Duok, sniego man duok

Lyja. Šilta.
Neteisinga ir ne taip.
Noriu sniego iki kelių.

p.s. laimingi žmonės, kurie galėjo gyvai stebėti šitų kačių sniego jausmą.

Labai patiko. (Gera tokia šypsena).

Neseniai skaičiau straipsnį NY Times  apie vienišą banginį. Mokslininkai jį stebėjo nuo 1992 metų. Jis visada plaukiojo vienas. Niekada neprisijungdavo prie banginių grupės ir neturėjo poros. O viskas dėl to, kad banginiai bendrauja maurojimu dainuodami savo banginiškas dainas. Normalūs banginiai dainuoja dažnyje nuo 12 iki 25 Hz, o vienišasis, dėl neišaiškintų priežaščių - 52 Hz. Ir jo tiesiog niekas negirdi.
Liūdna.
Būna, kad ir aš jaučiuosi, kaip tas banginis. Lyg bendravimas vyksta skirtingais dažniais. Ir vienas kito negirdime. Maurok nemaurojęs.
Ir esmė ne tame, kad kažkas iš Marso, kažkas iš Veneros ar Jupiterio. Per menki atstumai, vis tiek visi po viena Saule. Greičiau jau iš paralelinės visatos.
Apskritai, mane stebina žmogaus gebėjimas jaustis vienišu šioje šprotų skardinėje mažoje planetoje su 7 milijardais tapačių būtybių.
Manau, visi gi dažnai mūsų rūšies atstovai nesąmoningai mazochistiškai mėgaujasi dirbtinai susikurta vientatve. Kaifuoja nuo savo unikalios egzaltuotos vienatvės priešpastatytdami save socialių/komunikabilų banderlogų gentainių miniai. Nors iš tiesų pats lygiai toks pats banderlogas, tik žiūrėdamas į veidrodį mato save idėjinio vado pozoje (Leninas ranka rodantis kelią į šviesų rytojų).
Parašiau "dažnai", nes ne "visada". Būna, kad kitokiais ir gimsta. Bet tas kitokiškumas toks menkas.Pažiūrėkit į kalėdinės eglutės šaką. Ar labai skiriasi spygliai? Jiem atrodo, kad jie visi labai skirtingi. O koks vienas tai iš vis keistas ir "kitoks". O iš tiesų - spygliai kaip spygliai. Bet jie visi skriaus tą kitokį spyglį, kol tas neištvėręs nudžius nuo savo vientvės ir įsmigs į kilimą.
Kalėdos artėja, visi kalba apie kalėdinę dvasią. Kad nebūti visišku Grinču palinkėsiu visiems pasistengi išgirsti šalia esančius. Mūsų dažniai labai nedaug skiriasi.

Sninga ir tirpsta. Sninga ir tirpsta. Laša. Samanos ant akmeninio stogo suvalgo sniegą, išgeria lietų. Ir vėl sausa.

Baltas rytas. Pilka diena.

Lietvamzdis čiurlena.

Foto Jesús González Rodríguez

Buvau šiandien viename tokiame anoniminių alkoholikų meninės veiklos būrelyje. Kas nori piešia, kas nori tapo, lipdo, dainuoja, vaidina, o tarpuose tarp meninės veiklos nemokamą arbatą su sumuštiniais, sausainiais, šokoladais kemša. Smagu.
Susipažįstant visiems paaiškinu, kaip tą mano vardą tarti: "as yellow, as yesterday". Tada, kur ta mano Lithuania yra - į šiaurę nuo Lenkijos, prie Baltijos jūros. Taip, pas mus šalta. Taip, šalčiau, negu čia. Bet man vis tiek šalta. Taip, žiemos pas mus šaltos, bet, ne, aš nepripratau prie šalčio. Kai šalta, tai šalta.
Ir žmonės ten tokie skirtingi. Įdomu. Ir visi taip nuoširdžiai įsitraukia į teatrinius žaidimus. Ir natūraliai susidredavęs nenusakomo amžiaus neitin higieniškas diedulis, ir naglai patcaniško sportinio gatvės stiliaus vyriokas, ir spoguotas putlutis pasišiaušęs jaunuolis, ir visi kiti ne tokie charakteringi dalyviai.
Kažkodėl mano ribota fantazija neleidžia įsivaizduoti rūstų, naiko apranga pasidabinusį lietuvaitį vaidinantį komišką sceną, azartiškai diskutuojantį ir kuriantį tekstą. Nors tu ką. Ir ne dėl to, kad reikia. Ne dėl to, kad už tai kažką gausi, o šiaip. Nes įdomu ir smagu.
O tas susivėlęs diedukas, labai mandagus, šiltas, tik atrodantis kaip Lasko urvo gyventojas, akriliniais dažais tapė mamuto medžioklę medį. Pasviręs medis toks, viena šaka nulūžusi. Kita kreiva. O tarp kitų šakų lizdas. O lizde kiaušiniai. O paukščių tėvų nėra. Gal dar bus. Gal dar nepabaigė. Nuėjo dainuoti.
Ir įdomus toks jo tapybos procesas. Paima dažus teptuku iš tiūbelės. Papiešia. O tada teptuką nulaižo. Ir vėl toliau piešia. Ir vėl aplaižo. Stebiu jį. Neiškenčiau. Svieto lyginimas Darbų sauga manyje gerai įskiepyta.
Toksiški dažai, sakau, negerai juos nuryti. Nuodinga.
Nieko, sako diedulė, aš praeitą savaitę irgi piešiau, ir gyvas.
Hm, sakau.
Diedulė šypsosi.
Toksiški, nesveika, sakau. Nes nesugalvoju, kuo dar jį galima pagasdinti - panašu, kad jis gyvenime jau visko matęs ir nieko nebijo.
Aš daug rūkau, sako diedulė. Man nebepakenks.
Čia įsiterpė kita moteris, su kuria aš jau prieš tai visus apipletkinau radau bendrą kalbą.
Tai, jei rūkai, manai, kad kitkas jau nekenkia? Ar manai, kad prieš tave niekas nelaižė?
Ir mes jungtinėm moteriškom pajėgom privertėm urvinį diedulę atsinešti vandens. O nešti tą vandenį 3 žingsniai, nuo kito stalo.
Atsinešė. Pasistatė indelį. Toliau tapo.
Užkabina teptuku dažus iš tiūbelės. Papiešia. Tada teptuką į burną, nulaižo. Tada į indelį su vandeniu. Nuskalauti.

So this is Christmas...

Nors pati aš Kalėdinėm nuotaikom ir negyvenu ir visokiariopai stengiuosi ignoruoti jų artėjimą. Ką labai sudėtinga daryti braunantis per paklaikusią dovanpirkmaniakų minią, hipnotizuojamą saldaus Lenono "So this is Christmas..." ir dar saldesnio "laaast christmas I gave you my heart..." melodijomis, kurios matyt aktyvuoja prekinimosi centrą smegenyse, taip pat kaip citrinos nuotrauka seilių gamybą.
Aš bijau Kalėdų ir Naujų metų. Labai, labai baisios šventės. Visapusiškai. Ir pasiruošimas joms trunka daugiau nei mėnesį. Jokioms kitoms šventėms žmonės taip ilgai nesiruošia. Galima palyginti tik su prezidento rinkimais. Prezidento rinkimai, tai bent jau įdomu - na, kas gi bus kitas? O su Kalėdom viskas žinoma, nuspėjama: eglutė, dovanos, stalas. Tas pats kaip ir pernai, užpernai ir praeitame tūkstantmetyje. Tai kam iš to daryti visą šitą raudonai-baltai-žalią blizgantį kankaną? Kalėdų sindromas baisi liga.
Man taip baisu baisu nuo tų visų "I gave you my heart", kad aš tiesiu taikymu bėgu prie pieno ir  humuso, o paskui pamirštu prie self checkout ir 10 svarų gražą, ir kepurę. Ir bėgu lauk taip greitai, kad parduotuvės darbuotuoja vos mane paveja, mosikuodama kupiūra ir galvos apdangalu.
Pabumbėjau. Išsibumbėjau. Palengvėjo.
Tai va. Nors aš ir negyvenu Kalėdinėm nuotaikom, bet radau gražių/įdomių netipinių eglučių. Tikrai gražu gražu. Šaunuoliai žmonės.

Nuotraukas priprešiojau iš čia, ten ir daugiau yra.
Man labiausiai patinka eglišakis trilitriake. 

Važiuodama autobusu žiūriu pro langą kaip į televizorių. Juda žmonės, šunys, namai, kiti autobusai. Televizoriuje skuba gyvenimas. Kažką galvoju, siuntinėju mintis iš kairio pusrutulio į dešinį ir atgal, iš tuščio į kiaurą. Žvilgsnis slysta gatvėm, iškabom, praeivių kepurėm.
Autobusas sustoja stotelėje. Laukiantys žmonės žiūri į autobuso vidų kaip į televizorių. Du ekranai vienas priešais kitą. Kaip toj instaliacijoj - televizoriai žiūri vienas į kitą.
Ir staiga žvilgsniai susitinka. Įsminga. Ir pažadina. Suprantu, kad tai ne televizorius. Šitas žvilgsnis paliečia. Akimirkai. Ir nuslysta atgal.
Toliau už lango keičiasi vitrinos ir sankryžos, tiltai ir parkai.
Vaizduoju, kad skaitau protingą knygą.

Oskaras Vaildas

Kiekvienas šventasis turi praeitį ir kiekvienas nuodėmingasis turi ateitį.

Vyras gali būti laimingas su bet kuria moterim tol, kol jos nemyli.

Gyvenime yra tik dvi tragedijos: negauti tai, ko nori ir gauti tai.

Jie sugadina kiekvieną meilę bandydami padaryti, kad ji truktų amžinai.

Aš turiu paprastą skonį, aš visada pasitenkinu geriausiu.

Patirtis, tai vardas, kuriuo mes vadiname savo klaidas.

Viskas, kas yra populiaru yra klaidinga.

Yra daug dalykų, kuriuos mes išmestumėme, jei nebijotume, kad kiti gali juos paimti.

Pesimistas: tai tas, kuris turėdamas galimybę pasirinkti iš dviejų blogių renkasi abu.

/Oscar Wilde/

   Pasipiktinimas ir apmaudas yra našta, nesuderinama su sėkme. Visada atleisk pirmas; ir visada pirmas atleisk sau.

Dan Zadra

Vat aš ir sakau - nieko šiaip sau nebūna. Nėra, tiesiog nėra gamtoje jokio "šiaip sau". Ar girdėjote chemijoje, matematokije "šiaip sau" dėsnį? Nėra ir nebus. Penkiasdiašimt aštuoni Einšteinai kvadratu neatras pagal jokias nano tikimybių teorijas "šiaip sau". Nei kvantinėje, nei stygų, nei žalvarinių triūbų teorijoje. Nėra jokio "šiaip sau". Pamiršk "atsitiktinai".
Jei neturi paaiškinimo, kodėl taip ir ne kitaip atsitiko - išsitrauk iš po lovos krištolinį rutulį ir jis tau pasakys, jei neturi krištolinio rutulio - išsitrauk krepšinio kamuolį (veikia taip pat efektyviai) arba tiesiog atsistok priešais veidrodį ir pats sau pasakyk: ką prisivirei, tą ir srėbk.
Daug yra tam paaiškinimų: ką pasėsi, tą ir pjausi; kaip šauksi, taip ir atsilieps; belskis ir atidarys; ieškok kaip duonos ir rasi.
Jei turi krepšinio ar kitoki kamuolį gali paspardyt, krištolinio rutulio spardyt nerekomenduojama.

O penktadienį ėjau į "Blue Orchid Enterprise" seminarą. Keistas pavadinimas - "Žydroji orchdėja", skamba kaip gėjų baras. Ta orchidėja bando iš Sedovos daryti žmogų (ne, tai ne anoniminių alkoholikų klubas). Atsisėdau į laisvą vietą. Išdalino korteles vardams užsirašyti. Užsirašiau. Žiūriu - o kaimynas vardu Adam. Visi pamatė ir pradėjo kikenti "Eva and Adam". Ir pataikyk tu man taip atsisėsti. Iš 20 žmonių - prie Adomo. Atsitiktinai? Gal. Nes ta vieta buvo patogi, į galą sėst nenorėjau. O gal dėl to, kad jis animatorius, o visi kiti bankininkai/buhalteriai/marketingistai. Nuobodžiai rimti.

Pažįstamas egiptietis šiandien pirmą kartą matė iš dangaus krentančius ledo gabaliukus (aka kruša). Sniego dar nėra matęs. Kai tai pasakė, aš pasijaučiau tokia ooooooooooo. Na tokia ooooooooo - gyvenimo mačiusi. Nes sniegą žinau. Gilios žinios - kartais net iki juosmens, prie Kauno marių. Na ir kas, kad apie visokius marketingus jis išmano 1000 kartų daugiau, nei aš... Kas yra tūkstantį kartų daugiau už nieko? Bet vis tiek - nesvarbu, ką jis žino, nesvarbu, kad jo protėviai kartu su ateiviais piramides statė, kai mano protėviai virvelinę keramiką išradinėjo, nes neturėjo į ką alų pilstyt. Ber jis gi SNIEGO nematęs!
Karibietė iš Sent Vinsento ir Grenadinų nežino kas yra Antrasis Pasaulinis karas. Kitas pusrutulis, kitas pasaulis.  Na, aš irgi daug ko nežinau. Ne tame esmė. Bet netgi WW2 nežinojimas- smulkmena palyginus su sniegu!
Vat tik dabar supratau, kad labai labai labai pasiilgau sniego.

Karoliukas po mano "M" ir "K" klavišais kiekvieną kartą smarkiau paspaudus, skamba taip skania skaniai, kaip tarp dantų trupantis griliažas. Ir man kaip Pavlovo šuniui sustiprėja seilių liaukų sekrecija.
 
 

Dūmai

Asmeniškai, aš nepažįstu nei vieno rūkoriaus-pypkoriaus, kuris būtų nustojęs pūsti dūmus, vien pamatęs anti-rūkymo plakatą.
Bet man tokie plakatai labai patinka kaip propogandinio meno forma. Vis gi reikia smegenų/pastangų, kad pasakyti/parodyti kažką naujo/įdomaus šioje kaip kiaulių takas ištryptoje temoje.

Rašau aš čia nesuprasi ką, o gyvenimas teka savo vaga.
Sirgau, kosėjau, čiaudėjau ir buvau labai temperatūriškai nelaiminga. Prie viso to snargliuoto nelaimingumo turėjau skubiai išversti labai ilgą ir baisiai neįdomią sutartį. Kur šalys įsipareigoja daug daug visko, kompensuoti, likviduoti, eliminuoti, atlyginti ir t.t. Ir išverčiau. Ir netgi beveik pasveikau. Ir prabudus nusprendžiau, kad dūšia reikalauja kultūros. Meno jai reikia. Na, kad jau taip reikia - duosim. Suplanavau išvyką į dvi galerijas. Antakius išsipešiojau (kad kultūrą geriau matyti).
Ir čia įvyko skambutis. Nemalonus tokis. Ištvėriau. Ir netgi pagalvojau - va kaip puiku, iš ryto atlikau, tai dabar ramiai galiu žinoti, kad nieko nemalonesnio šiandien nebeįvyks. Bet ne - po to įvyko dar keli skambučiai. Vieno pasekmėje paklausiau telefonisto (ar kaip vadinasi žmonės, kurie kalba su tavim paspaudus tam tikrą skaičių)  ar jis kartais ne idijotas. Jis įsižeidė, pasakė, kad su manim nebekalbės, tokiu vaikišku tonu, kaip smėlio dėžėje pabiručiai sako "aš su tavim nebežaidžiuuuuu". Bet taip ir neišpešiau iš jo reikalingos informacijos. Skambinau ratais. Galų gale vis tiek teko skambinti atgal, ir atsiliepė tas pats (o gal identišo balso klonas) ir kantriai ir mandagiai aiškino man 20 minučių sudėtingą vaiksmų seką. O viskas dėl banalaus telefono, kad numerio nereikėtų keisti. Ir taip viskas sugedo. Ir taip viskas beprasmiškai sudėtinga. Dėl tokio mažo dalyko. Net žmogų įžeidžiau. Net neatsiprašiau...
Nuplaukė, Sedova, tavo kulūra. Buitis nugalėjo.Reikia belstis į telefonų saloną. Pakeliui, aišku, užsuksiu į 1 paundo parduotuvę ir prisipirksiu visokių riešutų šokolade. Ir vėl pradėjo skaudėti gerklę, galvą ir kutenti nosį.
O po klaviatūros "M" ir "K" klavišais lindo lindo ir palindo karoliukas (biseris). Ir labai nepatogu. Reikia smarkiai smarkiai maigyti. Ypač trukdo rašant slaptažodžius. Neberite aroliuų ant laviatūros. Ir nevalgykite trupančio maisto priešais kompiuterį. Neapsisunkinkite sau gyvenimo, nes ir taip aplinkui daug norinčių tai už jus padaryti.