Apsirgome.
Skambinu į polikliniką, manęs paklausia vaiko gimimo datos. Iš pradžių painioju dienas, o paskui bandau įtikinti, kad jis gimė 2015 gegužį. Lengvai nepasiduodu.
Čia ne apie tai.
Ateiname į polikliniką, laukiame. Sėdi senutė. Anglai mėgsta kalbėti. Jei stovės parduotuvės eilėje už tavęs, būtinai pradės kalbėti apie orą. Lauke +8, o sakys: oj kaip šalta. Sausio mėnesį. O jei lauke +2, sakys: kokia tu drąsi per tokį šaltį su kūdikiu išeiti į lauką.
Bet čia ne apie tai.
Senutė, pasidėjusi rankinuką ant kelių man sako. Laukiu greitosios. Į tualetą noriu - tuoj sprogsiu. O negaliu nueiti - vaikštynės pasiimti man neleido. Negalima su vaikštyne į greitąją. O be jos negaliu eiti - man galva sukasi. O vežimėlio ratas nukrito. Tai laukiu greitosios, kad atgal parvežtų į senelių namus. Nežinau, kiek dar lauksiu. O į tualetą taip noriu, kad tuoj sprogsiu. Kas per tvarka - vaikštynės negalima į greitąją pasiimti. O be jos aš nepaeinu. Ir vežimo ratas nukrito. Reikės rytoj skambinti, kad pataisytų. O man galva svaigsta. Aš į tualetą noriu, kad tuoj sprogsiu. O pati be vaikštynės negaliu. O kiek lauksiu dar nežinau. O taip noriu, kad tuoj sprogsiu...
Jums gal padėti nueiti?
Na kur tu man padėsi, man galva svaigsta. O vaikštynės į greitąją paimti neleido...
Nueinu prie registratūros langelio.
Ten sena ledi į tualetą nori labai, o pati paeiti negali be vaikštynės. Gal kas nors gali jai padėti nueiti?
O pas kokį daktarą ji buvo?
Nežinau, laukia greitosios, jau ilgai. Labai į tualetą nori.
Paklausk pas kokį daktarą ji buvo.
Paklausiu. Širdį skanavo. Atraportuoju.
Bet ji labai į tualetą nori. Sakė tuoj sprogs. Jau ilgai laukia. Gal kas nors gali ją nuvesti?
Aš nepraėjus apmokymų (not trained), negaliu. Jei nukris - man bus pzdc (get in trouble).
Bet jeigu ji sprogs čia ant kėdės, sakau, tada bus dar didesnis pzdc. Gal yra laisvų apmokytų seselių, kad nuvestų ją į tualetą?
Skambina kažkur. Klausia ar tokiomis aplinkybėmis gali jos - registratorės - nuvesti senutę į tualetą. Gavo leidimą.
Nuvedė dviese už parankių.
Pasijaučiau, kad mano diena praėjo ne veltui - mano dėka nesprogo senutė.
Kažkada, mano tolimoje laukinėje tarybinėje vaikystėje, pervesti senutę per gatvę buvo labai geras darbas. Dabartiniame civilizuotame kapitalistiniame pasaulyje negalima vedžioti senučių nepraėjus apmokymų.

Kažkur girdėjau/skaičiau gerą istoriją:
Viena mergaitė nemokėjo piešti. Kiek su ja dailės mokytojai nevargo, nieko nesigavo. Kol vieną kartą atėjo naujas mokytojas ir sako - gerai, tu nemoki piešti, bet tu juk gali nupiešti tiesiog vieną taškelį. Žinoma, sako mergaitė. Ir ant popieriaus lapo nupiešė tašką. Ir išėjo namo. Kitą dieną ji ateina ir mato - tas lapas su jos nupieštu tašku įstatytas į gražų rėmelį ir pakabintas ant sienos. Tai pamačiusi mergaitė sako - aš galiu nupiešti ir du taškus, ir tris! Kiekvieną jos darbą mokytojas įrėmino ir kabino ant sienos. Tada ji pradėjo piešti spalvotus taškus, linijas...
Po kiek laiko į jos klasę atėjo naujas berniukas. Pamatęs jos piešinius jis pasakė - kaip tu gražiai pieši, aš taip tikrai nemoku. O mergaitė atsakė - bet tu juk gali nupiešti tašką.

Václav Hollar (1607-1677)

Viena dieną du krabai - motina ir sūnus išėjo pasivaikščioti.
Mama pasakė sūnui:
- Kodėl tu vaikštai iš šono į šoną, mano vaike? Daug patogiau eiti tiesiai į priekį.
- Tiesa, brangi motina; ir jeigu tu man parodysi, kaip eiti tiesiai, aš pažadu eiti taip.
Veltui stengėsi motina.

Pavyzdys yra geriausias pamokymas.

/Ezopas/

Viešas laiškas

Noriu tiesiog pasidalinti, paimta iš čia. Išverčiau, nes žinau, kad ne visi mano draugai laisvai skaito angliškai.

Po to, kai Ann Coulter (amerikiečių teisininkė, politinė komentatorė, rašytoja)  pavadino Prezidentą Obamą atsilikėliu (retard) savo twitter'yje pirmadienio debatų vakarą, Specialių Olimpinių žaidynių sportininkas ir pasaulio pasiuntinys John Franklin Stephens parašė jai šitą atvirą laišką:

Brangi Ann Coulter,

Nagi, Miss Coulter, jūs nesate nei buka, nei lėkšta. Tai kodėl jūs pastoviai naudojate žodį "atsilikęs" kaip įžeidimą?
Aš esu 30-ies metų vyras su Dauno sidromu, kuris vargo dėl visuomenės požiūrio, kad intelekto neįgalumas reiškia, kad aš esu bukas ir lėkštas. Aš nesu toks, bet aš apdoroju informaciją lėčiau, nei kiti. Iš tiesų, man užtruko visą dieną sugalvoti kaip atsakyti į jūsų žodžio "atilikęs" vartojimą vakar vakare.
Aš galvojau pirma paklausti, ar jūs norėjote apibūdinti prezidentą kaip kažką, kas buvo engiamas ir skriaudžiamas vaikystėje tokių žmonių kaip jūs, bet aš pakilau virš to ir radau būdą daug pasiekti gyvenime, kaip ir daug mano kolegų neįgalių sportininkų.
Tada aš galvojau, ar jūs norėjote apibūdinti jį kaip žmogų, kuris turėjo vargti ir apgalvoti viską, ką jis sako, nes visi skuba su kandžiom pastabom.
Galiausiai, aš mąsčiau, ar jūs norėjote pažeminti jį kaip žmogų, kuris greičiausiai gauna prastą sveikatos priežiūrą, gyvena žemo lygio būste su labai mažom pajamom ir vis tiek sugeba matyti gyvenimą kaip nuostabią dovaną.
Nes, Miss Coulter, štai kas aš esu - ir dar daug daugiau.
Po to, kai aš pamačiau jūsų įrašą Twitter'yje, aš suvokiau, kad jūs tiesiog norėjote sumenkinti Prezidentą susiejant jį su tokiais žmonėmis, kaip aš. Jūs galvojote, kad žmonės suprastų ir priimtų, kad būti susietu su tokiu, kaip aš, yra įžeidimas ir jūs manėte, kad jūs galite išsisukti so tuo ir toliau rodytis televizijoje.
Aš klausiau savęs, ar jūs svarstėte kitus bjaurius žodžius, bet atsitraukėte pagalvojus apie neigiamą reakciją.
Taigi, Miss Coulter, jūs ir visuomenė turite išmokti, kad palyginimas su tokiais žmonėmis kaip aš, turėtų būti priimtas kaip garbės ženklelis.
Niekas neišgyvena daugiau, nei mes ir vis tiek taip stipriai myli gyvenimą.
Ateikite kada nors prisijungti prie mūsų Specialiojoje Olimpiadoje. Pažiūrėkite, ar jūs galėsite išeiti su nepakitusia širdim.

Draugas, kurio jūs dar nesutikote,
 John Franklin Stephens
Global Messenger Special Olympics Virginia

Senokai niekas taip nepalietė mano širdies, kaip šitas laiškas.

Apie varveklius

foto: Bruce Davidson

Prisiminiau istoriją. Ją man papasakojo draugės mama Pamaskvėj. Kaip draugės mamai jai dabar turbūt apie 60 metų. Rusų kalbos ir literatūros mokytoja. Kai nuvažiuoju į savo gimtą Novo-Šichovą, priverstina tvarka turiu kasdieną pas ją pietauti. Ir ne šiaip užkąsti - o 3 patiekalai. Sriuba, antras ir arbata su desertu. Aš jau ir taip ir taip ten dejuoju ir maldauju, kad dėtų po mažiau, bet krauna lėkštėn dosniai, iš širdies.
Maitinimas lydimas pokalbio.
Tai va. Viena iš jos istrorijų.
Ji pati iš Baltarusijos. Kai baigė mokyklą, mirė tėvas. Teko jai eiti dirbti į vietinį liemenukų fabriką, kad padėti mamai išlaikyti jaunesnius brolį ir sesę. Nieko seksi tuose tarbyniuose liemenukuose nebuvo - baisūs kaušai, kurių niekas nepirko, bet reikėjo užpildyti parduotuvių lentynas. Ir ji su pasišlykštėjimu siuvo tą košmarą, kurio jokia gerbianti save moteris net liemenuku nepavadintų. Ir taip nuobodu, nyku ir beprasmiška tai buvo. Sako ir dabar su pasibodėjimu, kaip baisų sapną prisimena tuos bjaurių kaušelių bokštus.
Ir taip sunku, taip slogu tai buvo, taip nepakeliamai slėgė, kad vieną dieną ji suprato, kad tiesiog daugiau nebegali. Nei dienos daugiau, tarp tų baisių liemenukų. Nė už ką.
Buvo pavasaris. Tirpo varvekliai.
Ji atsistojo po vienu iš jų. Lediniai lašai lašėjo ant galovos ir pečių.
Ji šito ir siekė - sušalti ir susirgti, kad daugiau neiti į tai baisę gamyklą.
Ir susirgo.
Labai smarkiai susirgo. Stiprus kiaušidžių uždegimas.
Aišku, kad kvaila. Kad galima ir paprastai išeiti iš darbo, negadinant sveikatos.
Bet kartais situacija atrodo tokia beviltiška, kad padarytum bet ką, kad tik išeit.
Tik ne visada po ranka yra varvekliai.

O jos vardas Angelina.
Gražus vardas.
Ir maitina skaniai.

Kažkur skaičiau paprastą, bet prasmingą istoriją. Šaltinio neatsimenu:
Autorius vaikystėjė buvo pionierių stovykloje. Jiems davė kažkokią užduotį - gal bulves skusti ar daržą ravėti, nesvarbu. Už atliktą darbą vaikams davė dėžę obuolių. Pusė jų buvo sugedę. Vaikai puolė išrinkinėti gerus obuolius, skubėdami rasti daugiau už kitus. O vienas berniukas griebė obuolius nerūšiuodamas ir metė už marškinėlių apykaklės, kita ranka prilaikydamas apačią. Prisildęs iki kaklo jis nuėjo į šalį ir išvertė obuolius ant žemės. Ramiai, neskubėdamas atrinko ir išmetė papuvusius. O gerų obuolių jam liko daugiau, nei pas kitus vaikus kartu paėmus.
Va.

Apie namą

Senas dailidė, pradirbęs pas vieną šeimininką daugiau nei 30 metų, nusprendė išeiti į užtarnautą poilsį. Jis pranešė apie tai šeiminkui, labai nuliūdindamas jį šia žinia.
Šeimininkas paprašė meistrą pasilikti dar bent vieneriems metams. Bet senasis dailidė atsisakė. Tada šeimininkas paprašė jį pastatyti dar vieną - paskutinį namą. Dailidė negalėjo atsakyti šeimininkui ir ėmėsi darbo.
Bet mintimis jis jau buvo Ibizoje toli nuo čia - darbas šlubavo ir jis visai nekreipė dėmėsio į medžiagų kokybę.
Tai buvo prasčiausias iš visų namų, kuriuos jis buvo pastatęs per visą savo gyvenimą.
Kai namas buvo užbaigtas, šeimininkas, kaip paprastai, atvažiavo priimti darbo.
Bet jis net neapžiūrėjo namo iš lauko ir neįėjo į vidų.
Jis išėmė raktą ir padavė jį dailidei: "Ačiū už viską. Tai mano dovana tau."

(autorius redakcijai nežinomas)

Apie neramias močiutes

Gyveno kartą moteriškė. Vardu Emma Rowena Gatewood. Ūkininko žmona iš Ohajo valstijis, JAV. Gyveno sau ramiai. Užgyveno 11 vaikų, 23 anūkus ir 30 proanūkių.
Ir vieną dieną būdama 68 metų amžiaus perskaitė "National Geographic" žurnale apie sunkų žygeivių taką per Apalačių kalnus, kurio ilgis 3489 kilometrai. Tame straipsnyje buvo parašyta, kad šį sunkų kelią sugebėjo įveikti tik 5 vyrai. Apie moteriškes kalbos net nebuvo. Garbi prosenelė apsiavė Keds sportinius batelius, susirinko kuklią mantą:  kareivišką antklodę, lietpaltį, plastikinę dušo užuolaidą, vaistinėlę, vieną drabužių pamainą ir šiek tiek maisto. Viskas. Ji neturėjo žemėlapio, kompaso, palapinės ar miegmaišio. Net kuprinės. Maitinosi vytinta jautiena, sūriu ir riešutais. Kitą maistą rinko miške. Nė kiek nestebina, kad ji neteko 15 kilogramų, o batų išmiera padidėjo nuo 8C iki 8D. Bet ji įveikė visą maršrutą per 142 dienas, vienu ypu. Po 5 metų ji pakartojo savo pasivaikščiojimą. O paskui dar kartą. Būdama 75 metų.
Mirė 85 metų amžiaus. Sulakusi dar vieno pro-proanūkio.
Va. Tokia istorija.
Išvados:
variantas "A": nėr ko skaityti "National Geographic" ir trainiotis po kalnus. Per 142 dienas kiek kojinių galėjo numegzti!
variantas "B": kai labai nori ir nežinai, kas laukia, tai ir darai, o paskui negi grįši atgal. Be to, gera kartais pailsėti nuo anūkų ramiai kalnuose.

 

Pilnas stiklainis

Iš kažkur. Deja, neatsimenu autoriaus ir šaltinio.

Studentai susirinko auditorijoje ir laukė paskaitos pradžios. Štai pasirodė dėstytojas ir, visų nuostabai, pastatė ant stalo didelį stiklainį:
- Šiandien aš norėčiau su jumis pakalbėti apie gyvenimą. Ką jūs galite pasakyti apie šitą stiklainį?
- Na, jis tuščias, - atsakė kažkas.
- Visiškai teisingai, - patvirtino dėstytojas, tada jis ištraukė iš po stalo maišą su stambokais akenimis ir ėmė dėlioti juos į stiklainį, kol pripildė iki pat viršaus, - O dabar ką jūs galite pasakyti apie stiklainį?
- Na dabar stiklainis pilnas! - vėl atsakė kažkuris studentas.
Dėstytojas išsitraukė dar vieną maišiuką su žirniais ir subėrė juos į stiklainį. Žirniai užpildė tarpus tarp akmenų.
- O dabar?
- Dabar stiklainis pilnas! - ėmė šūkauti studentai.
Tada dėstytojas išsiėmė maišelį su smėliu ir supylė jį į stiklainį. Netrukus stiklainyje nebeliko tuščių ertmių.
- Na dabar stiklainis tikrau jau pilnas, - šurmuliavo studentai.
Tada dėtytojas gudriai šypsodamasis ištraukė iš po stalo du butelius alaus ir supylė juos į stiklainį.
- O štai dabar stiklainis pilnas! - tarė jis. - Aš jums paaiškinsiu, kas čia įvyko. Stiklainis - tai gyvenimas, akmenys - tai patys svarbiausi dalykai mūsų gyvenime, tai šeima, vaikai, mylimieji, viskas, kas reikšmingiausia ir brangiausia; žirniai - tai mažiau svarbūs dalykai, tai gali būti mašina, kelionės, drangūs daiktai ir t.t., o smėlis - visos gyvenimo smulkmenos, visos tos mažos problemos, kurios lydi mus visą gyvenimą.
Tai va, jeigu aš pirmiau bučiau supylęs į stiklainį smėlį - tai jau negalėčiau į jį įdėti nei akmenų, nei žirnių. Todėl niekada neleiskite smulkmenoms ir problemoms užpildyti jūsų gyvenimą, užgožti svarbiausius dalykus.
Viskas, paskaita baigta.
- Profesoriau, - paklausė kažkas iš studentų, - o ką reiškia alaus buteliai?
Profesorius vėl gudriai nusišypsojo:
- Jie reiškia tai, kad, nežiūrint į jokius sunkumus, visada yra laiko, kad atsiplaiduoti ir išgerti buteliuką alaus!

Apie draugus

Vienas žmogus žuvo kartu su savo asilu ir šuniu. Po mirties jie papuolė į karštą dykumą be vandnes. Jie ilgai ėjo, kol pasiekė nuostabų miestą. Žmogus paklause vartininko, koks tai miestas ir ar galima jiems užeiti vidum ir numalšinti troškulį.
Vartininkas atsakė:
- Tai rojus. Tu gali įeiti, gerti, valgyti ir gyventi čia kiek panorėsi. Bet tau teks palikti savo gyvūnus už miesto vartų.
Žmogus labai nuliūdo. Jis buvo išvargęs ir išsękintas ilgos kelionos per dykumą, bet jis negalėjo mesti savo draugų. Ir jie trise nuėjo toliau.
Kai jų jėgos jau visiškai išseko, jie pamatė oazę su vandeniu ir vaismedžiais. Po vienu medžiu sėdėjo piemuo. Žmogus paklausė, kas tai per vieta ir ar gali jie atsigerti vandens.
Piemuo atsakė:
- Tai rojus, ir jūs visi trys galite pasilikti čia, valgyti ir gerti kiek tik norite.
- O tas spindintis miestas? - nustebęs paklausė žmogus.
- Pragaras.
- Tai kodėl jiems leidžiamas vadintis rojumi?
- Kad tie žmonės, kurie sugeba palikti savo draugus bėdoje, liktų ten ir netrukdytų mums.

(Arabų išmintis)
   

Apie laužą

 Foto: Claude Cahun

Sudužus laivui, vienas žmogus sugebėjo išsigelbėti ir išplaukti į negyvenamą salą. Iš laivo nuolaužų, kurias bangos išmetė į krantą, jis pasistatė sau trobelę. Ir jam nieko daugiau neliko, kaip tik melsti Dievą atsiųsti išsigelbėjimą.
Vieną dieną, kai žmogus, ieškodamas maisto nuėjo į salos gilumą, prasidėjo liūtis su žaibais ir perkūnija. Grįžęs prie savo trobelės jis pamatė, kad į ją trenkė žaibas ir visas jo varganas turtelis žūsta liepsnose.
 "Dieve, už ką?" - tesugebėjo jis ištarti.
O kitą rytą, prabudęs, jis pamatė prie salos artėjantį laivą.
- Kaip jūs suradote mane? - paklausė jis jūreivių.
- Mes pamatėme jūsų signalinį laužą.

Autorius nežinomas.
Istorija gal ir banalokoka. Bet tikrai taip būna. Gal ne saloje. Gal ne žaibas. Bet būna.


  

Apie pyragą

Gyveno kartą išminčius. Atėjo pas jį žmonės pasisemti išminties.
- Gali mum paaiškinti, koks žmogaus gyvenimo tikslas?
- Negaliu, - atsakė jis.
Tada jo paklausė:
- O kokia gyvenimo prasmė?
- Nežinau, - atsakė išminčius.
- Tai ką tada apie gyvenimą žino išmintis?
Išminčius nusišypsojo:
- Gyvenime ne taip svarbu tikslas ir prasmė. Svarbiausia - jausti jo skonį. Juk geriau valgyti pyragą, nei galvoti apie jį.

(Rytų išmintis)

Apie sapnų aiškinimą

Padišachas susapnavo baisų sapną, kuriame jam vienas paskui kitą iškrito visi dantys. Jis pasikvietė sapnų aiškintoją. Tas išklausė jo sapną ir pasakė:
- O valdove! Tai liūdnas ženklas. Tu neteksi vieno paskui kitą visų savo giminaičių.
Padišachas supyko ir liepė nukirsti sapnų aiškintojui galvą ir atvesti kitą. Antrasis sapnų aiškintojas, išklausęs sapną, tarė:
- Mano pone, tai laimingas ženklas! Tu pergyvensi visus savo giminaičius!
Padišachas liepė apdovanoti sapnų aiškintoją.
Vienas dvariškis labai nustebo ir paklausė sapnų aiškintojo:
- Tu pasakei padišachui tą patį. Kodėl gi tavo pirmtaką jis liepė nubausti mirties bausme, o tave taip dosniai apdovanojo?
- Taip, sapną mes išaiškinome vienodai. Bet esmė ne tame, ką pasakai, o kaip pasakai.


Rytų išmintis

Apie laiškus ir nuotraukas

Jūrų pėstininkas buvo išsiųstas tarnauti į Afganistaną. Būdamas ten jis gavo laišką nuo savo merginos. Laiške ji paaiškino, kad per tą laiką kol jo nebuvo ji miegojo su dviem vyrais ir nori skirtis su juo. Be to, ji nori gauti atgal savo nuotraukas.
Pėstininkas perėjo per kareivines ir surinko iš draugų visas nereikalingas merginų nuotraukas. Gavosi virš 25 nuotraukų su rūbais ir be. Tada jis įdėjo jas į voką ir pridėjo raštelį:
"Aš neatsimenu, kuri iš jų esi tu. Prašau, pasiimk savo nuotrauką, o likusias grąžink man."

Nežinau, ar tai tikra istorija. Bet tai geriausias atsakymas, kokį vyrukas galėjo sugalvoti.

 

 

Apie įsimylėjimą

Kadangi man patinka trumpos pamokančios istorijos, štai jums dar viena. Pamokantis efektas, ko gero, trumpalaikis. Bet šis tinklaraštis ir nesiekia pakeisti pasaulį.

Keliu ėjo nuostabaus grožio mergina. Staiga ji pastebėjo, kad paskui ją eina vyras. Ji atsisuko ir paklausė:
- Kodėl tu seki mane?
Vyras atsakė:
- Mano širdis kviečia mane eiti paskui tave. Aš įsimylėjau tave iš pirmo žvilgsnio!
Mergina nusijuokė:
- Kaip tu galėjai įsimylėti mane? Mano jaunesnioji sesuo daug gražesnė už mane, ji eina iš paskos, pažiūrėk į ją.
Vyras iš karto atsigręžė, bet kai ėjusi tolumoj figūra priartėjo, jis pamatė, kad tai bjauri senė. Jis vėl pasivijo merginą:
- Kodėl tu apgavai mane?
- Tu pirmas mane apgavai, kai pasakei, kad įsimylėjai, o pats atsigręžei, kad pažiūrėti į kitą.

Apie vinis ir žodžius

 Foto: Elinor Carucci

Vienas jaunuolis buvo labai ūmus ir nesivaldantis. Supykęs svaidėsi žodžiais, skaudindamas aplinkinius. Vieną dieną tėvas davė jam maišelį vinių ir liepė kiekvieną kartą, kai jis nesuvaldys savo pykčio, įkalti vieną vinį į tvoros stulpą.
Pirmąją dieną vaikinas įkalė į stulpą kelias dešimtis vinių. Stulpas buvo padarytas iš labai kietos medienos, į kurią vinys sunkiai lindo. Po savaitės vaikinas suprato, kad lengviau susivaldyti, negu pastoviai mojuoti plaktuku. Po to įkaltų vinių skaičius ėmė mažėti su kiekviena diena.
Tą dieną, kai vaikinas nė karto neprarado savitvardos, tėvas pasakė, kad tokiom dienom jis gali ištraukti iš stulpo po vieną vinį.
Ir, pagaliau, atėjo diena, kai stulpe nebeliko nė vienos vinies.
Tėvas tarė sūnui:
- Tu puikiai padirbėjai. Bėt pažiūrek, kiek skylių liko stulpe... Taip pat ir žmogaus sieloje lieka žaizdos po skaudžių žodžių. Ir kiek paskui beatsiprašinėtum, lieka randai.

(autorius nežinomas)

Apie medžius

Viename internetiniame kampelyje radau tokią anketą. Jos kūrėjų manymu, mūsų krašte yra tik tokios veiklos. Tik tokie pasirinkimai. Ypač patiko "tinginys ir vėpla..." ir rasta ką tuo apkaltinti. Be abejo - visada smagiau apkaltinti kitus. Negi save patį? Ką jūs! Kaip gi taip galima. Ne ne ne. Kalti visi kiti - tėvai, valdžia, aplinkybės, neteisingas likimas, vyrai, moterys ir t.t.
Vakar "Maximoje" viena begalo apkūni rusakalbė senjorė piktinosi kodėl niekas "bombočkos" ant seimo nenumeta. Tai ji pakartojo apie 20 kartų. Jeigu jau taip nori - eitų pati ir numestų. Bet ne... vis kažkas kitas turi padaryti už tave. Burtų lazdelė, džinas iš lempos, Jemelės lydeka, auksinė žuvelė... priemonių daug. Nes savom rankom savus norus pildyti - neįdomu kažkodėl. Sunku. Atsibosta. Norėti ir svajoti - lengva. Įgyvendinti - sudėtinga. Tai ką? Velniop tas svajones! Geriau būsiu liurbis ir nevykelis, tinginys ir vėpla, o dėl to kalti visi kiti.

Neseniai rašiau apie Leonidą Rogoziną, kuris pats sau išsipjovė apendicitą.

O štai dar vienas įdomus ir įkvepiantis žmogus - kinietis Ma Sanxiao. Bekojis veteranas, 62 metų buvęs karo žvalgas. Shixinge, Hebei prinvincijoje jis per 10 metų pasodino 3000 medžių kalnuotoje vietovėje.

  

Bekojis Ma Sanxiao lipa į kalvą. Tokie ten takeliai. 

 Naujų pirštinių pora nusidėvi per 5 dienas.

Visų pirma, aš tai rašau sau pačiai. Nes pati dažnokai ieškau pateisinimų savo elementariam tingėjimui. Gal ne tėvai ir ne seimas. Bet norėdama priežasčių randu - nuo prasto oro iki įgimtų psichologinių bruožų.
Bet viskas daug paprasčiau - arba darai, arba nedarai. Arba nori, arba nenori. Jei labai nori - niekas nesvarbu. Nei sąlygos, nei aplinkybės. Rasi ir laiko, ir jėgų.
Tik reikia teisingai norėti.

Apie operacijas

Ko gero daugumai vardas Leonid Rogozov nieko nesako. Aš pati tik neseniai jį aptikau kažkur kažkaip.
Jis buvo medikas. Keliavo su ekspedicija į Antarktidą 1960 metais. Tuo metu jam buvo 27 metai.
Ten pajautė ūmaus apendicito simptomus ir kadangi jis buvo vienintelis medikas grupėje, o gretimose stotyse lėktuvų nebuvo bei laikėsi prastos oro sąlygos - vienintelė išeitis buvo operuotis pačiam.

Operaciją jis atliko 1961 metų balandžio 30 dieną. Jam asistavo meteorologas - paduodamas instrumentus ir inžinierius-mechanikas - laikydamas prie pilvo veidrodį ir nukreipdamas stalinės lempos šviesą. Operacija truko 1 val. 45 min. Rogozovas susileido sau į pilvą novokaino ir su skalpeliu prasipjovė šoną. Operavosi žiūrėdamas į veidrodį ir apsičiupinėdamas pirštais. Be abejo, jam buvo silpna, svaigo galva, tačiau viskas pavyko sėkmingai ir po 5 dienų temperatūra nukrito, o dar po dviejų dienų išsiėmė siūles.
Valio jam!
Esmė net ne skausme ir ne sunkiose sąlygose. O tame, kad pjauni pats save. Pats krapštaisi po savo vidurius...

Ne, aš neskatinu visų patiems save operuotis. Tam yra daktarėliai ir ligoninės. Mes ne Antarktidoje.
Iš tiesų mano mintis visai apie kitką.
Daugumai mūsų (visų pirma aš tai taikau sau) nepakenktų gerai pasikuisti savo viduje ir išsioperuoti ydas, kenksmingus, beprasmiškus įpročius, ryjančius neįkainojamą gyvenimo laiką, vagančius gyvenimo džiaugsmą ir visokias kitokias vidines šiukšles, kurios teršia ir nuodija mūsų gyvenimus. Ir niekas kitas to už mus nepadarys - tik savo rankelėm...