Vakar vakare pylė kaip iš kibiro.
Filmuose grotų romantiška muzika, balose šoktų Frenkas Sinatra.
Realybėje - šalta ir šlapia. Ištežę lapai sumindyti į rudą slidžią pliurzę.
Tiems, kas galvoja, kad balos tik Lietuvoj, o europose idealūs šaligatviai su moderniu lietaus nuotekiu - nežinau, kaip kitur, o Mančesreryje dauguma šaligatvių suprojektuoti taip, kad sutalpinti maksimalų balų skaičių į kvadratinį metrą.
Slidinėdama ant ištežusių lapų, bandydama išvengti balų grįžinėjau per lietų iš svečių.
Ir čia šliūkšt - balinis cunamis apipila mano nuo liemens iki kojų. Baltas bjaurus Land Roveris kaip niekur nieko nuvažiuoja toliau.
Kaip tikra ledi aš pavymui nusiunčiau "fucking dickhead". Lietsargiu ir telefonu užimtom rankom negalėjau parodyti atitinkamų gestų.
Filme netgi Sinatra nustotų šokti lietuje.
Realybėje buvo labai šalta, šlapia ir graudu. Šlapias sintetinio žvėries kailio paltas, šlapia gėlėta suknelė, šlapios nusmukusios pėdkelės ir vandnes pilni auksiniai bateliai.
Filme vėl užgrotų romantiška muzika. Fucking dickhead Land Roveryje suprastų savo klaidą, apsisuktų ir grįžtų atsiprašyti. Nes iš tikrųjų jis aukštų moralinių principų žmogus, gražuolis, turtuolis, šaunuolis. Mūsų žvilgsniai susitiktų, muzika užgrotų dar garsiau ir visiems viskas būtų aišku ir be žodžių.
Sinatra iš pavydo paslystų baloje...
Tačiau realybėje dickhead'ai lieka dickhead'ais. Šlapias paltas - šlapiu paltu...
Ir šiaip - aš nemėgstu Land Roverių.

 
O vis dėl to patinka man angliška vasara. Nuo angliškos žiemos ji skiriasi tik pora laipsnių celsijaus ir augmenijos sužaliavimu.
Iš esmės metų laikų kaitą galima pastebėti tik kalendoriuje. Lyja visą laiką vienodai. Ir gėlės žydi visą laiką.
Žiema nuo vasaros skiriasi kaip "nelabai šalta" nuo "nelabai šilta".
Kadangi oficialiom orų prognozėm netikiu, oro sąlygas buvau įpratus spėti pagal už lango einančius praeivius.
Didvyrių žemėj tai veikė 100%. Su srtiukėm - vėsu. Trumpom rankovėm - šilta. Viskas aišku. Elžbietos karalystėje praeiviai nenuspėjami. Dauguma jų atsparūs temperatūros pokyčiams ir žiemą vasarą vaikšto su pliažinėm šlepetėm ir kitais tropikų atributais. Pažiūriu pro virtuvės langą: 2 su švarkais, 8 su trumpom rankovėm, pusė iš jų su šortais - reiškia reikia apsivilkti striukę ir pasiimti lietsargį.
Bet apskritai, man patinka angliška vasara. Lietus lyja draugiškiau ir kvepia džiaugsmu ir noru gyventi.
Smagu eiti pasivaikščioti naktį po lietaus. Po pažąstim budi lietsargis.
Yra mieste netikėtai atokių gamtos kampelių. Nors čia pat gatvės ir traukiniai, o ramus takas kvepia šlapia pieva. Tamsiose medžių siluetuose šuo uosto Puškino nosį. Šlaituose šviečia ramunės, kurių šlapi žiedlapiai sako, kad "myli".
Tylu.
Palijo.
Nelabai šalta.
Vasara.

Už lango taip švelniai lyja. Kaip katino pėdutės - tap tap tap.
Viskas žalia, žydi ir čiulba.
Nors ir lyja.
Bet švelniai.
Gera būtų ramiai žiūrėti 58 kartus matytą filmą ir megzti 37-tą nepabaigtą mezginį. Bet ruošiuos rodyti šlapias Mančesterio grožybes miesto svečiui.
Noriu tokio jausmo:

Langai

Labai gerai nulijo. Seniai laukiau. O tai po mano langų plovimo (taip, taip, Antanai, aš galų gale išsiploviau langus) saulei pašvietus matėsi visi išvedžiojimai. Rytais linksma saulutė kikendama švietė būtent tokiu kampu, kad  paryškinti langų plovimo spragas. Kažkodėl purvini dulkini langai manęs visiškai neerzino. O netobulai išplauti - labai. Bet negi per naują plausiu? Juk savaime suprantama. O dabar lietutis viską nuplovė ir išlygino. Ačiū jam.
Va taip ir būna. Gamta pataiso tai, ką žmogus nedakūrė.
Langų plovimo aš nemėgstu visam likusiam gyvenimui, nes 2000 metais šauniame Buffalo mieste JAV visą vasarą dirbau valytoja. Iššveičiau langų penkiems gyvenimams į priekį. Man užtenka.
Gerai, kad nedirbau ledų ar alaus fabrike.

Apie tikrą lietų

Už lango barbena, kapsi kažkas. Ne tai sniegas, ne tai lietus. Kažkaip neteisingai barbena. Jau nebežiemiškai, bet dar ir nepavasariškai.
O atsimenate koks turi būti tikras vasaros lietus?

 

Man patinka žali dalykai: žalia veranda, cukinijos, brokoliai, špinatai, petražolės, salierai... 

Lietaus sriuba

karaliaus pietūs

O buvo toks dangus.

O paskui lijo. O kad lijo tai lijo. O mano skėtis, aišku, išdavikiškai sulūžo. O ilga suknelė kiaurai permirkus visai sužverėjo, tiksliau, joje prabudo medžioklės instinktai ir ji visaip kaip spendė man spastus ir rezgė mirties kilpas aplink kojas.
O paskui lietus nurimo.
O paskui vėl linojo.
O aš per pievą ir paupiu žingsniavau namo. Kvepėjo ką tik nušienauti dobiliukai. Lengvai krapnojo. O aš turėjau pakelį labai skanių saulėgrąžų. O dar skaniau jas triauškint būtent per lengvą mielą lietutį, smagiai žingsniuojant palei upę, be sulužusio skėčio, bet per karaliaus pietus.
O suknelė greitai išdžiuvo ir vėl buvo smagi ir draugiška.