Mano vietiniame turguje vyrauja internacionalo multikultūrizmo nuotaika. Čia galima įsigyti visko.
Pirkau audinio. Klausiu - koks pluoštas? Persiko pūkas. Aaa. Ok. Duokit 2 metrus. Prašom, mem.
Čia galima įsigyti visko - vaisių, daržovių, sagų, užuolaidų, odinių sofų, parfumo už 3 svarus, guminių batų, nusagstytų pseudosvarovskiais aukštakulnių, senų lakuotų spintų su veidrožiais, kačių laipyklių, rytietiškų papuošalų, xxxxxxxl dydžio liemenukų ir triūsikų, žuvies, sutręšusių sendaikčių, vaikiškų vežimėlių... čia vyrauja multikultūrizmo dvasia - šalia miniako kabo burka, prašom, mem.
Praeina aukštas pilvotas afganas su karakuline bajoriške kepure ir chna dažyta barzda. Anglai pardavėjai sėdintys ant didžiulio lakuoto stalo juokiasi ir rėkia pavymui - King Džiafa-Džiafa, ei! King Džiafa-Džiaffa!
Galima nusipirkt ir visų laikų hito - lovos užtiesalų su tigriukais. Jie, kaip ir languotos tašės niekada nepavirs dulkėmis.
Čia pat kažkokie sektantai skleidžia Jėzaus meilę.
Plėvesuoja hidžabai. Šalia treningai ir mokyklinės unoformos.
Iš kur jūs, mem? Lietuvos. Labas!
Visi juda, kažką perka.
Man patinka retsykiais užsukti į turgų. Ta pati dvasia kaip ir prieš tūkstančius metų Samarkende ar Stambule.

Leonardo, Madonna Litta, apie 1490

Einu gatve. Priešais eina Rumunijos romų šeima: vyras stumia vežimėlį su 2-3 metų vaiku, moteris neša ant rankų maždaug 3 mėnesių vaiką ir maitina jį krūtim. Anglijoje, kiek girdėjau, pagal įstatymą galima maitinti krūtim viešoje vietojė visur, išskyrus golfo klubus. Golfo žaidėjai nedraugiški krūtų ir kūdikių atžvilgiu. Priešingai, nei šitas Rumunijos romas, lietuvių liaudyje vadinamas čigonu - jo žmona vidury dienos eina gatve su nepridengta krūtim ir jis ramiai į tai žiūri, tiksliau visai net nežiūri, o žiūri į priekį. Nežinojau, kad romai tokie emancipuoti ir liberalizuoti. O krūtis, turiu pasakyti - didelių gabaritų, krentanti į akis.
Čia as susimąsčiau apie savo požiūrį šiuo klausimu.
Krūtys manęs nešokiruoja. Čia vienas iš viešo maitinimo priešų argumentų. Bet jūs man pasakykite - ką gali šokiruoti krūtys? Apvalios, pieno pritvinkusios. Tik visišką nesveikuolį. Mane šokiruoja supuvę dantys, bet niekas nedraudžia jų demonstruoti viešoje vietoje.
Mane šioje situacijoje šokiravo, kaip jinai gali nešti tokį klecką ant rankų IR tuo pačiu maitinti. Vaikas buvo mano Motiejaus dydžio. Motiejus - 6,5 kg džiaugsmo. Ilgai ant rankų aš jau jo nepanešioju - sveria, vienok. Eiti gatve ir maitinti - tikrai nepajėgčiau.
Ir teisingumo dėliai - kiek vyrų ramiai reaguotų į savo žmonos apnuogintą krūtį gatvėje? Netgi atmetus pataloginius pavyduolius, ne visi iš stiklainiukų geriantys hipsteriai tai toleruotų - skarele bent jau uždengtų. O čia - skaros visur kur plevesuoja, tik ne ant krūties.
Aš esu už tai, kad moterys galėtų nesigėdindamos, ramiai maitinti kūdikius krūtim.
Pati aš to dar nepraktikavau. Nes dažniausiai susiplanuoju išvykas taip, kad maitinti grįžus namo. O vyrukas vežime paprastai miega saldžiai. Visu antra, man tai nepatogu. Ne psichologiškai, o fiziškai nepatogu. Būdama tinginė, aš ieškau lengviausių sprendimų. Šiuo atveju - kaip pripratau maitint sėdėdama lovoje su kalnu pagalvių vaiką pasidėjus ant bumeranginės pagalvės - rankos laisvos, patogu, galiu skaityti knygas, žiūrėti filmus, megzti, valgyti ir t.t. Mes abu taip pripratę. Bandymai maitint jį sėdint ant kėdės ar sofos - nepatgu nei man, nei jam.
Draugas pasakojo, kad jo pakolege kovoja už tai - už teisę matinti viešoje vietoje. Specialiai eina su draugėm ir maitina ant suoliukų ir pan. Aš, palyginus, esu visiškai pasyvi šiuo klausimu, ir tiesa pasakius, dabar visiškai nenoriu dėl nieko kovoti. Tiesiog džiaugiuos Motiejaus kompanija. O ta romė, turbūt, pati to nežinodama irgi kovoja.

Vakar vakare pylė kaip iš kibiro.
Filmuose grotų romantiška muzika, balose šoktų Frenkas Sinatra.
Realybėje - šalta ir šlapia. Ištežę lapai sumindyti į rudą slidžią pliurzę.
Tiems, kas galvoja, kad balos tik Lietuvoj, o europose idealūs šaligatviai su moderniu lietaus nuotekiu - nežinau, kaip kitur, o Mančesreryje dauguma šaligatvių suprojektuoti taip, kad sutalpinti maksimalų balų skaičių į kvadratinį metrą.
Slidinėdama ant ištežusių lapų, bandydama išvengti balų grįžinėjau per lietų iš svečių.
Ir čia šliūkšt - balinis cunamis apipila mano nuo liemens iki kojų. Baltas bjaurus Land Roveris kaip niekur nieko nuvažiuoja toliau.
Kaip tikra ledi aš pavymui nusiunčiau "fucking dickhead". Lietsargiu ir telefonu užimtom rankom negalėjau parodyti atitinkamų gestų.
Filme netgi Sinatra nustotų šokti lietuje.
Realybėje buvo labai šalta, šlapia ir graudu. Šlapias sintetinio žvėries kailio paltas, šlapia gėlėta suknelė, šlapios nusmukusios pėdkelės ir vandnes pilni auksiniai bateliai.
Filme vėl užgrotų romantiška muzika. Fucking dickhead Land Roveryje suprastų savo klaidą, apsisuktų ir grįžtų atsiprašyti. Nes iš tikrųjų jis aukštų moralinių principų žmogus, gražuolis, turtuolis, šaunuolis. Mūsų žvilgsniai susitiktų, muzika užgrotų dar garsiau ir visiems viskas būtų aišku ir be žodžių.
Sinatra iš pavydo paslystų baloje...
Tačiau realybėje dickhead'ai lieka dickhead'ais. Šlapias paltas - šlapiu paltu...
Ir šiaip - aš nemėgstu Land Roverių.

Grįžau iš sostinės.
Po londinėjimo lupasi pečiai.
Danguje baigėsi vanduo ir netgi Reinčesteryje karštos saulėtos dienos.
Mančesteriečiai dalinasi į dvi dalis - vieniems Londonas oooooo, kaip norėčiau ten gyventi. Kiti - Londonas fui, Mančesteris geriau.
Vienareikšmiškai - Londone daug lankytinų taškų, bet jis nelabai pritaikytas gyvenimui. Su ilgesiu ir daina širdyje grįžau į savo kaštonų gatvę.
Važiavau į Lietuvos respublikos ambasadą. Bo - viena labai protinga moteriškė atsibudo - o paso galiojimas baigėsi prieš mėnesį. Be komentarų. Dabar labai protinga moteriškė neturi jokio galiojančio dokumento su nuotrauka. O labai gera ambasada tokioms labai protingoms moteriškėms negali net pasiųlyti jokio laikino popieruko. Todėl ji oficialiai - nepatvirtinta asmenybė. Gal ir net nelabai egzistuojanti...
Prie ambasados durų mane ištiko gilus kognityvinis disonansas, telpantis frazėje "bl bl, ką aš čia darau?".
Prie durų kaupėsi minia. Ir ne šiaip sau minia - o tautiečių. Galite vadinti mane riestanose snobe, parsidavusia kosmopolite ir užmėtyti pernykštėm bulvėm, tačiau - tai yra labai blogai. Man buvo paskirta devintą, atėjau be penkiolikos. Susireikšminęs kompleksuotas apsauginis atrakino duris 9:05. Negalima, jokiais būdais negalima, kompleksuotiems žmonėms duoti net minimalios valdžios. Pirma reikia maitinti šokoladu, mirkyti vonioje su putomis ir sakyti, kokie jie gražūs ir protingi. Kai patikės - tada duoti valdžią. O nelaimingiems ir piktiems - ne. Apskritai - visos svieto nelaimės - nuo nelaimingų žmonių. Patikėkit labai protinga moteriške.
O publika... Mano žodynas nėra skurdus, tačiau jausmų ir emocijų škalė pasiekia tokias aukštumas - kur žodžiai neužkopia. Nepostringavus - norėjosi sulįsti į žemę.
Būdama Nike produktų kapitonė, vienareikšminškai, plėtočiau aukso gaminių liniją...
Tai dar vienas įrodymas, kad negalima žmonių apibūdinti pagal tautybę. Kultūra, šmultūra, bekgraundas...
Moteriškė. Tikriausiai mano metų. Pro rudą sudegusių epitelio ląstelių sluoksnį neįmanoma nustatyti astronominio amžiaus. Nike bridžai, avalynė, striukė ir pusė Trinidado ir Tobago aukso rezervo ant kaklo, ausų ir rankų...
Dvasiniai pusiausvyrai atstatyti man prireikė kavos su pyragu ir viso Tate Modern.

Patyriau kultūrinį šoką.
Vidury dienos, saulei šviečiant nuėjau į Aldi apsiprekinti bananų, rabarborų ir kitų maisto medžiagų. Aldis įsikūręs Didsbury - tai mielas, ramus, pasiturintis Mančesterio rajonas.
Vaikštinėdama po parduotuvę pastebėjau netipinės, ypač Didsburiui, išvaizdos vaikiną - aukštas baltaodis blondinas, ilgais, žemiau pasturgalio, dredais. Na, dredais nieko nenustebinsi. Bet labai aukštas. Ir labai geltonai bondinas - netgi antakiai ir barzda. Ir atitinkami drabužėliai - kažkas rudo, a lia austa Tibete ar Peru marška. Toks nehigieniškas hipis-skvoteris.
Apsiprekinau, susimokėjau. Nusinešiau krepšį ant palangės. Pakuojuos į kuprinę.
Ilgas dredas pakuojasi šalia.
Atsiprašau, sako.
Taip, sakau.
Ar tu čia netoliese gyveni?
Taip, sakau. Galvoju, paklaus, kaip nueiti į biblioteką ar kitus traukos objektus.
Bla bla bla, kažką sako, neišgirstu. Ką tu dabar veiksi?
Namo einu...o ką?
Aš paklausiau, ar tu praktikuoji atsitiktinį seksą...
Va todėl aš iš pradžių nesupratau, ką jis klausė - nes buvo visai ne tai, ko aš tikėjausi...
Ne, nepraktikuoju.
Atsiprašau. Neįsižeisk. Prašau priimti kaip komplimentą...
Iš to šoko pradėjau kvatotis labai labai.
Vaikinas paskubėjo pasišalinti septinmyliais žingsniais.
Kai nustojau juoktis, pasijaučiau keistai. Na... kažkaip labai keistai.
Niekada man dar nesiūlė casual sex...
O jūs nepagalvokit, apsirengusi visai ne tokio pobūdžio - ilgas sijonas, uždara palaidinė - dorovės įsikūnijimas...
O čia - še, kad nori.
Paskui tik pasigailėjau, kad nepaklausiau - ar dažnai jam nuskyla?
 

Einu aš vakar susitikt su drauge filmo žiūrėjimo tikslais. Šiltas vakaras. Kvepia kaštonai, ievos, alyvos. Smirdi šermukšniai.
Ant šaligatvio tupi paukštukas. Prieinu arčiau. Tupi. Visai arti. Sustoju. Apeinu. Neskrenda. Keista. Rudas. Mažas. Ne žvirblis. Šaip kažkoks mažas paukštis. O gal didelio paukščio mažas vaikas. Žiūri. Nejuda. Neskrenda. Tupi.
Aš motiniškai sunerimau. Apėjau iš visų pusių. Jis tupi. Žiūri. Mažas. Rudas. Nejuda.
Aš pasilenkiau apžiūrėti.
Nejuda. Tik žiūri.
Kažkas su juo negerai. Serga turbūt. Būtų sveikas - nuskristų.
Ligotukas. Gaila.
Reikia gelbėti.
Ką daryt?
Gal reikia paskambinti draugei. Dviese gelbėti smagiau.
Ji kažkada pasakojo, kad eidama namo žiemą ant šaligatvio rado gulintį vyriškį su viskio buteliu. Gelbėjo. Iškvietė greitąją pagalbą ir laukė kol jie atvažiuos. Neabejinga pilietė.
Ji žino, kaip gelbėti mažuosius brolius.
O jei jis nepagydomas, gal jį mielaširdingai užmušti. Kad nesikankintų.
Mačiau juk Česteryje kaip vyriškis koja užmynė pervažiuotą balandį...
Bet šitas dar neprašo eutanazijos. Dar galvą kraipo...
Ir čia paukštukas pažiūrėjo į mane, sučirškė ir nuskrido.
Palikęs ant šaligatvio šlapią krūvelę.
Tikriausiai jis pasakė - užkniso tie žmonės, net pašikt ramiai neduoda. Spokso. Iškrypėlė. Savo reikalais užsiimk. Beeee.
Susigėdus nueijau žiūrėti Django. Kur tarantiniškai sproginėja galvos.

Vaizdas pro mano langą šiandien.

Ateina vasara.
Top top top.
Po lietaus švelniai drėgna. Medyje paukščiai lesa pernykštes uogas. Einant po medžiu linksmai nupurto ant galvos lietaus likučius.
Mančesteryje beveik visada lyja. Nestipriai. Bet užtat ilgai. Krapnoja, lynoja. Metų laikai beveik nesiskiria vienas nuo kito. Tik kvepia skirtingai. Dabar kvepia vasara.
Teisybės dėlei reiktų pridurti, kad Mančesteris ne veltui čia įsikūrė. Ne, ne todėl, kad mančesteriečių protėviai buvo lietaus garbintojai - ilgai, labai ilgai čia buvo niekam neįdomus miesteliūkštis. O paskui 19 a. pradžioje sugriaudėjo industrinė revoliucija - išaugo medvilnės fabrikai. Mančesteris tapo pirmu industriniu miestu. Netgi gavo pravardę - Cottonopolis (Medvilnopolis). O tais laikais verpti medvilnės siūlus reikėjo drėgmėje - kitaip siūlai trūkinėjo. Sausose vietovėse verpyklose pylė ant grindų vandenį drėgmei palaikyti. O tada sako - va, pala, yra toks drėgnas miesteliūkštis, kaip jis ten, Mančesteris. Eime tenai, ten drėgna, gerai. Imam medvilnę. Kanalus iškasim, no problem. Taip, savo klimato dėka Mančesteris pavirto į medvilnės sostinę.
Indurstrinėje eroje tai atrodė maždaug taip:

William Wyld, Manchester from Kersal Moor, 1852

Darbininkus skriaudė ir išnaudojo. Atsirado profsajungos ir Karlas Marksas. Taip taip taip. Čia jis susitiko su Engelsu ir labai jaukioje senoje bibliotekoje, sėdėdami ant palangės dūmojo marksistines dūmas. 

O paskui fabrikai visiems atsibodo ir juos perdarė į butus ir ofisus.

Kodėl dabar žmonės gyvena drėgname Mančesteryje, juk ne siūlų verpti čia važiuoja visokios Sedovos iš pakankamai lietingos Lietuvos? Turi jis savo sunkaus industrinio šarmo. Ir šiaip, geras tas mūsų Mančesteris.

Medžiai gražiai žydi. Paukščiai gražiai čiulba.

Iš tikrųjų aš tik vaizdą pro savo langą parodyti norėjau, Gražu šiandien.

Mančesteryje gyvenu pusantrų metų.
Santykiai su šiuo miestu, kaip ir jausmai jam, auga ir keičiasi.
Todėl sugalvojau pradėti atakirą blogą skirtą Mančesteriui.
Gražių miesto fotkių pilnas internetas. Mano blogo tikslas, na koks ten tikslas, šiaip, parodyti miestą "mano akimis". Žinau žinau, "mano akimis" - bjauriai nuvalkiota frazė. Nors ir prieš nuvalkiojimą nebuvo ji daili.
Tiesiog miestas, kuriame aš gyvenu. Kurio gatvėm vaikštau ir į vitrinas žiūriu.
Another rainy day in Manchester.

Šeštadienį surengiau mažą išvyką pasivaikščiojimo tikslais į Česterį.
Toks miestukas valanda su kažkiek nuo Mančesterio.
Diena praėjo gerai.
Apsiniaukę, iš dangaus krenta nei lietus, nei sniegas, kažkas balto ir bjauraus. Normalus angliškas oras.
Česteryje yra senamiestis.

Nuotraukos telefoninės. Nesitikim ir nereikalaujam.
Pagrindinėse gatvėse parduotuvės, parduotuvės, parduotuvės. Žmonės vaikšto ir prekinasi. Toks hobis, šopingas vadinasi. Esmė: pirkti kuo daugiau nereikalingų daiktų. Už pinigus išmainytus į laiką, darant tai, ko nenori.
Česteryje yra miesto siena. Nieko gero. Norite apeiti miesto senamiestį siena - važiuokite į Jorką. Ten siena. Tokia pseudo istorinė, bet užskaitoma. O ne tai, kaip Česteryje eini siena - o per pora metrų nuo jos mašinų parkingas, ofiso langai su ventiliatoriais ir restoranų galinės durys.
Dar neverta eiti į Grosvenor muziejų. Įsivaizduokite kokį provincialaus miestuko muziejų, į kurį sukišo viską, ką turėjo - romėnų laikų plytas, sidabrinius padėklus ir kandžių suėstą lapės iškamšą. Pratęsiam ekspoziciją per tris aukštus ir vualia.
O šiaip - pasivaikščiojimui, papietavimui ir arbatos gėrimui tinkamas miestas.

Ir būtų diena, kaip diena. Miestukas - kaip daug Anglijos miestukų. Įsiminsiu jį ne dėl to. Ne dėl balto šalto iš angaus krentančio šlapalo. Ne dėl feikinės miesto sienos ir ne dėl nutriušusios lapės.
O dėl labai liūdno įvykio.( Jautrių nervų neskaityti.)
Tik atėjus į miesto centrą, turistiškai besidairant į šalis išgirdau mašinos burzgimą, minios aiktėlėjimą ir atsisukau. Nuvažiuojantis taksi kebas pervažiavo balandį. Pertrėkštas, kruvinas jis plakė sulaužytais sparnais. Spurdėjo ir blaškėsi vidury gatvės. Mane apėmė nenusakomas jausmas - noras padėti, nežinojimas, ką daryti, šokas nuo išdrąskyto kūno ir kraujo, jo tragiški judesiai. Viskas taip ryšku - gyvenimas, mirtis, kančia... Tada atejo pagyvenęs vyriškis ir koja užmynė ant balandžio krūtinės. Paspaudė stipriai kelis kartus. Paukštis nurimo. Paėmė už sparno ir nunešė prie šiukšlių dėžės. Minia pajudėjo toliau.
Kvailas paukštis. Pats kaltas. Ir tik paukštis. Nieko tokio...
Bet tai buvo taip arti, taip gyva, taip tikra. Ne per televizorių ar youtube...
O grįžtant traikiniu namo, šalia sėdintys raudonveidžiai vyriškiai kalbėjo apie laborotorines peles. Nuplikusias ir be imuniteto. Kaip ant jų išbando vėžį sukeliančius saldiklius.
O sena moteriškė išrūkytu balsu dainavo Tinos Turner "Simply the best". Ir kaip nekeista tai nebuvo apgailėtina ar vulgaru. Tai buvo tiesiog linksma ir juokinga.
Gerai praleidau šeštadienį.
Nebereikalo suvažinėjau.

Tilindžiuoja už lango ledų autobusiukas. Aš jo netgi nemačius. Tik girdžiu kasdieną "tindi lin, di lin, lin lin".
Toks, kaip Houmeris Sipmsonas buvo nusipirkęs.
Nesuprantu šito reikalo.
Klausiu kaimyno Džo:
- O tai kaip pirkti tuos ledus? Išgirstu tindilin ir bėgu per balas griūdama? Mojuoju - ėėėėė nepalik manęs be ledųųųų! Ir keberiokšt?
- Teoriškai jis sustoja. Laukia.
- Kas gruodžio 27 dieną 10 valandą vakaro per lietų eis ledų pirkti?
- Na, jei važinėja, reiškia, kažkas perka.
- Na, gal...
- Nors šiaip man atrodo, jis narkotikus pardavinėja.

Va tau ir "tindi lin tindi lin tinditindi lin lin lin".

Mano labai geroje gatvėje kasdieną stovi bename rumunė ir pardavinėja žurnalą. Čia tokia bedarbių užimtumo forma. Stovi ji kasdieną. Nesvarbu koks oras. Stovi. Lyja. Stovi. Vėjas pučia. Stovi. Jeigu snigtų. Stovėtų. Bet nesninga.
Aš vis norėjau nupirkti tą žurnalą. Bet vis kažkaip taip va kaip visada.
Einu namo. Stovi jinai. Ir "meRRRykRRRistas" sako.  Prieinu. Kiek kainuoja žurnalas? Kalba ji savo kalba. Atskiri angliški žodžiai sujungti į nesuprantamą konstrukciją. Rodo 3 svarai. Daviau 10. Kalėdos.
Dabar pamačiusi mane ji šaukia "HHHHHapyniūjėRRR!". O jei sutinka prie pėsčiųjų perėjos - glosto nugarą ir šneka savo kalba apie tai, kad aš gera ir graži.
To žurnalo aš neskaičiau. Šiandien ryte ji man rodo naują - su Džeimiu Oliveriu ant viršelio. Bet sako - ne dabar, ne šiandien, čia naujas, bus ir po naujų metų. 
Kaimynas sakė, kad jinai jį būčiuoja, kai jis duoda pinigų. Manes nebučiavo, bet nesijaučiu dėl to nuskriausta.
Girdėjau, kad ji turi neįgalų sūnų, gyvena skylėj ir lendlordas ją skriaudžia. Dar tikriausiai ir koks blogietis reketuoja.
Klientė sako - ir aš jai kiekvieną savaitę duodu. Bet žinai - pas ją burnoj auksiniai dantys...
Kaip suprantu, jai daug kas duoda. Už atkaklų stovėjimą.
Bet koks skirtumas.
Ji stovi.

Ryte skubu  į autubosų sustojimą. Skubėti iki jo 1 minutė, nedaugiau. Autobusas Nr. 42 9:19 pagal grafiką. Pagal mano laikrodį dažniausiai 9:16. Paskui negreitai. Matau, stovi. Skubu. Nuvažiuos iš po nosies, nesmagus jausmas. O yra tokia vairuotojų kategorija, kuriems neduok pavalgyt, duok nuvažiuoti matant, kad žmogus skuba, prakaituoja, dūsta judėjimo džiaugsmą pamiršęs. Vieną kartą net uždarė duris ir nuvažiavo man padėjus koją ant laiptelio. Vos spėjau ištraukti. Ir žinai - jei bjaurus, nuvažiuoja, nesisveikina, nesišypso ir susiraukęs - lenkas. Ir nieko čia nepaprieštarausi.
Skubu. Įlipu. Atkišu paruoštą nuolatinį. O jis, vargšelis, galvą ant vairo padėjęs. Pakelia galvą, pažiūri į nuolatinį ir atgal ant patogaus vairo.
Galvoju, ar saugu su tokiu miegančiu vairuotoju važiout? Bet kitas autikas negreitai.
Nieko. Gyva.
Nors aš nevažinėju tuo pačiu maršrutu kasdieną, bes vis tiek jau atpažįstu žmones laukiančius ir važiuojančius kartu.
Buvo toks žmogus, žydrais trumpais plaukais, išraiškingai išpešiotais antakiais, kelnytėm žemiau kelių ir kojinėm su Britanijos vėliava. Aš ir taip ir kitaip - vis tiek nuobodu autobuso laukti - bičas ar mergina? Na, krūtinės iškylumų nesimato, bet gal liesa ir švarkas dengia... Kai nusidažė plaukus juodai, ne, kai paprašė uždaryti langą, tada tapo aišku, kad vyriškos giminės žmogus. Arba šalia.
O yra mergina, tikrai mergina, visiškai, kuri visada įlipa kažką valgydama - blynelis rankoj, pilna burna, arba skrudinta duona, arba sumuštinis. Niekada nemačiau be maisto. Bet liekna. Lai valgo.
O dar yra mergina juodais plaukais ir žaliom lūpom. Ir ne tik ji. Dažosi, pudruojasi, purškiasi dezodorantais, kurie dvokia labai. Tašėje kalnas kosmetikos, daugiau, nei aš turiu. Ir viskas autobusui judant.
O dar yra čia vietinė išprotėjus moteriškė. Ilgais jodais, žilstelėjusiais plaukais. Tamsaus gymio. Apsirengus keistai - trys ilgi sijonai virš džinsų. Sportbačiai nutrinti, keistos striukės irgi ne po vieną. Bet nesmirdi. Higiena yra. Ir keliauja ji su 8 lagaminais ir dar 4 meišais. Du perneša 10 metrų į priekį, tada atgal ir kitus. Ir taip keliauja. Pirmyn atgal pirmyn. Daug kartų mačiau bibliotekoje (vajezusmarja vėl laiku negrąžinau knygų). Ten ji miega. Savo lagaminų saugoma. Arba sėdi ant šaligatvio ir rūšiuoja popierius. Daug popierių. Labai daug. Turbūt visi 8 lagaminai.
Sako, ji buvo dėstytoja universitete. Bet pakriko. Ir dabar gelbėja žmoniją. Tiesą neša į mases.
O šiaip tai užknisa labai daug žmonių, kai ji bando savo 8 lagaminus ir 4 maišus įnešti į pilnai prigrūstą autobusą. Daugelis vairuotojų jos net nepriima. Tada ji garsiai keikiasi. O kai kurie padeda.
Vieną kartą važiavau  ir ji skleidė tiesą dalindama popierius. Paėmiau ir aš. Visaip kreivai sumaketuotos ir atšviestos iškarpos iš velniai žino kur. Kad mus valdo masonai, kad demokratijos nėra, kad turtingi valdo neturtingus ir priima sau patogius įstatymus. Žodžiu, tikra tiesa. Tik niekas jos neklauso.

Dar apie akimirkas

O būna taip, kad jau beveik miegi, kai taip gera gera, taip saldu saldu, kai visos kūno ląstelės atsipalaiduoja morfėjiškoje palaimoje ir smegenų kinoproektorius pradeda kurti spalvotus neegzistuojančius pasaulius... ir staiga smarkiai smarkiai nepakeliamai nepakeliamai ima niežtėti nugarą. Ten, kažkur tarp menčių. Ir kad pasiekti tą niekšišką tašką reikia sugriauti patogiausią pasaullyje pozą... Ir galvoji - tuoj praeis, nekreipsiu dėmesio, praeis. Bet nepraeina. Tik ima niežtėti dar stipriau. Ir visas gerumas gerumas ir saldumas saldumas ir morfėjiška palaima ir spalvoti neegzistuojantys pasauliai pradingsta.
Pasikasai.
Ir viskas. Pagalvė nepatogi. Po kaldra per karšta. Iškišus koją per šalta. Ant pilvo, nugaros ir šono nesiguli.

Arba išimi iš šiukšlių kibiro maišą. Ir pro nepastebėtą skylę šiukšlių syvai laša ant kojos. Ir taip bjauru bjauru, kad nežinai ką daryt - ar virutviniu peiliu nusinpjauti suterštą koją ar tik vietoj apsivemti.

Arba eini gatve. Saulė šviečia.Gyvenimas gražus. Ir tik staiga babarkšt visu savo gražaus gyvenimo greičiu voži į netikėtai po kakta pasimaišiusį stulpą. Stulpas nenukenčia, stovi toliau. Eini. Trini kaktą. Juokiesi. Iš savęs Iš žioplo stulpo. O praeivis keistai į tave žiūri ir klausia - chelou, ar tu tvarkoj?

 
Įdomus vis gi nepažįstamų žmonių virtimas pažįstamais. O pažįstamų - draugais.
Atsiranda žmogus iš niekur. Gyvenai gyvenai nieko neįtardama apie jo/jos egzistavimą. Ir vieną dieną ateina. Susižvalgom, pasilabinam, apsiklausinėjam. Apsikomplimentinam. Pasikeičiam kontaktais. 
Viskas, kaip priklauso. Toks žmogiškos pažinties ritualas. Šunys apsiuosto vienaip, žmonės - kitaip.
Kartais pirmas susitikimas būna juokingas. Kai kurie žmonės jaudinasi. Keistai juokiasi. Nervingai dairosi į šalis. Paskui atsipalaiduoja. Ir tampa savimi. Pradeda kūprintis, kasytis ir ražytis.
Pažintis vystosi. Atsiranda bendri juokai, suprantami tiek dviem žmonėm. Pasivaikščiojimų vietos, pasisėdėjimų vietelės.
Ir taip žmogus tampa draugu, gyvenimo dalimi.
Su miestu taip pat kaip ir su žmonėmis.
Atvažiavau. Apsidairiau. Aplankiau populiariausias vietas. Pradžioje tokia mandagiai turistinė pažintis. Apsikeitimas komplimentais ir kontaktais. Vaikštai po miestą ne viena, kažkas rodo, pasokoja, tarpininkauja.
O tada pradedi vaikščioti savarankiškai. Pradedi orientuotis gatvėse. Atrandi parduotuves, kavines, pabus. Ten skanu tai, o ten jauku. Atrandi nepopuliarias, mažai kam žinomas vietas. Pradedi pastebėti kaip miestas keičiasi. Kažkas užsidaro, vienos parduotuvės vietoje atsidaro kita. Pražįsta, nuvysta.
Eini gatve - netikėtai sutinki pažįstamą. Tai reiškia, kad jau miestas ne svetimas. O kai vietiniam mankuniečiui, čia gimusiam užaugusiuam parodai nežinomą vietelę - pasijauti tikrai sava. Atvažiuoja draugai iš kito miesto - ir jau pati vedžioji, pasakoji, pažindini.
Taip miesta po truputį iš nepažįstamo tampa pažįstamu. O paskui ir draugu.
Ir dar įdomiau, kad žmonės, tie, atėję iš niekur susilieja su miestu, gatvėmis, kavinėmis, pabais. Ir tampa viena didele draugiška būtybe.

 

Važiuodama autobusu žiūriu pro langą kaip į televizorių. Juda žmonės, šunys, namai, kiti autobusai. Televizoriuje skuba gyvenimas. Kažką galvoju, siuntinėju mintis iš kairio pusrutulio į dešinį ir atgal, iš tuščio į kiaurą. Žvilgsnis slysta gatvėm, iškabom, praeivių kepurėm.
Autobusas sustoja stotelėje. Laukiantys žmonės žiūri į autobuso vidų kaip į televizorių. Du ekranai vienas priešais kitą. Kaip toj instaliacijoj - televizoriai žiūri vienas į kitą.
Ir staiga žvilgsniai susitinka. Įsminga. Ir pažadina. Suprantu, kad tai ne televizorius. Šitas žvilgsnis paliečia. Akimirkai. Ir nuslysta atgal.
Toliau už lango keičiasi vitrinos ir sankryžos, tiltai ir parkai.
Vaizduoju, kad skaitau protingą knygą.

Sutikau senamiestyje naują padarą. Prašom susipažinti: Sieninis lenktasnapis.

Mobilografija

Kas telefone gyvena.

Ėjau gatve. Prieš mane ėjo du vyrukai. Kreivom muskulingom ir gana plaukuotom kojom. Apsirengę sportiniais šortais, šlepkėm ir net nežinau, mieli kalbininkai, kaip tą drabužį pavadinti - berankovėm maikėm. Nenoriu barbarizuoti, bet per kalbos kultūrą taip ir neišmokė kaip tas aprangos elementas vadinamas. Kažkodėl iš tokio apsirengimo ir kojų kreivumo nesitikėjau išgirsti rišlių, ilgesnių nei 3 žodžiai, cenzūrinių sakinių. Nustebau. Vienas sako kitam: "Tu taip užaštrintai į viską reaguoji, nes tavo nervų sistema išsiderinusi." Oho, galvoju. Hm, galvoju. Mane irgi daug kas paskutiniu metu užknisa, galvoju, matyt irgi nervų sistema išsiderinusi.
O ant šaligatvio gulėjo nedgyvas žvirblis. Toks visai negyvas ir netradicinėj pozoj numiręs. Keistai pasviręs ir snapu atsirėmęs į šaligatvio plyteles. Pamatė  kreivakojai praeiviai žvirblį ir sako: "Stručiu apsimeta!".
Išvaizda apgaulinga.

Balandžiai

 foto Dmitry Zverev

Mano gatvėje daug balandžių. Ir vyrų su žaliai orandžiniais kombinezonais ir ūsais. Jie kasa ir grežia taip, kad visas namas dreba ir dingsta karštas vanduo.
Balandžiai tik vaikšto pievelėje, burkuoja ir kažką lesa. Ant suoliukų dažnai sėdi žmonės. O kur sėdi žmonės - visada yra ką palesti.
Eidama iš parduotuvės mačiau kaip rainas katinas lėtais medžiokliškais žingsniais, kaip sulėtintame filme prisėlino prie balandžių kompanijos. O tie toliau sau burkavo, kraipė galvas, kasėsi sparnus ir nekreipė į jį jokio dėmesio. Jis prisėlino dar arčiau. Pritūpęs, įsitempęs. O tie nekreipia į jį dėmesio. Dar lėtą žingsnelį į priekį. Jau iki balandžių tik koks 30 centimetrų likę. Šok, griebk!  O kvaišius net nežino ką daryti. Gal jam tie balandžiai visai kaip ir nereikalingi. Pagausi kokį - o ką su juo tada daryt? O jei dar snapu akį išmuš? Kam tiek rizikos. Mąsto rainius ir žiūri į balandžius. O tie nekreipia į jį jokio dėmesio. Aš stoviu ir stebiu. Nepasiemiau nei fotoaparato, nei telefono. Rainas katinas pritūpęs ir sustingęs. Balandžiai taip arti. Sustingęs kaip skulptūra - nei pirmyn, nei atgal. O balandžiams visai neįdomu. Nekreipia į medžiotoją dėmesio. Pro šalį ėjo triukšmingi žmonės - balandžiai tingiai paskrido porą metrų į šoną. Katinas liko nepatenkintas. Praignoravo.
Kaimyninio namo balkone dažnai matau senutę. Tokią visišką visišką senučiukę. Smulkutė. Baltais plaukučiais. Kabančiais drabužėliais.  Mačiau kaip beria balkone grūdus. Balandžiai suskrenda. Tada ji sėda ant mažos kėdutės. Toks graudus senatvės įsikūnijimas. Balkonas visas pilnas balandžių. O ji sėdi tarp jų. Senutė ir balandžiai. Vis ne viena.
O kai pamatau nesveikas balandžių kojas man pasidaro liūdna. Susirietę pirštai. Pas kai kuriuos tik po vieną kreivą susisukusį. Mačiau ir visai be pirštų. Įdomu, ar čia tokia liga, ar žiemą nušąla kojas?
Sako, balandžiai skriadančios žiurkės. Nes jie perneša ligas. Žmonės irgi platina nemažai ligų. Nežinau, kas čia didesnė žiurkė. Nežinau, ar balandžiai yra gerai, ar blogai. Jei yra - reiškia reikalingi.
Man jie tiesiog mano gatvės gyvenimo dalis. Kaip ir vyrai žaliai orandžiniais kombinezonais.

Apie raktus ir užrašus

 
Nuėjau pasidaryti raktų kopijas. Kad gėlytes nebadautų, kol manęs nebus.
Pažiūrėjo meistrelis į buto durų raktą, sako:
- Jis kažkoks perdarytas. O kas ant spynos parašyta?
- Nežinau, - sakau, - neskaitau aš, kas ant spynų rašoma.
- O tai jūs ten gyvenate?
- Gyvenu, - sakau, - jau 9 mėnesius gyvenu. Bet nė karto neskaičiau, kas ant spynos parašyta.
- Tai kaip jūs gyvenate ir nematote kas parašyta?
Hm... čia aš susimąsčiau. Kad ko gero niekada gyvenime neskaičiau, kas ant spynų parašyta. Raktų meistreliui turbūt nesuvokiama, kaip galima gyventi bute 20 metų ir nežinoti, kas ant spynos parašyta. Baisu baisu. Nutariau jį dar labiau pagąsdinti. Sakau:
- Įsivaizduojate, aš net nežinau, kas ant mano šaldytuvo parašyta.
Čia jis neištvėrė. Išraudo visas. Akys suapvalėjo. Ir kažkodėl pasijautė toks visas protingesnis už mane. Toks kupinas pranašumo, testosterono ir gyvenimo išminties.  Sako:
- Tai kaip jūs iš viso gyvenate? Ot žmonės! Bent jau kiek kambarių bute žinote?
 ....
Nesidariau raktų. Per brangiai užsiprašė. Jei nuvys gėlytės, už tiek naujų nusipirksiu.
O kas kur parašyta man iš tiesų visai neįdomu. Koks skirtumas, kas ant šaldytuvo parašyta? Svarbiau, kas jame gyvena.