Paryžiaus gražiausių kojų konkursas, 1936 m.
Pasikalbu per skaipą su Draugeišmaskvos. Prisiklausau tokių istorijų, kad jokių muilo operų nebereikia. Kaip nesikalbėsi?
Vakar ji man paporino apie plastines operacijas ir grožio procedūras. Mano visas glūdus šitos pramonės šakos supratimas susivedė į patempimus, išsiurbimus, pripūtimus ir pabadymus. Na dar visokius masažus, purvus, deguonis, rūgštis ir t.t.
Mano pačios grožio procedūros susiveda į poras sutraukiančio serumo pasitapšnojimą ir kokios tai arbatmedžio ar vitamino c kaukes užsimozojimą, kartą per jauną mėnulį. Galima sakyti vyžų amžius.
O Draugėišmaskvos politikės dukra, verslininko žmona, 400 kv m namas ir nugikokiečiapinigaieva?
Pasigimdžius vaikelį jos pilvas atsisakė grįžti į pradines formas. Pats pilvas grįžo, o riebalų klostė ne. Sako - kabosiu aš čia ir gravitacija mėgausiuos.
Draugeiišmaskvos tas nepatiko. Paėmė ji vyro pinigų, kažkokį apgailėtiną tūkstantį eurų ir sako - sukiškit tą klostę atgal. O pas juos grožio pramonės buveinėje visokių aparatų daug. Paėmė jos tą klostę, aptepė kažkokiu tepalu, kad oda gyva liktų ir sukišo į aparatą. O aparatas tą klostę įsiurbė. Jau skauda, ar ne? (Nuo tokių minčių mano pilvas pats susiurbė iki stuburo ir už dyką.) Ir užšaldė. Pusvalandį šaldė. Pusvalandis baisaus skausmo. Nuo to šalčio riebalų ląstelės numirė. Išeini iš aparato, galvoji skausmas tuoj praeis - kur gi. Mėnesį kasdieną tepėsi nuskausminančiais tepalais. Klostė iškeliavo anapilin.
Bet čia dar nieko.
Draugėsišmaskvos brolis vedė brazilę. Brazilės mama buvusi kažkokio miesto merė. Manau Rusijos ir Brazilijos korpupcinis mentalitetas artimas, todėl meilei kalbų skirtumas nesvarbu.
Pasirodo Brazilijoje plastinės operacijos yra norma. Kaip į masažą nueit. Visiškai įprasta, kad tėvai dukros pilnametystės proga jai padovanoja plastinę operaciją.
Tos Draugėsišmaskvos brolio žmonos sesei padovanojo. Ir naujai iškepta pilnametė nuėjo ir pasidarė ... būgnai ir smegenų šturmas - ne visai ne tai ką jūs pagalvojot, o lytinių lūpų plastinę operaciją.
Pasidarysiu dar kavos.
Šitoj vietoj mane užpuolė jausmų ir žodžių apopleksija.
Kai atgavau kalbos dovaną, supratau, kad visą tai sakau dėl savęs - nes negaliu laikyti savyje, o ne Draugeišmaskvos. Mes su ja operuojame tiek skirtingomis verybių ir moralės sistemomis, kad dažnai dialogas yra tiesiog beprasmis. Aš sakau žodžius, o jie praplaukia šalia jos ausų kaip auksinės žuvelės.
Ir suprantu, kad mano mentalitetas skiriasi nuo braziliško plastinių operacijų klausimais, kaip ir nuo saudoarabiško moterų teisių požiūrio. Ir nieko čia nepadarysi. Ir pasaulio tadablindinti aš nesiruošiu.
NU BET BL!!!
Kaip gali tėvai dovanoti jaunutei dukrai plastinę operaciją? Tai juk tas pats, kas pasakyti - brangi dukrele, mes tave, aišku, labai mylime mučo, bet tu nepakankamai graži, eik pasipimpink.
O dukrelė - ačiū, brangūs mamasita ir papasitai, kad užauginote mane geru ir teisingu žmogumi, eisu aš pasigražinsiu savo lytines lūpas ir žengsiu į suaugusių gyvenimą žingsnį platų!
Ai, žodžiu, pasijaučiau kaip konservatorė baisi su kandžių sukapota pilka megzta beretė ir butaforiniu rūtų vainikėliu ant viršaus.
Prikalbėjau visokių pompatikų alia reikia mylėt save tokia, kokia esi. Jei jauties graži ir esi graži, o jei jautiesi negraži, nesvarbu kiek prisigrožinsiu vis tiek būsi negraži.
Pasirodo, Maskvoj, visi, kas turi pinigų visaip kaip gražinasi. Nes kitaip neatitinki žaidimo taisyklių.
Gal ir čia taip. Gal visur taip. Gal aš atsilikau.
Gal mano leiboristinių pažiūrų draugai per daug užsiemę šiūkšlių rūšiavimu ir važinėjimu dviračiais.
Bet kai einu gatve ir pamatau pagyvenusią porą - matosi, kad jie gyvena kukliai. Raukšlėti, kreivi šleivi. Apsirengę neperšlampamais rūbais ir sportiniais batais. Angliški sulipę vienas ant kito dantys. Ir laikosi už rankų. Šnekasi ir šypsosi.
Ir neįtikinsit, kad plastinės pramonės paslaugos gali tai nupirkti.
Skylės dūšioje silikonu neužkiši, botoksu neužpilsi.
Aš taip manau.
Dar daug galima prirašyt, bet ai, jūs supratot.
