Užėjau čia. Ir pamačiau, kad net nebrūkštelėjau, nespaustelėjau blogo daugiau, nei savaitę.
Aš gyva gyva.
Praeitą savaitgalį dar kartą aplankiau Česterį. Šį kart buvo geriau. Nemirė kančiose kruvini balandžiai, katedroj repetavo choras ir netgi truputį švietė saulė. Visa tai kartu sudėjus pakėlė Česterį mano akyse kokiu puse laiptelio. Iki "gal ir vertas dėmesio, jei turi laisvą dieną" lygio. Nors vis tiek tos praeivių su pirkinių maišais prikimštos gatvės viską gadina. Lauk praeivius. Įnešt balandžius.
Aš mintyse jau vedu foto blogą, viską pasakančiu "Another rainy day in Manchester" užvadinimu. Mintys sako materializuojasi. Laukiu.
Jame bus fotkės iš mano gyvenimo. Bo šito blogo paskirtis yra šiaip. Tiesiog šiaip. Ir nenoriu aš "šiaip" gadinti fotkėm iš savo gyvenimo.
O paskui pas mus atėjo šaltis.
Tikriausiai jo atėjimas man sukėlė nemigą. Ir tokią įkyrią nemigą, kad negalėjau užmigti iki 4 ryto, o paskui kėliausi, proletariškai kėliausi 7-8. Ir tai buvo skausmiga. Nemiga yra labai nuobodu, nepatogu ir kitiems nerekomenduoju. Todėl vaikščiojau dieną kaip zombis. Svajodama apie lovą. Bet lova neteikė palaimos, tik vartymosi tamsoje kančią. Jeigu pragaras yra, tai mano pragaras ir bus nemiga.
O tada pas mus atėjo baisūs vėjai. Ir supratau, kad turiu anemofobiją - vėjo baimę. Nes toks vėjas toks vėjas. Ausyse ūžia. Medžiai linksta. Ir tamsu. Ir atrodo, kad tuoj pakilsiu ir įsiurbs mane juodoji skylė. O juodoji skylė yra labai baisi. Ten tamsu, ir nemiga aplink. Ir kojom šalta. Baisu.
Manau, kad mano anemofobijos šaknys vaikystėje. Kai buvau kokių 5 metų važaivau prie Azovo jūros. Arbūzai ten labai skanūs.
Tai buvo mažas miestelis Eiskas. Ir ten buvo kažokie sandėliai aptverti betonine tvora. O palei taką, prie tvoros buvo kalendros sėklų krūvelės. Nemažos, maždaug iki kelių. Matyt tie tarybiniai krovėjai ar kranistai ar kalendros pylėjai nelabai taikliai pylė kalendrą. Ir ten labai skaniai kvepėjo. "Borodino" duona. Plytos formos juoda duona su kalendra. Ir tos kruvelės pradėjo leisti daigelius. Ir tai buvo taip... netgi tada - 5 metų vaikui tai buvo taip... siurrealistiška. Nes ant duonos tu kalendros grūdelių nedaug, o čia kalnai.
Ir tėtis man pasakojo savo pasakas apie princesę Ievą, princą Jenisėjų ir varną Mašą. Ir aš lipdžiau plastelininius indus lėlėms ir spardžiau po stalu labai skanius arbūzus.
O vieną dieną buvo prastas oras. Ir aš su tėčiu ėjau pasivaikščioti prie jūros. Buvo apsiniaukę. Ir vėjas pūtė labai stiprus. Atrodo, rūbus nuplėš. Ir paukščiai skrido. Bandė skristi. Plakė sparnais, bet vėjas buvo stipresnis. Jie blaškėsi ore, bejėgiai. Negalėdami pasispeišinti vėjui. Ir tai mane labai išgasdino. Paukščių bejėgiškumas...
Ir matyt nuo tada aš bijau bejėgiškumo, negalėjimo pasipriešinti ir stipraus vėjo. Ir myliu arbūzus, pasakas ir prieskonius.
Šiandien išsimiegojau.

Su!
Kosmonautikos diena.
Kai buvau maža, savo laiku buvau įsimylėjus į Jurijų Gagariną. O kaip gi kitaip?

Paskui buvo D'Artanjanas, Tomas Sojeris ir kiti abejotinos moralės personažai.
Petras Pirmasis, ko gero, buvo prieš Gagariną.
O kai tapau didelė - nusiritau iki paprtų mirtingųjų. Be karūnos, špagos, kosminio laivo ar lobio.
Čia lyrinis nukrypimas.
O vis gi su!

Mane žavi amžinas žmonių noras skraidyti. Svajojo svajojo. O paskui prikūrė visokių skraidančių griozdų. Įdomu.

 

 

 Wizzair lėktuvas, kažkur virš Europos

Grįžau.
Atostogos puikiausios nostabiausios. Per 10 dienų prisikultūrinau daugiau, nei per paskutinius pusę metų.
Anglija, Mančesterio apylinkės - gerai, gražu, įdomu, skanu. Rekomenduoju.
Nuotraukų apie 2000. Išrūšiuosiu - įdėsiu.

Su kosmonautikos diena!

Sveikinu su kosmonautikos diena!
Ir kodėl gi tiems žmonėms visada norėjosi skraidyti. Paklauskite, pvz., katės - ar ji nori skraidyti? Pažiūrės kaip į durną ir toliau oriai praus savo papilvę.
O žmonės vietoj to, kad išsikrapštyt dulkes iš bambos, dairėsi į dangų.

Pirmi bandymai baigdavosi maždaug taip.

 Gelijus Korževas-Čiuvelevas "Jegorka-skrajūnas"

Tačiau progreso nesustabdysi. Žvitrūs žmonijos protai sugalvojo oro balionus, lėktuvus, malūnsparnius ir t.t. Bet ir to jiems buvo negana.
Kilo noras pasiekti žvaigždes. Tuo tikslu į mažus skardinius aparatėlius kišdavo šunis ir siųsdavo į kosmosą, o kai atsibodo žaisti su keturkojais, jų pėdomis išskrido Gagarinas. Ką mes šiandien ir minime. Prieš 50 metų jis nepabijojo skristi į niekur. Tais laikais - 1961 metais - net interneto nebuvo, tai patys suprantate, kokio lygio buvo tas kosminis laivas Vostok-1. Tai gi, tai gi.

Kosmonautikos istorija atrodo maždaug taip.

Belkas ir Strelka. 1960 m. praleido orbitoje parą drauge su triušiu,  42 pelėm, 2 žiurkėm, musėm, augalais ir grybais. 17 kartų apskrido aplink Žemę. Jiems pirmiems iš Žemės gyventojų pavyko pabuvot orbitoje ir sveikiems gyviems pargrįžti žemyn.

 

Jurijus Gagarinas. 1961 balandžio 12 dieną išskrido į kosmosą. Kadnangi Tarybų Sąjunga varžėsi su JAV dėl kosmoso užkariavimo, tai laiko visokiems niekams negaišo ir atsisakė tokių kosminio laivo komponentų kaip avarinio gelbėjimo starto metu ir minkšto laivo nusileidimo sistemos. Vis gi Gagarinui  reikėjo gerti daug valerijonų prieš skrydį ir turėti kietus vyriškos sistemos komponentus.

dangus

Vakar vakare eidama per Lukiškių aikštę pakėliau akis į viršų - buvo nepaprastai gražus dangus. Žodžiais neperteiksi. Aš sustojau užvertus galvą ir išsižiojus spoksojau į plunksninius debesis. Apsalus nuo dangiškos kūrinyjos grožio. Apėmė tas visasukrečiantis vienovės-amžinybės-savo menkumo-visatos tobulumo jausmas, kuris supurto kiekvieną kūno ląstelę (tą patį jautė Andrėjus Bolkonskis "Kare ir taikoj" gulėdamas sužeistas mūšio lauke po mėlynu dangum).  Nors liepose triukšmavo paukščiai, o ant suoliukų repo klausėsi paaugliai - jie irgi buvo viso to dalim.. Net eilėraštį sukūriau ir greitai įsirašiau į telefoną, kad nepamiršti:

Geriu debesis Lukiškių aikštėj

užvertus galvą

akim, dantim ir kojų pirštais.

O naktį beprotiškai žaibavo ir pylė lietus. Irgi visasukrečiančiai. Bet eileraščio ta proga nesukūriau.