Vakar vakare pylė kaip iš kibiro.
Filmuose grotų romantiška muzika, balose šoktų Frenkas Sinatra.
Realybėje - šalta ir šlapia. Ištežę lapai sumindyti į rudą slidžią pliurzę.
Tiems, kas galvoja, kad balos tik Lietuvoj, o europose idealūs šaligatviai su moderniu lietaus nuotekiu - nežinau, kaip kitur, o Mančesreryje dauguma šaligatvių suprojektuoti taip, kad sutalpinti maksimalų balų skaičių į kvadratinį metrą.
Slidinėdama ant ištežusių lapų, bandydama išvengti balų grįžinėjau per lietų iš svečių.
Ir čia šliūkšt - balinis cunamis apipila mano nuo liemens iki kojų. Baltas bjaurus Land Roveris kaip niekur nieko nuvažiuoja toliau.
Kaip tikra ledi aš pavymui nusiunčiau "fucking dickhead". Lietsargiu ir telefonu užimtom rankom negalėjau parodyti atitinkamų gestų.
Filme netgi Sinatra nustotų šokti lietuje.
Realybėje buvo labai šalta, šlapia ir graudu. Šlapias sintetinio žvėries kailio paltas, šlapia gėlėta suknelė, šlapios nusmukusios pėdkelės ir vandnes pilni auksiniai bateliai.
Filme vėl užgrotų romantiška muzika. Fucking dickhead Land Roveryje suprastų savo klaidą, apsisuktų ir grįžtų atsiprašyti. Nes iš tikrųjų jis aukštų moralinių principų žmogus, gražuolis, turtuolis, šaunuolis. Mūsų žvilgsniai susitiktų, muzika užgrotų dar garsiau ir visiems viskas būtų aišku ir be žodžių.
Sinatra iš pavydo paslystų baloje...
Tačiau realybėje dickhead'ai lieka dickhead'ais. Šlapias paltas - šlapiu paltu...
Ir šiaip - aš nemėgstu Land Roverių.

Lauke lyja su kruša. Katinas smerkiančiai žiūri pro langą. Labai nepatenkintas. Supranta, tokiu oru jo žmogus nenorės eiti į parduotuvę pirkti jam maisto. Negerai, negerai, galvoja katinas.
Vakar vėjas nudraskė beveik visus geltonus lapus nuo kažkokio tais kaštoninių giminės medžio už lango. Stovi jis dabar plikas ir liūdnas. Aišku, čia senų hipių išmislas priskirti jausmus augalams ir gamtos reiškiniams. Kažkokis tai kaštonas tikriausiai sau ramiai ruošiasi žiemos vegetatyviniam miegui ir labai viskas jam tvarkoj. Čia man, žmogiškas padarui, liūdna žiūrėti į pliką, šlapią, juodą medį. Emocijos - šalutinis evoliucijos produktas, apsunkinantis mano trumpalaikę būtį.
Katinas nežino, kad jo žmogus irgi beveik nieko neturi valgyti. Neskaitant šaldiklyje miegančių kijevo kotletų, hash brown'ų (tokie bulviniai blyneliai trikampio formos), žalių žirnelių... Bet viskas tai juodai dienai. Ne, ne badas. Dar spintelėje yra visokių konervuotų ir birių maisto atsargų. Bet viskas tai kartu su lietuvimi ir nuogu klevu kelia visatinį liūdesį.
Norisi blynelių su bananais, vištienos sriubos ir vaisių. Katinui norisi jo konservų. Sausą masitą jis vertina kaip aš šaldytus produktus - juodai dienai.
Styvas turi draugą - juodą didelį katiną. Mes jį vadiname Džango. Nes didelis ir juodas. Džango užsuka į svečius beveik kiekvieną dieną. Patikrina bliūdelius. Suvalgo juodai dienai skirtą sausą maistą. Ir žaidžia su Styvu. Aš nežinojau, kad katinai patinau draugauja. Visur sako, kad jie kariauja dėl teritorijos ir stengiasi nesusitikti. Šitie du žaidžia arba tiesiog snaudžia netoli vienas kito. Kai Styvas buvo mažas, aš galvojau, kad Džango nemato jame konkurento, dabar Styvas beveik tokio pat dydžio, kaip ir jis. Ir jie žaidžia žiauriau, jau beveik rimtai įsikąsdami vienas kitam į gerkles. Nors matosi, kad ne karas. Ir Džango vis dar nusileidžia Styvui. Mūsų namų kačių durytės visada atviros geriems katinams.
Čia toks neįdomus įrašas. Daugiau man pačiai. Išeisiu į pensiją ir brauksiu ašarą prisimindama Styvą, Džango, klevą (kuris kaštonas) ir šaldytus kijevo kotletus.
Tolumoj matosi saulės plyšelis. Reikia eiti pirkti maisto sau ir katinui. Kad visi būtų patenkinti. Geras maistas tiesiogiai įtakoja emocijas.

Auksinio kiemo naujienos

Brisius. Mano katinas #1. 

Šįryt mano visas kiemas buvo auksinis nuo klevo lapų. Ėjau žarstydama kojomis lapų pusnis. Vėliau Stasė viską sušlavė man nespėjus nufotografuoti. Taip ir įsivaizduoju kaip Stasė šluoja ir šneka pati su savim: "Ajajaj, kiek lapų, ajajaj!".
O Nulėpausė turi nulėpausiukų. Jie dažnai miega ir žaidžia kaimynės kieme ant lapų krūvos. Norėjau nufotografuoti, bet nulėpausiukai mikliai pabėgo, o Nulėpausė atsistojus į labai agresyvią pozą bauginančiai šnypštė ant manęs. Ji rūpestinga katulė-mamulė, saugo savo katuliukus. O jų kokie 5-6. Keletas pilkų - matyt kaimynu katinas Mopsas pasidarbavo, vienas panašus į Brisių. Keli raini į Drąsiuką. Na, testo tėvystei nustatyti nedarysime. Tegul auga kokie yra.
Brisius kažkoks paliegęs atrodo. Apsiseilyjęs. Gal jis jau nebejaunuolis. Bet vis tiek kupinas katiniškumo.
Drąsiukas po senovei - drąsus ir greitai laksto.

Rudens kvapas

Man patinka rudens kvapas.
Rudens kvapas geltonas, skaidrus, lengvas, gaivus, džiugus ir cinamoninis.

Gėriau kavą prie gatvės staliuko. Bėriau cinamoną  į kapučino puodelį. Papūtė vėjas. Visas cinamono debesis nusileido ant manęs. Saldus, džiugus ir netikėtas. Va kaip kvepia ruduo.
Artėja žiema. Bus šalta. 1930 metų atvirutė ragina grūdinti spenelius. Gal tada ne taip šalta?