Užėjau čia. Ir pamačiau, kad net nebrūkštelėjau, nespaustelėjau blogo daugiau, nei savaitę.
Aš gyva gyva.
Praeitą savaitgalį dar kartą aplankiau Česterį. Šį kart buvo geriau. Nemirė kančiose kruvini balandžiai, katedroj repetavo choras ir netgi truputį švietė saulė. Visa tai kartu sudėjus pakėlė Česterį mano akyse kokiu puse laiptelio. Iki "gal ir vertas dėmesio, jei turi laisvą dieną" lygio. Nors vis tiek tos praeivių su pirkinių maišais prikimštos gatvės viską gadina. Lauk praeivius. Įnešt balandžius.
Aš mintyse jau vedu foto blogą, viską pasakančiu "Another rainy day in Manchester" užvadinimu. Mintys sako materializuojasi. Laukiu.
Jame bus fotkės iš mano gyvenimo. Bo šito blogo paskirtis yra šiaip. Tiesiog šiaip. Ir nenoriu aš "šiaip" gadinti fotkėm iš savo gyvenimo.
O paskui pas mus atėjo šaltis.
Tikriausiai jo atėjimas man sukėlė nemigą. Ir tokią įkyrią nemigą, kad negalėjau užmigti iki 4 ryto, o paskui kėliausi, proletariškai kėliausi 7-8. Ir tai buvo skausmiga. Nemiga yra labai nuobodu, nepatogu ir kitiems nerekomenduoju. Todėl vaikščiojau dieną kaip zombis. Svajodama apie lovą. Bet lova neteikė palaimos, tik vartymosi tamsoje kančią. Jeigu pragaras yra, tai mano pragaras ir bus nemiga.
O tada pas mus atėjo baisūs vėjai. Ir supratau, kad turiu anemofobiją - vėjo baimę. Nes toks vėjas toks vėjas. Ausyse ūžia. Medžiai linksta. Ir tamsu. Ir atrodo, kad tuoj pakilsiu ir įsiurbs mane juodoji skylė. O juodoji skylė yra labai baisi. Ten tamsu, ir nemiga aplink. Ir kojom šalta. Baisu.
Manau, kad mano anemofobijos šaknys vaikystėje. Kai buvau kokių 5 metų važaivau prie Azovo jūros. Arbūzai ten labai skanūs.
Tai buvo mažas miestelis Eiskas. Ir ten buvo kažokie sandėliai aptverti betonine tvora. O palei taką, prie tvoros buvo kalendros sėklų krūvelės. Nemažos, maždaug iki kelių. Matyt tie tarybiniai krovėjai ar kranistai ar kalendros pylėjai nelabai taikliai pylė kalendrą. Ir ten labai skaniai kvepėjo. "Borodino" duona. Plytos formos juoda duona su kalendra. Ir tos kruvelės pradėjo leisti daigelius. Ir tai buvo taip... netgi tada - 5 metų vaikui tai buvo taip... siurrealistiška. Nes ant duonos tu kalendros grūdelių nedaug, o čia kalnai.
Ir tėtis man pasakojo savo pasakas apie princesę Ievą, princą Jenisėjų ir varną Mašą. Ir aš lipdžiau plastelininius indus lėlėms ir spardžiau po stalu labai skanius arbūzus.
O vieną dieną buvo prastas oras. Ir aš su tėčiu ėjau pasivaikščioti prie jūros. Buvo apsiniaukę. Ir vėjas pūtė labai stiprus. Atrodo, rūbus nuplėš. Ir paukščiai skrido. Bandė skristi. Plakė sparnais, bet vėjas buvo stipresnis. Jie blaškėsi ore, bejėgiai. Negalėdami pasispeišinti vėjui. Ir tai mane labai išgasdino. Paukščių bejėgiškumas...
Ir matyt nuo tada aš bijau bejėgiškumo, negalėjimo pasipriešinti ir stipraus vėjo. Ir myliu arbūzus, pasakas ir prieskonius.
Šiandien išsimiegojau.

Apie kelius ir jūrą

Berniukui, gimusiam tolimame skurdžiame kaimelyje, vieną naktį prisisapnavo jūra. Bet nei jo tėvai, nei kiti  kaimo gyventojai nežinojo net beribio vandens pavadinimo ir netikėjo, kad jis gali egzistuoti.
Tapęs jaunuoliu, berniukas nusprendė išeiti ieškoti savo svajonės. Visi kaimo gyventojai laikė jį nevispročiu. Bet jis atkakliai ėjo keliu kol priėjo kryžkelę.
Išsirinkęs vieną iš kelų jis netrukus atsidūrė kaime, kurio gyventojai mėgavosi ramybe ir pilnatve. Jie irgi nieko nebuvo girdėję apie tai, kad kažkur plyti bekraštis vandens plotas, bet pasiūlė vaikinui pasilikti pas juos ir gyventi tokį pat gražų gyvenimą.
Kaime reikėjo dirbti mažiau, nei jo gimtajame kaimelyje, o gyvenimas buvo kur kas sotesnis ir džiaugsmingenis. Todėl jaunuolis ten pasiliko keletui metų. Bet vieną naktį jis vėl sapne išvydo jūrą. Ir jis paliko kaimą.
Grįžęs į kryžkelę jis išsirinko kitą kelią ir po kažkiek laiko atsidūrė dideliame mieste. Jo gyventojai žinojo, kad kažkur yra jūra, bet niekas nesiruošė jos ieškoti. Miesto gyvenimas įtraukė suvyriškėjusį jaunuolį. Kelis metus jis mokėsi naujų amatų, atsidarė savo dirbtuves, vedė, jam gimė vaikai. Jis pamiršo savo svajonę.
Bet kai jo anūkai buvo pakankamai dideli, jis vėl susapnavo jūrą. Ir palikęs miestą grįžo į tą pačią kryžkelę. Ten jis išsirinko paskutinį siaurutį takelį, kuris atvedė jį prie aukšto kalno. Senis suprato, kad įkopęs į jį, jis bent galės pamatyti jūrą iš tolo.
Lėtai ir ilgai jis kopė į kalną stačiu takeliu. Jo jėgos jau beveik išsęko, kai jis pasiekė viršūnę.
Iš viršaus jis pamatė kryžkelę, kaimelį, kur jis gimė ir užaugo, kaimą, kur praėjo jo jaunystė, miestą, kur jis nugyveno visus tuos metus. Jo žvilgsnis slydo toliau link horizonto. Ir tolumoje jis pamatė bekraštę jūrą. Senis pajautė, kaip jam svaigsta galva. Bet prieš tai, kai sustojo jo širdis, jis suprato, kad visi keliai nuo kryžkelės vedė prie jūros, bet nei vieno kelio jis nenuėjo iki galo.

Autorius nežinomas

Vat norėčiau parašyti ką nors protingo ir gražaus. Ir minčių prisikaupė per tą laiką.
Bet sėdžiu lovoje visa fiziškai-emociškai-protiškai maloniai išvargusi. Prancūziškai užkimusi - jei išgirsite gergždėjimą, švokštimą, cypimą ir urzgimą - neišsigąskit - čia tik Sedova bando bendrauti verbaliniu būdu.
O rytoj man 2 egzaminai. Skaitau, žiaumoju rūkytą kiaulės ausį ir geriu medetkų arbatą su medumi.
Protingų ir gražių minčių šiandien nebus.
p.s. Nidoje jūra dar ledinokoka.