Su darbo švente

Sveikinu su praėjusia darbo švente ir darbiniu pirmadieniu.
Tegul darbas būna įdomus, malonus ir prasmingas ir neša pelną, naudą ir džiaugsmą!
Tobulumui nėra ribų!

"Tu turi visą laiką būti girtas... Kad nejausti siaubingos laiko naštos, kuri laužo tavo nugarą ir lenkia prie žemės, tu turi būti nuolatos girtas. Nuo ko? Vyno, poezijos, dorybės, kaip tu nori. Bet būk girtas."

-Baudelaire

 

Sapnas, saulėlydis, meškiukai

Sapnavau, kad sėdžiu ant labai labai aukšto namo stogo, stebiu saulėlydį ir valgau "Haribo" meškiukus. Spalvotas dangus, spalvoti meškiukai. Ir taip gera. Ir taip skanu. Pilna burna guminių meškiukų. Ir tuo pat metu šiek tiek baisu. Nes aukštai aukštai.
Skonis, aušktis, erdvė, dangaus ir meškiukų spalvos - viskas susijungė į vieną nuostabiai gražiai skanią visumą.
Paskui sapnavau dar kažką mažiau skanaus ir spalvingo. Pro langą mėčiau dešrą šuniukams.
O paskui prabudau.
Medis už lango kasdieną vis lapuotesnis.
Eisiu į miestą pirkti "Haribo" meškiukų.

Taip ir ne

Ar pastebėjote kaip lengva užduoti klausimą ar ko nors paprašyti, kai nebijai išgirsti "ne". Kai visi galimi atsakymo variantai iš anksto priimami kaip lygiaverčiai teisingi.
Tačiau dažnai žmonės bijo neigiamo atsakymo. Ir bijo taip, kad net visai neišdrįsta paklausti, pasiūlyti ar paprašyti. Geriau net nebandyti. Kad tik neišgirsti "ne". Taip patys sau prieš nosį užtrenkia ir sunkiu skląsčiu užremia begales durų.
"Ne" atsakymas suvokiamas kaip nesekmė. Tačiau taip nėra. Tik žmogus per savo siaurą pasaulėžiūrą ir  ateities planavimą be vaizduotės trokšta, kad viskas būtų kontroliuojama. Išgirsti "ne" tokiu atveju reiškia situacijos nevaldymą ir pralaimėjimą. O būti nevykeliu labai baisu. Net ne prieš kitus, o prieš savo ego. Kuris sėdi viduje ir bado aštriai nusmailintais nagučiais, kikena ir šaiposi. Tokiu atveju "ne" skamba kaip nevykėliškumo patvirtinimas.
Ir kuo dalykas svarbesnis, kuo labiau rūpi, tuo baisiau išgirsti "ne". Todėl tyli, nesiūlo, neklausia. Pasiduoda net nebandęs.
Visų pirma, atsakymas "taip" ne visada yra į naudą. Ateitis nunarpliota iš tokios begalybės siūlų, kad net geriausi pranašai ir ateities skaitovai negali įžvelgti visų variantų. Niekada nežinai, kada tas ar kitas kelias pasuks vienur ar kitur, ar baigsis akligatviu.
"Neigiamas" ir "teigiamas" žmonių sukurtos savokos. Gamtoje jų nėra. Viskas tiesiog yra. Yra taip, kaip yra. "Neigiamas" ir "teigiamas" yra asmeninio santykio išdava. Patinka - nepatinka. Noriu - nenoriu. Malonu - nemalonu. O pasauliui, tiesą pasakius, mažai terūpi ar tau patinka, ar malonu ir ko tu apskritai nori. Viskas vyksta savo seka.
Dažnai mes matome tik vieną išeitį iš situacijos, tik vieną variantą. Todėl jį labai sureikšminame. Jei jis nepavyks - kas bus tada? Nieko. Siena. The end.
Priimdami viską, ką mums duoda pasaulis atvirai ir be išankstinių nuostatų  atveriame daugiau durų naujoms galimybėms, įvykiams ir žmonėms mūsų gyvenime.

 

Apie kirbėjimą

Prabudau su keistai įkyriu jausmu. Visaapimančiu kirbėjimu. Nuspaudžiau žadintuvo "snausti" mygtuką, atidėdama galutinį akių pramerkimą dar 7 minutėm. Bet kirbėjimas mane kirbina ir neduoda pasimėgauti tomis saldžiausiomis paros akimirkomis. Neleidžia palaimingai pasisupuoti ant Morfėjaus rankų. Tampo iš vidaus už dūšios skvernų, judina kiekvieną ląstelę.
O ko jis iš manęs nori?
Pokyčių. Kažkaip nebetenkina žinoti ką veiksiu rytoj, poryt ir už savaitės.
Ne veltui paukščiai keliauja taip toli rudenį ir pavasarį. Visada sakiau, kad jie protingesni už žmones. Ner čia ko užsisėdėt vienoj vietoj.
Atbudo gamta. Velykiniai zuikiai su kiaušiniais iškeliavo atgal į savo perversiškų simbolių pasaulį - niekada nesupratau, ką bendro turi zuikis su Velykom. Zuikis vaisingumo simbolis? Na, uodai kur kas vaisingesni...
Reikia kažką daryti su tuo kirbėjimu. Jis panašus į vidinės laikrodinės bombos tiksėjimą. Kurią pavasaris įmontavo man bemiegant.
Jei nerasiu, kurį laidelį nukirpti - mėlyną ar raudoną - galiu sprogti.

Apie grožius

Andrzej Dragan. Anorexia

Turiu aš mylimą tetulę. O ji turi nuomonę. Ir visada ją išsako garsiai. Tik įėjus pro duris. O jos nuomone aš esu stora, su baisiu pagurkliu, tragiškais plaukais, apsirengusi nesuderintai, neskoningai ir dar susigalmžiusi. Nežinau, ko ji siekia tokiais savo komentarais. Kažko matyt siekia, nes atkakliai juos kartoja jau kokius 16 metų. Kaip žirnius į sieną. Aš išvadų nedarau, jokių veiksmų nesiimu ir toliau vaikštau stora ir susiglamžiusi. Ir su baisiu pagurkliu. Tai gi tiems, kas manęs nėra matęs - iš šito aprašymo bus lengviau atpažinti gatvėje.
Ką aš galiu bepridurti apie grožį. Visi norime būti gražūs. Bet ne dėl paties grožio. Ir ne dėl veidrodžio. O tam, kad būti pastebėti. Patikti aplinkiniams.
Dažnai jei moteris atrodo nepriekaištingai graži, tai rodo jos desperatišką poreikį patikti pasauliui. Atkreipti į save dėmesį. Jai atrodo, kad pasaulis jos nepastebi, nemato, nemyli. O iš tikrųjų, žmogus nepakankamai myli pats save, jei leidžia kitiems būti savo vertintojais.
Ir deja, troškimas būti gražesniu, nei esi iš tikrųjų dažnai atrodo komiškai. Savimi nepatenkintais žmonėm meistriškai manipuliuoja grožio industrija ir kala kapitalą nepilnavertiškumo kompleksų dėka.

Einu į paskaitas su suglamžyta raudona palaidine. O dar aš kramtau nagus.

Su Šv. Velykomis!

Gražių Velykų!



   

Apie cibulius

Šiandien aš jaučiuosi va taip.

Yra darbų, kurių labai nesinori daryti. Tokie smirdintys cibuliukai. Žiūriu į juos ir galvoju, kad neturiu dujokaukės. O be jos ne kas..

   

Portretas

Peržiūrėdama Iljos Repino paveikslus aptikau kompozitoriaus Modesto Musorgskio portretą. Be abejo, jis iškarto padaro įspūdį savo atviru tikroviškumu. Tai ne tipinis nuobodus reprezentacinis portretas, kokių tūkstančiai kabo rimti, solidūs, glotnūs. Vienodai nuobodūs.
Pasidomėjau. Tai vienintelis Musorgskio portretas, nutapytas jam esant gyvam kelios dienos prieš mirtį. Paskutinius 10 savo gyvenimo metų jis buvo įnikęs į alkoholį ir mirė ligoninėje nuo baltosios karštinės. Nugyveno 42 metus. Sukūrė operas "Borisas Godunovas", "Chovanščina", fortepijoninį ciklą "Parodos paveikslėliai" ir kt.
Repinas tikrai kietas dailininkas.

Apie laiškus ir dovanas

"Rosallie and Truffel". Jutta Bucker 

Po savaitės pertraukos užsukau patikrinti savo pašto dėžutę. Maloniai nustebau radusi ne tik atviručių, bet ir kelis blogo skaitytojų laiškus. Ko gero, nesitikėjau, kad kas nors šiais internetiniais laikais nepatingės parašyiti tikrą POPIERINĮ laišką. Kurį išsiųsti reikia ne tik paspausti mygtuką "send", bet  įdėti į voką, užrašyti adresą, užklijuoti pašto ženklą ir išmesti į pašto dėžę.
Labai keista skaityti visiškai nežįstamo žmogaus laišką. Kuris šiek tiek žino apie mane iš blogo, o aš nieko nežinau. Bet tai labai smagu, keista, nauja.
Ačiū jums labai. Tai nuostabi dovana. Ėjau gatve ir šypsojausi.
Kad žmonės dar gali daryti spontaniškus, neracionalius poelgius... Neklausiant "o kam?", "kodėl?", "kas iš to?". Šiaip sau. Tam, kad būtų smagu.
Vertingiausios dovanos ne tos, kurias pastatome į lentyną, o tos, kurias nešiojames širdyje. Banaliai pasakiau. Matyt, amžius daro savo. :)

P.S. atrašysiu.

  

Apie pėdkelnes

Nusipirkau pėdkelnes. Labai gražias, labai violetines, labau švelnias. Pėdkelnės kaip pėdkelnės. Bet pirmą kartą mano gyvenime prie pėdkelnių buvo dar pridėta instrukcija kaip jas apsimauti.
Kas per laikai. Prie visko yra instrukcijos. Arba bent jau nupiešta rodyklytė, į kurią pusę sukti. Bėda tame, kad aš turiu instrukcifobiją. Dėl to iki galo negaliu susidraugaut su savo telefonu. Skaitant instrukciją mano sąmonė persikelia kažkur labai toli, o akys beviltiškai  skanuoja raides ir schemas.
Instrukcijų rašyotjai-paišytojai nori užgrobti visas sritis. Jau ir iki pėdkelnių priėjo. Viską jiems reikia sukomplikuoti. Pėdkelnės - toks labai moteriškas jaukus dalykas. Bet greitai prie jų atsiras krūva perspėjimų -  pavojingos vaikams iki 3 metų, nekišti į burną, nerišti ant kaklo, gali sukelti uždusimą...
Pėdkelnių movimas - intymus ir vientisas veiksmas. Tik technokratas galėjo sugalvoti, kad   šis procesas susideda iš 5 etapų.
Prašom pastudijuoti, mielos moterys (nemoterys irgi).

Apie senatvę

Užupis. Klibinkščiuoja senutė. Kokių 80 metų ar daugiau. Priešais ateina tokia pat senučiukė. Dialogas:
- Ko čia vos velkiesi? Linksmiau, linksmiau reikia.
- Tai kažko skauda koją...
- Nesąmonė. Nesimuliuok!
- Tai gal jau senatvė artėja?
- Kokia senatvė?  Linksmiau reikia, linksmiau!