes garsiai ištartas sprogs kaip muilo burbulas.
Todėl lieka "todėl".
Atėjo į svečius vienas pažįstamas. Pamatė mano paveikslą - katinas su sparnais. Klausia mandagiai - čia tu tapei? Aš. O kodėl katinas su sparnais?
Ir ką čia atsakyti? Kaip paaiškinti žmogui? Normaliam žmogui. Kuris žino, kad katinų su drugelio sparnais nebūna. Žino jis ir kad aš haliucenogeninių medžiagų nevartoju. Man tai visiškai aišku kodėl katinas su sparnais. Tiesiog, kad - todėl. Nes jis SU sparnais.
Bet, kad nestatyti savęs ir katino į nepatogią padėtį, sukūriau atsakymą - nes jis laimingas.
Tiko. Nuramino ir patenkino. Nors ir netiesa. Bet tai vienai atskirai paimtai galvai tinka. Ir gerai. Ir rami galva.
Bet iš tikrųjų ne todėl. O tiesiog TODĖL.
Gal aš čia keistai dėstau mintis ir žodžius... "Todėl" yra žinojimas be paaiškinimo. Toks vidinis žinojimas už žinojimo ribų. Kai žinai, kad taip yra - ir ramu.
O kartais žmonės elgiasi keistai. Kažką padaro ar pasako. O tu stovi vidury gatvės išsižiojus ir galvoji "kodėl?". Kartais kelias dienas galvoji. Ne, nestovi toj pačioj vietoj išsižiojus. Užsičiaupi ir nueini. Paskui praeidama tą pačią vietą vėl pagalvoji "kodėl?"...
Bet dabar supratau - tiesiog "todėl". Nes iš tiesų, net pats žmogus nežino kodėl. Nes nėra jokio kodėl ar dėl ko. Tiesiog "todėl".
Kaip katinas su sparnais.

Kartais labai smagu pažiūrėti, kokie paieškos laukelyje įvesti raktiniai žodžiai atvedė atsitiktinį skaitytoją į mano virtualų kamputį.
Yra pastovūs nosies krapštymo kursų lankytojai mielieji mano skaitytojai, ir nemaža dalis tų, kurie tik šiaip pro šalį ėjo. O gooooglas koją pakišo.
Nenustoju stebėtis, kokių gilių žinių žmonės ieško interneto kloduose. Siekia dvasinio tobulėjimo. Ne kitaip:

sudai šiknoj

su slapiom kojinem

kaip dauginasi sunys

ka daryti jei norai nesipildo?

kaip sunys dauginasi nuotraukos

aš nebutinai sutinku su viskuo, ka aš sakau.

dvesia krevetes

ar imanoma suspausti dantis jeigu jie su tarpaisis

is kur pagauti drugeli

baisus plaukai
...

Dar nemažai skaitytojų užklysta ieškodami gražių žmonių, lapių, sraigių, meškiukų ir anoreksijos.

Tai susimąstau - ir apie ką aš čia?

Pratęskit sąrašą:

Atelofobija

Va, radau tokį žodį "atelofobija" - netobulumo baimė. O aš vis nežinojau, kaip šį jausmą įvardinti. Kai nori padaryti kažką labai gerai ir labai gražiai. Taip gražiai ir taip gerai, kad tieisog rankos svyra dar nepradėjus. Nes kažkur kirba tokis mažas smailiauodegis kirminukas ir pyktibiškai šnabžda "nepadarysi che che che".
Froidas su barzdočių akiniuočių kompanija pasakytų, kad iš vaikystės čia viskas. Kalti visi aplinkui - tėvai, seneliai, 15 kartų atgal į amžių glūdumą, vaikų darželis, viešasis transportas ir be abejo - lietuvių kalbos mokytoja. Froidas to nežino, bet ji skatinimą suprato septintukais už rašinėlius. 
38% vakarų Europos gyventojų turi psichinių sutrikimų. Aš su savo atelofobija ir kitais nagų kramtymais papuolu į statistiką.
Beje, išskaičiau, kad bitutė-darbštuolytė per visą savo gyvenimą surenka tik 2 arbatinius šaukštelius medaus. Šiandien aš surijau, tiksliau sugėriau su arbata jau kokių 3 bičių gyvenimo darbus. Va ir galvok - vienam viso  gyvenimo triūsas kasdieninis, kitam... ech... Gerai, kad bitės to nežino.
Kaip Houmerio išmintis išmintis byloja: "Bandymas - pirasis žingsnis nesekmės link".  Dzeno išmintis sako: "Kliūtis ir yra kelias". Kuo tikėti - tikriausiai bitėm.

Radau įdomų žodį tokį:

Ir iš karto iškilo sąsaja su psichologiniais reikaliukais. Pastebėjau savyje ir aplinkiniuose žmoniškuose sutvėrimuose - kiekvienas turi va tokią vat vietą, kurios pasikasyti negali. Kirba, erzina - o nepasikaso. Laikas eina. Niežti vis labiau.
O šiuolaikinės psichologijos ir psichiatrijos lygis primena viduramžių alchemiją. Turi kelis elementus kolbuose ir bando atrasti Filosofinį akmenį bei išauginti homunkulą. Nevirsta švinas auksu, o prozacas ne panacėja. Iki periodinės elementų lentelės dar labai toli. Mes nedagyvensim.
Todėl kiekvienas bando pasikasyti savo vidinį acnestį kaip kas išmano. Tik rudenį labiau išryškėja šiltuoju metų laiku užslėptos žaizdos.