Vat toks jausmas, kad norėčiau turėti vidinį "delete" mygtuką. Paspaudei - ir net nepaklaustų "are you sure?", o  iš karto be kalbų ištrintų be pėdsako. Ir kaip nieko nebuvę. Kaip peržiūrint senas nuotraukas - nepatinka, lauk.
Bet neturiu tokio prietaisėlio. Gal ir gerai. O atmintis ir pati kažkaip susirūšiuoja, užsiretušuoja, išblunka...
O labiausiai žmonėse aš nekenčiu bailumo.

Beprotybė: daryti ta patį vėl ir vėl ir tikėtis skirtingo rezultato.

/Albert Enstein/

 

Jei žmogus galėtų būti sukryžmintas su kate, tai patobulintų žmogų, bet sugadintų katę.

/George Bernard Shaw/

Sapnavau sapną. (Gal ča neikam ir neįdomu, tik man pačiai įdomu paskui persakityti savo ryškiausius sapnus. Neįdomu - neskaitom, skaitom tadu delfi ir žavimes žodžio grakštumu, taiklumu ir gilia mintimi).
Tai va. Sapnavau sapną. Užpraitą naktį. Kas naktį sapnuoju. Šią naktį sapnavau tokį smagiai nepadorų sapną, bet tiek jau to. Nežadinsiu vaizduotės. O tas užpraitas sapnas buvo toks: vaikštau aš po tokį didelį pastatą. Viešos paskirties - nes laiptai platūs, erdvūs. Biblioteka, universitetas aš šiaip kažkas didelio, šviesaus, ramaus. Tik žinau - kad negaliu iš čia išeiti. Vaikštau aukštyn žemyn. O išėjimo nėra. Tada susitinku kažkokį bendramintį ir ieškom išėjimo kartu. Nusiledžiame į rūsį. Ten tamsu, bjauru, vamzdžiai, laidai, komunikacijos ir voratinkliai. Aptinkame kambarį išklotą ryškiai ryškiai mėlynom plytelėm. O viena plyta sienoje išsikišus. Pajudiname ją. Ir lubos taip indianadžonsiškai ima leistis žemyn. Labai baisu. Nesinori būti sutraiškytai ant ryškiai ryškiai mėlynų plytelių. O sienoje ankštas siauras praėjimas. Lendu ten. Iš jo du tuneliai. Žinau, kad rinkis galiu tik vieną ir negalėsiu grįžti. Pasirenku ir keberiojuos pirmyn. Netikėtai atsiduriu didelėj didelėj salėj. Labai aukštoj, šviesioj. Pilna žmonių ir šiuolaikinio meno kūrinių, instaliacijų įdomių. Vaikštau, dairausi. Žiūriu - berniukas pardavinėja šunį. Toks mielas mielas. Nors aš ne iš "mimimi pupuliukas utiutiu" serijos, bet širdį pakerėjo iš karto. Klausiu, kas per veislė tokia. Sako - laukinis taksas. O ne taksiškas visai. Daugiau toks užpernai-kioskelinis-surink-lipdukiškas. Dvi akys didelės, už dūšios griebiančios. Bet tai ne viskas - dar keturios akys palei nosį. Mažos, voriškos. Ir nors aš visai visai nė trupučio ne šunistė, bet užsigeidžiau to šešiakio laukinio takso. Kiek kainuoja, klausiu. 400 svarų. Oho, sakau. O pati galvoju - su tuo šunėku dar ir vaikščiot kasdieną reikia. Kakučius rinkti. O aš rytais padrybsoti mėgstu... O jis į dūšią žiūri ir tirpdo mano valią. Pagalvosiu, sakau. Rytoj ateisiu.
Ir prabudau.

Va tokios tos papildomos akys. Tik ant šuniško snukio. Ir nesistebėjau visai. Čia tik šiame pasaulyje, jei kažkas neįprasto - tai jau keista. O sapne viskas sueina net pečiais negūžtelėjus. Sapne įdomiau.

 

Žinojimas, kad esi mylimas - suteikia stiprybės, o mylėdamas pats - įgauni drąsos.

/Lao Tzu/

Seksas pagal grafiką

Dirbadama visuomenei naudingą darbą, viena ausim klausiau radijo. Laida skirta moterims, kurios labai nori būti sąmoningos ir progresyvios. Studijoje psichologai, profesoriai ir politikai  jausmingai  reklamuoja save gvildena klausimus, kurie atrodo labai keisti nesąmoningai ir neprogresyviai moteriai, t.y. man.
Šį kartą tema buvo itin netnežinaukaipavadinti ir patraukė mano vienos ausies dėmesį. O tema štai kokia: sutuoktinių sutartis dėl sekso dažnumo. Taip taip. Kai kurie vyrai ir žmonos pasirašo sutartį kiek kartų per savaitę jie seksinsis. Kažkodėl populiariausias grafikas "du kartus per savaitę". Kaip užsienio kalbos kursai.
Abi mano neprogresyvios ausys negalėjo patikėti, kad tie, be abejonės, kostiumuoti-diplomuoti dėdės ir tetos labai rimtai apie tai kalba. Ir kaip tai yra gerai. Kaip palengvina šeimos gyvenimą. Kad niekas neturi teistės reikalauti iš sutuoktinio sekso ne pagal sutartį. "Brangioji, tu šiandien tokia graži!" - "Šalin rankas, sutartį skaitei? Šiandien nepriklauso!". Arba atvirkščiai.
Anot radijuje gyvenančių balsų, tokia sutartis tiesiog gelbėja šeimas nuo skirybų.
Tikrai tikrai. Aš nejuokauju.
Vat.
Ir susimąsčiau tada - kur aš čia papuoliau? Ar viskas su šita šalim tvarkoj?
Na, kol kas iš manęs niekas sutarčių šiuo klausimu nereikalauja. Lankstus grafikas, taip sakant.
Bet visuomenė su tokiom radijo laidom man ima keltį įtarimą.

Patinka

Išprotėti, nusižudyti ar tęsti? 

/Charles Bukowski/

P.S. Gerb. Irmantai ir kiti gerb. skaitytojai, nereikia priimti šio tinklaraščio kaip 100% mano gyvenimo atspindžio. Aš nesiruošiu nei žudytis, nei išprotėti. Čia tik citata ir tik paveiksliukas. Atidirbus saulėtą pusdienį, likusią dienos dalį skirsiu visokiems geriems ir maloniems užsiėmimams, tame tarpe giros darymui. Reikia apšviesti gūdžios monarchinės šalies atstovus gi. 

Tibetas, XV a.

Smagaus pirmadienio!

Mes gyvename. Mes mirštame. Tai viskas. Bet per vidurį, mes svajojame.
/Alex Behr/

Teoriškai, viskas paprasta. Pvz.:
A+B=C, H+F=Ž, Ė+O=Ū ir t.t.

Tačiau praktikoje visada viskas kitaip. Nėra didelės lentos su kreida prirašytom formulėm. Išprotėjęs profesorius suvalgė kreidą ir atsisėdęs ant lentos išplaukė į Panamą.
Taigi, tas pats  banalusis A+B=C pavirsta realybėje į lygtį su begalybe kintamųjų: A+B+x+y+z+........= a bala žino, kam ten kas lygu, o kam nelygu.
Ir kaip tuos nežinouosius sužinoti? Empyriniu ir organoleptiniu būdu. Pauostyt, palaižyt, paspardyt. Paprasčiau tariant - bandymų ir klaidų metodu.
Intuicija čia irgi praverčia, bet šitą subtilę damą dažnai pakeičia norai, vaizduotė ir iliuzijos. Atsargiai su intuicija. Dar neaišku, kur nuves švelniai kuždėdama "aš viską žinau geriau už patį žinojimą".

Dažnai abejoju, ar patirtis iš tiesų suteikia išminties. Kartais kai ažiūri - ta patirtis atsiduoda degutu, naftalinu ir rūdimis. Žmogus pavirsta į surūdyjusį raganosio skeletą, spjaudantį karčiom seilėm ir mokantį reaguoti į aplinką tik keliais užsiprogramuotais būdais.

Kažkokiu būdu galvoje susidelioja įvykių modelis - kad tam tikri veiksmai tarpusavyje susiję. "Jei asmuo A daro veiksmą B, o aš atsakysiu veiksmu C, tai gausiu didelį saldainį". Visai patrukli, patogi teorija. Kartais labai padeda. Dažnai netgi veikia. Kol neįsivelia ankščiau minėtieji kintamieji. Ir visa graži veiksmų seka vietoj didelio saldainio duoda didelį ... patysžinotkokįžodįnoriuparašytibetneparašysiu.

Ir viskas būtų nuostabu, jei žmonės tai suprastų ir taikytų kasdieniniame gyvenime.  Bet paprasčiau galvoti, kad kažkada, praeitame tūkstantmetyje išmokta formulė tinka visiems gyvenimo atvejams. Kas suveikė sužavėti klasiokę šeštos klasės žiburėlio metu vargu ar veiks kai žilė barzdon. Nuo pirmo sėkmningo bandymo  išvengti  tėvelių bausmės, išsisukti nepadarius namų darbus ir pasimatymo laikų daug kas pasikeitė...

Nieko aš šitame gyvenime nesuprantu. Viską, ką Lietuvos švietimo ministerija daug daug metų bandė sukišti į mano galvą sėkmingai pamiršau. Sunkiai skiriu pliusą nuo minuso. Pagal tikimybių teoriją kartais atspėju. Todėl nesukdama galvos drąsiai minu ant eilinio grėblio.

Ir ką aš čia tuo norėjau pasakyti? Kaip visada pamečiau mintį. Na, galų gale, kaip sakė senasis gerasis ūsuotasis Einšteinas "Jeigu faktai neatitinka teorijos – pakeisk faktus".

EInu pirkti džinsus. Labai sudėtinga procedūra.

Suprantu, kad ir gintaro šalies tautiečiams galbūt ne visada lengva suprasti apie ką aš čia rašau. O ką jau kalbėti apie angliakalbius kapitalistus, kurie skaito šitą blogą su vargano google vertėjo pagalba.
Geriam alų apytuščiame pabe, nes visi normalūs žmonės tokiu laiku dar vaizduoja, kad dirba. Prisimerkęs ir palenkęs galvą į šoną atsargiu balsu klausia: "Google keistai labai išvertė tavo blogą... meškos ant dviračių, zuikiai su balalaikom... nieko nesupratau... neteisingas vertimas...". "Na taip, - sakau, - meškos ant dviračių ir zuikiai su balalaikom - teisingai viskas. Ko nesupratai?". "Kodėl meškos ant dviračių?". Hmmmm... Ir kaip čia paaiškint, kad tai ne žiaurus elgesys sy gyvūnais...
Dabar ta žmonijos dalis, kuriai nenusišypsojo dangiška laimė pažinti didžią ir nuostabią lietuvių kalbą galės paskaitinėti mano įrašus angliškame bloge:
http://blogsedova.blogspot.com/