Apie vežimą

Papasakosiu jum vieną dzeno pritčą.

Vieną kartą vedė vienuolis arklį su vežimu. Vežime gulėjo motina su vaiku. Motina sirgo. Ilgai jie ėjo ir buvo šalta. Žiūri vienuolis, kad moteris nuo šalčio jau pamėlus visa. Vos gyva. Ir išmetė ją iš vežimo.
Moteris atsistojo. Nesupranta kas vyksta. Jėgų eiti nėra. Kol atsitokėjo - vežimas jau nuriedėjo tolyn. Išsigando moteris - juk ten liko jos vaikas. Ir iš paskutinių jėgų bėgo paskui vežimą. Lėtai ėjo vienuolis. Pavijo ji vežimą.
-Kodėl tu tai padarei, vienuoli?!
- Jei aš nebūčiau tavęs išmetęs, tu būtum sušalus. Tai buvo vienintelis būdas išgelbėti tau gyvybę.

Apie nevalytas gatves ir carpe diem

Kai gatvės švarios ir sausos - nuobodu. Einu savo maršrutu ir net nematau kas aplinkui vyksta. Galvoje ritinėjasi mintys iš kampo į kampa kaip kokie perekati-polė (eng. tumbleweed) kamuoliai. Iš tuščio į kiaurą.
Prisiminiau dzeno pritčą, kai mokinys, atėjęs pas mokytoją, paliko lietsargį ir batus prie durų. Mokytojas paklausė jo, kurioje pusėje nuo batų jis paliko lietsargį - kairėje ar dešinėje. Mokinys neprisiminė ir susigėdo: praradęs budrumą jis paleido momentą.
O kas yra vertingiausia? Dabarties akimirka. Dar senovėje Horacijus sakė "Carpe diem" - gaudyk dieną, mėgaukis akimirka, vertink momentą.
Dabar gatvės panašios į kliūčių ruožą - su kalneliais, kauburėliais, grioveliais ir užslėptom čiuožyklom - sąmonė budri. Jokių burum-burum. Jokių nereikalingų minčių nesišlaisto. Visa esatim esu momente, visas dėmesys tvirtam žingsniui. Nes kitaip - keberiokšt.
Bet užtai kokie simpatiški varvekliai sveikinasi už kampo.

 

O šitų gražuolių šiandien jau nebėra. Vakar spėjau į telefoną įamžint.

 

Užsigalvojus apie kažką, be abejo, visai nereikalingo - pagavau zuikį. Paleidau...
Zuikis prašė perduot jums labų dienų.