Pagal planą turėjau šiandien būti veribizileidi. Bet miegojau iki 12, prabudau su skaudančia galva, kurią gydau saldžia stipria arbata ir žiūrėjimu į geltoną klevą.
Va tokios planus griaunančios moteriškos dienos.
Iš viso šito namo lapbiausiai pasiilgsiu balkono, balandžių ir medžių.
Vakare važiuosiu mokyti. Šita klientė maloni. Ai, visi mano klientai malonūs. Su nemaloniais neprasidedu. Labiausiai užknisa, kai rašo - "aš labai noriu išmokti siūti, tik man jūsų pamokos per brangios, negaliu sau leisti, padarykite man 30% nuolaidą.". Nedarau. Jokių čia nuolaidų. Negali sau leisti - neleisk. Galėčiau padaryti, nenubiednėčiau, bet visų pirma, būtų negarbinga kitu klientų atžvilgiu, visų antra aš pradėčiau neigiamai žiūrėti į nedamokantį žmogų. O aš taip nenoriu. Man geriau mažiau, bet kai visi patenkinti.
Dažniausiai nuolaidos prašo azijietės. Suprantu, pas juos taip priimta, tokia derėjimosi kultūra. Bet prašome savo kultūrą palikti Azijoj.
Vakarinė mano klientė maloni. Juodaodė anglė. Daktarė, ginekologė. Jos kavalierius hipsteriškos išvaizdos, klausasi Deep Purple plokštelių. Koridoriuje kokios 5 Dr Martens poros. Žodžiu, malonūs žmonės.
Aš jų laptopą nuo lovos numečiau. Ir nieko. Jis toliau veikia kaip niekur nieko. Jie ranka numojo ir tiek.
O labiausiai visam šitam reikale patinka, kaip mano brangūs mokiniai dūsauja ir bijo.
- Taip, pradėk nuo čia, su įtvirtinimu, kaip visada ir iki galo. Su įtvirtinimu.
Dūsauja.
- Ar jau galiu pradėti?
- Taip, taip, pradėk.
- Aha, gerai. Tai jau siūsiu.
- Siūk, siūk.
- O dieve, kaip baisu.
- Nebaisu, tu juk gali, jau gerai siūni.
- O dieve, vis tiek baisu, tiek daug streso. Ufff.. Pradėsiu...

Argi nesmagu žmones gąsdinti?

Kad jau paminėjau savo lendlordą, tai papasakosiu plačiau.
Visiems pasakoju ir visi sako "ūūūūūū įtartina ūūūūūū". Taip ir sako.
Jis pakistanietis. Niekas jo tūrbūt neklausė iš kur jis, bet susidariau įspūdį, kad toks.
Apskritai, kiek esu girdėjus iš nepatikimų šaltinių Mančesterio nekilnojamo turto srityje vyrauka azijiečiai. Lietuvoj azijiečiai - tai kiniečiai ir panašūs, čia azijiečiai - arabai, indai, pakistaniečiai etc. Kiniečiai yra tiesiog kiniečiai.
Tai va, nepatikimas šaltinis sakė, kad turtingi dubajiečiai ir islamabadiečiai su mumbajiečiais perka Anglijoje nekilnojamą turtą. Investuoja. Ir nuomuoja.
Mano namo pirmama aukšte yra ofisas. Ten kokie 5 dideli kambariai, po juos šlaistuosi pakistaniečiai su mano lendlordu Adilu. Vieni aukštesnės kastos - skaniai kvepia, gerai išlyginti marškiniai, kiti - darbininkai, nieko nedirbantys. Geria arbatą, kalba telefonais ir žaidžia pūlą. Du žaidžia, septyni stebi. Maždaug tokia propocija.
Ant lango popiergalis, kad čia buhalterinė konsultacija. Bet nematau nei vieno buhalteriaujančio konsultanto.
Aš irgi noriu tokio darbo - gerti arbatą ir žaisti pūlą.
O kieme stovi mašinos. Land Rover, Bentley ir pan.
Šitoje vietoje reikia sakyti "ūūūūūū įtartina ūūūūū".
Taip. Ir aš manau, kad šitas namas tik priedanga pinigų plovimui.
Mafija.
Adilas skaito, kad aš griežta.
Turbūt jis vienintelis visame pasaulyje taip galvoja. Ir gerai. Su jais kitaip negalima.
O šiaip mes su juo labai draugiškais sutariame. Geras jis.
Jei negrąžins mano depozito (išsikraustau pranešus tik prieš 10 dienų) subraižysiu Bentlį.

Turiu gerą žinią. Gerą sau pačiai. Blogą mano lendlordui. Abejingą visiems kitiems.
Radau naują būstą.
Mieloje gatvėje.
Laukia kraustymasis. Nemėgstu pakavimų išpakavimų.
Gerieji žmonės siūlo pagalbą.
Liko savaitė ir 2 dienos.
Valio.

Va todėl aš ir neskaitau laikraščių. Ir TV nežiūriu. Tada pasaulis santykinai gražus ir žmonės daugumoje pakankamai pakenčiami geri.
Atsitiktinai man į rankas pakliuvę Mančesterio laikraščiai atrodo taip:
40% sportas
40% kriminalas
20% skelbmai
9 % vietinis pozityvas: išrinkta geriausia metų seselė, atsigavo triūsikų fabrikėlis.
1 psl. galvosūkių, horoskopų, nejuokingų komiksų.
2 psl. pažinčių skyrelis (56 V su geru humoro jausmu ieško 25-35 M draugystei ir galbūt daugiau; 72  lesbietė ieško draugės geram laiko prakeidimui)
Likę %  ir psl. - reklama.

O paskaitai - lietuvis persekiojo savo buvusią žmoną, ji pabėgo į Angliją. Jis ją čia surado. Pakeitęs išvaizdą atvažiavo su mikroautobusu. Pagrobė einančią namo. Įgrūdo į mikriuką. Pervažiavo Europą, nusigavo iki Lenkijos. Ten ją smaugė, gana ilgą laiką laikydamas tarp gyvybės ir mirties. Tadu užkasė į žemę. Lenkų grybautojas rado.
O viskas išaiškėjo per GPS navigatoriaus maršrutą.

Bet čia dar nieko.

Ūkininkai, auginantys avis, keturis kartus po nakties rado savo avis negyvas su nupjautom užpakalinėm kojom. Kojos buvo nupjautos gyvoms avims. Tai padarė mėsininkas žinovas. Kai kurios avys buvo neščios. Ir paliko nukraujuoti.

Kaip? Kaip po to gyventi tokiame pasaulyje?
Kas belieka jautriai sielai?
Neskaityti laikraščių.

Kažkaip netikėtai užliejo emocinis cunamis, sukeltas nekalto paveiksliuko su arbatos puodeliu, o ant puodelio šonelio - pakalnučių puokštė. Paveiksliukas pasiklydo interneto platybėse, o mintis smegenyse ruseno ir sukilo nežabota banga - kaip? kaip gi taip? kaip taip gyventi galima? negaloma, visai negalima! nemačius, neuosčius šiemet pakalnučių???
Ir viskas reta saulėta diena ir rudeninių spalvų žasmas banaliai nublanko. Paukščiukų čiulbėjimas nebedžiugina abejingą ausų būgnelių. Mašinų užimas ir praeivių juokas bylojo tik apie gyvenimo mugės tuštybę.
Va. Nėr gyvenimo be pakalnučių.
Pastarųjų žydėjimo metu po atitinkamus miškus nevaikščiojau, o babyčių su stiklainiukais ir kibirėliais, pilnų nelagaliai priskintų miško gėlyčių čia nėra. Netinka klimatas.
Rožės žydi ir žiemą. Bet kam jos įdomios? Pakalnutės daug gražesnės savo baltu subtilumu.
Belieka sukandus dantis laukti kito pavasario, o kol kas braukiu dosnią ašarą klausydamasi dainos.

 

Jeigu nori pastatyti laivą, nekviesk žmonių kirsti medžių, pjaustyti lentų ir neskirk jiems darbo, tačiau pažadink juose didingos ir gražios jūros ilgesį.

/Antoine de Saint-Exupery/

foto: Jochen Lempert

Višta - tai tik būdas, kuriuo vienas kiaušins pagamina kitą kiaušinį.

/Samuel Becket/

Idealus vyras su mumis kalba kaip su deivėmis, o elgiasi - kaip su vaikais.

/Oscar Wilde/

Gamta - tai begalinė sfera, kurioje centras yra visur ir perimetras niekur.

/Pascal/

Jeigu tu jautiesi vienišas būdamas vienas - tu esi blogoje kompanijoje.

/Jean-Paul Sartre/

 

Poros-2

1968: Philippe ir Yvonne Halsman so 99-iais "Life" žurnalo viršelais, kuriems jie padarė nuotraukas (iš viso jie nufotografavo 101-am "Life" viršeliui).

Parašysiu viską, kaip yra ant dūšios - noriu pavirsti į katę ir šikti į batus.
Dialogas. Šviežias. Šiandien iškeptas.
- Kaip tavo savaitgalis? - klausiu iš mandagumo, nė dėl to, kad įdomu.
- Gerai, buvom pas Agnę. Žinai Agnę?
- Aišku, kad ne. Man dar Agnės betrūko. (neigiamas) "U-u."
- Ji irgi užsiima siuvimais. Kaip ir tu, užsiima siuvimu.
- Aš neužsiimu siuvimais.
- Ne??? Kodėl? Tu juk mokini siūti?
- Mokinu. Neužsiimu.
- Tai visai nesiuvi? Gavai diplomą dėl vaizdo ir viskas pamiršai?
- Kartais siuvu, kai noriu. Dabar nesiuvu.
- Kodėl?
- Laiko neturiu siuvimui.
- O ką darai?
- Dirbu.
- O laisvalaikiu?
- Laisvalaikiu man reikia pasižmonėti, į galerijas, gamtą, skaitau....
- Ką skaitai.
- Daug ką. Pvz. psichologiją...
- Tai kodėl nestudijavai psichologijos?
- Todėl, kad studijavau dizainą. Jei aš skaitau apie politiką, istoriją, vandenynų gyvius tai ką?
- Na tu keistas žmogus: studijavai vieną, dirbi kitą, domiesi trečiu.
Šitoj vietoj mane apėmė striprus "šikt į batą" jausmas.
Ne dėl to, kad pikta. Todėl, kad neturiu imuniteto idiotizmui.
Klausiu masažisto, kaip jis reaguoja į idiotizmo nešiotojus. Sako - vengiu, stengiuos nebūti šalia ilgiau nei 30 sekundžių.
Aš pati žinau, bet kad nevisada išeina. O dar tas mano mandagumas.
Yra toks geras rusiškas pasakymas "сказал, как в воду пёрнул " (pasakei, kaip į vandenį paperdei).
Reiktu nereaguoti. Bet mano organizme Jan padaugėję. Masažistas taip sakė. Jan - karštis. Todėl man karšta. Žmonės su striukėm ir šalikais - aš trumpom rankovėm ir prakaituoju. Ir dar kasausi, nes niežti. Irgi  Jan. Ir spuogai ant nugaros - irgi Jan. Karštis iš manęs veržiasi niežtėdamas ir spuoguodamas. O viskas dėl ko - dėl kaimynų.
Kur mano Jin?
Sako masažistas - kepenis valgyk, padės. O gal kaimynus kaip nors tiuk-tiuk?
Va taip iš nelaimingos  gyvūnus mylinčios ir klasikinę muziką mėgstančios, kartais piešiančios būtybės išeina Hitleris.
Kodėl nesikraustau kitur? Beviltiškai ieškau. Ieškojimas reikalauja didelių laiko sąnaudų ir baigiasi emociniu nusivylimu.
Visi apžiūrėti būstai maži, tamsūs, nejaukūs ir iš vis - širdis nedainuoja. Visi skelbimai meluoja. Nebetikiu. "3 minutės nuo pagrindinės gatvės" reiškia "velniai žino kur". "Jaukus namas" reiškia "sukelentis klaustrofobiją"...
Norit optimizmo? Pas mane ant gomurio dar ir puslė pavirtųsi į 2 cm žaizdą. Tas pats mano ugninis Jan.
Gerasis žmogus atnešė tepalo. Tepkis, sako, kas 20 min. Paskaičiau sudėtį - iš to ką suprantu - alkoholis ir gliukozė. Saldu, bet neveikia.
Beje, šiandien metai, kaip įsikrausčiau čia. Buvo gerai. Dabar ne.

Kepenų parduotuvėj neradau, nusipirkau pašteto. Gesinsim ugnį.

Smegenys ir kaip jas naudoti

Foto Robert Ludlow

Brangūs studentai,

Geriausias patarimas, kokį aš esu girdėjęs, kaip gyventi savo gyvenimą buvo sekantys keturi principai:

1. Pasirodyk

2. Keipk dėmesį

3. Sakyk tiesą

4. Neprisirišk prie rezultatų.

Geriausi linkėjimai...

 

 

Paukščiai

Foto Arthur Tress

Aš visada stebiuosi, kodėl paukščiai lieka vienoje vietoje, jeigu jie gali skristi kur panorėję.

 Ir tada aš to paties klausiu savęs.

/Harun Yahya/

Jeigu norite pamatyti drąsius - pažiūrėkite į tuos, kurie gali atleisti.

Jeigu norite pamatyti didvyrius - pažiūrėkite į tuos, kurie gali meile atsakyti į neapykantą.

/Bhagavat Gita/

Malda nepakeičia Dievo, bet keičia tą, kuris meldžiasi.

/Soren Kierkegaard /

Laikantis grandinę yra nedaug laisvesnis už prirakintą prie jos.

 /Pierre-Claude-Victor Boiste/

Poros

Styvenas Hokingas (Stephen Hawking) savo vestuvių dieną

Markas Šagalas (Marc Chagall) su žmona Bella, 1923.

Fototo Hugo Erfurth

Benito Mussolini lšalia savo meilužės Clara Petacci Milano morge, po egzekucijos, viešos demonstracijos ir išdarkymo. 1945 m. balandžio 29 d.