Lentynos

Lentynos yra gerai. Į jas galima sudėti daug turtų, kad jie nesimėtytų kur pakliuvo.
Be to - lentynos yra gražu.

 

Apie kelius ir jūrą

Berniukui, gimusiam tolimame skurdžiame kaimelyje, vieną naktį prisisapnavo jūra. Bet nei jo tėvai, nei kiti  kaimo gyventojai nežinojo net beribio vandens pavadinimo ir netikėjo, kad jis gali egzistuoti.
Tapęs jaunuoliu, berniukas nusprendė išeiti ieškoti savo svajonės. Visi kaimo gyventojai laikė jį nevispročiu. Bet jis atkakliai ėjo keliu kol priėjo kryžkelę.
Išsirinkęs vieną iš kelų jis netrukus atsidūrė kaime, kurio gyventojai mėgavosi ramybe ir pilnatve. Jie irgi nieko nebuvo girdėję apie tai, kad kažkur plyti bekraštis vandens plotas, bet pasiūlė vaikinui pasilikti pas juos ir gyventi tokį pat gražų gyvenimą.
Kaime reikėjo dirbti mažiau, nei jo gimtajame kaimelyje, o gyvenimas buvo kur kas sotesnis ir džiaugsmingenis. Todėl jaunuolis ten pasiliko keletui metų. Bet vieną naktį jis vėl sapne išvydo jūrą. Ir jis paliko kaimą.
Grįžęs į kryžkelę jis išsirinko kitą kelią ir po kažkiek laiko atsidūrė dideliame mieste. Jo gyventojai žinojo, kad kažkur yra jūra, bet niekas nesiruošė jos ieškoti. Miesto gyvenimas įtraukė suvyriškėjusį jaunuolį. Kelis metus jis mokėsi naujų amatų, atsidarė savo dirbtuves, vedė, jam gimė vaikai. Jis pamiršo savo svajonę.
Bet kai jo anūkai buvo pakankamai dideli, jis vėl susapnavo jūrą. Ir palikęs miestą grįžo į tą pačią kryžkelę. Ten jis išsirinko paskutinį siaurutį takelį, kuris atvedė jį prie aukšto kalno. Senis suprato, kad įkopęs į jį, jis bent galės pamatyti jūrą iš tolo.
Lėtai ir ilgai jis kopė į kalną stačiu takeliu. Jo jėgos jau beveik išsęko, kai jis pasiekė viršūnę.
Iš viršaus jis pamatė kryžkelę, kaimelį, kur jis gimė ir užaugo, kaimą, kur praėjo jo jaunystė, miestą, kur jis nugyveno visus tuos metus. Jo žvilgsnis slydo toliau link horizonto. Ir tolumoje jis pamatė bekraštę jūrą. Senis pajautė, kaip jam svaigsta galva. Bet prieš tai, kai sustojo jo širdis, jis suprato, kad visi keliai nuo kryžkelės vedė prie jūros, bet nei vieno kelio jis nenuėjo iki galo.

Autorius nežinomas

Namas

 

Noriu tokio namo.

  

   

Apie pasikeitimus

Laistydama gėles pamačiau, kad vienas kaktusas išleido dvi naujas šakeles. Nustebau. Jau tokios nemažos. Kaip aš nepastebėjau anksčiau? Juk ne per vieną naktį išaugo.
Būna taip. Mes daug ko nematome.
Viskas aplink keičiasi. Ir viduj keičiasi. Bet eini, praeini ir nepastebi. Tik po žiemos išsitraukus vasarinius sijonus pastebiu, kad kažko tai sunkiai užsisega ties liemeniu. Kas pasikeitė - liemuo ar sijonai?
Išorinius pokyčius yra lengviau pastebėti. Sunkiau vidinius.
Išmintingasis ir taiklusis Bernardas Šou pasakė: "Vienintelis žmogus, kuris elgėsi protingai buvo mano siuvėjas; jis išmatuodavo mane iš naujo kiekvieną kartą sutikęs mane, tuo tarpu visi kiti laikėsi savo senų išmatavimų ir tikėjosi, kad jie man tiks".
Visi mes po truputį kasdieną keičiames. Bet kažkodėl tikimės, kad po metų sutikus žmogų jis bus toks pats kaip anksčiau. Kiti sutikę po 5 metų, tikisi, kad juoksiuos iš tų pačių juokelių.
Pasikeiti. Ne tik storėji-plonėji, raukšlėjies, žilsti, plinki. Viduj irgi kažkas nyksta, kažkas noksta, raukšlėjasi, auga, žydi, vysta... Ten savi pokyčiai. Kažkas lieka nepakitę - asmenybės pamatai, o ant viršaus mes statome, griauname, perstatome, remontuojame savo asmenybę.
Tai ir gerai, kad viskas keičiasi. Reikia likti budriems ir pastabiems. Ir stebėt, kad sijonai nemažėtų.
Karšta. Vat ir nesigauna gražiai sudėliot žodžius. Bet mintis aiški.

Mes mieliau manipuliuosime kitais, kad gauti palaikymą, nei sutiksime atsistoti ant savo kojų, kad nusišluostyt sau šikną.

Fritz Perls, psichoterapeutas

Paprasčiau uždegti vieną mažą žvakę, nei keikti tamsą.

Konfucijus

  

Apie verandas

Pasiilgau savo žaliosios verandos. O verandos būna visokios. Su stogais ir be. Be stogo vadinasi terasos. Bet irgi gerai. Visokios. Tokios. Ir kitokios.

 

 

Šeštadienis

O dieną buvo karšta. Trakai. Seminaras. Aišku - kibinai. Pasvalio alus. Gerai. Ežeras. Pilies imitacija. Nepykit tie, kam brangi pelėsiais ir kerpėm apaugus aukštai. Kažkaip visai  - ne. Ežero kvapas - taip.
Ramu mano kieme. Kambryje temsta.
Gurkšnoju vyną skiestą vandeniu. Žiovauju. Pasikasiau pilvą. Atsidariau šaldytuvą. Išsiėmiau šaltą virtą bulvę su lupenom. Užgėriau skiestu vynu.
Kambaryje tamsu. Kalbant per skypą tamsiame kambaryje žalia Sedova monitoriaus šviesoje. Mėlynais nuo vyno dantim. Atsispindžiu lange. Orandžinė.

Laikas miegot.
Ramus šeštadienio vakaras.
Atskrido naktinis drugelis. Sparnais kutena langą.

 

 
 

Vasaros kvapas

 Šv. Jono g. sutikau paukštuką

Turgus kvepia braškėmis. Ir žalumynais. Bet labiausiai braškėmis.
Nors dar specialiai nesideginau. Bet kasdieną pastebiu kaip keičiasi odos atspalvis.
Po truputį planuoju vasarą. Žiūrėdama į kalendoriu suvokiu kokia ji trumpa ir kaip greitai praeis. Prisimenu gelstančių lapų kvapą.
Rašiau, kad šiemet neturiu žalios verandos ir pakalnučių sodo. Bet ši vasara prasidėjo puikiai. Tikiuos tokia ir bus.
Kvepės braškėmis, krapais, vyšniomis, upėmis, ežerais, lėktuvais, traukiniais, jūra, pievomis, karštu vėju iš už kampo, šviesiomis šiltomis naktimis ir visais kitais vasaros kvapais. Gros žiogai, balose sproginės lietaus burbulai, kratysiu smėlį iš ...visur...
Vasara.

Apie sapnų aiškinimą

Padišachas susapnavo baisų sapną, kuriame jam vienas paskui kitą iškrito visi dantys. Jis pasikvietė sapnų aiškintoją. Tas išklausė jo sapną ir pasakė:
- O valdove! Tai liūdnas ženklas. Tu neteksi vieno paskui kitą visų savo giminaičių.
Padišachas supyko ir liepė nukirsti sapnų aiškintojui galvą ir atvesti kitą. Antrasis sapnų aiškintojas, išklausęs sapną, tarė:
- Mano pone, tai laimingas ženklas! Tu pergyvensi visus savo giminaičius!
Padišachas liepė apdovanoti sapnų aiškintoją.
Vienas dvariškis labai nustebo ir paklausė sapnų aiškintojo:
- Tu pasakei padišachui tą patį. Kodėl gi tavo pirmtaką jis liepė nubausti mirties bausme, o tave taip dosniai apdovanojo?
- Taip, sapną mes išaiškinome vienodai. Bet esmė ne tame, ką pasakai, o kaip pasakai.


Rytų išmintis

Karšta

 

Kai taip karšta aš norėčiau būti agurkėliu šaltibarščiuose. 

Arba burbuliuku stiklinėje šaltos giros. 

   

   

Apie pasaulio pabaigą

Būna. Netikėtai atsidūri toj pačioj vietoj, kur buvai kažkada. Visai su kitais žmonėmis. Visai netikėtai netikėtai. Apsidairai. "Aš čia buvau". Keista. Ir ką? Ir visai nieko. Vieta ta pati. Beveik ta pati. Žmonės kiti. O svarbiausia - aš kita.
Kaip sakė senovės graikai - negali įbristi antrą kartą į tą pačią upę. Vanduo nutekėjo.
Ir teka ir teka.
Va, neseniai turėjo įvykti pasaulio pabaiga. Aišku, aš be masinės informacijos priemonių praleidau visą šitą reikalą. Tik kitą dieną kažkas pasakė. Praleidau neįvykusią pasaulio pabaigą.
O ką aš daryčiau jei TIKRAI žinočiau, kad, tarkim, poryt  - Pasaulio Pabaiga. 16:15 vietos laiku. Turi dar 2 dienas.Visi variantai, kurie šauna man į galvą tokie kvaili ir beprasmiški, kad net gėda prisipažinti (daug ir skaniai valgyčiau ir t.t.). Atsiprašyti visų už "jei aš tave kada nors netyčia įskaudinau"? O kas jei neįskaudinau, bet po tokio atsiprašymo žmogus ims įnirtingai bandyti prisiminti - "o gal tikrai ji kažką buvo padarius negero, jei dabar va sugalvojo atsiprašinėti?" Dar ir prisigalvos ko nebuvo. Ir taip prisigalvos, kad ir atleisti nebesugebės. Ir sutiks Pasaulio pabaigą su neramia dušia. Todėl atsiprašinėti reikia iš karto: padarei - atsiprašei. Viskas aišku ir ramu.
Ką dar galima būtų daryti per paskutines valandas?
Nuskristi į pasakišką gamtos kampelį ir grožėtis saulėlydžiu? Gražu. Bet turbut būtų be galo liūdna. Žinant, kad jis paskutinis.
Nenoriu žinoti apie pasaulio pabaigą. O ji ateis. Kiekvienam savo. Sulaukus 86 metų. O gal 54. Anksčiau ar vėliau. O gal visai netikėtai.
Praeitą savaitgalį pasisupau ant labai baisių supynių. Ajajaj kokių baisių. Ir supratau, kad labai noriu gyventi. Nes buvo taip baisu baisu. Kad mano visos kūno ląstelės rėkė - paleisk mus iš čia, pastatyk ant žemės, mes nenorim mirti! Tikrai labai baisu. Nemoku nusakyti.
Tarkime tai buvo mano asmeninė pasaulio pabaigos repeticija.
Todėl reikia kiekvieną dieną išgyventi kaip paskutinę. (Taip taip. Aš banaliai rašau. Bet ką jau padarysi, kad universalios tiesos yra paprastos, banalios ir iki skausmo nuzulintos.)
Tai gi, aš kasdieną valgau skaniai. Man tai patinka. Stengiuos atsiprašyti, o geriau neskaudinti kitų. Tik ne visada randu laiko pasigrožėti saulėlydžiais.
Nenoriu žinoti apie pasaulio pabaigą. Nenoriu žinoti, kas bus rytoj. Taip įdomiau gyventi. Kai nežinai, kas laukia už kampo. Ir netikėtai atsiduri vėl toj pačioj vietoj, kur kažkada jau buvai. Ir apsidairai. Ir pagalvoji, kad vieta tokia pat. Beveik tokia pat. O aš jau kita.



  

Apie laiškus ir nuotraukas

Jūrų pėstininkas buvo išsiųstas tarnauti į Afganistaną. Būdamas ten jis gavo laišką nuo savo merginos. Laiške ji paaiškino, kad per tą laiką kol jo nebuvo ji miegojo su dviem vyrais ir nori skirtis su juo. Be to, ji nori gauti atgal savo nuotraukas.
Pėstininkas perėjo per kareivines ir surinko iš draugų visas nereikalingas merginų nuotraukas. Gavosi virš 25 nuotraukų su rūbais ir be. Tada jis įdėjo jas į voką ir pridėjo raštelį:
"Aš neatsimenu, kuri iš jų esi tu. Prašau, pasiimk savo nuotrauką, o likusias grąžink man."

Nežinau, ar tai tikra istorija. Bet tai geriausias atsakymas, kokį vyrukas galėjo sugalvoti.