Knygos apie vaikų/kūdikių auginimą būna dviejų rūšių - užknisančios ir užknisančios.
Pirmosios teigia, kad kūdikis tai toks trukdis, atimantis iš tėvų jų gyvenimą ir pataria, kaip išdresuoti tą trukdį, kad per daug neapsunkinti savęs. Tas trukdsi verkia, nori ant rankų, būti šalia, miegoti kartu - bet tai yra blogis. Taip iš trukdžio išaugs spuoguotas mažametis kriminalas. Trukdį reikia atpratinti, o dar geriau net nepripratinti prie meilės ir švelnumo. Tegul valgo pagal grafiką, verkia pagal sistemą, o tėvai turės laiko sau ir visą lovą seksui.
Kitos knygos sako, kad visas pasaulis yra susivienyjęs prieš mamas ir kūdikius, ir tik šitas autorius žino tiesą. Paprastai ta tiesa remiasi autoriaus vizija, kaip mamos ir kūdikiai gyveno prieš šimtą tūkstamčių metų. Autorius savo viziją myli ir mėgaujasi ja per tris spaudos lankus. Tokiose knygose yra lašas tiesos - mylėkite savo kūdikius, blem, ir klausykite sveiko proto.
Gal šitose knygose tiek priešstatos piktai sistemai, nes jos pirmą kartą išleistos praeito amžiaus septintame-aštuntame dešimtmetyje - šaltasis karas, platūs pečiai, gal tada pasaulis buvo nusistatęs prieš motinystę. Anot autoriaus, amerikoniški filmai pašiepia mamas, kurios išeina į darbą, palikusios savo vaiką su aukle ir jaudinasi visą dieną. Gal ir taip. Bet kam čia įdomu, ką tie amerikonai galvoja.
Galutinai supratau, kad daugiau knygų vaikų tema neskaitysiu. Motiejus valgo ir miega kada nori. Didžiąją laiko dali praleidžia ant manęs. Kitą susikišęs rankas į burną. Ir mes abu labai patenkinti.
Džo vis klausia - jeigu tu pavargsi nuo vaiko ir kokį vakarą norėsi kur nors išeiti, tu tik pasakyk, aš pabūsiu su juo. Kaip aš galiu pavargti nuo vaiko? Mano smegenys visiškai praplautos endorfinų, oksitocinų ir kitų natūralių narkotikų. Todėl visiems turėtų būti aišku, kad šitas blogas rieda šiknon.
Buvo Sedova žmogus. Tapo mama. Fsio. Nebėra žmogaus.

Gerasis feisbukas man pasiūlė prisijungti prie Pietų Mančesterio natūralaus vaikų auginimo grupės. Maitinimas krūtim, miegojimas kartu, nešioklės, daugkartinės sauskelnės ir t.t. Padvejojau, bet nuėjau į jų grupės susirinkimą pasivaikščiojimo ir pažinčių darymo tikslais, bo šitame rajone aš nieko nepažįstu. Susirinkime susirinko tik aš ir grupės vadė, kitos narės dalyvavo maitinimo krūtim festivalyje, kuris vyksta Mančesterio universitete visą savaitgalį. Maitinimas krūtimi - valstybinės svarbos reikalas.
Supratau - į vaiko auginimą aš žiūriu atsainiai. Neturiu aiškios partinės linijos.
Prieš vaikui gimstant perskaičiau porą knygų. Viena kategoriškai liepe nepaleisti vaiko nuo rankų nei akimirkai, neleisti jam vienam verkti ir būtinai miegoti kartu iki pilnametystės, nes kitaip jis jausis vienišas ir nesaugus šiame pasaulyje ir nueis šunkeliais, kita - miegoti atskirai ir leisti verkti, kol išsikrioks, sudaryti dienotvarkę kūdikiui ir jos griežtai laikytis, nesitaikyti prie vaiko poreikių - kitaip paauglystėje vaikas nutrūks nuo grandinės.
Pirmoji knyga buvo plona - įveikiau. Antroji užkniso dienotvarkės akcentavimu - taikant vaikui dienos režimą neišvengiamai jo reiktų laikytis pačiai, o nuo žodžio režimas man darosi bloga. Supratau - daugiau knygų šia tema neskaitysiu.
Jeigu paauglystėje vaikis nutrūkęs nuo grandinės nueis šunkeliais - ką padarysi.
Neturėdama aiškios pozicijos vaiko auginimo stiliaus klausimu darau taip, kaip man paprasčiausia - miegame kartu, maitinu krūtim, naudoju neekologiškas sauskelnes, valgau bet ką ir daug šokoladinių sausainių.
Miegojimas kartu yra ne pagal taisykles. Čia jau toks pasipriešinimas sistemai.
Pas mane lopšys stovi dėl vaizdo - kad atėjus vizituojančiai sveikatos tikrintojai nekiltų noras posrtingauti apie miegojimo kartu mirtiną pavojų. Taip, Anglijos sveikatos ministerija įspėja - miegojimas su kūdikiu vienoj lovoj didina kūdikio mirties riziką.
Tai va.
Grupės vadė - veganė su plaukuotom pažąstim, gimdė namie, iš visko matosi - ji prieš sistemą. Plaukuotos pažąstys - tai rimta. Tai viešas savo gyvenimo pozicijos pareiškimas.
Paklausė ar aš atėjau dėl daugkartinių sauskelniųtekos - kur jas galima pasiskolinti pabandymui, bet, deja, daugkartinės sauskelnės iškeliavo į maitinimo krūtimis festivalį. Kaip gaila, pasakiau aš su džiaugsmu širdyje.
Mane žavi žmonės su aiškia gyvenimo pozicija. Nonkomformizmas, cosmopolotianinių standartų atmetimas... Aš antakių nepešioju jau kokį mėnesį. Nes dėl kilimų plovimo sukeltos daiktų migracijos gerasis pincetas dingo be žinios. Kitiems ir tai gali atrodyti kaip nonkonformizmas.
Pala. Apie ką iš viso aš čia bandau papasakoti.
Apie aktyvią vaikų auginimo poziciją.
Ne apie pažąstis. Kiekvieno žmogaus kūnas yra tik jo asmeninis reikalas. Kol nesmirdi.
Pasikalbėjom. Ji turi knygų apie viską. Apie miegojimą kartu su vaiku irgi turi. Nes tai - gyvenimo pozicija. Kai turi gyvenimo poziciją - turi galėti ją apginti. Todėl reikia išmanyti miegojimo su vaiku istoriją ir kultūrinį aspektą. Aš pozicijos šiuo klausimu neturiu. Miegu kartu - nes tai mano mažiausio pasipriešijimo kelias. Mano liurbiška pozicija - minimumas pastangų ir streso. Dėl to ir lopšys dėl akių stovi - kad išvengti nemalonių pokalbių. Konformizmas, bl.
Sutrolololino mane tos plaukuotos pažąstys vis gi. Pasijaučiau tokia meinstryminė. Gimdžiau ligoninėje, o ne namie. Leidausi skatinama. Leidausi pjaunama. Tikra moteris klauso savo organizmo ir tiki tūkstantmečiais gimdimo patirties užkoduotos jos genuose.
Maitinimo krūtimi festivalyje nedalyvauju. Ji aiškiai tikėjosi, kad išgirdus apie tą festivalį aš nuskubėsiu ta kryptim. Nenuskubėjau. Iš vis nesuprantu viso to aikčiojimo apie maitinimą krūtim. Čia iš šito reikalo daro labai didelį reikalą. Sviestas sviestuotas. Pienas pienuotas. Taip, aš maitinu krūtim, tai patogu, sveika ir šiaip faina. Ir buteliukus sterilizuoti tingėčiau. Bet ne todėl, kad aš moteris ir motina iš didžiosios raidės.
Vis gi paėmiau dvi knygas.

Pirma apie tai, kaip mylėti savo vaikus, kad jie nenueitų šunkeliais. Antroji - apie nutysusius papus.

Nors šita knygelė yra už maitinimą krūtimi, visos moterys ir kūdykiai neatrodo labai laimingi. Mes su Motiejum atrodome tikrai ne taip. Nieko nėr mieliau už jo palaimos kupiną pieno prisisiurbusį snukutį. Ir man nekyla jokių klausimų ir nutysę papai visai neaktualu.

Skaitau dabar tokią knygelę David D. Burns "Feeling Good". Kažkur užtaikiau labai gerus atsiliepimus ir spontaniškai nusipirkau amazone. Ji skirta padėti pačiam sau gydyti depresiją, bet ne tik - mane užkabino žodis - prokrastinacija. Čia mano pagrindinė bėda - aš esu užkietėjus chroniška prokrastinatorė. Gal ką nors gero išskaitysiu. Nebaisiai tikiu stebuklingu knygų efektu - kitaip gatvės būtų pilnos vienuolių, pardavusių ferarius, tačiau ir formatas nedidelis - pats tas skaitinėti viešame transporte.
Kol kas radau keletą sau tinkamų pastebėjimų:
Emocinis mąstymas - priimate emocijas kaip tiesos įrodymą. Aš taip jaučiuosi, reiškia taip yra iš tikrųjų. "Aš jaučiuosi kaltas, reiškia aš padariau kažką siaubingo". "Aš jaučiuosi beviltiškai, reiškia mano problemų neįmanoma išspręsti".  Mano atvėju "Aš nenuotaikoj tai daryti, todėl nedarysiu, o pažiūrinėsiu pinterestą". :) "Aš jaučiuosi beviltiškai, kai pagalvojų apie dokumentų rūšiavimą, todėl atidėsiu dar savaitei". :)))
"Turiu" teiginiai - jūs bandote save motyvuoti sakydami "aš turiu tai padaryti". Tačiau tokie teiginiai sukelia spaudimo jausmą. Kaip ne keista, galiausiai jus apime apatija.
Nukreipus "turi" teiginį į aplikinius lieka nuoskauda ir pyktis. "Jis turi mane suprasti". "Ji turėtų gerbti mano laiką ir nevėluoti".
Toliau dar neperskaičiau. Bet žada duoti receptų, kaip kontroliuoti šitus reiškinius. Mano "turiu" teiginiai yra nukreipti į save. Kaip jau rašiau anksčiau visokie planai ir rezoliucijos sukelia tik neigiamus jausmus. Ir emocinis mąstymas - atviras kelias prokrastinacijai.
Kol kas knygelė neblogai skaitosi, nors ir nėra labai sklandžiai parašyta. Tačiau, ne kiekvienas daktaras psichiatras yra puikus rašytojas.

Pavymui, pilnesniam Kriso portretui susidaryti citata iš Jean Liedloff knygos "The Continuum Concept", tikiuosi, dauguma skaito angliškai:

""Slob syndrom" is another common manifestation of deprivation in infancy. The slob, like the drooling, tousled baby, wants to be loved simply because he exists and precludes his having done anything to qualify the feelings towards him by pleasing behaviour. He smacks his lips to make himself feel that anyone who  is near him is glad to know he is enjoying his food; he imposes his physical presence wherever he can, leaving ash or stains or litter to bear witness to his existence, challenging all presents to reject him and hid right to be loved. As he finds he is rejected, he then reinforces his sad statements to mother cosmos: "You see? No one loves me because you don't bother to wipe my chin!" And he barges on his way, unwashed, unkempt and accidentally stepping on everyone's toes. <...> The compulsive academic, the endless taker of degrees and lifelong inhabitant of colleges in one capacity or another, has made of alma mater a fairly adaptable mother surrogate. The institution is bigger and more stable than he. It rewards good and bad behaviour quite predictably. It protects from the cold, hard world outside, which is too risky for the inadequate emotional equipment of a deprived infant grown up. The adult desire to test oneself against the world's challenges, and thus to further one's development, cannot come into being in the unassured personality, no matter what its age."

Čia kaip iš akies trauktas Krisas - atsikėlęs ar peržengęs per slenkstį jis leidžia keistus garsus, dūsauja, krenkščia, riaugėja - kad visi girdėtų "aš čia".
Viskas aplink jį apradbstyta ir apversta kalnu šiukšlių - žymi savo egzistavimą.
Jei galėtų, mokytųsi toliau, dabar galvoja apie doktorantūrą...

Nereikia iškreipti mano žodžių - ne kiekvienas doktorantas ir akademikas yra toks. Mokytis yra labai gerai! Aš už universitetus ir žinias. Ir riaugėti, ir kosėti irgi normalu! Visi tai daro.
Toks tas mūsų Krisas.

Tai, kas tau nesuprantama, tu gali suprasti kaip tik nori.

/Chuck Palahniuk/

Gebėjimas gerai pasislėpti netenka prasmės, kai tavęs niekas neieško.

/Diane Setterfield/

-Jūs šypsotės, - pasakė jis,- Jūs toks ramus? Kodėl jūs nerėkiate?

- Aš rėkiu, - paprieštaravos Greberis, - tik jūs negirdite.

/Erich Maria Remarque/

Pas mus vasara. Bet vasara nekeičia liurbių gyvenimo būdo.
Krisas lygiai taip pat sėdi ant sofkutės su obuoliukiniu kompiuteriu ant kelių, apsikrovęs darbo biržos popieriais ir tuščia cocacolos tara.
Aš išeinu į kiemą sukti lanko. Krisas sako - keisti judesiai ir raitymasis neišgelbės tavęs nuo vėžio ir širdies smūgio.
Čia toks Krisinis optimizmas.
Vieną vakarą grįžau namo ir neradau rakto. Pasibeldžiau. Tylu. Paskmabinau Krisui. Atidarė užsimiegojęs. Bet buto tik 10 val. - anksti. Sakau - early to bed, early to rise makes a man healthy, wealthy and wise. To niekada nebus. Sako Krisas. Jokiais būdais. Nėra šansų.
Retsykiais jis eina savanoriauti į labdaros parduotuvę. Vieną dieną sako - ten rumunė atėjo, simpatiška. Ji formas kažkokias pildė, aš pamačiau jos vardą. Grįžau namo, radau ją feisbukę. Ir? Parašei? Ne. Mes juk net nekalbėjom. Bet ji tau patiko? Na, taip. Bet nėra jokių šansų. Ji galvotų, kad aš frykas. Bet moteriškėm patinka frykai, kurie įsimena jų rumuniškus vardus, randa jas interneta - atkaklūs vyrai su gera atmintim patinka moteriškėm. Ne, nėra šansų. Ir fotkėse jis visur pasilenkusi su šortukais.
Aha.
O Džo priešingai. Nors ir nesiprausia savaitėm - įsitikinęs savo patrauklumu. Nežinau, kaip jam taip gaunasi. Gal pašnekas apie Irano istoriją ar ekologiškus energijos šaltinius - ir mergaitės širdis apsąla. Nežinau... Tik jis pasigyrė, kad šiemet jau 4 mergaitės jo sekualinių pergalių sąrašiuky... Kaip taip...
Periodiškai Džo manęs paprašo išgelbėti jo gyvenimą. Na žinai, to paties, ko aš tavęs prašau kas porą savaičių. Gerai, sakau. Ir duodu jam 3 svarus. Ačiū, Jeiva, tu tokia maloni, Ačiū, tu išgelbėjai mano gyvenimą.
Jūs paklausite, kodėl aš neišsikraustau dar. Ieškau. Su padoriais simpatiškai butais čia problematiška. Architektai ne tik nežino, kad yra vandens maišytuvai, bet ir galvoja, kad keturi kvadrarianiai metrai - tai visai geras kambarys. Pilnavertis miegamasis. O tai, kad net mano rašomasis stalas ten neįsimontuotų, sako - tai būna ir maži rašuomieji stalai. Ir langai tokie, kaip griežto režimo vienutėse. Sako - už tai žiemą nebus šalta, dvigubas langas. Ir ko aš čia nepatenkinta?
Nenoriu mainyti supuvusio obuolio į supuvusę kriaušę. Linksminames toliau.

Supratnti, Karlsonai, ne pyraguose laimė...

/A. f. "Mažylis ir Karlsonas"/

- Prašau, nerūkykite. Aš tikiu, kad įkvėpdami cigaretės dūmus į paučius jūs žudote save.

- Mano daktarai sako, kad tai padeda atpalaiduoti mano gerklę.

- Jie idiotai.

- Jie buvo išventinti į riterius.

- Reiškia, jie oficialūs idiotai.

/"King's Speech"/

- Ką tu čia veiki?- tarė jis girtuokliui, kurį rado tylomis kiūtantį prie daugybės tuščių ir pilnų butelių.

- Geriu,- atsakė girtuoklis niūriai.

- Kodėl tu geri?- paklausė Mažasis princas.

- Kad užmirščiau,- atsakė girtuoklis.

 - Kad užmirštum ką?- pasiteiravo Mažasis princas, kuriam jis jau kėlė pasigailėjimą.

- Kad užmirščiau, jog man gėda,- prisipažino girtuoklis, nuleisdamas galvą.

- Gėda ko?- kamantinėjo jį Mažasis princas, kurį ėmė noras jam padėti.

- Gėda gerti!- užbaigė girtuoklis ir daugiau nieko nebepasakė.

/Antuan De Sent Exupery "Mažasis Princas"/

- Norite obuolį? Obuoliai ilgina gyvenimą!
- Ne, ačiū.
- O cigarą?
- Jie irgi ilgina gyvenimą?
- Ne, jie trumpina jį. Paskui tai išsilygina obuoliai.

/Erich Maria Remarque "Trys draugai"/

Protingai nugyvent gyvenimą - sunku.
Tu pradžiai bent žinok dalykus du:
Verčiau būk alkanas, negu bet ko pavalgęs,
 Ir liki vienišas, jei nėr tikrų draugų.

/Omaras Chajamas "Rubajatai"/

Taip, žmogus mirtingas, bet tai tik pusė bėdos. Blogai tai, kad jis kartais būna netikėtai mirtings...

/Michail Bulgakov "Meistras ir Margarita"/

Knygų lovos

 

Perskaičiau tokią knygiūkštę "The Five Love Languages"(Gary Chapman "Penkios meilės kalbos").
Parašyta labai paprastai ir aiškiai, kad ir vidutinis amerikietis suprastų iš pirmo karto. T.y. galima įtraukti į 4-os klasės mokyklinę programą. Ne, ne, aš čia rimtai. Tikrai siūlyčiau dėstyti mokykloje arba bent jau universitetuose per psichologijos pagrindus. Labai palengvintų gyvenimą daugelyje sričių. Ne tik meilių seilių. Visi gi žmonės žmonės.
Iš dalies ten viskas teisingai parašyta, tik ne visai ir visada.
Neskaičiusiems sutaupysiu keletą brangių gyenimo valandų.
Trumpai drūtai knygos mintis tokia:
Kai žmonės įsimyli, viskas jiems gaunasi lengvai, savaime. Nes įsimylėjimo objektas tampa svarbiausiu pasaulyje. Įsimylėjimas nėra tikra meilė. Nes meilė - valios aktas. Įsimylėjimas yra nevaldomas - negali sau liepti įsimylėti į kažką ir negali panorėjęs išsimylėti. Tai mūsų giminės pratęsimo instinkto dalis, kaip gervių poravimosi šokis ir kačių po langais maurojimas. Maždaug po 2 metų įsimylėjimas praeina, rožiniai akiniai nukrenta ir įsimylėjimo objektas nustoja būti nuostabiausiu žmogum pasaulyje. Va tada ir reikia valios, kad mylėti žmogų. Daugelis autorių teigia, kad meilė ne jaumas, o veiksmas. Sąmoningas veiksmas ir ne visada lengvas.
Ir žmonės iš prigimties ir iš tėvų įtakos turi 5 meilės kalbas. T.y. veiksmai, kurie parodo, kad žmogus tave myli. Neužtenka mylėti giliai savyje. Reikia parodyti. Sako - aš žinau, kad jis/ji mane myli, aš tai tiesiog jaučiu. Vis gi "tiesiog jausti" neužtenka. Tai veiksmų ir žodžių derinys, kuris sukuria meilės atmosferą.
Vieniems tai palaikymo žodžiai - tu gražiai atrodai, koks tu protingas, ačiū, kad padėjai suplauti lėkštes...
Kitiems kartu praleistas laikas - kartu gaminti maistą, išvykos, žaidimai, pasivaikščiojimai, pokalbiai.
Kita kalba - dovanos. Nebūtinai sabalo kailiniai ar aukso žieidai. Gėlė, maloni smulkemena. Jei žmogus dovanoja kažką, reiškia, jis apie tave galvojo, žino, kas tau patinka, prisimena, kas tau svarbu.
Ketvirta kalba - pagalba. Jei jis sutaisė mano dviratį, reiškia jis mane myli. Aš žinau, kad ji mane myli, nes ji kasdieną gamina man valgyti ir prižiūi namus.
Penktoji kalba - prisilietimai. Tame tarpe ir seksas, bet ne tik. Paliesti praeinant pro šalį. Apkabinti, lakyti už rankos.
Tai va. Tokios jos, tos kalbos.
Aišku, knygoje pateikiamas milijonas pavyzdžių, kaip Džonas ir Merė, Polas ir Sara, Džimas ir Džesika, bei kiti dori ir giliai religingi amerikonai buvo ties skirybų riba, o pradėję naudoti aukščiau išvardintas kalbas, stebuklingai išgelbėjo savo santykius. Tik reikia suprasti ar tiesiog paklausti savo partnerio, kas jam svarbiausia ir ko jam trūksta.
Aš ilgai galvojau, kas man svarbiausia. Turbūt, kad viskas. Jei žarstys komplimentus ir dovanas, bet nieko nedarys namie, tik valgys ir mėtys kojines - komplimentai neveiks. Jei darys visą namų ruošą ir laikys už rankos, bet sakys, kokia graži mūsų kaimynė... irgi kažkaip.
Mano manymu, viskas turi eiti drauge.
Jeigu įdomu, čia yra testas, jei įdomu sužinot, kas jums svarbiau.
Man gavosi:
5 Words of Affirmation
10 Quality Time
6 Receiving Gifts
1 Acts of Service
8 Physical Touch

Knygos po vieną nevaikšto (lentynos)

Knygos yra gerai. Jose yra visko: daug raidžių, kartais paveikslėlių. Raidėmis žmonės koduoja žodžius. O žodžiai neša prasmę (bent jau taip turėtų būti). Rašinėlio tema "skaitymo reikšmė ir pasekmės" čia nerašysiu.
Savo santykį su knygom trumpai galėčiau išreikšti taip:

O dar knygos yra gražu. Knyga yra vertybė. Knyga -geriausia dovana. Bet kokiu atveju, pas skaitantį žmogų jos kažkokiu būdu kaupiasi ir dauginasi kaip itin aukšto libido triušiai. Tada jas tenka kažkur kišti ir grūsti.  Galima tai padaryti protingai ir stilingai. Nes jei skaitymas proto ir skonio nesuteikė - tai nafig akis gadinti? Knygas tiesiu taikymu į pečių!

Apie knygas

Italo Calvino apie knygas:

Knygos, kurių galima ir neskaityti.
Knygos, parašytos bet kam, tik ne skaitymui.
Jau perskaitytos knygos, kurių galima buvo ir neatversti, nes jos priklauso kategorijai perskaitytų dar prieš tai, kai buvo parašytos.
Knygos, kurias tu mielai perskaitytum, jei turėtum keletą gyvenimų, bet gyvenimas, deja, tik vienas.
Knygos, kurias tu nusiteikęs perskaityti, bet prieš tai turi perskaityti kitas knygas.
Per brangios knygos, kurių pirkimą tu atidedi, kol jos neatpigs dvigubai.
Knygos, kurias galėtum iš ko nors pasiskolinti.
Knygos, kurias visi skaitė, todėl galima teigti, kad tu jas irgi skaitei.
Knygos, kurias jau seniai numatei perskaityti.
Knygos, kurias tu nesėkmingai iškojai metų metus.
Knygos apie tai, kuo tu užsiimi dabar.
Knygos, kurias patartina turėti po ranka dėl visa pikto.
Knygos, kurias tu galėtum atidėti, tarkim, iki vasaros.
Knygos, kurių trūksta tavo knygų lentynoje šalia kitų knygų.
Knygos, kurios sukelia tau aštrų ir nelabai paaiškinamą susidomėjimą.
Knygos, perskaitytos senų senovėje; dabar atėjo laikas jas dar kartą perskaityti.

Tu pastoviai vaidinai, kad skaitei šitas knygas: dabar pats metas iš tikrųjų jas perskaityti.

 

"Mes mėgstame pirkti knygas, nes galvojame, kad perkame laiką joms skaityti."

Warren Zevon  

Labai labai sutinku. 

Apie gyvenimą ir mirtį

Stoviu ant galvos. Skamba telefonas.
 - Skambinu iš ten ir ten ar galiu pakalbinti?
- Aha,- sakau, - tai jau siūlysit kažką pirkti.
Mano džiugus tonas kažkodėl išmušė nepatyrusią, o gal tiesiog pavargusią telefonistę iš paruoštos kalbos  vėžių. Net neįdomu pasidarė. Per lengvai pasidavė. Nuobodžiai siūlo pirkti knygą apie ilgą gyvenimą. Ne sakau, ačiū pačiū, nenoriu. Gyventi ilgai noriu. Bet be knygos.
Einu gatve. Saulė šviečia. Viskas nuostabu. Vyrukas, toks visai gal ir nieko, klausia:
 - Ar susimąstote apie tai, kad mirsite?
...ir vėl knygą kiša. Pamojavau rankele ir nustriksėjau toliau.
Aha.
Tai negi jau be knygų negalima nei gyvent sau ilgai ir laimingai, nei numirt ramiai?

 

 

Apie daiktus ir "buy nothing"

Kaip jau žinote, persivežiau likusius daiktus iš žaliojo namo į daugiakampį butą. Kai kurie iš jūsų matė pusę mano daiktų, kai kurie visus, o kai kam teko garbė juos ir panešioti. Šį kartą aš nieko nekankinau draugystės vardan, tiesiog pasamadžiau mašiną su vaikinuku ir jis su entuziazmu viską sunešiojo. Vieną lentyną pardaviau kaimynui Grigorijui ir kraustymasis praktšikai atsipirko. O kol laukiau kroviko spėjau paskaitinėti Nyčę ir paklausyti paukščių čiulbėjimo. Paukščių čiulbėjimas man patinka labiau, negu Nyčė.
Paslaugų pirkimas turi savo privalumų:.
- nereikia prašyti;
- nereikia pačiai nešioti daug ir paskui neskauda nugaros;
- nereikia klausyti "ieva, kam tau TIEK knygų?", "na tu ir sugebi..." bei "ką - nori pasakyt ir ŠITĄ imsi???"... vaikinukas viską nešioja su mandagia šypsena net nekreipdamas dėmesio į apledijusį takelį;
- nereikia jaustis skolinga.
O daiktų tikrai daug. Ir čia dar ne visi. Dar yra ten, šen ir dar kai kur. Šitoj vietoj aš raustu, šypsausi su duobutėt skruostuose ir kikenu koketiškai nuleidusi akis... nes jaučiuos tikrai bejėgiška prieš savo šlamštofiliją. Taip, man patinka knygos. Net tos, kurių aš niekada gyvenime neskaitysiu... O ką jau kalbėt apie mano prosenelio 1914 metų žemės ūkio kalnedorių. Man patinka keramikiniai švilpukai, akmenukai ir kriauklės, dėžutės su sagom ir karoliukais, atvirutės ir spalvoti pieštukai... Taip ir susirenka kalnai visko visko.
Taigi berūšiuodama, bedeliodama, kopečiom aukštyn žemyn belaipiodama pagalvojau: užtenka man visko. Ir nusprendžiau paskelbti "Buy nothing" akciją.
"Buy nothing day" - tarptautinė nieko nepirkimo diena, protestas prieš vartotojiškumą. Būna kasmet po amerikitieškos Padėkos dienos ir dieną po to (na, ten kaip kam išeina).
Vakar aš iš tiesų nieko nepirkau, nes visą dieną tvarkiau savo neaprepiamus turtus. O praėjusią savaitę nusirpikau 3 knygas - nors neturiu kur jų dėt. Na...dar turiu, dar šiek tiek turiu erdvės, lentynų, antresolę, palanges... Kol visų neapkrausiu - matyt nenurimsiu. Bet yra grėsme, kad tada viskas užvirs ant manęs ir užklos knygų lavina. Tokia jaunų dienų baigtis manęs nevilioja, todėl pats laikas skelbti "buy nothing" ir ne vieną dieną, o daug.
Na, badu savęs nemarinsiu ir suplyšusiom kojinėm nevaikščiosiu. Bet limituosiu. Griežtai nepirksiu nieko nereikalingo. Pirksiu tik gyvybiškai būtinus daiktus. Netikit? Aišku, kad netikit.
O aš bandau tikėti.

Apie knygų lentynas

Knygos yra gerai. Nieko naujo neturiu pridurti.
O be to, knygos yra gražu. Net kaip interjero dalis.
Aišku - jei žmogus nešioja akinius, tai dar nėra išsimokslinimo požymis. Taip pat ir knygų pilna spinta nereiškia, kad jos yra perskaitytos.
Dar senovėje, kai knygos buvo spausdinamos mažais tiražais ir atitinkamai kainavo brangiai, norintys solidžiai atrodyti, bet nenorintys išlaidauti piliečiai tam naudojo knygų imitacijas. Prabangūs viršeliai, aukso raidės - o viduj tuščia. Bet lentynos atrodo puošniai. Šiais laikais nors knygos irgi pakankamai brangios, bet prieinamos visiems.
Mačiau visokių lentynų: raitytų, apvalių, permatomų, sudedamų... bet man gražiausios paprastos, klasikinės, tiesios knygų lentynos. Per visą sieną.

 

 

O nuo tokių vaizdų kaip Rio de Ženeiro bibliotekos skaitykla man tiesiog užgniaužia kvapą.

Apie išmintį

 

Giambattista della Porta "De humana physiognomonia libri IIII" 

Dar kartą pacituosiu gerų minčių šaltinį "Pūkuotuko pasaulį":

"-Koks Triušis išmintingas! - reikšmingai pasakė Pūkuotukas.
- Taip, - atsakė Paršelis, - Triušis smegeningas.
Juodu patylėjo.
- Aš manau, - pasakė Pūkuotukas, - kad todėl jis nieko ir nesupranta."

Va kodėl aš dažnai nieko nesuprantu - viskas per tą išmintį ir smegenis.

Apie tingėjimą

Aš skaitau ne tik "Pūkuotuko pasaulį". Dar skaitau Glebo Archangeskio "Time-drive. Kaip spėti gyventi ir dirbti". Labai naudinga knygelė. Apie laiko organizavimą. Apie vertybes, tikslus, motivaciją. Apie tai, kaip susitvarkyti išorinį ir vidinį chaosą. Rekomenduoju.
Vyruko išvaizda apgaulinga - rašo tikrai protingai, konstruktyviai ir be to smagiai.

Be autoriaus leidimo paviešinsiu skyrelį apie tingėjimą.

"Tingėjimas - ne visada yra blogai.  Dažnai tai normali organizmo apsauginė reakcija. Jos priežastimis gali būti:
- Pervargimas, objektyvus organizmo išsekimas, fizinių, energetinių ir emocinių resursų išeikvojimas.
- Mūsų "reikia" ir "noriu" nesutapimas - kai švaistome savo gyvenimo laiką darbams, kurie nėra mums artimi.
- Intuityvus pajautimas, kad dirbamas darbas yra beprasmiškas, nereikalingas, nesvarbus.

 Yr dar ketvirta priežastis. Jūsų pasąmonė siunčia signalą: "Palauk, nespurdėk, išsivalyk sielą nuo menkų minčių srauto, duok vietos kažko naujo gimimui". Dažnai būtent tokiu metu ateina geriausios idėjos ir kūribiniai nušvitimai.

Kūribingo tingėjimo taisyklės paprastos:
- Jei tingėti, tai visu 100 %, nesistengiant tuo metu dar kažką daryti, galvoti, spręsti problemas ir t.t. Grynas tingėjimas - tai būties pilnatvės ir visuotinės harmonijos pajautimas.
- Sąmoningai priimti sprendimą: "Noriu tingėti - ir taip darysiu". Be dvejojimų ir sąžinės priekaištų.
- Prieš kūrybingą tingėjimą užkrauti smegejis informacija apie jums svarbią problemą. Bet negalvoti apie problemą paties tingėjimo metu.

Laikantis šių taisyklių kūribingas tingėjimas taps puikių idėjų ir sprendimų šaltiniu. Svarbiausia neperlenkti lazdos ir nepainioti kūribingo tingėjimo su paprastu."

Pasirodo, ir tingėti reikia mokėti.

Apie Paršelį ir balionėlį

 E. H. Shepardo iliustracija

Kas vakarą prieš miegą aš perskaitau skyrelį iš "Pūkuotuko pasaulio". Arba pusę skyrelio - jei ilgas. Ten daug smagių istorijų, išmintingų bei juokingų frazių.Tačiau mane labiausiai sukrėtė šis epizodas, kai Paršelis skubėjo pasveikinti Nulėpausį:
"O tuo metu Paršelis  jau buvo spėjęs grįžti namo ir pasiimti balionėlį Nulėpausiui. Apglėbęs jį iš visų jėgų, kad neišsprūsų ir nenuskristų, Paršelis skuodė be kvapo, trokšdamas įteikti dovaną greičiau už Pūkuotuką, lyg jis pats, niekieno nepatartas, būtų prisiminęs gimtadienį. Jis bėgo tekinas, galvodamas, kaip nudžiugs Nulėpausis, ir nežiūrėjo, kur bėgo... Staiga, užkliuvęs už pelės urvelio, jis griuvo ir plojosi nosim žemyn.
BUM!!!!???!!!"
Kiek įtampos, kiek dramatizmo šioje scenoje. Kiek troškimo, pastangų ir... skausmo!
Būtent ši pastraipėlė sukrečia mane iki širdies gelmių kiekvieną kartą, kai perskaitau. Labai didelė labai mažo padarėlio drama.
Taip susijaudinu, susigraudinu, kad tiesiog neužmiegu pusę nakties. Reikia prieš miegą skaityti "National Geographic" - geriau miegosiu.

Apie knygas su paveikslėliais-2

Kaip aš galėjau???
Kaip aš galėjau, kalbėdama apie knygas su paveikslėliais, nepaminėti Mikės Pūkuotuko (aka Winnie the Pooh) iliustracijų?

Kaip ne keista, pats Alanas Aleksandras Milnas (Alan Alexander Milne 1882-1956) visai nemylėjo Mikės Pūkuotuko. Jis manė, kad jo kitos knygos, skirtos suagusiems, daug vertingesnės už istorijas apie meškiuką, turintį nedaug smegenų. Aš negaliu pasakyti savo nuomonės šiuo klausimu, nes kitų Milno knygų neskaičiau. O be to - aš myliu Mikę Pūkuotuką ir mano nuomonė vis tiek būtų šališka. O ir kaip galima jo nemylėti???
Ir tokios jautrios ir mielos E.H. Šepardo iliustracijos.

Bet pasirodo ne tik pats Pūkuotuko autorius A.A. Milnas jo nemylėjo, bet ir pirmasis knygos iliustratorius E.H. Šepardas (Ernest Howard Shepard 1897-1976) prisidėjo prie nemeilės. Įsivaizduojat - Šepardas labiausiai gyvenime gailėjosi dėl to, kad sutiko iliustruoti Mikę Pūkuotuką!
Šepardas sukūrė Pūkuotuką ne pagal Milno sūnaus Kristoferio Robino pliušinį meškiuką, o pagal savo sūnaus Grehemo mylimiausią žaislą. Grehemas tarnavo Karališkajame jūrų laivyne ir žuvo Antrojo Pasaulinio karo metu. Originalus Kristoferio Robino meškis ir jo draugai dabar eksponuojami Niujorko viešojoje bibliotekoje.
Šepardas buvo žurnalo "Punch" karikatūristas. Ko gero nei vienas iš jūsų nėra matęs nei vienos Šepardo politinės karikatūros. Bet jo pieštą Mikę Pūkuotuką žino visi. Žinote kiek dabar kainuoja Šepardo piešiniai?  Šis žiūrintis į laumžirgį Pūkuotukas kainuoja tik 55 000 svarų sterlingų. Ir kiti panašiai.
Tokios kainos man, tiesą pasakius, juokingos. Panašios į muilo burbulus. Bet tegul perka ir parduoda - jei jiems taip gyvent linksmiau. O man Šepardo iliustracijos tiesiog be galo šiltos...
Lygai tiek pat man patinka visai kitoks, bet irgi be galo mielas Eduardo Nazarovo sukurtas personažas. Šis meškis linksmas ir spinduliuoja gyvenimo džiaugsmu.
Nazarovas 1969 metais sukūrė visiems žinomą animacinį filmuką. 1985 metais buvo išleista knygutė su jo iliustracijom. Jo meškis buvo mano pirmasis Mikė Pūkuotukas. Šepardo pieštas personažas mano gyvenime pasirodė vėliau.


Nazarovo ir Šepardo Pūkuotukai visiškai skirtingi. Lyginti jų negalima. Ir visai nereikia. Dar yra ir Disnėjaus Mikė Pūkuotukas. Jis dar kitoks ir irgi jau nelabai jaunas. Pirmas filmukas buvo išleistas 1966 metais. Bet apie jį gal kada nors.

Kaip ne keista, aš savo kuklioje bibliotekoje neturėjau "Pūkuotuko pasaulio".  Taigi šiandien nustriksėjau į knygyną ir sakau:
-Ar turit knygą apie Mikę Pūkuotuką?.
- Taip, va visa lentyna knygų apie jį. - sako pardavėja. Ir tikrai visokių visokiausių knygų apie Mikę yra, bet visos ne tos. (Disnėjiški perpasakojimai ir kt.)
- Man reikia tos TIKROS. Milno. Ne tęsinių.
- Jūs turite omeny "Pūkuotuko pasaulį"?
Pasirodo TIKRA knyga apie Mikę Pūkuotuką padėta visai kitur.
- Taip.
- O dar yra tos pačios autorės eilėraščių.
Knygyno pavadinimo neminėsiu, tiek jau to.
Dabar mano kuklioje bibliotekoje yra ir "Pūkuotuko pasaulis".