Pavasaris.
Burkuoja balandžiai, liūdnai ir oriai tvorom vaikšto kastruoti katinai.
Vyrai, kaip visada stebina mane.
Užėjau į kelionių agentūrą. Netoli namų.  Western Union perlaidos atssimti. Už didelio popieriais nukrauto stalo sėdi senas senas į žilą papūgą panašus septyniasdešimtmetis indas. Toks seneliukas dieduliukas. Toks gerasis burtininkas...
Ir visą laiką, kol pildė formą žiūrėjo man tiesiai į papus krūtinę. Va taip spoksote spoksojo  per savo džonlenoniškus akuliorius. Ne šiaip, ne netyčia, o tiesiai - kaip vyrai žiūri. O atsisveikinant sako - tikiuos, kai kitą kartą ateisi bus šilčiau, ir mažiau rūbų vilkėsi.
Va tai tau. Ir mėlynas dangus.
Štai tau ir seneliukas.
Tikras vyras - vyras iki grabo lentos.
O kitą dieną  kraują iš venos ėmė toks maždaug filipinietis. Jau antrą kartą jis. Pirmą kartą, taip abejingai, šaltai. Bac ir viskas. O dabar, kad šnekina, kad kalbina - kaip mano vardas tariasi. O kodėl taip rašosi. Ir šypsosi. Akytės koketiškai blizga. Ir užsiplepėjęs kaip dūrė - liko mėlynė, kokios niekada nebuvo.
Negalima flirtuot ir venų badyt.
Įlipu į autobusą. Pagyvenęs vairuotojas. Sakau - Megaraider, plys. Čia savaitinis bilietas toks. Sako - o tu mega žvaigždė? Sory, sakau. Megaraideris, tik megažvaigždėms. Cha cha cha.
Juokauti bando, mat.
Štai ką su vyrais daro pavasaris.

Savaitgaliai ir vasaros turi bjaurią savybę greitai praeiti.
Pirmadienio rytas kaip užkeiktas Haufo pasakų veikėjas niūriai seka iš paskos.
Po visko, visada ir visur etaina pirmadienis.
Norisi išvažiuoti į mažą, pūvančiais dumbliais kvepiantį kaimelį. Išmesti banko sąskaitą ir pavardę pro langą, žiūrėti į isteriškų kirų tango ir lėtai žiaumoti guminius meškiukus.
Čia gal pavasaris. Gal vyšnių rožiniai žiedai...
Ir saulėtas kaimelis, ir apie kojas besitrinanti katė, juodai balta, su plėmu ant kaktos... gyvena tik mano dešiniajame pusrutulyje.
Nuvažiavus į mažą jūros kaimelį būtų drėgna, nuobodu. Neplazdėtų nėriniuotos užuolaidos. Ir katė nesitrintų į kojas, tik žiūrėtų pasislėpųsi už mėlyno konteinerio su užrašu "Paper". Ir žmonės kalbėtų su nesuprantamu akcentu, o paparašius pakartoti, kalbėtų tik garsiau. Ir man atsibostų perklausti, o jiems atsibostų kartoti.
Čia tik pavasaris.
Tik žydintys medžiai sukelia sezoninę melnacholiją.
Geriu žalią arbatą su pienu. Medyje už lango sėdi balandis ir žiūri į mane.
Jau visą savaitę galvoju apie mažą kaimelį.
Ten kur baltos užuolaidos, ir jūra mano šnervėse.

Viskas, kas ne lietus - mančesteriečiui džiaugsmas.
Dabar aš suprantu, kas yra tikras optimizmas - toks grynas, skaidrus, distiliuotas, gerklę deginantis optimizmas - gyvenant Mančesteryje nusipirkti kabrioletą. Mieste, kur lyja... visada. Beveik visada. Jeigu jums atrodo, kad lietūs Lietuvoj - padauginkite iš 5, pakelkite kvadratu ir dar pridėkite krapnojimo, lašėjimo, purškimo, dulksnos, šlapdribos ir šiaip bjauraus vėjo. Čia jau panašiau į Mančesterio klimatą.
Jei paklausti bet kokio žmogaus ar patinka Mančesteris, garantuotas atsakymas - taip, išskyrus orą.
Neveltui, jis dar išidžiai vadinasi Rainchester. Oi neveltui, neveltui.
Ketvirta diena iš eilės saulėta. Sausa. Ryte krištolais spindėjo šalna ant smaragdo žolės. Čirškia medžių gyventojai, plunksnas pašiaušę kūdakuoja balandžių vyriškiai. Balandės koketiškai galvas nulenkę vaizuoja, kad visai čia joms neįdomu, tik trupinių ieško atseit. O pačios tik žvilgt žvilgt oranžine akim, kurio čia plunksnos pašiaušesnės ir nagai vietoj.
Ir štai iš už kampo išrieda mašina. Be stogo. Lauke -3 C. Bet nelyja. Va, štai, štai kur mokėjimas carpe diem - nelauk, kada gyvenimas duos tau citrinų. Pats nusipirk limonado. Saulė šviečia? Šviečia. O tai kam kabrioletas reikalingas? Teisingai, su vėjeliu.
Vat kaip reikia.
O ne lietūs, lietūs...

P.S. jei jums atrodo, kad nuotrauka nesusijųsi, paaiškinu - ji rėkte rėkia - džiaukis gyvenimu.
Ir šiaip.

Mančesteryje stebuklas - tris dienas iš eilės šviečia saulė. Dyvų dyvai.
Šilta.
Gera.
Naktimis po langais kriokia aistros draskomos katės.
Katytės nori mylėt. Nors dauguma be kiaušinių ir su apykaklėm nuo blusų.
Bet gamtos neapgausi. Net jei beširdis veterinorius plieniniu skalpeliu atėmė teisę į meilę...
Štai ir vasaris baigiasi. Vėl reikės moketi nuomą.
Vėl narcizai...
Pavasaris man sukelia dvejopus jausmus.
Iš vienos pusės gera sėdėti parke ant suoliuko, ramiai gaminant vitaminą D. Tokia pensnininkiška idilė. Iš kitos pusės, pavasaris mane nervina. Vidinį mizantropą užknisa, kad visiems gera. Man ir pačiai gera. Bet užknisa. Todėl, kad skaniai kvepia vėjas. Todėl, kad šilti ilgi šešėliai. Todėl, kad dangus aukštai aukšai ir skaidriai skambus. Tik mizantropas tai supras.
Kasdieną apie pusę trijų į namą priešais atvažiuoja juodaodis su dviračiu ir įmeta laikraštį. Ir nuvažiuoja. Pas šuniukų dėdę atvažiuoja juodaudos su džipu, įsilipa į Deizės kaką ir įmeta laikraštį. Ir nuvažiuoja.
Dviratuotasis, matyt, dar tik taupo ant džipo.
Kartais geriau nieko nesapnuoti.
Nes prabundu po sunkaus baisaus sapno ir nuotaikos nėra. Ir vaikštau pusę dienos susisukus. Nes sapnavau labai blogą sapną. Jame nusipirkau lyginimo lentą. Iš savo labai geros Mega Pound Shop. Už 17 svarų. Žalią. Parsinešu. O ji nestovi. Ir sunki tokia. Griūna. O toj Mega Pound Shop čekių neduoda barzdotasis binladeniškas dėdė. Jei paprašai duoda, keistos 2000 00 00 datos čekį. Va šitoj vietoj mano sapnas pavirto į košmarą - lenta nestovi, o grąžint negaliu, nes čekis toks keistas. Ir įsitikinusi, kad binladeniškas dėdė nepakeis. Ir viskas. Labai baisu. Siaubas tiesiog. Žalia lyginimo lenta už septyniolika svarų. Košmaras.
O kitą naktį sapnuoju masines skerdynes. Kažkokios kalnų tautos genocidą. Tūkstančiai kruvinų nukankintų kūnų. Riksmai. Žiaurumai. Lavonais nusėti kalnų šlaitai... Ir nieko. Nebaisu visai. Koks čia košmaras? Vienas juokas. Čia tau ne sulūžusi lyginimo lenta.
Aš šiandien ilsiuosi. Turėčiau siūti, bet žiūriu pro langą. Kaip tingiai eina storas juodas katinas su baltom letenelėm. Jis visada eina lėtai. Dar yra ryžas katinas. Jis bėga greitai, dairydamasis į visas puses. Jį aš ir įtariu dainuojantį dainas.
Circle of life...

Kažkaip netikėtai užliejo emocinis cunamis, sukeltas nekalto paveiksliuko su arbatos puodeliu, o ant puodelio šonelio - pakalnučių puokštė. Paveiksliukas pasiklydo interneto platybėse, o mintis smegenyse ruseno ir sukilo nežabota banga - kaip? kaip gi taip? kaip taip gyventi galima? negaloma, visai negalima! nemačius, neuosčius šiemet pakalnučių???
Ir viskas reta saulėta diena ir rudeninių spalvų žasmas banaliai nublanko. Paukščiukų čiulbėjimas nebedžiugina abejingą ausų būgnelių. Mašinų užimas ir praeivių juokas bylojo tik apie gyvenimo mugės tuštybę.
Va. Nėr gyvenimo be pakalnučių.
Pastarųjų žydėjimo metu po atitinkamus miškus nevaikščiojau, o babyčių su stiklainiukais ir kibirėliais, pilnų nelagaliai priskintų miško gėlyčių čia nėra. Netinka klimatas.
Rožės žydi ir žiemą. Bet kam jos įdomios? Pakalnutės daug gražesnės savo baltu subtilumu.
Belieka sukandus dantis laukti kito pavasario, o kol kas braukiu dosnią ašarą klausydamasi dainos.

Išskrido.

Ryte balandukas aka beibipidžen nusišypsojo saulei. O po kiek laiko balkone jo nebebuvo. Aš motiniškai nerimavau. Pirmas skrydis. Gatvėje daug nepažįstamų balandžių su nedorais kėslais, piktų šarkų ir kitų pavojų. Tėvas ir mama ramiai sėdėjo ant stogo. Tėvas netgi burkavo išpūsdamas krūtinę - vaikas užaugintas, galima ir toliau džiaugtis gyvenimu.
Po kiek laiko balandukas grįžo. Garsiai čirkšdamas pasakojo tėvams įspūdžius. Ir vėl išskrido.
Jis dar juokingas. Toks nei šioks nei toks. Ir keista - taip greitai užaugo.

Prieš porą dienų buvo kruša. Nemaži pikti ledo gabaliukai šokinėjo stogu. Buvo šalta ir šlapia. Tėvas rūpestingai sėdėjo su vaiku. Ta neestetiška košė - lizdo liekanos, išmatos ir antrasis vaikas po tėvo kojomis.
 

 Mama.

Trumpai apie kultūrą: pažiūrėjau Royal Exchange teatre Strindbergo "Miss Julie". Patiko. Bet balandžių stebėjimas įdomiau.

Palijo. Lietus ištirpdė kakus ir viskas susiliejo vienoje spalvinėje gamoje. 

Mano raganosiukai gražėja. Ant nugaros auga šviesiai pilkas pūkelis. Ir galvytės didėja. Akytės kaip sagytės. Cypsi kaip viščiukai. O gal aš tiesiog aš jau juos matau pro rožinius akinius - beveik savi-gimti, aš juos dar kiaušiniuose atsimenu.

Bet vis gi įdomu - daugumos gyvūnų mažyliai gamtos sudizaininti taip, kad sukeltų uuuuummmm, utitititi ir panašius jausmus. Kad norėtųsi juos mylėti, globoti ir saugoti. Kačiukai, šuniukai, krokodiliukai ir netgi žmogiukai savo kvailom akytėm žiūri tiesiai į širdį. O balandžiukai priešingai - išsirito tokie nesuprasi kas - apipešioti, leizgyviai, tik imk pasibodėjęs atsargiai diem pirštais už sparno ir mesk į konteinerį - beeeeeu. Bet motinystė akla - šildė išperiukus savo kūnu, maitino, augino. Ir tie pagaliau pradėjo gražėti.

Nežinojau, kad balandžių tėvai (patinai) tokie rūpestingi. Kai mama perėjo kiaušinius - tas nenuilsdamas šakeles nešiojo. Nors, peržiūrėjus nuotraukas atidžiau, pamačiau, kad šakeles ir mama nešiojo - abi kojos sveikos. Reiškia, pas juos šeimoj lygiateisė partnerystė. Gražu.  Dabar tėvai mažylius dažnai palieka vienus. Dažnai matau, kaip tėvas atskrenda jų maitinti. Iš snapo į snapą.

Jau rašiau, kad jo viena koja ligota - piršai susirietę. Kartais eina stogu itin sunkiai, stengiasi nesiremti ligotais pirštais. Vos vos atsiremia ir šokteli. Matyt, skauda. Stovi ant vienos kojos ant stogo, stebi lizdą, savo mažylius.

Anksčiau aš nelabai mėgau balandžių. O ką čia mėgt? Bet dabar, stebėdama jų šeimos gyvenimą, pradėjau juos gerbti. Kaip gražiai jie rūpinasi savo vaikais. Galima numot ranka ir niekinančiai sakyti - čia tik instinktai. Kad jie daro tik tai, kas gamtos liepta. Bet tai, kad gamtos lieptas yra gražu - gėlės žydi, nes taip gamtos surėdyta, lapai skleidžiasi, žmonės įsimyli. Gražu. Gamtoje viskas gražu.

Narcisizmas

Papasakosiu jums dar apie Angliją. Atrodo, jau ir taip viską apie ją žinome: čia yra sena karalienė, dviejų aukštų autobusai ir daug futbolo sirgalių.
O dar yra narcizai. Jie auga kur tik nori. O nori jie visur. Ir tai jiems beveik pavyksta. Pievose, parkuose, pakelėse... kur pažvelgsi - visur geltona.

Anglija - narcizų kraštas. Per šias kelias savaites mano akys regėjo daugiau narcizų, nei per visą prieš tai buvusį gyvenimą.

Ne, aš nesiskundžiu. Kvietkeliai man patinka. Tik, kaip su visais perdaugumais, tai, kas buvo gražugražu tampa tiesiog ok.
Atsimenu, kaip sausio mėnesį eidama į gimtadienį nupirkau neprasiskleidusių pirmųjų narcizų puokštę. Ir kaip visi paskui džiaugėmės kai jie skleidėsi ir žydėjo. O dabar - pilnos pakelės.

Taip jau yra gyvenime - geriau mažiau, nei per daug.
Ir geriau ne pakelej.
Nors. Ką aš čia rašau - drybsant narcizų pievelėje supranti, kad iki pilnos laimės NIEKO NETRŪKSTA.

Raganosiai auga

Keletą dienų buvau išvykus. O tuo tarpu mano balandukai auga kaip ant mielių. Ryte prabudus išėjau į balkoną pasveikinti saulės už debesų, pamačiau vaikelius paliktus be priežiūros. Matyt, mama išskrido pasistiprint,  mano ryžių sausiukai jai nepetiko.

Gražuoliais jų nepavadinsi, todėl aš juos vadinu "raganosiais" - nelabai ta juoda atauga panaši į snapą.
Lizdą tręšia gausiai. Džiaugiuosi, kad ne mano balkone sugalvojo jie kurti šeimą. Kaimynų balkonas nenaudojamas - tik plastikiniai kibirai sukrauti, dėl estetikos kaimynams galvos neskauda.

Beveik savaitės senumo foto. Jau tada mamai nelabai kaip sekėsi sėdėti ant savo atžalėlių.
Stiprūs jie visgi. Žmogiškas kūdikis neišlaikytų savo mamos svorio.

upd: atydžiau pažiūrėjus - čia tėtis sėdi su/ant vaikų. (kairė koja ligota)

Išsirito.
Jau buvau pradėjus nerimauti.
Bet šiandien širdis jautė - laikas.
Pietaudama išgirdau keistus garsus. Kažkas vyko kaimynų balkone. Negarsiai. Bet girdėjosi sujudimas. Nepuoliau žiūrėti - nenorėjau savo smalsumu sugadinti svarbios akimirkos.
Vėliau atsargiai iškišau nosį - iš po mamos pilvo kyšojo kažkas panašaus į apipešiotą suvažinėtą viščiuką. O ta rūpestingai jį valė snapu. Kaip katės prausia kačiukus. Taip pat švelniai.
Kai noras nupapaparacinti nugalėjo padorumą - suvažinėto viščiuko jau nesimatė. Saugiai ir šiltai paslėptas po pilvu.
Bet balandė pasikeitė - tupi išsipūtusi nuo laimės. Švyti motynistės džiaugsmu. Net oranžinė akis ne taip įtariai stebi. Tėčio laikysena irgi pasikeitus - oriai žingsniuoja stogu. Net šlubuoja oriai. Krūtinę atkišęs. Galvą atlošęs. Išdidžiai sukioja snapą.
Tokios mano balkoninės naujienos.

 Foto: Masao Yamamoto

Pavasaris. Pavasaris. Pavasaris.
Toks lauke pavasaris, kad norisi pavirsti šlubu katinu nušiurusiais kailiniais ir rėkti bjauriu balsu kartu su visom savo blusom, kad pavasaris atėjo. Rėkti taip, kad visi ailirofilai pavirstų ailurofobais. Garsiai garsiai, kaip muedzinas iš minareto. Maža ką, gal ne visi dar pajautė pavasario atėjimą.
Savo tikrame pavidale tokios saviraškos sau leisti negaliu. Bjaurų balsą turėti tai turiu, tik suimtų  už terorizmą iškeiptoj formoj. O man negalima. Kaip tik dabar tikrina mano kriminalinę istoriją. Turiu būti be nuodemės, kaip pieniškas dantukas, kaip bežiovaujant išsiritusi ašara, kaip angelo daina. Angelo, o ne morčiuojančio katino.
Todėl striksėdama gatve iš rankų sukinėjimo kursų savo viduje garsiai garsiai bliaunu - pavasaris, pavasaris, pavasaris.
Šokinėju  gatve ir jaučiu, kad parskrido visi mano vidiniai paukščiai, sėdi ant dūšios stygų ir valosi savo plunksnas nuo žiemos dulkių. Ir kažką labai galvoja. Ot tai bus man, kai sugalvos.

Šiltas miestas kvepia žydinčiais krūmais ir piko valandos mašinų kvėpavimu. Ir nesinori namo. Gal pasistatyti parke palapinę ir protestuoti prieš viską? Bet subėgs minia bendražygių, paskui juos žurnalistų, paskui anuos žioplių, paskui trečius politikų. Pirmi rūkys žolę ir skaitys Karlą Marksą, antri kiš po nosim mikrofonus, treti žiopsos, o paskutiniai žadės viską padaryti gerai.
O man nieko ir nereikia. Ir taip viskas labai gerai.

Sveikinu su kalendoriniu pavasariu ir Šv. Dovydo, Velso globėjo diena.