foto Philippe Lestrade

Sveiki sulaukę Šv. Kalėdų ir laimingų Naujųjų metų artėjimo!
Kaip visada, jie sliūkina iš parduotuvių lentynų, tv reklamų ir monitorių. Kaip ne keista, šiemet manęs tai netgi netrigdo. Eisiu šiandien nusipirkt spalvoto lietučio - pasikabinsiu ant sienos lovos galvūgalyje - tegul būna fėjų šalis visada su manim. Turiu gyvą eglutę - kažkokį nekvepiantį spygliuotį Picea Glauca. Prisidižiovinau apelsinų - senis šaltis turi būti mano pastangom patenkintas.
Tačiau - mane apėmė vidurio gyvenimo krizė. Visų pirma taip - mano beandraamžiai - dėdės ir tetos. Tą aš jau anksčiau pastebėdavau, bet dauguma būdavo dar visai jaunatviški. O dabar sunku ignoruoti pavytusius kaklus, raukšles ir bendrą sudiedėjima/tetėjimą. O aš juk ne tokia! Čia tik jie sensta, o aš juk ne... atėjantis skaičius 40 baisiai gasdina... Krizė. Laikas pirkti Poršė ir jachtą su fotomodeliais.
O antras krizės momentas - šiemet aš nieko gero absoliutiškai nenuveikiau. Žinot, broliai-šaunuoliai peržvelgia praėjusius metus ir susirašo savo pasiekimus: įkopiau į Krakatoa, išgelbėjau skęstantį krokodilą, baigiau univerą, vedžiau gražiausią pasaulio moterį, išmokau groto jukulele, užauginau savo pirmą batatą... O aš ką? Šiemet absoliučiai nieko. Pernai galėjau ramiai miegot, žinodama, kad metų pasiekimas Motiejus. O dabar - niekur neužlipau, neišgelbėjau, nevedžiau, neišmokau, nebaigiau... Išdaiginau iš sėklos savo pirmą kaktusą? Nu plem. Dar graudžiau. Eiti ką nors gelbėti? Tai reikia, kad kas nors skęstų.
Styvai, laikykis. Tu dabar skęsi, o aš tave gelbėsiu.
Kad metai nenueitų perniek.

 

Man kartais atrodo, kad aš esu visatos eksperimentas, kaip nereikia daryti.
Nereikia kramtyti nagų. Ir visata iškišusi iš kvazaro išmintingą šaltos šviesmečių šviesos nutviekstą pirštą (kiek daug sviesto) su dailiai nusmailintu nagu rodo - kramtysi nagus, būsi kaip ieva sedova. Ir Mozė išsitraukęs akmens plokštę paskubomis kala: "Upd. 11. Aš viešpats tavo sakau - nekramtyk nagų savo." Ir visi išsigandę nustoja. Ir visatoje vėl įsivyrauja taika ir harmonija. Į mano pusę šviesmečių šviesos nutviekstas pirštas net nepažiūri, tik numoja - ai... ech... tebunie, sedova, kramtyk... ką jau čia su tavim...
Išmintingas pirštas sulenda atgal į kvazarą snausti iki sekančio futbolo čempionato.
Žinau, normalumo nebūna. Ką aš vadinu normalumu - gebėjimą nekomplikuoti, nekapstyti šiknoj sliekų ir netaisyti to, kas gerai stovi.
Bet kai smegenų pusrutuliai nusileidę į krūtinės lygį ir kliuksi pieno puta, o ant pieno putos plaukia pampersų avinėliai ir barškaliukai - na jus suprantat - nebėr žmogaus. Tą jau jūs pastebėjot.
Normalios moterys turi vyriškius, kurie kasdieną parneša joms po mamutą, pabučiuoja vaiką, paglosto šunį ir katinas galanda nagus į jų gauruotas kojas. O aš pati medžioju mamutus, piešiu medžiokles scenas ant urvo sienos, šoku lietaus šokį ir mokinu Motiejų mamuto medžioklės ypatybių. Mamuto vaidmenį atlieka Styvas - Motiejus iškėlęs rankas su aršiu kovos šūkiu puola Styvo link, tas pamiršęs savo antsvorį, vikriai palenda po kėde, kuri vaizduoja savanos bruzgynus.
Ir štai atsiranda vyriškis. Apžiūri mano urvą, medžioklės scenas palubėj, pasikaso pakaušį ir sako - aš jums duosiu savo pavardę ir daug mamutų.
Čia mano pieno puta susimaišo su pampersais į neestetišką košę, barškaliukai isteriškai muša aliarmą.
Nes jis visas toks iš Afrikos. Ne koks politkorektiškas pusiau-ono-anglas. Jis netgi žino už kurio galo laikyti plaktuką. Ir jokie išlyginti marškiniai, parfumai ir nušveisti batai to nepaslėps.
Ir tada mano smegenys sukliuksi krūtinėje - aš gi tokia visa pažeidžiama, aš gi su vaiku ant rankų, o jeigu tas, o jeigu anas... ir momentaliai pamirštu, kad aš pati moku medžioti mamutus, laikyti plaktuką ir netgi kočėlą ir jokios afrikos nepramuš mano žemaitiškų ir kazokiškų kraujų.
Ir tada mano smegenų ląstelės iš skystos pieniškos būsenos perėjo į kietąją, susigrupiravo karė ar gal vėžlio rikiuote, pasitarė tarpusavyje, pasikuždėjo, nubalsavo ir tarė:
- blem, sedova, ko čia tu dabar pavirtai į manų košę? Pažeidžiamumas nėra silpnumas. Būti pažeidžiama nereiškia būti trapia ir lengvai sulaužoma. Tai nėra potencialios aukos pozicija. Jeigu tu suvoki ir priimi savo pažeidžiamumą kaip vieną iš savo žmogiškos esaties briaunų - tai yra jėgos ir pusiausvyros pozicija. Normalu ir sveika būti pažeidžiama, būtų priešingai, jeigu tu tai neigtum ir ignoruotum. Pažeidžiamumo suvokimas padeda išstatyti savo ribas ir standartus. Na, viską tu pati suprati. Go for it.
Ir tai suvokus man pasidarė ramu. Pampersai ant pieno bangų keterų susilankstė į dailiausio orginamio gulbės. Ties horizontu praskrido drugeliai.
Ir kažkur už storos vakuumo kaldros girdisi kaip kvazare visatos pirštas pats save kramto.


P.S. jeigu ką - aš žinau, kad šviesmetis atstumo matas.

Ne, aš visai nesiūlau nieko nieko nedaryti, tik kimšti pyragus ir žiūrėti muilo operas.
Anaiptol.
Įrašo apie Nijolę esmė priešinga - daryti, tai ką mėgsti ir išmokinti save mėgti tai, ką darai, suprasti savo poreikius ir neprievartauti savęs.
Kodėl aš netikiu naujametinėm rezoliucijom ir darbų sąrašais? Iš asmeninės patirties. Man labai patinka sudarinėti darbų sąrašus - ir jų nedaryti. Nemylimiaisi darbai migruoja iš vieno sąrašo į kitą, kol man pačiai būna labai negerai. Nenumaldomos aplinkybės įstumia mane į kampą, kur aš spirgu ir raudonuoju. O tai yra labai nemalonu.
Yra žmonių rūšis, kuriems nereikia sąrašų, pažadų ir rezoliucijų. Jie sportuoja, geria šviežiai išspaustas salierų sultis, lipa karjeros laiptais, kaupia sąskaitose skaičiukus ir jų dantys baltis ir lygus. Tik bėda tame, kad bent jau mano sutikti tokie individai 1. skaito save antžmogiais, o visus likusius žemės kirmėlėm, tokie latentiniai hitleriai arba 2. yra visiška tuštybės mugė, kur svarbiausias gyvenimo prioritetas yra six packas ir gražiai atrodyti klubinėse nuotraukose, babūniški alfos. Kiti viską laiku darantys žmonės ne hitleriai ir ne babūnai, o tiesiog darboholikai su obsesiniu - kompulsiniu sutrikimu - kas vargina ir juos pačius, ir jų artimus.
Labai reta žmonių rūšis - žmonės atradę save ir savo misiją. Gyvenantys savo pašaukimą, realizuojantys savo talentus, natūraliais suderinantys noriu+reikia+galiu. Tai yra laimingi, patenkinti, harmoningi žmonės. Jie irgi gali turėti six packą, baltus dantis ir gerti salierų sultis - tik tame nėra pozavimo ir dirbtinumo. Jeigu jie užsiima joga - tai todėl, kad jiems patinka, o ne dėl mados. Ir kadangi jie yra nuoširdžiai laimingi ir užsiėmę savo reikalais - jiems nėra poreikio niekinti kitų ir skaityti juos žemės kirmelėm.
Tokių žmonių mažai.
O visiems būtų geriau jeigu jų būtų daug!
Ir aš bandau save atvesti į tą harmonijos su savimi ir darbais kelią. Sunkiai sekasi. Tik supratau vieną dalyką - savęs laužymas ir prievartavimas nieko gero neduoda. Vieną kartą prisiversi, antrą kartą prisiversi - o kai prievarta atsileis - dūšia paims savo. Prievarta niekada neduoda gerų vaisų - ji užspaudžia įkvėpimo kanalą ir darbai gaunasi vidutiniški.
Grįžtant prie rezoliucijų, tikslų ir darbų plano - supratau, kad jie man sukelia tik depresiškas nuotaikas ir nusivylimą savimi.
Viskas gi labai paprasta: laimė yra lūkeščių ir rezultato santykis.
Pvz. jei tikiesi gauti dovanų saldainių dėžutę, o gauni seniai išsvajotą plokštelių grotuvą - gyvenimas nušvinta naujom spalvom.
O jeigu mergina tikisi dovanų kelionės į Seišelus, o gauna savaitgalį Palangoje palėpėje pas babytę. Ar ji bus patenknta? Užjaučiu vaikiną.
Toks ir mano santykis su tikslais, rezoliucijom ir darbų sarašais - vietoj žydro okeano gaunu drėgną palėpę. Noriu kalnus nuversti - o rezultate išbraukiu tik 3 punktus ir 36.
Todėl dabar bandau praktikuoti kitokią strategiją - neplanuoti, nesiekti, o tiesiog daryti tai, kas darosi.
Kas iš to gausis? Na, blogiau už neįgyvendintus planus nebus.

Yra kažkas labai mielo, naivaus ir žmogiškai beprasmiško visuose tuose pažaduose sau sportuoti, nerūkyti, mažiau ėsti, mokytis kalbų ir augti virš savęs.
99% jų eina katinui po uodega ir piliečiai toliau nesportuoja, rūko, ėda kas papuola, nesimoko ir neauga.
Dostojevskis šia tema parašytų romaną "Pažadai ir nusivylimai". Apie labai gerus žmones, kurie labai norėjo kažką keisti, daryti, sudarinėjo sąrašus, žadėjo, svajojo, klausėsi motivacinių paskaitų, skaitė knygas "kaip tapti labai plonu ir labai turtingu", gėrė vakarais pasukas, o iš ryto vandenį su citrinos sultimis, šypsojosi veidrodžiams, giliai kvėpavo ir nieko nedarė. Nereikia būti Dostojevskiu. Tokią knygą ir aš galėčiau parašyti apie save.
O viskas yra labai paprasta. Kodėl žmonės nedaro tai, ką sau pažada? Ogi todėl, kad jiems iš tiesų to visai nereikia. Kažkas iš išorės jiems įteigė, kad jiem reikia mokytis, tarkime, užsienio kalbos. Taip, tai labai logiška - išmokus užsienio kalbą, galima gauti geresnį darbą, daugiau uždirbti ir gyventi ilgiau ir laimingiau. Kaip gi nereikia? Reikia. Visi nori daugiau uždirbti ilgai ir laimingai. Todėl žmogus, kodiniu vardu Nijolė, užsirašo į savo kalnendorių - mokytis užsienio kalbos. Bet, tarkime, Nijolė dirba 16 valandų į dieną anglies kasykloje. Pareina namo labai pavargusi. Ir ko jai tuo metu labiau reikia - užsienio kalbos ar dušo ir miego? Sakysite - o kaip gi savaitgaliai? O savaitgaliais Nijolė ado vyro ir 8 vaikų kojines, raugina kopūstus, verda obuolių sūrį ir tikrina namų darbus - nes kitaip ji bus prasta žmona, mama, dukra, marti ir kaimynė.
Jūs sakysite taip nebūna - šiuolaikinės Nijolės nedirba anglies šachtose ir neado kojinių. Gal ir taip.
Bet jos turi kitų užsiėmimų, kurie jiems tuo metu reikalingesni, negu užsienio kalba ir zumba. Gal Nijolė  yra ekstravertė ir jai būtinai reikia pabendrauti su draugėm prie kavos puodelio. Viskas, ką daro žmogus jam vienaip ar kitaip yra reikalinga ir būtina. Nijolė viršininkas žąsinas, darbe - širšių lizdas, vyras dirba taksistu naktinėmis pamainomis, vaikai - nesukalbami paaugliai. Psichologui pinigų nėra - uošviai statoso sodo namą. Todėl pasiplepėjimas su draugėmis prie kavos puodelio ir varškės pyrago - jai gyvybiškai būtina. Tai jos vienitelis psichoterapijos būdas. Arba vakarinis serialas su lėkšte blynų su uogiene. Šeimoje jausmai atšalę, iš vyro gero žodžio nesulauksi, o seriale - aistros ir liubofff... O blynai su uogiene - endorfinai. Ir tuo metu jai tai reikalingiau negu numesti 10 kg ir išmokti tą prakeiktą užsienio kalbą...
Ir kompiuteriniai žaidimai - Nijolė, aišku, jų nežaidžia. Bet žaidžia Kristina ir Danielius. Aišku - laiko marinavimas. Bet tai irgi patenkina tam tikrus jų poreikius.
Ne visiem reikia karjeros ir milijonų. Jeigu tikrai reikėtų - žmonės imtų ir darytų. Dabar. Šiandien.
Jeigu nedaro - reiškia to reikia ne jiems patiems, o tėvams, sutuoktiniams, visuomenei... Vienintelio teisingo gyvenimo būdo modelis brukamas iš visų spaudos leidinių. Visos tos knygos turėtų vadinti "Kaip tapti ne savimi". Ar tikrai visiems reikia važinėti ferari?
Aišku, dar veiklą stabdo vidiniai blokai. Baimės atsineštos iš praeities. Mylimų artimų kažkada pasakytos kandžios pastabos, išjuoktos nesėkmės ir kiti psichologus maitinantys smegenų gyventojai.
Bet ir jiems įveikti yra tik vienas receptas - suprasti, ko tu pats nori ir ko tau pačiam reikia. Ir jeigi nori ir reikia - pirmyn. Akys bijo - rankos daro. Aplinkinių kritiką - siųsti necenzūrine kryptimi.
Ir angliakasė Nijolė išmoks pilotuoti malūnsparnį. Nes ji suprato, kad ji būtent to nori, o ne užsienio kalbos.

Tradiciškai nešvenčiu Naujų Metų. Dėl pateisinamos išsipūtusios priežąsties lengviau atsifutbolinti nuo kvietimų. Pernai švenčiau bare su draugaus, buvo labai triukšminga ir nuobodu. Tikriausiai tai mizantropijos išraiška, bet man smgiau megzti žiūrint lengvo turinio filmus, negu gerti šampaną minioje. Katinui smagiau sutikti naujus metus pasislėpus po lova. Kiekvienam savo.
Naujametinės rezoliucijos tradiciškai pildo eterį. Mano nuostata ateinantiems metams ir likusiam gyvenimui labai paprasta - atsikratyti idiotų. Per daug aš pakanti ir mandagi. Nors, gal ir ne visada... Čia jau skraido mano sparnuotos frazės "has anybody told you that you are an asshole?", "ignorance is not attractive", "you are a dickhead, full stop". Anglai tai vadina feminizmu. Aš - nepakantumu idiotizmui.
Deja, ne visų idiotų imanoma atsikratyti paprastuoju siuntimu labai toli būdu. Todėl gimtadienio proda užsisakiau bokso kriaušę - neigiamoms emocijoms išlieti. Psichologė kažkada man rekomendavo daužyti pagalvę - bet tai darydama jaučiuosi labai kvailai ir pagalvės mano kūdos.
Idiotai būna skirtingų rūšių - piktybiniai, nepiktybiniai, sąmoningi, siurbeliniai ir t.t. - bet visi jie vienodai ėda laiką ir energiją. Ypač energiją. Su amžium pradedu ją labiau vertinti, todėl spirsiu visus nenaudingus energijos siurbikus lauk.
Visai gera rezoliucija, skaitau.

Kam aktualu - su Naujais!

Vakar Dūzginėlis, tas, kuris mokytojas, papasakojo mokyklos dienos įvykį.
Mokyklas didelė - apie 2000 mokinių. Jauna pradedanti mokytoja šiemet pradėjo vesti "media" dalyką kažkelintokams, kuriems 17-18 metų - kaip mūsų 12-okai. Media dalykas toks, kad visos pamokos vyksta prie kompiuterių - t.y. mokytoja beveik ir nemato mokinių veidų už monitorių. Kažkiek įsimena, bet yra skirtumas - kur normali pamoka visi sėdi veidu į mokytoją.
Mokiniai turėjo paruošti prezentaciją apie savo kultūrą - Mančesteris multikultūrinis miestas, visaip stengiamasi skatinti pagarbą ir supratimą visoms kultūroms.
Klasėje buvo du berniukai indai sikhai. Vienas nešioja juodą tiurbaną, kitas - ne. Jie sugalvojo susikeisti vietomis. Antrasis užsidėjo pirmojo tiurbaną. Ir ėjo demonstruoti prezentaciją pirmojo vardu. Be to - daugumos sikhų pavardės yra Singh. Kas, šioje situacijoje, palengvina nedorėlių sumanymą. Antrasis atsakinėjo apsimetęs pirmuoju, kai mokytoja įvartino jo darbą jis pareiškė - cha cha cha, o aš ne tas, aš kitas!
Tai turėjo būti ne tik juokinga visai klasei - nes jie visi žinojo ir palaikė šitą šposą. Jiems to buvo ne gana - sugluminti, išjuokti jauną mokytoją. Priedo jie pareiškė, kad ji rasistė ir jai visi tamsiaodžiai yra vieno veido.
Kaip minėjau - mokykla didelė, mokiniai sėdi už monitorių, daug veidų - o su tiurbanu ar kitokia unifuojančia apranga žmonės tikrai supanašėja.
Aišku, mokytoja pasiskundė vadovybei ir tiems gražuoliams klius rimtai.
Asmeniškai aš dažnai neskiriu vyrų pilkais kostiumais. Arba moterų su ofisianiais kostiumais. Nors ir mano rasės žmonės. Už kostiumo nebelieka asmenybės. O gal ir ne pas visus ji yra.
Na, šita istorija kaip ir milijonas kitų šaipymosi iš mokytojo istorijų. Aš atsimenu ir mūsų klasę - kur visi buvo, iš esmės, neblogi vaikai. Bet, mes irgi tyčiojomės iš mokytojų ir psichologiškai pažeidžiamų klasiokų. Dabar kai prisimenu - taip, tai buvo žiauroka. Bet mes neturėjome tikslo nieko įskaudinti. Tikslas - pasijuokti. Ir atrodo - ne maži vaikai - 17-18 metų - beveik studentai, praktiškai suaugę - pakankamai suaugę, kad gerti ir rūkyti, bet nepakankamai suaugę, kad suprasti kito žmogaus skausmą. Empatijos buvo nulis.
Labai smagu paslėpti klasioko krepšį į šiukšlių dėžę - tokią tarybinę, stačiakampę, būdavo kakavos spalvos arba tamsiai žalios. Paspaudus pedalą - dangtis neatsidaro.
Arba dar geriau - žiemą pakabinti jo krepšį už lango, įspraudus rankenas taip, kad atidarius langą krepšys nukristų iš trečio aukšto į pusnį. Genialu!
Klasiokas ieško, jaudinasi - skambutis, tuoj ateis mokytoja - neranda. Visi kikena. Jis nervinasi, pasimeta, blaškosi - mums labai smagu...
Aš pati neslėpiau tų tašių, kaip ir didžioji klasės dalis. Bet mes palaikėm. Neprieštaravom. Mes stebėjom šitą žiaurų farsą ir juokėmės.
Ne, mes nebuvome pikti. Mes nesijautėme pikti ar žiaurūs. Mes tik norėjome pasilinksminti tarpe tarp nuobodžių pamokų. Mes tik norėjome juoktis.
Ir visiškai negalvojome apie to vieno žmogaus jausmus.
Nieko asmeniško. Mes nieko neturėjome prieš tą konkretų žmogų. Tiesiog dėl kažkokių priežasčių jis tiko tam vaidmeniui. Ir visiems to užteko. Nes niekas nenorėtų būti to, išjuoktojo vietoje. Nors mes juokėmės ne piktai. Primityviai - taip. Bet argi ne toks yra Čarlio Čaplino komedijų juokas?
Aš nieko neteisinu. Dabar man gėda tai prisiminti. Nieko nėra baisiau už pasyvią avinų bandą. Nieko blogo nedarančią - bet ir nestabdančią blogio. Toks stebėtojiškas pasyvumas blogiau už patį blogį.
Vaikai žiaurūs, netgi sadistiški. Paaugliams labai svarbus kolektyvo statusas. Niekas nenori tapti atstumtuoju. Todėl pabrukę uodegas šakališkai kikena.
Empatija ateina vėliau. Kai pats patiri skausmą - supranti, kad ir kitam skauda. Kai pats patiri baimę ir vienatvę - suvoki, kar ir kiti turi jausmus.
Skaičiau, kad senovės Kinijoje žiauriausius kankinimus duodavo atlikti vaikamas iki 5 metų - nes jie dar nesuvokia, kas yra skausmas, jų empatija nestabdo.
Tikriausiai tai normalu. Tikriausiai, tai asmenybės formavimosi dalis. Norėtųsi pasakyti, kad taip neturėtų būti - bet pasaulis nėra tobulas ir pūkuotas - taip elgiasi visų kultūrų vaikai, vaikai iš gerų šeimų, iš visų socialinių sluoksnių. Paauglystė? Hormonai?
Nežinau receptų nuo bandos jausmo ir abejingumo. Auklėti, kalbėti, žiūrėti empatiją ugdančius filmus, skaityti knygas... Esmė tame, kad teoriškai ir protu viskas ir taip aišku, bet esant toje situacijoje visos moralinės ir etinės normos išblanksta - visi tiesiog juokiasi.
Nieko asmeniško.

Vakar vakare pylė kaip iš kibiro.
Filmuose grotų romantiška muzika, balose šoktų Frenkas Sinatra.
Realybėje - šalta ir šlapia. Ištežę lapai sumindyti į rudą slidžią pliurzę.
Tiems, kas galvoja, kad balos tik Lietuvoj, o europose idealūs šaligatviai su moderniu lietaus nuotekiu - nežinau, kaip kitur, o Mančesreryje dauguma šaligatvių suprojektuoti taip, kad sutalpinti maksimalų balų skaičių į kvadratinį metrą.
Slidinėdama ant ištežusių lapų, bandydama išvengti balų grįžinėjau per lietų iš svečių.
Ir čia šliūkšt - balinis cunamis apipila mano nuo liemens iki kojų. Baltas bjaurus Land Roveris kaip niekur nieko nuvažiuoja toliau.
Kaip tikra ledi aš pavymui nusiunčiau "fucking dickhead". Lietsargiu ir telefonu užimtom rankom negalėjau parodyti atitinkamų gestų.
Filme netgi Sinatra nustotų šokti lietuje.
Realybėje buvo labai šalta, šlapia ir graudu. Šlapias sintetinio žvėries kailio paltas, šlapia gėlėta suknelė, šlapios nusmukusios pėdkelės ir vandnes pilni auksiniai bateliai.
Filme vėl užgrotų romantiška muzika. Fucking dickhead Land Roveryje suprastų savo klaidą, apsisuktų ir grįžtų atsiprašyti. Nes iš tikrųjų jis aukštų moralinių principų žmogus, gražuolis, turtuolis, šaunuolis. Mūsų žvilgsniai susitiktų, muzika užgrotų dar garsiau ir visiems viskas būtų aišku ir be žodžių.
Sinatra iš pavydo paslystų baloje...
Tačiau realybėje dickhead'ai lieka dickhead'ais. Šlapias paltas - šlapiu paltu...
Ir šiaip - aš nemėgstu Land Roverių.

Štai ir praėjo šių metų trys ketvirtadaliai - 3/4 - baugi matematinė išraiška. Liko tik vienas ketvirtukas. 1/4. Aaaaaaaa!!! Jėzusmarija!!! AAAAAA!!!
Ir nors, iš vienos pusės, a koks skirtumas? Kalendoriniai metai - tik susitarimo reikalas - kur noriu, ten brūkšniuką užbraukiu. Iš kitos - senatvinis liūdesys - dar vieni metai nuskrido, kaip sidabriniai paukščiai, ar kaip ten sako LRT Sveikinimų koncertas.
Ir, asmenybės krizė, barzdoto Leva Tolstojaus pavidale - atkišusi nukramtytą nagą sako - o tu, ką nuveikei per šiuos metus??? Ir aš, žemės druskos pavidale - skėsčioju rankom, gūžčioju pečiais - va, sakau, ogi, šitą, nu...
O kuo matuojami pasiekimai? Diplomais, šešiatomiais grožinės literatūros leidiniais? Naujom mašinom, kelionėm į Tailandą?
Visuotinėse Naujametinėse deklaracijose stabiliai pirmųjų vietų neužleidžia svorio metimas, kartais maskuojamas kaip "reguliariai sportuoti", knygų skaitymas, kelionės, naujų įgūdžių mokymasis (pvz. prancūzų kalba, ukulele, fechtavimas), na ir beviltiški mesti rūkyti pažadai ar galų gale, pajudinti užpakalį ir rasti naują darbą.
Kiek iš jų įgyvendinama? Palieku klausimą atvirą.
Kalbant už save - net neatsimenu, ar kėliau sau karteles. Ko gero ne, žinau, kad beprasmiška. Planavimas ir tikslų siekimas - ne mano arkliukas. ENFP, galų gale.
Metai buvo be ekscesų - reguliariai nesportavau, ukulelės nebirzginu, knygų skaitau vis mažiau, naujų darbų neieškau... Ir, žinote, ką - jaučiuosi visai gerai. Kažkaip visai netikiu, kad kokių nors kursų baigimo sertifikatas, ar dar kokis tai viešas pasiekimo įrodymas, pakeltų mano vidutinio patenkintumo gyvenimu lygį. Būna metų, kai galima užžymėti daug pasiekimų langelių  - padariau, pabuvau, pamačiau, nugalėjau. O bendras poskonis - šiaip sau. Tai va.
Su artėjančiais!

Brangiems skaitytojams gali susidaryti vaizdas, kad aš tik kaimynus skriaudžiu ir skydliaukę tyrinėju. Tas tai taip. Bet tarpuose tarp šių smagių užsiėmimų dar spėju į teatrus nueiti, į parodų atidarymus užsukti ir šiaip lankyti vietas vaizdingas.
Teatre žiūrėjau "To kill a mocking bird". Labai patiko. Knyga irgi patiko. Paauglystėje skaičiau mažiausiai tris kartus. Ir viską pamiršau. Didįjį Getsbį irgi skaičiau. Du kartus. Ir irgi pamiršau.
The Royal Exchange labai geras šiuolaikiškas teatras. Sukonstruotas Royal Exchange'e - medvilnės biržoje. Bo Mančesteris ir išbujojo medvilnės dėka. Čia turėtų būti glausta istorija. Bet ne dabar. Ne viskas iš karto.
Tame teatre vasarą žiūrėjau Šekspyro Henriką kažkelintą. Labai sunkiai supratau, ką jie šnekėjo senobine kalba, bet iki šiol stebiuosi, kaip aktorius galvą į vandenį panardino, o kiti dialogą kalba ir ne motais. O tas net neburbuliuoja. Ir visi su džinsais. Ir Henrikas Kažkelintas, ir ne henrikai. Šiuolaikiškai. Bet kokybiškai.
O dabar žiūrėjau „Nežudyk strazdo giesmininko“ Harper Lee. Ten tokių drastiškų elementų nebuvo. Bet gražiai labai - su krentančiais rudeniniais lapais ir gyva bandžo. Visur rašo, kad eilės prie bilietų. Aš apvaizdos valia išvengiau - eik, ieva, į teatrą, - sako apvaizda, - ir nezyzk, dėl kaimynų daugiau, atsibodai, dievaži.
O su drauge susitikau kavos išgerti Cornerhouse. Toks meniškų žmonių taškas. Ir nelabai meniškų, bet norinčių pavaizduoti. O ji ten nebuvus. Nors šalikus mezga. O virš kavinės restoranas. O virš resotrano galerija ir galerija, ir dar galerija. Einam, sakau. Pažiūrėsim meno. O ten parodos atidarymas. Vėl gi, apvaizdos valia. Eik, sako apvaizda, sedova, į parodos atidarymą, pasikultūrink, vyno išgerk, tik nebezyzk.
Ir tikrai - stalas. O ant stalo stiklinės su sultim, taurės su baltu vynu, raudonu ir tusčios. Aš pirma pagalvojau, kad meno vardan reiktų paimti tuščią taurę ir koncepciją suregzti gilią. Bet, aišku, iš godumo paėmia netuščią. O paroda ta, tai filmas per keturias sienas, kaip meksikiečiai žaidžia karą su nematomais šautuvais prekybos centro mašinų aikštelėje. Labai neįdomu. Bet koncepcija gili - buvo karas Gvatemaloj ilgas ilgas. Ir jam paminėti jie čia šliaužioja tarp mašinų. Bo to karo dalyviai, išgyvenę, dabar nelegalais Kalifornijoj gyvena ir toj mašinų aikštelėje laukia darbo kokio ne kokio. Va. Tai vadinasi koncepcija. Be jos ne menas, o šūdas O su ja - šūdas yra menas.
Galėjau aš paimti tuščią taurę ir padaryti meną. Galėjau. Nepadariau.
O tame ir šiuolaikinio meno skirtumas - kiti padarė.
Nedažiūrėjau. Išgėriau vyną. Ir išėjau.
Ačiū, apvaizda, už viską.

11

Reikia galų gale atakyti į 11 Aušros klausimų, o tada tęsti faktų apie save poryjimą. Sveiki atvykę į mano verbalinio egzibicionizmo koplytėlę. Faktų aš jums prigremšt galiu iš krištolo tyrumo bambos gelmių, o žmogus laukia atsakymų.

1. Ką pakeistum savo išvaizdoje, jei tik galėtum?
- Galiu ir keičiu. Nusprendžiau grįžti į savo naturalią spalvą, kol dar ne visai žilė barzdon.

Atauginėja. Čia prieš porą savaičių.
Dabar jau galima nukirpti raudonus. Palikti natūralios riešuto aka lieutiviškos pilkosios spalvos trumpus su raudonais galiukais.
Bus įdomu žiūrėti į veidrodį.

2. Šiuolaikinis vizualinis menas: nesąmonė, kurią gali "ir pats padaryti", ar nesuvokiamai paprastas, bet genealus dalykas? (Klausimas, dėl kurio aš su savo vyru ginčysiuosi visą likusį gyvenimą..)

- Išmokite teisingai formuluoti klausimus, susipažinkite su medžiaga ir nereikės ginčytis. Galėsite diskutuoti. O tai kur kas produktyviau ir maloniau smegenams.
Ir kodėl jei "gali pats pasidaryti" tai jau "nesąmonė"? Nenuvertinkit savęs.
Anglų kalboje yra du atskiri terminai "modern art" ir "contemporary art". Kurie į lietuvių kalbą dažnai verčiami, ypač šnekamojoje kalboje, kaip "šiuolaikinis menas".
Pasiskaitykite kad ir tą pačią banalią Wikipediją. Pradžiai užteks.
Šie du sąlyginės meno istorijos epochos persidengia - modernusis menas grubiai tariant prasidėjo su impresionizmo aušra, 19 a. pabaigoje ir tęsėsi iki 1980-ųjų ar pan.
Contemporary art - šiuolaikinis menas - tradiciškai mieruojama nuo Antrojo Pasaulinio karo pabaigos iki-ki-ki dabar.
Tai yra begalės skirtingų stilių - popartas, ekspresionizmas, optinis menas, grafiti, skaitmeninis menas, instaliacijos, žemės menas, neo-klasicizmai ir kas tik nori ir nenori.
Vizualusis menas apima piešimą, tapybą, grafiką, fotografiją, skulptūrą ir kt...
Dabar jūs manęs klausiate - ar per visus šituos metus sukurti milijonai meno kūrinių yra arba šūdai arba šedevrai?
Aš į tokį klausimą negaliu duoti atsakymo.
Ne tik mene, bet visame kame apibendrinimai yra klaidingi. Iš kategoriško mąstymo geriau išaugti kartu su jaunatviniais spuogais, nes naudos iš jo jokios, o žala didelė. Gyvenimas ne juodai baltas, nevienareikšmis ir priklauso nuo daugybės kintamųjų. Kas gerai vienu atveju, labai blogai kitu.
Atsiprašau, jei mano atsakymas šiek tiek aštrokas, bet tai vis gi mano duona kasdieninė, o tik ne profesionalams viskas yra paprasta ir be išlygų.
Paveiksliukų šia tema paieškosiu kitą kartą.
Dabar laikas miegoti.

3. Pats skaniausias dalykas, kokį teko suvalgyti?

-Aš stengiuosi viską valgyti skaniai.
Būna ir nelabai. Bet retai.
Mėgstu baklažanus, persikus, avokadus... Dėl skydliaukės pamišimo ryju daug saldėsių. Beveik kasdieną sukemšu po puskilį teramisu. Gerai. Tai dabar mano dietos vinis. Ir Haribukai. Bet šiaip... mamos keptos bandelės...
Planas pirkti sulčiaspaudę ir duonkepę.


4. Kokią dainą dažniausiai dainuoji?

-Dažniausiai dainuoju Nai-naaaa-nai-na-na-naaaaa ir Nai-NAI-nanananananana-NAI-nanananana arba Nai-na-nai-nainai-narana-rana


5. Kokio dalyko visiškai nenori niekada ir jokiais būdais gauti dovanų nuo antrosios pusės? O gal jau esi tai gavusi?

- Kaip sakė nepakartojama Faina Ranevskaja: "Antrą pusę turi smegenys, šikna ir tabletės. O aš iš pat pradžių pilna."

Nenoriu nieko pagaminto/uždirbto neetiškai. Pvz. deimantų ir auksų - iš išprievartautos/apnuodytos žemės... Na taip, tie patys kaliošai irgi  gimdami prievartavo/nuodyjo žemę, bet bent jau nėra tos kompleksuotos patetiškos pompos. Ir naudos daugiau. Dovanokite man kaliošus, mielieji.

6. Ar rūšiuoji šiukšles?
-Taip.

7. Kokių daiktų turi daugiau nei šimtą?
-Knygų

8. Ar esi taupus žmogus?
-Ne.

9. Kokios spalvos Tavo kambario sienos?
-Bjaurios.
Turiu Mongolijos vėliavą ant sienos.
Neklauskit iš kur.

10. Obuolys ar šokoladas?
-Morka.

11. Ko labiausiai bijai?
-Durnių.

Sako, šventoj knygoj liepta, duoną kasdieninę prakaitu savu uždirbti.
Užsidirbu teramisu kasdieninį prakaitu savo.
Teisingai gyvenu.
Bet kaifas kur?
Tris dienas tik dirbu kaip angliakasys.
Šiandien jau neužteko jėgų pareiti namo. Pusiaukėlej atsisėdau ant šalto metalinio suolo su apvaliom mažom skylutėm ir laukiau autobuso. Skylutės nešildė visai. 10 minučių sėdėjau. Stotelės kūrėjai nekančia senų žmonių, neščių moterų ir nuvarytų arklių.
Sąmonė nulemia būtį, būtis nulemia sąmonę.
Kaip taip nusilemiau 11 valandų darbo?
Žinote, jei aš suvaldau ir sukišu į lovas 4 berniukus - dar yra parako.
Berniukus - tiesiogine prasme. 4 vienetus vaikų.
O ne tai, ką jūs pagalvojot.
Sėdint ant šaltų skylučių kyla šiltos mintys.
Tik - kur reikės dėti lavonus?

Kai prasideda visokios ligos, pradedi galvoti apie amžinąjį vandens stiklinės klausimą.
Kaip žinia, senatvinis troškulys nežino saiko, norisi gerti ir gerti ir gerti hašdu-o brangų hašdu-ooo. Šviesi senatvė - vandens stiklinė šalia lovos.
Klausimo skausmigumas tame - kas? kas gi kas kas kas? atneš TĄ sakralią stiklinę?
Vyrauja mitas, kad tam geriausiai tinka vaikai. Ir kuo daugiau vaikų - tuo daugiau stiklinių.
Vaikai - mūsų vanduo!
Bet aš neteisinga moteris. Kūdikių kvapas man nesukelia euforijos, dauginimosi instinktai miega ir šiaip, taip juk va gi paprasčiau.
Išeina - nematyt man vandenuko...
Vienas mano pažįstamas norvegas pasakojo, kad jo močiutė daug metų praleido lovoje. Neatsimenu diagnozės, bet vaiksčiot galėjo sunkiai arba visai ne. Sėdėjo lovoje, skaitė knygas ir gėrė brendį. O senelis vaikščiojo su prijuoste, darė valgyt, tvarkė namus ir nešiojo jai brendį.
Tai va.
Kam kas.
Aš dar pagavosiu, kokį gėrimą rinktis.
Laiko dar yra.
Gal.

Reikia sveikinti.
Vienus pragyvenom. Kitus pasitikom.
Kalendorius kartojasi.
Gyvate ryja savo uodegą.
Spiralė raitosi.
Reikia linkėti.
Sveikatos, laimės, pinigų.
Darnos, džiaugsmo, meilės.
Norų išsipildymo.
Pavojingas dalykas norai.
Reikia mokėti atsargiai norėti.
Be švenčių švęsti.
Iš sielos linkėti.
Kasdieną daryti.
Kasdieną mylėti.
Kasdieną padėti.
Ir išnorėti norai bus įrašyti kalendoriuje,
kuris baigsis, kai prasidės naujas.
Kai mes pereisim per 365 dienas.
Kai laikas pereis per mus.

Ho ho ho, visiems.
Ho ho ho.
Praėjo pusė reikalo, liko kita "kur švęsi?" dalis.
Mizantropai ir prijaučiantys bando ignoruoti šitą didžiausią metų išbandymą.
Vaizduojame normalius, draugiškus, kupinus kalėdinio džiaugsmo piliečius. Ir beveik sekasi.
Kad išveng  (Pradėti sakinį "kad" - prastas stilius)
Vengdama konfuziško pašnekovų gluminimo meluoju - švenčiau Kalėdas. Taip paprasčiau. Dar sumurmu kažką, kad aš techniškai stačiatikė, mano Kalėdos vėliau.
Praslystu.
Pilnatis neduoda miegoti. (Sunku mums, psichams.)
Didžiausia pasaulio paslaptis - kaip ta pati lova, ta pati pagalvė gali būti ir kančios guoliu, ir dnagiška palaima.  Tokią naktį neįmanoma rasti patogios vietos, kur neapsiversi nesiguli vienoj pozoj ilgiau 2 sekundžių, karšta ir šalta tuo pačiu metu, o pagalvė inkvizitoriaus svajonė. Ryte - patogu visur, negaliu atsiplėšti..
Atisesėdu, atitraukiu užuolaidą - poetų kalba - apvaliaveidė pilnatis įsipainiojo tujos (?) viršūnėje. Gana vangogiška naktis. Mano akligatvyje nemiega dar 2 langai.
Bandau medituoti. Susikoncentruoju į nosies galiuką ir skaičiuoju įkvėpimus. Nosis ima nepakenčiamai niežtieti. Pasikasau. Susikoncentruoju į kaktą, ima niežtėti viskas.
Galvoju - nesitiki, kad dar vieni metai praėjo.
Nesitiki visai.
Greitai.
Mintyse peržiūriu nuo pat pradžios.
Daug visko buvo.
Geri metai.
Ne, nenuverčiau kalnų. Neapvažiavau aplink pasaulį. Neaimėjau aukso medalių.
Bet visko buvo daug ir gerai.
Sutikau daug įdomių, gerų žmonių. Daktarų ir skvoterių, direktorių ir poetų, šokėjų ir virėjų.
Prisijaukinau Mančesterį.

Tikra Kalėdų dvasia kvepia ne eglutėm ir sniegu, o šienu ir mėšlu.



 

Rašiau laišką iš pat ryto draugei į saulėtą Kaliforniją iš debesuoto su pragiedruliais vietomis krituliai Mančesterio.
(Įdomus vis gi žodis "krituliai". Ypač vienaskaita - kritulys. Labiau tinka produktams iš po žvirblių paoudegio.)
Tai va, geriant rytinę arbatą su avižiniais sausainiais labai miela rašyti elektroninius laiškus, trupinti ant klaviatūros, sėdėti su pižama ir neskubant pletkinti apie visokius molius.
Įmerki sausainio pusę į arbatą ir laikai iki to nenusakomo momento, kai jau pakankamai prisigėrė arbatos su pienu, bet ne per daug, kad neištežtų ir neplium atgal į puoduką ir nešlept ant savęs. O tiek būtent tiek, kiek reikia iki tobulo suminkštėjimo, iki dangiško tirpimo burnoje, paliekant norą tuoj pat merkti kitą ir dar kitą ir dar. O kita sausainio pusė lieka trapi. Ir trupa visur - ant pilvo, ant klaviarūtos, ant po stalu. Ir visas tas mirkymas ir trupinimas taip tobulai rytiška. Kad pamiršti visus dienos planus ir žinai, kad palauks, o jei nepalauks, tai ir nereikia. Kol yra avižinių sausainių.
Ir pletkinimas labai tinka prie viso šito proceso. Nes, na ko dar iki pilnos laimės reikia?
Avižiniai sausainiai skatina mąstymą. Mirkymas mąstymą gilina. Neišeina paviršutiniškai pletkinti. Tik metaforiškai. Api tai, kad mes visi klaidžiojame savo užburtuose ratuose. Sprendžiam problemas ne iš tos pusės. Ir toks sprendimas tik vėl sukuria dar vieną ratą. Ir tie ratai auga ir sluoksniuojasi, apsivynioja ir kuo toliau, tuo sunkiau ištrūkti. Rasti išėjimą. Savo labirituntuose pasiklydę nieko nematom. Iš šalies pažiūrėjus atrodo taip paprasta, akivaizdu - va išėjimas. Elementaru, kaip vaikiškoje galvosukių knygelėje "padėk pelytei rasti kelią iki sūrio". Bet kai pats esi tame labirinte, nematai vaizdo iš viršraus.
Tokie mano rytiniai pletkalai.
Reikės nusipirkti dar sausainių.

foto: Antonio Perrone Torkio

Puzlai

 aut. Dino Valls

Su vienu prieteliu kalbėjom apie vyrų-moterų santykius. Amžina tema. Labai tinka prie gero maisto ir gyvos muzikos.
Apie kodėl ir kaip. Apie tai, kad iš pradžių viskas gražu, o paskui nebegražu. Apie lūkesčius, reikalavimus, pastangas, toleranciją,  ... ir ... ir ...
Ir tokį palyginimą sugalvojau bekramsnodama ir begurkšnodama.
Nusiperki dėlionę (aka puzlą). Ilgai renkiesi parduotuvėj. Paprastos neįdomu. Išsirenki didelę, gražią, sudėtingą. Ir dėžė solidi, į maišą vos telpa. Einant barška taip maloniai. Parsineši namo. Ir dėlioji po truputį. Neskubant, kai yra laisvo laiko, su pasimėgavimu. Pradedi nuo lengvesnių vietų. Po kažkiek laiko pamatai, kad dalis detalių brokuotos, prastai atspausdintos, vaizdas kažkoks neryškus, neatitinka to - ant dėžės viršelio. Pradeda erzinti. Ir kai kurios vietos niekaip nesusideda. Kiši detales, netelpa, spaudi per jėgą, susilanksto... Vieni numoja ranka, sukiša viską atgal į dėžę ir atiduoda - gal kas kitas susidomės. Kiti atkakliai dėlioja toliau, tik jau be užsidegimo, iš pareigos - kad pradėjau, tai negi mesi. Dėlioja dėlioja... O paskui išaiškeja, kad dar ir kelių detalių trūksta. Ir ta delionė nesusidėlios niekada.
Ir ką daryt su tuo paveikslu?
Va. Tokį palyginimą sugalvojau.
O pianistas fone taip gražiai grojo.
Ir maistas skanus. Iranietiškas.

Kažkada rašiau apie ėdimą.
Mano nuostabūs skaitytojai aukštai įvertino šį "kaip nereikia daryti" pavyzdį, nes, deja, toks reiškinys yra globaliai paplitęs.
Kažkodėl vyriškos lyties piliečiai dažnai elgiasi labai vartotojiškai su moteriškos lyties pilietėm. O moteriškos lyties pilietės leidžia vyriškos lyties piliečiams su jomis taip elgtis. Atrodytų, situacija subalansuota ir visi turėtų būti patenkinti. Bet taip nėra.
Moteriški vientetai jaučiasi engiami, pradžioje bando kovoti, bet nuo mažens į galvą kalta taisyklė, kad moteris geriausias žmogaus draugas "mergaitės turi būti švelnios, suprantančios ir didžiausia laimė, kad vyriškis būtų patenkintas" neleidžia joms spirti vyriškam vienetui į jo genitalinį pasididžiavimą. Nes mergaitės nesispardo. Mergaitės šypsosi ir stengiasi tolerantšikai priimti partnerių skirtumus bei adaptuotis prie situacijos. Nes svarbiau už viską - išsaugoti taiką šeimoje.
O vyršikas vienetas, (bent jau toks turėtų būti pagal išorinius lytinius požymius, bet ne daugiau) pasižaidęs "koks aš visagalis ir taisykles čia diktuoju aš", sunaikinęs moters savivertę, pavertęs ją į buities rakandą praras susidomėjimą. Kaip pažaidus "pasidaryk pats". Rezultatas gavosi kreivas, ne toks, kaip ant pakuotės ir kelios detalės atliko. Bet ir taip veikia, bus gerai.
Ir atrodo moteriškutei, kad nieko savo gyvenime nebeliko. Nei draugų, nei laisvalaikio, nei savo asmeninės erdvės, savo kampelio namuose, kur galima pasislėpti, ramiai pabūti vienai, užsiimti savo reikalais.
Ir žmogus praranda savę patį. Jis daugiau nieko nebeturi viduje. Praeitą kartą palyginau su išvalgytu kiaušinio lukštu. Vienas mano pažįstamas padarė filmuką apie bedarbystę, žmones pavaizdavo kaip į gatvę išmestus prekių maišelius. Man patiko šitas palyginimas. Plastikinis maišelis kaip apvalkalas. Maišas reikalingas svetimiems poreikiams, darbams, rūpesčiams, pramogoms... O kai šitus poreikius iš jo išimi - maišelis praranda formą. Tampa permatoma plėvele. Krenta ant žemės ir jį nupučia vėjo gūsis.
Deja, kai maišelyje nieko nebėra, kai jis tuščias, nėra nieko savo, asmeninio - jis bus niekam nereikalingas. (geriausiu atveju tokius maišelius sukiša į spintelę po kriaukle, šalia šiukšlių dėžės). Ir tas vyras, kuris sistemingai ir uoliai ištuštino maišelį, išeis ieškoti naujo, blizgančio, tvirtom rankenėlėm. Ir kol kas dar pilno maišelio.
Kad vėl jį ištuštinti, vadinant tai meile.
O tai ne meilė - tai vartojimas, naikinimas, vampyrizmas - vadinkite kaip norite.
Bet žmonės ne daiktai. Jie negali būti vartojami. Aš ne agitatorius tribūnoje su garsiakalbiu, bet brangūs žmonės, nesileiskite vartojami. Saugokite save. Patys. Pačios.

.

Apie pasikeitimus

Laistydama gėles pamačiau, kad vienas kaktusas išleido dvi naujas šakeles. Nustebau. Jau tokios nemažos. Kaip aš nepastebėjau anksčiau? Juk ne per vieną naktį išaugo.
Būna taip. Mes daug ko nematome.
Viskas aplink keičiasi. Ir viduj keičiasi. Bet eini, praeini ir nepastebi. Tik po žiemos išsitraukus vasarinius sijonus pastebiu, kad kažko tai sunkiai užsisega ties liemeniu. Kas pasikeitė - liemuo ar sijonai?
Išorinius pokyčius yra lengviau pastebėti. Sunkiau vidinius.
Išmintingasis ir taiklusis Bernardas Šou pasakė: "Vienintelis žmogus, kuris elgėsi protingai buvo mano siuvėjas; jis išmatuodavo mane iš naujo kiekvieną kartą sutikęs mane, tuo tarpu visi kiti laikėsi savo senų išmatavimų ir tikėjosi, kad jie man tiks".
Visi mes po truputį kasdieną keičiames. Bet kažkodėl tikimės, kad po metų sutikus žmogų jis bus toks pats kaip anksčiau. Kiti sutikę po 5 metų, tikisi, kad juoksiuos iš tų pačių juokelių.
Pasikeiti. Ne tik storėji-plonėji, raukšlėjies, žilsti, plinki. Viduj irgi kažkas nyksta, kažkas noksta, raukšlėjasi, auga, žydi, vysta... Ten savi pokyčiai. Kažkas lieka nepakitę - asmenybės pamatai, o ant viršaus mes statome, griauname, perstatome, remontuojame savo asmenybę.
Tai ir gerai, kad viskas keičiasi. Reikia likti budriems ir pastabiems. Ir stebėt, kad sijonai nemažėtų.
Karšta. Vat ir nesigauna gražiai sudėliot žodžius. Bet mintis aiški.

Apie gatvę

Aš nenešioju ausinukų. Man patinka klausyti miestą.

Tiesiog man patinka girdėti kas vyksta aplink mane. Jausti pasaulį: matyti, girdėti, užuosti, jausti, ragauti. Na, eidama gatve gal nelabai priragausi, bet tiek to. (Omleto su brokoliais ir vištiena man užtenka pusei dienos ragavimo.) 

Aš mėgstu klausyti muziką, bet dabar ne apie tai. Dabar - apie gatvės garsus.

Man labai patinka nugirsti pokalbio nuotrupą. Ne tam, kad klausytis svetimų paslapčių (tiesą pasakius vidutinio statistinio piliečio buitinės paslaptys neypatinai paslpatingos) Tiesiog kartais iš šalies išgirsti keli žodžiai nušviečia tavo paties minčių eigą.

Šiandieniniai vaikščiojimo po Vilnių pokalbių nuotrupos:

... per tą laiką aš galėjau palaikinti 10 feisbuko nuotraukų...

... integracija, diversija...

.. svorio tau priaugt tikrai nereikia...

... vintažinis, daug atspalių....

... ir tu kažkiek jam davei? ne?...

...mes viską suplanavom...

... ir jis vis skambinėja ir skambinėja...

... supranti, mes visi gyvename neigiamų emocijų lauke....

Joks jis ne neigiamas! Tikrai ne! Man patinka išeiti į miestą - kuris prasideda čia pat, už senų apsilupinėjusių mano namo durų... Čia jis mane pasitinka vitrinom, manekenais, kava, akiniais, suši, kosmetika, vaistinėm, bažnyčiom, picom, bankais.

Man patinka girdėti miestą.