Įsipyliau sriubos. Valgau. 
Šalia išsirikiavo palaikymo būrys - Motiejus ir Styvas. Abu labu žiūri man į burną. Laukia.
Motiejus pamaitintas. Styvas pašertas. Bet vis tiek. Vištieną šiuose namuose myli visi. Vegetarų mūsų gretose nėra.
Duodu Motiejui gabaliuko vištienos. Tas mikliai susikiša į burną.
Duodu Styvui gabaliuką vištienos. Tas žiūri. Padedu ant grindų. Tas pauosto. Apsidairo... Mąsto kažką. 
Tuo tarpu Motiejukas greitai prieina, paima vištieną ir susigrūda į burną.
Nėr ko žiopsot, Styvi. Kas greitesnis - tas sotesnis.

Pirma Motiejaus daryta nuotrauka.
"Mamos portetas".
Tas baltas - tai aš, o rūžavas plėmas viršuj - mano veidas.
Na, dar pora lubų kadrų pasibandymui, bet čia tai jau visa spalvinė kompozicija.
Neklausė nieko, pats viską.
Skaitau - kaip 8,5 mėnesio, labai netgi gud. :)

Po kelionės į Londoną galiu paprastai atsakyti į mases jaudinantį klausimą - kodėl mamos maitina kūdikius viešoj vietoj ir neprisidengia??? Ekshibiciniautojos tokios.

Atsakymas - todėl, kad nėra kur, todėl, kad dviejų rankų per mažai.

Važiuojant į sostinę traukinys buvo apytuštis, ramiai pamaitinau kelias kartus. Vaikas numigo. Simpl. Nors pati kelionė ne simpl.

Apie Virgin traukinį Mančesteris - Londonas. Važiavau prieš tai keletą kartų, bet kol neturi vežimo su kūdikiu nelabai atkreipį dėmesio į tokius dalykus. Įlipam į vagoną. Važiuoju su vežimu pro duris - ir stop. Praėjimas tarp kėdžių siauras, nepravažiuosi. Vežimui vietos nėra. Tik lentynos lagaminams, į kurias suskleistas vežimas netilptų iš ilgio. O žmonės lipa. Aš pirmyn atgal, kad juos praleisti. Automatinės durys užsidarinėja. Aš kaip stumtraukis nežinau kur dėtis. Palikau vežimą tambure. Kitas sustojimas durys atsidarė aišku iš tos pusės, kur aš pastačiau vežimą.Vėl lipa žmonės su milžiniškais lagaminais irgi nežino, kur juos dėti. Kiti per juos nepraeina, lipas per suverstus lagaminus. Kažkaip sukišo. Ateina bilietų kontrolierius. Kur, sakau, vežimą man kišt? Negalima laikyt tambure, sako, tai avarinis išėjimas, negalima jo užstatyt. Eik į kitą vagoną, į kitą jo galą, ten vieta neįgaliems ir vežimams. Nepravažiuosiu tarp eilių, sakau. O tu kitame sustojime iššok su vežimu ir per lauką prabėk, ir įšok į D vagono tolimesnį galą. Mes E vagone važiavom. Taip ir padariau sustojus Maklsfilde. Gerai, kad važiavau su drauge, ji pabuvo su vaiku. Jei būčiau viena viso šito cirko fiziškai nebūčiau įveikus. Lelius, kruprinė, leliaus tašė, vežimas, durys...

Į priekį važiavau vagone E, atgal C. Vieta vežimams - vagone D. Kiek per visą traukinį tų vietų - tiksliai nežinau, bet mažai. Ir ta vieta ne kažin kas - 2 dideli lagaminai, vežimas ir praktiškai viskas. O Anglijoj senjorai mėgsta elektroskūteriais važinėti, kurie nesusiskleidžia. Jei per vagoną 1 leliaus vežimas ir 1 neįgalaus ar elektroskūteris - viskas, vietos neužtenka. Su lelium dar pusė bėdos, neįgaliam ten ir reikėtų sėdėti.

Traukinio projektotuojai - bevaikiai besmegeniai.

Kelionėj atgal - traukinys pilnas, karšta. Po kiek laiko vaikas pradėjo zirzti, raitytis. Reikia pamaitint. Išsitraukiu savo skarą, apsigaubiu. Vaikas raitosi. Nepamirškim, kad aš turiu 2 rankas. Besiraitančiam vaikui nulaikyti reikia mažiausiai 2 rankų. Traukinys siūbuoja. Viena ranka bandau laikyt vaiką, kita išsitraukti pieno indą iš biustgalterio. Trečia laikyt skarą. Ketvirta pasukt vaiko galvą, nes jis jau rodonas rėkia ir malasi. Skara sau, vaikas sau, pieno indas sau. Karšta. Rėkia. Siūbuoja. Ir tokiu momentu mamai viskas pasidaro vienodai - kas ką galvoja. Ar kas žiūri. Svarbiausia pamaitint vaiką, kad nurimtų. O normalūs žmonės ir nežiūri. Jie įlindę į knygas ir planšetes.

Pagal įstatymą Anglijoje galima maitint krūtim visur, išskyrus golfo laukus. O tai, neduok dieve, pamačius madoną su kūdikių sudrebės rankos ir nepataikys į duobutę. Simpl.

Pamaitinus vaikas nenurimo. Karšta, nesimiega. Nuėjau pasišlaistyti po traukinį. Radau švarų, erdvų, kvepiantį tualetą. Yra vystymo lenta. Atlenkiau. Padėjau ant jos vaiką, kad rankos pailsėtų. Ant lentos yra diržai, vaikui prisegti. Galvoju, kaip gerai, tuoj ir pasisiosiu, kol vaikas guli. Kur tau - lenta atsilenkia tieisiai virš unitazo. Vėl gi - keliaudama viena net negalėčiau į tuliką žmoniškai nueiti.

O pačiame londone maitinau kavinėje, matinau parke ant suoliuko prie Bukinhemo rūmų, viskas paprasta, kai nesiūbuoja ir vietos daug.

Nemaitinantiems krūtim atrodo, kad mieste yra labai daug "nuošalių vietų", kur galima būtų pamaitint kūdikį niekam nebadant akių. Miesto centre nuošalių vietų nėra. kavinės pilnos, parke suoliuką reikia greitai griebti pamačius, kad kiti stojasi. 

Todėl mano požiūris šiuo klausimu paprastas: nepatinka - nežiūrėk. 

Įdomu, kad daug anksčiau, negu išmoko šypsotis, Motiejus įvaldė patemptos lūpos meną.
Valingai šypsotis vaikai išmoksta būdami 4-6 savaičių. Vat net neatsimenu, kada pasirodė patempta lūpa. Ji naudojama parodyti nesupratingai mamai, koks vaiko gyvenimas nepakeliamai sunkus ir niekas jo nesupranta. Patempta lūpas veikia efektyviai - akimirksniu mama viską supranta.
Evoliuciniu požiūriu viskas teisingai - pirma išmoksta rėkti, kad niekas nepamirštų apie mažą žmogų.
Rėkti svarbiau, nei juoktis - neparėkęs gali sušalti, badauti ar atitekti plėšrūnams.
Veina iš Motiejaus dainelių:

Rėks rėks Motiejus
Rėks rėks Motejus,
Rėks rėks -
Mamukas tuoj atbėgs.

Gerasis feisbukas man pasiūlė prisijungti prie Pietų Mančesterio natūralaus vaikų auginimo grupės. Maitinimas krūtim, miegojimas kartu, nešioklės, daugkartinės sauskelnės ir t.t. Padvejojau, bet nuėjau į jų grupės susirinkimą pasivaikščiojimo ir pažinčių darymo tikslais, bo šitame rajone aš nieko nepažįstu. Susirinkime susirinko tik aš ir grupės vadė, kitos narės dalyvavo maitinimo krūtim festivalyje, kuris vyksta Mančesterio universitete visą savaitgalį. Maitinimas krūtimi - valstybinės svarbos reikalas.
Supratau - į vaiko auginimą aš žiūriu atsainiai. Neturiu aiškios partinės linijos.
Prieš vaikui gimstant perskaičiau porą knygų. Viena kategoriškai liepe nepaleisti vaiko nuo rankų nei akimirkai, neleisti jam vienam verkti ir būtinai miegoti kartu iki pilnametystės, nes kitaip jis jausis vienišas ir nesaugus šiame pasaulyje ir nueis šunkeliais, kita - miegoti atskirai ir leisti verkti, kol išsikrioks, sudaryti dienotvarkę kūdikiui ir jos griežtai laikytis, nesitaikyti prie vaiko poreikių - kitaip paauglystėje vaikas nutrūks nuo grandinės.
Pirmoji knyga buvo plona - įveikiau. Antroji užkniso dienotvarkės akcentavimu - taikant vaikui dienos režimą neišvengiamai jo reiktų laikytis pačiai, o nuo žodžio režimas man darosi bloga. Supratau - daugiau knygų šia tema neskaitysiu.
Jeigu paauglystėje vaikis nutrūkęs nuo grandinės nueis šunkeliais - ką padarysi.
Neturėdama aiškios pozicijos vaiko auginimo stiliaus klausimu darau taip, kaip man paprasčiausia - miegame kartu, maitinu krūtim, naudoju neekologiškas sauskelnes, valgau bet ką ir daug šokoladinių sausainių.
Miegojimas kartu yra ne pagal taisykles. Čia jau toks pasipriešinimas sistemai.
Pas mane lopšys stovi dėl vaizdo - kad atėjus vizituojančiai sveikatos tikrintojai nekiltų noras posrtingauti apie miegojimo kartu mirtiną pavojų. Taip, Anglijos sveikatos ministerija įspėja - miegojimas su kūdikiu vienoj lovoj didina kūdikio mirties riziką.
Tai va.
Grupės vadė - veganė su plaukuotom pažąstim, gimdė namie, iš visko matosi - ji prieš sistemą. Plaukuotos pažąstys - tai rimta. Tai viešas savo gyvenimo pozicijos pareiškimas.
Paklausė ar aš atėjau dėl daugkartinių sauskelniųtekos - kur jas galima pasiskolinti pabandymui, bet, deja, daugkartinės sauskelnės iškeliavo į maitinimo krūtimis festivalį. Kaip gaila, pasakiau aš su džiaugsmu širdyje.
Mane žavi žmonės su aiškia gyvenimo pozicija. Nonkomformizmas, cosmopolotianinių standartų atmetimas... Aš antakių nepešioju jau kokį mėnesį. Nes dėl kilimų plovimo sukeltos daiktų migracijos gerasis pincetas dingo be žinios. Kitiems ir tai gali atrodyti kaip nonkonformizmas.
Pala. Apie ką iš viso aš čia bandau papasakoti.
Apie aktyvią vaikų auginimo poziciją.
Ne apie pažąstis. Kiekvieno žmogaus kūnas yra tik jo asmeninis reikalas. Kol nesmirdi.
Pasikalbėjom. Ji turi knygų apie viską. Apie miegojimą kartu su vaiku irgi turi. Nes tai - gyvenimo pozicija. Kai turi gyvenimo poziciją - turi galėti ją apginti. Todėl reikia išmanyti miegojimo su vaiku istoriją ir kultūrinį aspektą. Aš pozicijos šiuo klausimu neturiu. Miegu kartu - nes tai mano mažiausio pasipriešijimo kelias. Mano liurbiška pozicija - minimumas pastangų ir streso. Dėl to ir lopšys dėl akių stovi - kad išvengti nemalonių pokalbių. Konformizmas, bl.
Sutrolololino mane tos plaukuotos pažąstys vis gi. Pasijaučiau tokia meinstryminė. Gimdžiau ligoninėje, o ne namie. Leidausi skatinama. Leidausi pjaunama. Tikra moteris klauso savo organizmo ir tiki tūkstantmečiais gimdimo patirties užkoduotos jos genuose.
Maitinimo krūtimi festivalyje nedalyvauju. Ji aiškiai tikėjosi, kad išgirdus apie tą festivalį aš nuskubėsiu ta kryptim. Nenuskubėjau. Iš vis nesuprantu viso to aikčiojimo apie maitinimą krūtim. Čia iš šito reikalo daro labai didelį reikalą. Sviestas sviestuotas. Pienas pienuotas. Taip, aš maitinu krūtim, tai patogu, sveika ir šiaip faina. Ir buteliukus sterilizuoti tingėčiau. Bet ne todėl, kad aš moteris ir motina iš didžiosios raidės.
Vis gi paėmiau dvi knygas.

Pirma apie tai, kaip mylėti savo vaikus, kad jie nenueitų šunkeliais. Antroji - apie nutysusius papus.

Nors šita knygelė yra už maitinimą krūtimi, visos moterys ir kūdykiai neatrodo labai laimingi. Mes su Motiejum atrodome tikrai ne taip. Nieko nėr mieliau už jo palaimos kupiną pieno prisisiurbusį snukutį. Ir man nekyla jokių klausimų ir nutysę papai visai neaktualu.

Visiems tikriausiai aišku, kad mano blogas buvo išėjęs motinystės atostogų. 

Vis gi tokį pavadinimą "motinystės atostogos" su žodžiu "atostogos" galėjo sugalvoti, tik vyras, niekada neprižiūrėjęs vaikų. Čia galima išvesti ilgą temą apie motinos vaidmens nuvertinimą patrirchalinėje visuomenėje, bet paliksiu tai kiekvieno savarankiškam laisvalaikio pamąstymui. 

Kaimynas klausia manęs:

 - Tai ką tu veiki šiom dienom? 

- Vaiką prižiūriu, maitinu krūtim... 

- A, tai nieko neveiki.

Kitas pažįstamas irgi klausia:

- Ką veiki?

- Su kūdikiu aš visą laiką, mažiukas, juk valgo beveik be sustojimo...

- A, tai čilini.

Ir tada tampa aišku, kaip dauguma vyrų mato motinystę, kūdikio priežiūrą ir motinystės atostogas. Su kokteiliu vienoje rankoje, vėduokle kitoje, papajų kauke ant veido ir žuvytėm graužiančiom kulnis. O vaikas sūpuojasi hamake.

Aš, kaip visada, norėjau parašyti visai ne apie tai. Tiesiog, minčių srautas užsikabino už to debiliško žodžių derinio, mat angliškai tai yra "maternity leave". "Leave" verčiamas, kaip "atostogos", o atostogos asocijuojasi su bimbalo voliojimu. Tie, kas turi vaikų ir/arba sveikos nuovokos ir be aiškinimų supranta, kad viskas ne visai taip.

Tai čia toks apdeitas tiems, kas neseka manęs G+.

Man labai pasisekė. 

Vaikis išsirito ramus. Na, nelabai turiu su kuo palyginti, tačiau man atrodo, kad ramus. Reiškia ramus.

Tėvystės kursuose kelis kartus su išraiška pakartojo, kad reikia nusiteikti, kad pirmi 3 kūdikio gyvenimo mėnesiai yra kaip ketvirtas nėštumo trimestras tik vaikis ne viduj, o išorėj, t.y. ant mamos. Ir visas mamos darbas - maitinti, maitinti, maitinti. Niekuo nesirūpint, tik sėdėti su vaiku. Aš taip ir nusiteikiau. Gal todėl man ir atrodo, kad kol kas nėra taip sunku, kaip dalis patarėjų gasdino - kaip beprotiškai sudėtinga būti vienai, po cezario, su kriokiančiu kūdikiu ant rankų. Ne, nėra laiko kokteiliams ir papajų grožio kaukėms, bet mes su vaikiu gerai sutariam ir džiaugiamės vienas kito kompanija. Na, jei labai norėčiau ir papają ant veido užsitepčiau, bet mums to visai nereikia.

Motiejukui 2 mėnesiai. 

Per tą laiką jis spėjo susirgti gelta, numesti svorio, pagulėti ligoninėj po UV lempa, pasveikti, priaugti svorio, nuplikti, ataugti, išmoko šypsotis, čiulpti kumštį ir kalbėti savo teletabiška kalba.

Ir aš daug visko išmokau. Visko net neišvardinsi. Ir mokausi toliau.