Po kelionės į Londoną galiu paprastai atsakyti į mases jaudinantį klausimą - kodėl mamos maitina kūdikius viešoj vietoj ir neprisidengia??? Ekshibiciniautojos tokios.

Atsakymas - todėl, kad nėra kur, todėl, kad dviejų rankų per mažai.

Važiuojant į sostinę traukinys buvo apytuštis, ramiai pamaitinau kelias kartus. Vaikas numigo. Simpl. Nors pati kelionė ne simpl.

Apie Virgin traukinį Mančesteris - Londonas. Važiavau prieš tai keletą kartų, bet kol neturi vežimo su kūdikiu nelabai atkreipį dėmesio į tokius dalykus. Įlipam į vagoną. Važiuoju su vežimu pro duris - ir stop. Praėjimas tarp kėdžių siauras, nepravažiuosi. Vežimui vietos nėra. Tik lentynos lagaminams, į kurias suskleistas vežimas netilptų iš ilgio. O žmonės lipa. Aš pirmyn atgal, kad juos praleisti. Automatinės durys užsidarinėja. Aš kaip stumtraukis nežinau kur dėtis. Palikau vežimą tambure. Kitas sustojimas durys atsidarė aišku iš tos pusės, kur aš pastačiau vežimą.Vėl lipa žmonės su milžiniškais lagaminais irgi nežino, kur juos dėti. Kiti per juos nepraeina, lipas per suverstus lagaminus. Kažkaip sukišo. Ateina bilietų kontrolierius. Kur, sakau, vežimą man kišt? Negalima laikyt tambure, sako, tai avarinis išėjimas, negalima jo užstatyt. Eik į kitą vagoną, į kitą jo galą, ten vieta neįgaliems ir vežimams. Nepravažiuosiu tarp eilių, sakau. O tu kitame sustojime iššok su vežimu ir per lauką prabėk, ir įšok į D vagono tolimesnį galą. Mes E vagone važiavom. Taip ir padariau sustojus Maklsfilde. Gerai, kad važiavau su drauge, ji pabuvo su vaiku. Jei būčiau viena viso šito cirko fiziškai nebūčiau įveikus. Lelius, kruprinė, leliaus tašė, vežimas, durys...

Į priekį važiavau vagone E, atgal C. Vieta vežimams - vagone D. Kiek per visą traukinį tų vietų - tiksliai nežinau, bet mažai. Ir ta vieta ne kažin kas - 2 dideli lagaminai, vežimas ir praktiškai viskas. O Anglijoj senjorai mėgsta elektroskūteriais važinėti, kurie nesusiskleidžia. Jei per vagoną 1 leliaus vežimas ir 1 neįgalaus ar elektroskūteris - viskas, vietos neužtenka. Su lelium dar pusė bėdos, neįgaliam ten ir reikėtų sėdėti.

Traukinio projektotuojai - bevaikiai besmegeniai.

Kelionėj atgal - traukinys pilnas, karšta. Po kiek laiko vaikas pradėjo zirzti, raitytis. Reikia pamaitint. Išsitraukiu savo skarą, apsigaubiu. Vaikas raitosi. Nepamirškim, kad aš turiu 2 rankas. Besiraitančiam vaikui nulaikyti reikia mažiausiai 2 rankų. Traukinys siūbuoja. Viena ranka bandau laikyt vaiką, kita išsitraukti pieno indą iš biustgalterio. Trečia laikyt skarą. Ketvirta pasukt vaiko galvą, nes jis jau rodonas rėkia ir malasi. Skara sau, vaikas sau, pieno indas sau. Karšta. Rėkia. Siūbuoja. Ir tokiu momentu mamai viskas pasidaro vienodai - kas ką galvoja. Ar kas žiūri. Svarbiausia pamaitint vaiką, kad nurimtų. O normalūs žmonės ir nežiūri. Jie įlindę į knygas ir planšetes.

Pagal įstatymą Anglijoje galima maitint krūtim visur, išskyrus golfo laukus. O tai, neduok dieve, pamačius madoną su kūdikių sudrebės rankos ir nepataikys į duobutę. Simpl.

Pamaitinus vaikas nenurimo. Karšta, nesimiega. Nuėjau pasišlaistyti po traukinį. Radau švarų, erdvų, kvepiantį tualetą. Yra vystymo lenta. Atlenkiau. Padėjau ant jos vaiką, kad rankos pailsėtų. Ant lentos yra diržai, vaikui prisegti. Galvoju, kaip gerai, tuoj ir pasisiosiu, kol vaikas guli. Kur tau - lenta atsilenkia tieisiai virš unitazo. Vėl gi - keliaudama viena net negalėčiau į tuliką žmoniškai nueiti.

O pačiame londone maitinau kavinėje, matinau parke ant suoliuko prie Bukinhemo rūmų, viskas paprasta, kai nesiūbuoja ir vietos daug.

Nemaitinantiems krūtim atrodo, kad mieste yra labai daug "nuošalių vietų", kur galima būtų pamaitint kūdikį niekam nebadant akių. Miesto centre nuošalių vietų nėra. kavinės pilnos, parke suoliuką reikia greitai griebti pamačius, kad kiti stojasi. 

Todėl mano požiūris šiuo klausimu paprastas: nepatinka - nežiūrėk. 

Grįžo namo smirdukas Džo. Džo kambarys šalia mano ir jo rūkalai nelegaliai migruoja pro durų plyšius ir langus į mano demokratinę respubliką. O jis dar kartais nelabai prausiasi. Ir skaito, kad gyvenimas per trumpas dažnai keisti patalynę. Na va toks tas mūsų Džo. Kas labiausiai šiame reikale mane stebina, kad vis gi atsiranda mergaičių, kurios sutinka ištirpti kartu su juo meilės naktyje ir muskusiniai kvapai jų neatbaido. Kol tokios mergaitės atsiranda - Džo šventai tiki savo nežabotu seksualumu.
Iki kelionės į Londoną aš labai piktinausi ir keiksmojau likimą už tokią kaimimystę.
Londone apsistojau pas draugę. Simpatiškas namas - erdvi moderni virtuvė. Didelis sodas. Visas namas gerokai erdvesnis už mano, šviesus, šviežiai suremontuotas. Jaukus valgomasis, svetainė. O, galvoju, kaip miela.
Tada pamačiau, kas per tvarka.
Indus galima naudoti tik savo. Pavalgius, lėkštės suplaunamos ir iš karto suslepiamos į spinteles. Niekas nepaliekama ant džiovyklės - nes šeimininkams nepatinka. Net indų plovimo skystis ir kempinytė iš karto  paslėpiami į spintelę. Tvarka - kaip operacinėje.
Gūžtelėjau pečiais - dieagnozė aiški - OCD. Su OCD apsėstais piliečiais gyventi ne pyragai. Nes niekada tvarkos jiems nebus per daug.
O gyvena ji su dviem porom, viena iš jų - namo savininkai. Ne koks kokteilis, turiu pasakyti.
Kaimynė, ta kuri savininkė, vieną vakarą atėjo ir pareiškė, kad mano draugė Monika negali laikyti savo rankšluosčio vonioje. Į ką toji atsakė, pala pala - jūs gi savo rankšluostį ten laikote ir tie kiti laiko. Į ką po gana ilgo gičyjimosi buvo atsakyta - bet tavo rankšluostis didesnis. Nuėjo pamatuoti - 10 cm skirtumas. Gerai, sako, nusipirksiu mažesnį. Na, gerai, sako. Ir šviesų, nes tavo tamsiai žalias. Išsiskiria iš visos vonios...
Kitą dieną pradėjo brazilė daryti šaldytuve tvarką. Neklausdama sugrūdo mano draugės daržoves bet kaip ant jos lentynos. Ir su markeriu surašė vardus - kur kieno. Padalino, kaip tame "atiduok kaukolę" filmuke. Lemanui, Lemanui, Danieliui, Lemanui... O Monikai užteks ir vienos lentynos.
Vaikščiojau aš ten dantis sukandus - nesinori į svetimus konfliktus veltis. Nors tylioji Monika ten nelabai konfliktą ir įžvelgė. Yra tokia žmonių rūšis - visada pateisina kitų bjaurų elgesį.  O bjauriečiai tuo ir naudojasi.
Grįžau namo, apkabinau Krisą. Krisas net neatšoko. Matyt iš baimės jį vargšiuką suparalyžiavo.
Taip. Mano liurbiai labai toli nuo idealių kaimynų. Bet jie tokie žmoniški. Na ir kas, kad trys paršiukai. Bet pas mus net nėra mano/tavo šaldytuvo lentynų. Jie visiškai niekam tikę, bet tokie mieli, tokie jau savo, tokie lepšiukai...
Viskas suprantama palyginimuose.

Šeštadienį surengiau mažą išvyką pasivaikščiojimo tikslais į Česterį.
Toks miestukas valanda su kažkiek nuo Mančesterio.
Diena praėjo gerai.
Apsiniaukę, iš dangaus krenta nei lietus, nei sniegas, kažkas balto ir bjauraus. Normalus angliškas oras.
Česteryje yra senamiestis.

Nuotraukos telefoninės. Nesitikim ir nereikalaujam.
Pagrindinėse gatvėse parduotuvės, parduotuvės, parduotuvės. Žmonės vaikšto ir prekinasi. Toks hobis, šopingas vadinasi. Esmė: pirkti kuo daugiau nereikalingų daiktų. Už pinigus išmainytus į laiką, darant tai, ko nenori.
Česteryje yra miesto siena. Nieko gero. Norite apeiti miesto senamiestį siena - važiuokite į Jorką. Ten siena. Tokia pseudo istorinė, bet užskaitoma. O ne tai, kaip Česteryje eini siena - o per pora metrų nuo jos mašinų parkingas, ofiso langai su ventiliatoriais ir restoranų galinės durys.
Dar neverta eiti į Grosvenor muziejų. Įsivaizduokite kokį provincialaus miestuko muziejų, į kurį sukišo viską, ką turėjo - romėnų laikų plytas, sidabrinius padėklus ir kandžių suėstą lapės iškamšą. Pratęsiam ekspoziciją per tris aukštus ir vualia.
O šiaip - pasivaikščiojimui, papietavimui ir arbatos gėrimui tinkamas miestas.

Ir būtų diena, kaip diena. Miestukas - kaip daug Anglijos miestukų. Įsiminsiu jį ne dėl to. Ne dėl balto šalto iš angaus krentančio šlapalo. Ne dėl feikinės miesto sienos ir ne dėl nutriušusios lapės.
O dėl labai liūdno įvykio.( Jautrių nervų neskaityti.)
Tik atėjus į miesto centrą, turistiškai besidairant į šalis išgirdau mašinos burzgimą, minios aiktėlėjimą ir atsisukau. Nuvažiuojantis taksi kebas pervažiavo balandį. Pertrėkštas, kruvinas jis plakė sulaužytais sparnais. Spurdėjo ir blaškėsi vidury gatvės. Mane apėmė nenusakomas jausmas - noras padėti, nežinojimas, ką daryti, šokas nuo išdrąskyto kūno ir kraujo, jo tragiški judesiai. Viskas taip ryšku - gyvenimas, mirtis, kančia... Tada atejo pagyvenęs vyriškis ir koja užmynė ant balandžio krūtinės. Paspaudė stipriai kelis kartus. Paukštis nurimo. Paėmė už sparno ir nunešė prie šiukšlių dėžės. Minia pajudėjo toliau.
Kvailas paukštis. Pats kaltas. Ir tik paukštis. Nieko tokio...
Bet tai buvo taip arti, taip gyva, taip tikra. Ne per televizorių ar youtube...
O grįžtant traikiniu namo, šalia sėdintys raudonveidžiai vyriškiai kalbėjo apie laborotorines peles. Nuplikusias ir be imuniteto. Kaip ant jų išbando vėžį sukeliančius saldiklius.
O sena moteriškė išrūkytu balsu dainavo Tinos Turner "Simply the best". Ir kaip nekeista tai nebuvo apgailėtina ar vulgaru. Tai buvo tiesiog linksma ir juokinga.
Gerai praleidau šeštadienį.
Nebereikalo suvažinėjau.

Aš, kažkur netoli Niagaros, 2000 

Kaip gerai.

21 amžius lengvina vartotojų neribotus poreikius paprastų žmonių gyvenimą.

Va, prisiminiau amerikiečių 80-ųjų komediją. Apie dvi poras dvynių, sumaišytų gimstant. Traukia mane peržiūrėti tų laikų filmus. Turi jie tik 80-iesiems būdingo šarmo. Palyginus su dabartinėm komedijom, senosios daug naivesnės, bet ir daugiau pozityvo. Nėra komercinės erotikos ir vulgarumo, peržengusio pošlybės ribą. Ir mados - pečiai, plaukai, kvarbatkos! Kaip galima to nemylėti - tai atskira epocha, tai naujasis barokas.

Grįžtant prie filmo. Kaip viskas paprasta. Įvedi paieškoj "film 2 pairs of twins 80s" ir akimirksniu atsakymas "Big Business", su ta aktore, žinai tokia, pikto veido, ugniniais plaukais... Bette Midler. Bet man ji vis tiek bus, ta aktorė, tokia ungniniais plaukais, visada vaidina vriednas - ji ir yra amerikietiški 80-ieji. Kai kinomatografija pradeda keisti moters įvaizdį - ne tik švelni mama perekšlė, bet ir kieta business woman. Dangoraižiai, limuzinai, didmiesčių žavesys.

Būdama tarybiniu vaiku, svajojau apie baltus sportbačiua, violetines pūkuotas ausines ir kitus grožius iš katalogo "Quelle". Megztiniai su mikimausais, lėlių namai... viskas buvo nepasiekiama. Ir tas svajojimas buvo toks naiviai tyras. Nes žinojau - jų neįmanoma nusipirkti.

Vėliai atsirado ir treningai su mikimausais, ir balti sportbačiais su rožiniais raišteliais, arba vienas neonianiai salotinis, kitas oranžinis. Atsimenu pirmą importinę kramtoškę - vaisinio muilo skonio, išspjoviai ant kilimo. Buvo visai ne tokia, kaip mano quellinėse svajonėse. Pirmasis "snikeris"...

Tada daiktai teikė daugiau džiaugsmo ir buvo labiau vertinami.

Turėjau rusišką žurnalą apie amerikiečių architekturą. Čikagos architektūros pavyzdžiai - namai kukurūzai, Lloyd Wright namas virš upės ir daug kitų įdomių, origanalių ir futuristiškų namų. Tada man visa Amerika atrodė tokia - moderni, graži ir kūribinga.

Paskui daug kas atvėrė akis ir vaikiškas idealizmas išgaravo. O nuvažiavus pati pamačiau viską dar kitaip "ne per televizorių". Ir nors ir prieš tai buvau keliavus nemažai. Bet, ko gero, nuo USA vizito  2000 metais, tapo aišku, kad klausimas "o kur geriau šalyje A ar šalyje F?" tiesiog neturi prasmės. Visur savi trūkumai ir privalumai. O geriau ten - kur tau gerai. Tai gali būti ir derevnia Hadiukino, ir Hondūrasas, ir šiaip, koks Selechardas... 

O susikurti savo "gerai" - kiekvieno asmeninis darbas.

Pala, apie ką aš čia?

Apie filmą "Big Buziness" - jis man patinka. Ir ta stamboka, nors plonom kojom, vriedno veido aktorė, su ungniniais plaukais. Patinka žiūrėti senus filmus. Tarybinius ir amerikietiškus. Nes juose yra to vaikystės naivumo, iš kurio aš išaugau. Kuris ir nereikalingas, bet smagu pasilepinti pusantros valandos doze.

Kaip ir senos foto, iš kurių į tave žiūri kito laiko žmogus.

Buffalo 2000

Gyvenimiškas nuotykis

Reikėjo mano jaunikiui ketvirtadienį iš pat ryto į Linkolną. Sako "važiuojam kartu, ten katedra labai graži, pasivaikščiosi". Paguglinau tą Linkolną. Tikrai įspūdinga katedra stūkso ant kalvos. "Gerai, - sakau, - važiuoju. O kelintą keltis reikės?". "Verslo susitikimas 8:30, miesto centre. Kelio virš 2 valandų. Reiškia išvažiuot reikia apie 6, tai keltis reikia....". Čia mes susimąstėm. Nes labai labai nesinori keltis 5 val. Mąstėm mąstėm ir sumąstėm: kam ryte kankintis ir keltis ankščiau už saulę, o paskui grūstis per rytinius kamščius - geriau iš vakaro ramiai nuvažiuoti ir žmoniškai išsimiegoti viešbutyje.
Pasirodo, dauguma viešbučių Linkolne užimti. Galų gale rezervavom kambarį Holiday Inn. Ideali vieta - univesitetas, kuriame vyks susitikimas, tiesiai priešais, kitoje upės pusėje. Čia pat senamestis ir katedra. Pakilioje nuotaikoje išvykome.
Atvažaivę į Linkolną, pirmu taikymu tiesiai prie katedros. Ką čia beprikalbėsi. Katedra naktį nepaprastai graži. Aš patenkinta, kad atvažiavau. Noriu išsimiegoti ir kitą dieną viską ištyrinėti.

Ateiname į viešbutį apie 11 val. vakaro. Sakome - "užrezervavome kambarį pas jus". O administratorius sako "laisvų kambarių nėra". "Kaip tai taip nėra?" "A va taip  nėra, a nei vieno laisvutėlio kambarėlio". "Hm hm, tai kaip čia taip gavosi?" "Jūs rezervavote per centrine viešbučių sistemą?" "Aha" "Klaida sistemoje, mes duodame kambarį, o jie nemato, ir rezervuoja jį antrą kartą". "Hm hm, tai ką dabar daryti?". "Nesijaundinkite, mielieji, tuoj mes viską išsręsime. Rasiu jums kambarį kitame viešbutyje". "Hm hm, gerai, ką padarysi".
Ir administratorius Tonis skambina į kitą viešbutį. Bet jie irgi neturi laisvų kambarių. Skambina į antrą - nėra. Trečią - tas pats. Ketvirtą, penktą, šeštą. Visi viešbučiai Linkolne užimti. Mat, pasirodo, Linkolne vyksta antikvarinė mugė. Ir antikvarai iš viso svieto gužėte sugužėjo į Linkolną ir užėme visus viešbučius. Ir pagalvok tu man. Nežinojau, kad šiais laikais taip būna - visame mieste nėra nė vieno laisvo kamabrio!
Čia jėgos mane apleido. Prisėdau ant minkštasuolio po kalėdine eglute. Visa fojė kalėdinėmis girliandomis apvyniota. "Ar ne per anksti Kalėdom pasipuošėt?". "Mes darėme kalėdimio vakarėlio pristatymą, tai pasipuošėm, o darbuotuojas, kuris turi nupuošti susirgo, tai jau nuo rugsėjo pabaigos taip ir liko". Aha, eglutės nupuošimas rimtas darbas, tik atsakingas darbuotuojas gali tai padaryti. Kokiai valytojai tai ne ne,  nekompetetinga.
Tonis perėjo prie užmiesčio viešbučių. Aplink šokinėjo mažesnis darbuotuojas vis kaišiodamas naujus popieriukus su telefonų numeriais. "Sveiki, čia Tonis iš Holiday Inn. Ar turite laisvą kambarį? Aišku, ačiū". Beklausydama šitos frazės užsnūdau ant minkštasuolio po kalėdine eglute.
Tonis apskambino viebučius 5 mylių spinduliu, 10 mylių, 15... Aš pramerkdavau akį, išgirsdavau vis tą patį žodžių rinkinį ir snaudžau toliau. Jau buvo apie pirma valanda nakties. Maži viešbutėliai B&B tipo, aišku nebudi prie telefono visą parą.
Uolusis mažasis darbuotuojas pasiūlė pastatyti sulankstomas lovas konferencijų salėje. "O kur praustis? Dušas?" "Na, iš ryto galėsite pasinaudoti darbuotojų dušu". Kažkaip nesuviliojo šis pasiūlymas.
Tonis skambina toliau. Pagaliau jo veidas nušvinta ir milijoną laimėjusio žmogaus balsu pareiškia "Jums laaaabai pasisekė!". Atrado laisvą kambarį Gainsborough miestelyje. "Ar toli?" "Na... apie 25 mylias nuo čia." "Ir tai jūs vadinate "labai pasisekė"???" Iškankintas Tonis atsiprašinėjo, žadėjo apmokėti kambarį ir t.t.t.t.t.... Kambario paieška užėmė beveik 2 valandas. Jis labai labai norėjo mumis atsikratyti.
Nuvažiavome į tą miesteliūkštį. Pasitiko apsimiegojęs šeimininkas. Aukštas, liesas melancholikas. Išaiškėjo, kad šitas dviejų žvaigždučių viešbučio kambarys kainuoja 20 svarų daugiau, nei viešbutyje Linkolno centre. Ir jie nori pinigų dabar. Ginčijames. Melancholiškas ilgšius pasikviečia savo pozicijų sustiprinimui žmoną - mažą, drūtą, apvalią susivėlusią juodaodę. Abejonių nekelia, kas jų šeimoje dėvi kelnes. Ginčijames. Mes nenorime mokėti už šitą kambarį. Skambiname į Holiday Inn, ginčijames.... Čia jau ne esmė.
Galų gale pasiekiu lovą apie 3 val. nakties. Keltis teko 6:30. Ir važiuoti per kamščius į miestą.
Išvados: užsisakykit viešbučius iš anksto, kol antikvarai neokupavo.
Pasikartosiu: Linkolno katedra nepaprastai graži. Visko ten daug: vitražų, gotikinių skliautų, akmens raižybos, antkapių, ažūrinių kontraforsų, chimerų... viskas kaip priklauso senai gotikinei katedrai.

 

Kai kurie ornamentai man pasirodė šiek tiek nepadorūs. Nors gal viduramžiais simbolių kalba buvo kitokia. 

 

 

 Wizzair lėktuvas, kažkur virš Europos

Grįžau.
Atostogos puikiausios nostabiausios. Per 10 dienų prisikultūrinau daugiau, nei per paskutinius pusę metų.
Anglija, Mančesterio apylinkės - gerai, gražu, įdomu, skanu. Rekomenduoju.
Nuotraukų apie 2000. Išrūšiuosiu - įdėsiu.

Žiniasklaida

Nors pati televizoriaus nežiūriu ir laikraščių neskaitau - papuoliau į žurnalą "Savaitė su tv".  Kam įdomu pasiskaityti šios savaitės numeryje straipsnis "Svetingumas brangiai nekainuoja".

 

Apie lagaminus ir keliones

 Viktor Vasnetsov

Kai nusiperki naują lagaminą - labai sunku nusėdėti vienoj vietoj. Jis stovi kampe ir stebi patyliukais. Šypsosi primerkęs akį "Aš ką? Aš nieko. Stoviu sau ramiai. Niekam netrukdau". O pats siunčia nematomus signalus "Ko čia sėdi? Keliauk, Sedova!". Nerimsta. Nes jam pačiam labai norisi keliauti.
Senasis lagaminas jau matęs pasaulio, lėktuvų ir traukinių. Patyręs keliautojas. Jau ramus. Snaudžia patyliukais ir sapnuoja buvusias ir nebuvusias keliones.
O šitas mažius spurda, brazda, nerimsta. Nieko nieko. Pakentėsi porą savaičių. O tada skrisi kaip didelis.

4 seasons in 1 day

Vistiek kažkaip keistai čia. Sniegas. Gegužės mėnesį. Lietuvoje. Dar ką tik vaikščiojau su trumpom rankovėm. O kai teko važiuoti prie jūros - še tau, kad nori.

Prasidėjo viskas šviečiant saulei. Vėliau pradėjo lyti. O pusiaukėlėje pasirodė įtartinos baltos dėmelės ant žolės.  

O kuo toliau tuo daugiau jų krito iš dangaus. Ir niaukėsi niaukėsi.

Kol dangus susiliejo su žeme į vieną baltą baltumą.

 

Atšalo iki -1 C. 

 Gaila medžių. Šviežių, ką tik prasiskleidusių lapelių. Ne į naudą jiems šitas ekstrymas. Ajajaj.

 

Bet paskui sniego apmažėjo ir visai nebeliko. 

Vėl laukai švytėjo gaivia žaluma.

 O Palanga pasitiko simpsoniškai žydru dangumi su debesėliais.

 Per porą valandų pravažiavau per vasarą, rudenį, žiemą ir pavasarį. Mūsų mažoj ir plokščioj šaly vis gi tai labai netikėta. 

Ot tau ir globalinis atšilimas.

Odė traukiniui

Pirmą kartą važiavau į Kauną greituoju traukiniu. Nežinau kaip ten su tuo greitumu, bet kelionės kokybė žymiai geresnė. Erdvu, šviesu, tylu. Tai ir ta valanda 15 minučių praėjo greitai. Kai paskutinį kartą važaiavau paprastu Kaunas-Vilnius traukiniu nuo dudndesio ir džeržgimo norėjosi padaryti kažką labai negero.

Tai va, kadangi tokių šiuolaikiškų traukinių pas mus dar oi kaip nedaug, tai nuoširdžiai sveikinu Lietuvos geležinkelius vienu ratu įriedėjus į 21 amžių! Valio!

Man patinka traukiniai ir lėktuvai. Autobusai nepatinka. Apie laivus nuomonės neturiu, nors keliausi keletą kartų per Baltijos jūrą. Reikia spręsti šį klausimą.

Skirtumai

Įplėštas čekis. Taip reikia.

Yra tokia žmonių rūšis, kurie mėgsta uždavinėti keistus klausimus. Jie puola terorizuoti vaikučius klausinėdami "o ką tu labiau myli - mamytę ar tėvelį?". Žmogučiui augant jie tą patį klausimą performuluoja pagal situaciją. Manęs tokie žmonės klausia - "o kur tau  geriau - Maskvoj ar Lietuvoj?". Atrodytų viskas aišku - aš gyvenu ten, kur man geriau. T.y. ten kur man geriau, ten aš ir gyvenu. Bet iš esmės man ir ten ir šen savaip gerai. Kai turi dvi tėvynes tai negali rinktis, kurią labiau myli. Čia tas pats, kas lyginti ką labiau myli - mamą ar tėtį. Nežinau, kas man mama, o kas tėtis - Lietuva ar Rusija. Bet myliu jas abi. Kaip ir tėvai - abu skirtinti, abu ne tobuli, bet abu duoda tau geriausia ką gali.
O šiaip tai Rusija tikrai 186%  skiriasi nuo Lietuvos. Yra begalė dalykų Rusijoje, kurių aš negaliu suprasti.
Pvz.: mistinis pardavėjų ritualinis čekio įplėšimas. Jos nulpėšia čekį ir dar įplėšia jį. Kam??? Šis veiksmas man neduoda ramybės, gal dėl to, kad jis yra absoliučiai beprasmiškas. Ko gero jo šaknys glūdi tarybinėje prekių išdavimo sistemoje, bet tai daro ne tik tarybinių laikų pardavėjos, bet ir visai jaunutės.
Kitas keistas dalykas - kodėl metro ekskalatoriaus laiptai ir turėklai juda skirtingu greičiu. Turėklai visada juda greičiau ir po keliasdiašimt sekundžių ranka nuvažiuoja į priekį. Visi tai žino, pastebi, bet nieko nedaro. O atrodytų argi sunku nureguliuoti vienodą greitį. Gal čia Maskvos metro cinkelis?
Dauguma rusų viską valgo su duona. Jie gali bulves, makaronus ar koldūnus valgyti su duona. Anglai valgo viską su bulvytėm, rusai - su duona.
Jei rimčiau - važiuojant į Maskvą geriau įsidėti maltos kavos. Nes rusai pagrinde visi geria tirpią. Net ne visose parduotuvėse yra pirkti maltos kavos.

Rytas metro

Kaip gera ir ramu Vilniuje. Nėra tos lekiančios, skubančios žmonių ir mašinų minios kaip Maskvoje. Vis dėl to, tokia milžiniška žmonių sankaupa vienoje vietoje nėra sveikas reiškinys. Oficialus gyventojų skaičius Maskvoje 2010 sausio 1 d. virš 10 milijonų. Neoficialiai - 6 milijonais daugiau. Jokie sveiko proto gyvūnai negyvena taip susispaudę. Net bitės, kai avilyje jų pasidaro per daug pagimdo bičių karalienę ir dalis avilio išskrenda. O žmonės matyt kvailesni už bites - ir tik grūdasi, spraudžiasi. Aišku tai beprotiškas miestas. Apie ekologiją, oro kokybę, triukšmo lygį net nėr ko šnekėt.
Vieną rytą papuoliau į metro 8 val. ryto. Per patį piką. Labai greitai pasigailėjau, kad nepralaukiau žemės paviršiuje kol visi išsivažinės po darbus, universitetus. Nors įėjau į metro galinėje stotelėje - vagonas jau buvo pilnas. O važiuojant link centro prisigrūdo tiek, kad norintys įlipti jau netilpo. Prieš išlipant po truputį pradedu judet durų link. Paklausiu priešais stovinčio ar lips ir šiaip ne taip apsikeičiame vietom. Durys atsidaro - minia tiesiog išneša mane iš vagono. Reikia pereiti į kitą stotelę, kitoje metro šakoje. Prieš ekskalatorių žmonių grūstis per pusę salės. Karša ir tvanku. Žmonės priekyje, už nugaros, iš šonų. Aplink mane tik pečiai ir nugaros. Minios galo nematyt. Juda žingsniu per pusę pėdos. Nors aš nesergu klaustrofobija, bet dėl oro stokos momentais pradeda apimti lengva panika. Nes net labai norėdama iš šios spūsties negalėčiau išeiti - įkliuvai, tai kentėk! Šiaip ne taip pasiekiau ekskalatorių, kur gavau daugiau erdvės ir oro. Atvažiuoja traukinys, iš jo lipa žmonės. Dar net pusė nespėjo išlipti jau balsas sako "atsargiai durys užsidaro, sekanti stotelė...". O žmonės lipa, rankom prilaikydami užsidarančias duris. Lygiai taip pat - pečiais prilaikydami duris įlipa. Aš jau tiesiog netilpau. Ir nerizikavau būti durų suspausta. Pamačiau, kad nuvažiuojančio traukinio paskutiniai vagonai tuštesni ir atvažiavus sekančiam traukiniui laisvai įlipau į paskutinį vagoną.
Šita kelionė man paliko ne ypač malonų įspūdį. Silpnų nervų žmonėms patarčiau vengti metro piko valandom.
Aišku, prie visko pripranta žmogus. Bet tikrai nenorėčiau, kad toks rytinis pasivažinėjimas, pasigrūdimas būtų mano kasdienybė. Ne itin nuostabi dienos pradžia.

Namo

Gera grįžti namo. 

Prisikroviau lagaminą visokiausių rusiškų gėrybių - tame tarpe veltiniai ir marinuoti grybai. Pati lagaminą sugebėjau tik nukelti nuo vieno laiptelio. Ačiū Dievui, gerieji žmonės mane į traukinį įsodino, apkabino, pabučiavo ir pro langą pamojavo. Viskas kaip priklauso.

Maloniai nustebino Lietuvos geležinkeliai - naujas labai jaukus vagonas. Abejuose koridoriaus galuose rodo laiką, temperatūrą ir ar laisvi tualetai. Labai naudinga informacija.

Mano kupe pakeleiviai šįkart buvo kaip ir pridera - tadžikas, važiuojantis pirkti mašinų ir simpatiška jaunų rusų porelė, važiuojanti į svečius. Aš, be abejo, išreklamavau lietuviškus sūrius, dryžuotas kojines, supažindinau su Lietuvos istorija, Čiurlioniu ir t.t. Mergina pasiteiravo, ar aš kartais ne dėstytoja. :)

Tadžiką išnaudojau lagamino iškėlimui iš traukinio. Jis mielai leidosi išnaudojamas.

Mėnuo yra pakankamai ilgas laiko tarpas, kad priprasti prie aplinkos, prisirišti prie žmonių. Dėl to, aišku, buvo liūdna išvažiuoti. Bet ir Lietuvoj gera. Nors imk ir persiplėšk.

Maskvoj bobų vasara jau baigėsi, malonu, kad Vilniuje šviečia saulė iš pat ryto. Ir namai vis dar kvepia vasara.

duona kasdienine

O kiekviena vakara, budama Novo-Sihove as turiu vakarieniauti pas drauges mama - teta Ala. o tai yra ne taip jau lengva - nes teta Ala LABAI svetinga. Man atvaziavus, ji priestaravimu nepriimanciu balsu pareiske - tak, Ievik, budes uzinat u nas, ty poniala? (taip, ieva, vakarieniausi pas mus, supratai?)...Jei jau pakliuvai i jos virtuve - lengvai iseiti nepavyks. Pirma sriuba, paskui antras, dar arbata su pyragais ir vaisiai... Viskas skanu, su armeniskos virtuves motyvais... Sedziu kaip Vini Puchas ir aimanuoju. O dar kazka siulo, ant stalo deda, po nosim kisa... Ir taip visada, jau kelinti metai. Viskas, ko sugebejau issireikalauti - siek tiek mazesniu porciju. O zodis "ne" tetos Alos virtuveje nieko nereiskia. Jei bandau koki vakara padaryti pravaiksta - skambina man ir kviecia taip, kad negali atsisakyti. Labai gera teta Ala.
O namie mane sergsti doroves policija. Kai isgirsta, kad aunuos batus, tuoj issoka i koridoriu:
- Tiotjiev, kur einate?
- As trumpas, i svecius.
- Tik nakvot namo griskit!

kultura

apsikulturinau pilnai.
siandien vel gavau netiketa likimo dovana. (nors as ir taip jas gaunu 24 kartus per diena). tiksliau vakar pateike - o siandien atsiemiau.
tiesiog viena pazistama tiotia Galia lipdama is vonios paslydo ir skaudziai krito. dabar klibinksciuoja pasiremdama slidinejimo lazda. ta proga ji man vakar pasiule bilieta i Jurijaus Basmeto ir Maskvos solistu koncerta. is pradziu as dar drisau valanda pagalvoti, bet aisku sutikau.
o kaip gi nesutikti? ar daznai as vaikstau i tokius koncertus? pakasius galva, paziurejus i tolima taska, suraukus kakta ir padusavus - na ne... nedaznai... khe khe...
taigi, siandien kaip didele issiruosiau. apsivilkau be abejo, savo iseiginius sportbacius, dzinsus ir dryzuotus marskinelius... be abejo - tikra dama taip rengiasi i koncerta. ir isvaziavau i sostine. nuo stoties iki Caikovskio koncertu sales netoli, taigi man liko dar 2 laisvos valandos.
kaip man patinka Maskvos centro gatviu pavadinimai! Tverskaja-Jamskaja, Bolsaja Sadovaja... ejau ta gatve, nusukau link idomesnio pastato ir netiketai aptikau tvenkinuka. Jaukus toks. Zmones vaikstineja, begineja ir visaip kaip jaukiai glaustosi. cia as susimasciau - o kur as cia taip jaukiai? Maskvos centre? ahum... tai gi tai gi - o gi - na Patriarsih prudah! ten kur "Meistro ir Margaritos" veiksmas praidejo. uzsizipsojau - vos vaikas ant triratuko manes nesuvazinejo. bus man. toks bulgakoviskas siuzetas. pavaikstinejau ir jau laikas eit i koncerta.
tai va. koncertas man pusiau patiko - pusiau nelabai. Mocarto kuriniai, be abejo - pakeri. Mocarto divertismentus as galiu lyginti tik su ranku darbo neriniais. klausai - ir toks lengvumas, skaidrumas... ir sutankejimas, eksrpesija... ir vel skrenda garsu audinys...
siuolaikiniu kompozitoriu Tariverdijevo ir Denisovo kuriniai man labiau primine muzika is siaubo filmu. tuoj...tuoj... is uz kampo issoks serijinis zudikas... bet neissoka. tuoj... is uz krumo... neissoka. nieko... tuoj... tuoj... pamatysi ismesineta lavona... bet dar ne... tuoj... tuoj... ir taip visas kurinys. o vadinosi "koncertas styginiu orkestrui romantiniame stiliuje". nieko sau romantika. arba as kazko nesuprantu. man Mocartas artimiau...
Tariverdijevas parase muzika 132 filmams. tame tarpe "Likimo ironija arba po pirties" ir "12 pavasario akimirku" (apie Stirlica). bet siandieninis kurinys manes nesuzavejo. vel gi - pateisinu savo neisprusimu.
gerai, kad Mocarto buvo daugiau.
koncertu saleje ypatinga atmosfera. styginiu ansamblis savo neitiketinu cirianimu, stryku judesiais, dirigento gestais sukuria ypatinga atmosfera. (kam nepatinka mano banalus issireiskimai - patys vaiksciokit i koncertus). o iseini i naktini didmiesti - pypina Sadovoje kolco, knibzda metro. va tau ir Mocartas, kad nori.

Zvenigorod

Jau, ko gero, minejau sita grazu pavadinima - Zvenigorod. Lietuviskai tai reikstu "skambantis miestas". Jei jus vaikysteje turejot vaikiska maza pianina - ant jo buvo uzrasytas buten sitas zodis.
Nors as esu gimusi pacioje Maskvoje, taip taip, as tikra maskviete, bet mano nuostabios vaikystes vasaros praejo Novosihovo - mokslines bazes gyvenvieteje salia Zvenigotorodo. Ir grazesniu vasaros atostogu as neisivaizduoju.
Rugsejo 11 Zvenigorodas svente savo miesto diena - jam suejo nei daug, nei mazai - 858 metai. Miestelis garsus Savinno-Storozhevsky vienuolynu, kuriame freskas tape pats Rubliovas.
Mano nuomininkes dukra Nastia dalyvavo sporto sventeje. Tiesa pasakius, kaip tokiam mazam miesteliuj su 13 000 gyventoju sportinis gyvenemas vertas demesio - cia net yra olimpinio rezervo sporto mokykla. Dar sventeje dalyvavo kariskiai ir parasiutininkai.
As dalyvavau, kad palaikyti Nastia - jaunaja gimnaste. Bet tikrai likau suzaveta tokio mazo miestelio sventes lygiu, programos turtingumu.

Muziejai

Geda pasakyti, bet gyvendama Vilniuje beveik nesilankau parodose. Na tas "beveik" cia susvelnintas...
O kai atvaziuoji kazkur ribotam laikui - tai norisi isnaudoti maksimaliai. Aplankiau nemazai parodu, bet vertos demesio buvo tik kelios. Kitos - laiko ir pinigu svaistymas, nes Maskvoj ir parodos kainuoja nemazai.
Per radija isgirdau pokalbi apie moteru dailininkiu paroda. Labai idomiai pasnekejo apie moters vaidmeni mene, apie moteriska pasaulejauta. Zodziu - sudomino. Iskrapsciau drauge pasikulturinti. Na... Atvirai snekant - agresyvi isterija. Dar atviriau - kakalai ir vemalai. O jei visai atvirai - prosto govno (meslas). Gerai, kad toj pacioj gatvej - Petrovka - aptikome Gulago muzieju. Jaunas muziejus - jam tik 6 metai. Kuklus, dar remontuojasi. Bilieto kaina tik 50 rubliu - 5 litai. 5 kartus pigiau nei kiti muziejai, galerijos. Nors neuzsisakem gido - pasitiko labai maloni moteris ir papasakojo apie tremtiniu, lagerius istorija. Sukreciantis vaizdas, skaiciai - o tie skaiciai - tai juk zmones... Ju laiskai, islike daiktai... Dukters nuotrauka, kuria mama slepe metu metus po bata padu, ukisko muilo gabaliukas, kuri vyras perdave istremtai zmonai, sukos, rankdarbiai... Iejus i barako kopija nukrete siurpas, pamacius karceri vos neapsiverkiau. Iejau i karceri... nors netikras, bet baugu, labai... o jei durys uzsidarytu? Jiems duodavo valgyt karta i 3 dienas - zuvies kaulu virala. Per siaures salcius. Ilgiausiausiai istverdavo 15 dienu...
Ir iseini i normalu, sotu, silta gyvenima.
Jei busit Maskvoj - rekomenduoju.

Seimyna

Isitraukiau i mano nuomininku seimos gyvenima.
Ryte prabundu kai seimyna ruosiasi i mokykla-darba. As dar nusnustu valandziuke. Uzsiimu savo reikalais. Paskui po pietu grizta mergaites. Paplepam, paciauskam. Pavalgydinu, jos ziuri filmukus. Ignoruoja mano priminimus, kad reikia daryti namu darbus. Veliau uzeina ju mociute Ruana. Mes geriam arbata. Ji labai ekspresyvi moteris - pusiau armene is azerbaidzano. Ruana paima jaunesneja Nastia i gimnastika. Tada grizta Ira ir Maksimas. Virtuvej geriam arbata. Grizta Nastia. Praideda pamoku darymas ir mamos barniai. Vakare isgeriam alaus ar vyno. Tokia dienotvarke. Ir man patinka. Jau spejau prirasti.
Ir mergaites priprato. Kai buvau siom dienom Maskvoj, vyresnioji Jule klausia mamos:
- O kur teta Ieva. Mes grizom, o namie tik Barsikas (katinas).
- Ji isvaziavo i Maskva, gris rytoj.
- O ko ji taip daznai i Maskva vazineja?
- Ji retai cia buna, nori drauges aplankyti...
- Aha! Tai vel per zmones eina!
....
Pasiilgsiu as ju...

Lietuvybe

Uzsididziavau.
Aplankiau labai idomia fotoparoda - Broliu Liumjer fotocentre vyksta tarybenes 60-70-uju metu fotografijos paroda. Labai stiprus darbai, paliekantys neisdildoma ispudi (atleiskit uz banalu issireiskima, bet butent taip). Parodoje pateiktos 350 nuotraukos, kurios primena apie to laikmecio gyvenima - zmones gatveje, darbe, pramoneje, sporte... Atrinktos pacios israiskingiausios. Seniai nebuvau tokio auksto lygio parodoje. Kiekvienas darbas atskira istorija, priek kiekvieno galima stoveti ir tiesiog ziureti.
O uzsidziavau todel, kad parodoje buvo ir musu fotografu Antano Sutkaus ir Aleksandro Macijausko darbai. Nebuvo kaimyniniu saliu fotografu darbu ir nekaimyniniu irgi. O fotocentro knygyne lietuviskai fotografijai isskirta visa atskira lentyna. Kitos pasaulio tautos glaudziasi visos kruvoj - o musiskiai su atskira etikete placiai issiskleide. Va jums - se kad norit! Bent jau fotografuoti lietuviai moka....
Ne tik fotografuoti. Dar surius gaminti. As visada lauktuviu vezu "zanavyku" ir "medziotoju". Ir siaip Maskvoj yra pirkti "dziugas", "svalia", "palanga", "rokiskio". Mano draugai perka ir giria. Yra ir rusiskos gamybos suris ir sviestas "litovskoje" (lietuviskas) - vien pavadinimas ka reiskia!
Savo nuomininkes dukroms atveziau dryzuotas kojines musu trispalves spalvu. Ismokinau, kad - geltona spalva - tai saule, zalia - tai lauku spalva, raudona spalva - tai kraujas... Jos net nezino, ka reiskia rusiskos trispalves spalvos, o lietuviskos jau zino. Net is veltinio padare Lietuvos veliava.
Skleidziu lietuvybe... pagal savo kuklias isgalias.

Prekyba

Vis gi draugas Dima buvo teisus, sakydamas, kad as nepratus prie pinigu. Vos nenusipirkau megztuko uz mazdaug 1400 litu. Jam buvo nuolaida 50%. Pilna kaina apie 3000 litu. T.y. 30 000 rubliu. As skaiciavau skaiciavau ir suskaiciavau, kad l15 000 rubliu bus 140 litu. Pasirodo ne - 1400. Labai grazus megztukas, labai svelnus, labai kasmyrinis, tik trupuciuka brangokas.

:)

O elektricku prekeiviai mane labai pralinksmina. Taip ir kelione neprailgsta. Mano ir kitu keleiviu demesiui pasiule stebuklinga tusinuka, kuris raso nematomu rasalu, o pasvietus kitu galu isryskeja tekstas - labai patogu spargalem, dar pasirodo yra ypatingas rasiklis, kurio rasalo uztenka nubrezti 10 km ilgio linija arba 2 km tekso, kai tuo tarpu paprastu rasikliu uztenka tik 800 metru. Dar pasiule uzsukamu stikloainiu atidarytuva-atsuktuva-uzsuktuva, tepalus nuo karpu, nudegimu, zodziu nuo visko su zenseniu, skruzdeliu medum ir kt. gerybem, krema, kuris isnaikina prakaito kvapa 7 dienom, manikiuro rinkinius, zirkles, nosines, kojines, pirstines, teptukus, laikrascius....

Bet kad man nieko nereikia.

Einu ziuret meno.