Jūs, aišku, girdėjote, kad nusidėjėliai eina į pragarą, o šventieji - į rojų, bet tai, ką jūs girdėjote - netiesa. Viskas yra atvirkščiai: kur beatsidurtų nusidėjeliai, visur jie sukuria pragarą ir kur beeina šventieji, ten yra rojus. Niekas nesiunčia šventųjų į rojų. Nėra nieko,kas siųstų juos ten ir vadovautų visam šitam  - nieko nėra. Bet nesvarbu, kur jie eina, tiesiog jie tokie yra: jie sukūria savo rojų. Jie nešasi savo rojų su savimi, savyje. O nusidėjeliai? - jūs galite nusiųsti juos į rojų, ir jie sukurs ten pragarą. Jie kitaip negali.

/Ošo/

Eglutė knyguota

Aišku gripą aš pati sau diagnozavau. Viską skauda - reiškia gripas.
Pirmas dvi dienas jaučiausia tarsi 40 piktų kojų būtų mane atvanoję. Dabar atrodo, kad smaugia nematomas maniakas.
Ne, aš nesiskundžiu, tiesiog rašau tai, kas vyksta. Negaliu juk meluoti, kad lauke šviečia saulė ir plasnoja morčiuojantys vienaragiai. Ne, realybė pilka, apsiniaukusi ir mano gatvėje lietus. O aš norėjau iš paskutinių jėgų nusipirkti ananasą.
Bo gerasis kaimynas Džo susirgo ir aš jam dariau arbatą. 3 pakeliai arbatos, užpilti pienu, apie 1/3 puoduko, o tada vanduo ir cukrus.
Dar yra tylusis kaimynas Filas. Aukštas kaip šaukštas ir susikūprines. Introvertas su krepšinio šortais. Prabėga partizaniškai, mosteli ranka hi! ir vėl sliūkt į savo kambarį. Nenoriu jo prašyt, bo jis toks, rusiškai "mudak" - labai geras plačios reikšmės žodis.
Ir šiaip, nesuprantu aš introvertų.
Džo sakė, kad neturi net jėgų nueiti į tualetą. Norėjau pasiūlyti jam savo vazą, į kurią sisioti man neleidžia vidinis inteligentas.
Nosies sekretas, ar kaip ten kultūringai vadinasi banalūs snargliai, įtartinai keičia atspalvius. Nepraeis, reikės prašyt pirmadienį antibijotikų.
Popierinės nosinės - šūdas. Plyšta ir šiaip nuo jų tik blogiau. Pripučiau pagalvės užvalkalą, rankšluostį ir maikę. Kas sekantis.
Mano gerieji ištikimieji drąsieji leukocitai. Tūkstančiai, milijonai jūsų krito nelygioje kovoje. Mano mažosios dalelės. Įdomus darinys tas kūnas. Visos ląstelės dirba be sustojimo, visos žino savo darbą.
Bandžiau išsiaiškinti, kas geriau - paracetamolis ar aspirinas. Mažai nutuokiančia galva padariau išvadas, kad paracetamolis tik apgauna smegenis, sako - ai, nieko ten neskauda ir temperatūros jokios nėra, nusiramink. Ir naivios smegenys patiki. O apirinas šiek tiek kilnesnis, jis tikrai kažką daro. O gal visai ir netaip ten viskas. Bet paracetamoliu nebepasitikiu.
Tuntas buvusių kavalierių rašo sveikatoslinkinčias žinutes. Nesuprantu aš vyru. Nesuprantu. Gerai, kad aš ne vyras.
Graužiu petražolės kotus.
Žadu sau lankyti baseiną, meditaciją ketvirtadieniais, gal gi net panadyti tą baisųjį kepenų valymą su aliejum, nusipirkti sulčiaspaudę...
Po 5 metų skaitysiu ir galvosiu koki paliegelė buvau.

Susirgau.
Užpuolė mane gripas. O buvau įsitikinusi, kad gripai manęs nepuola. Įsitikinimas buvo klaidingas. Užpuolė. Patiesė. Paguldė.
Paskutinį kartą gripavau prieš 10 metų, kai besimokydama kolegijoj pasidaviau nemokamos vakcinos pagundai.
Nebūčiau skiepijusis - bučiau gyvenusi be gripo 20 metų. Bo nepaaiškinami imuninės sistemos dėsniai, nepaklusnūs mikroskopui atsparumai - peršalimo virusais ir aukštesniųjų takų katarais sergu dažniau nei apvaliaveidė pilnatis sidabrą iš dangaus mums pila. O gripais - ne, ne mūsų specializacija.
Bet atėjo nelauktai neprašytai.
Ir, žinote - gripas dar bjauresnis, nei aš prisiminiau. Skauda viską - odą, mėsą, kaulus, sąnarius, akis, galvą... Neįmanoma gulėti vienoje padėtyje - sukuosi, raitausi, lankstausi.
Ir paklodė po manim susisuko į žagarėlį.
Ir gyvenimas nutolo kažkur už lango, kur skrenda džiaugsmingi lėktuvai, nešdami nostalgiją į barokinį saulėlydį. O mano lovoj tik kančia ir prakaituotas diskomfortas.
Mano vidinis inteligentas (toks tarybinis Šerlokas Homsas, tik poetiškas alkoholikas, bet talant nepropjoš) sako ne - negalima miegoti ant sužagarėlintos paklodės, tu ne baleto mokyklos direktorė (jis miega be paklodės, o aš viską žinau, nes jo šunis vedžioju). Ir eik į dušą. Ir sisioti.
O taip sunku sunku kelti iš lovos savo kilogramus. Bet vidinis inteligentas su pypke rankoje linguoja galvą ir aš paklūstu.
Nuėjau į dušą ir tą sulaužiau.
Gerasis kaimynas Džo - duok, dieve, visiems po tokį - man daro arbatas, perka vaistus ir imbierus.
Gerasis Džo kuria muziką ir rašo dienoraštį. Popierinį. Reikės pažiūrėti.
-Va aš tau mandarinų atnešiau, sveiktatai ir pyragaitį nuotaikos pakėlimui. Ir kojines užsimauk.
Nepatinka man gripas.
Tikiuos, kitas kartas bus negreitai.

Orai keistai bjaurūs.
(Mančesteryje toks pasakymas nieko nereiškia. Atsakymas į tai sarkastiškas "what a surpise!")
Ryte prabudus girdžiu kaip kaimynas gramdo mašinos stiklą. Išėjus į lauką muslmoniškai apvynioju šalį aplink galvą. Grožis pralaimi prieš šaltį, nors man gražu - nusprendžiu prabėgom žvilgtelėjusi į mašinos lango atspindį. Po kojom skaniai šnara sušalę lapai, sukeldami bulvių traškučių norą ir refleksinį seilių išsiskyrimą paalvojus apie nepakrtojamą natrio gliutomatą.
Dangus giedras griedras tik lėktuvų takai minimalistiškai dekoruoja dangų. Ir užpakalis šąla. Nėr su kuo apsivynioti. Rytoj vilksiuos paltą.
Mano nauja gatvė labai gera. Tiksliau gatvė, į kurią išeina mano akligatvis. Joje, gatvėje, į kurią išeina mano akligatvis yra labai gera azijietiška daržovių parduotuvė, o tai reiškia, kad viskas pigiau ir pasirinkimas didesnis - būna netgi burokų su lapais. Ir prieskonių, ir falafelių ruošinio, ir migdolinių pirštelių, ir džemų skanių, ir netgi lenkiškų produktų lentyna. Dar mano gatvėj (taip paprasčiau) yra kavinė jauki ir kepyklėlė, ir tortų visokių mandrų kepykla, ir labai gera (mega pound shop) svarinė parduotuvė, kurioje yra visko visko ir netgi haribo meškiukų, ir prailgintojų, ir siuvimo rinkinių (nes adatos ir adatėlės visada kažkur išsibėgioja), ir gražių medinių pjaustimo lentelių, ir sensodine pastos, ir imbierinių sausainių, kurių trupinių pilna mano lova, ir dušo užuolaidų su širdutėm (kitokios dar bjauresnės), ir kvapo šaldytuve sugerėjų. Ir dar yra japoniškas restoranas, ir indiškas, neskaitant 3 kinietiškų ir 1 indiško take away, ir lažybų punktas, ir laidotuvių biuras, ir advokatų kontora, ir optika, ir raktų darykla, ir batų taisykla, ir dantistų kabinetas, ir vaistinė. Ir dar yra negraži tvora ir benamė stora čigonė ant kampo, kuri pardavinėja žurnalą, kurį čia pardavinėja benamiai, kad neprašyti išmaldos, ir jie turi specialias lemenes ir ant kaklo pakabintą pažymėjimą, kad jie oficialūs benamiai su žurnalais. Aš vis galvoju, kad reikia nors kartą nupirkti, bet vis skubu skubu arba šiaip tingiu.
Ir anksti ryte, kai dar nesinori keltis, bet proletariškai reikia ir slidinėji ant apledėjusio šaligatvio žiūrėdama į lėktuvų takus ir ieškodama jų raštuose slaptos egzistencinės prasmės, kodėl man taip anksti reikia eiti iš namų, matau, kaip azijietiškos daržovių parduotuvės vyrukas dėlioja lauke mandarinus, o labai geros mega svarinės parduotuvės vyrukas kabina lauke languotas tašes ir jie kalbasi per gatvę indiškai-pakistanietiška kalba - suprantu - diena prasidėjo. Pasisveikinu su mandarinais.
Ir širdį užlieja žvalus rytinis gyvenimo džiaugsmas.

O vakare lyja. Ir nebežiba šerkšnas ant mašinų stogų. Tik balose atsispindi kalėdinės šviesos.

Sako, sėkmingo blogo paslaptis - rašyti apie tai, ką žinai geriausiai. Aha.
Ir tai mane gąsdina.
Ką aš žinau geriausiai?
Opapa.
Orai keičiasi kasdieną - vieną rytą žydrame danguje snaudžia balti simpsoniški debesėliai ir kažkur skuba lėktuvai, kitą dieną 0 C ir bjauriai šaltas rūkas. Važiuoju autubuse, pažiūrėjus pro langą nebežinau, kur esu ir pasislepiu atgal į įdomią knygą. Žinau, kad nuveš ten, kur mane ištrins aliejais, paklaus ar masažuoti užpakalį, aš pasakysiu, žinoma, ir dar gausiu skanios dar šiltos naminės duonos su kajeno pipirais ir česnakais. Galvoju pirkti duonkepę. Geriau tokį vyrą, kaip Timas masažistas, kuris pats kasdieną keptų, bet nemačiau tokių pirkti. Negražu skųstis, turiu kaimyną, kuris valgyt daro ir draugą, kuris lėkštes plauna. (Visada sakau - labai svarbu apsupti save gerais žmonėmis).
Dabar sėddžiu svetimame name. Pirma valanda nakties. Ir darau tai, ką moku mažiausiai - prižiūriu vaikus. Pirmą kartą gyvenime aš viena su 4 vaikais ir 2 katėm.
Baisu.
Vaikai ir katės miega, retkarčiai suskamba jų dzinguliukai po kaklu. Akvariume burbuliuoja žuvis.
Stresą kelia inhaliatorius nuo astmos vaikui kairėje. Neatsimenu jo vardo, o jo dvinys Cezaris (Ceasar). Jeigu kosės ilgai - pridėk prie burnos ir paspausk. Suskaičiuok iki 10 ir vėl paspausk. Ir taip 4 kartus. Baisu. Ne inhaliatorius. Vaikas.
Netikėtai paprašė pabūti su jais. Iš smalsumo sutikau. (Kaip rašo feisbukiniai paveiksliukai - "kada paskutinį kartą darei ką nors pirmą kartą? - dabar).
Gerai, kad nereikia kalbėti su jais. Jų keturi - aš viena.
Galima gerti arbatą, kasyti katei kaktą, skaityti apie baisų Siera Leonės kaleimą ir be garso žiūrėti kaip vyrai už didelius pinigus spardo vieni kitiems kojas.
Nieko nežinau apie vaikus. Tik tiek, kad  tai nepagrįstai idealizuotas gyvenimo etapas ir jie triukšmauja, kai nemiega.
Todėl nerašysiu apie tai, ko nežinau.
Žinau iš patirties: Duona su kajeno pipirais ir česnakais pasišalina iš organizmo per 4 valandas nuo sukramtymo.
Skaičiau: Seksinantis aistros audroje negalima numesti triūsikų ant grindų - ten bakterijos. Įšliauš.
Mečiau ir mesiu, neišgąsdinsit.

 
Negaliu nepasidalinti, mano mieli draugai, kokią žinutę šiendien man parašė mano buvęs kaimynas zanūda prancūzas. Nedažnai gaunu tokius prasipipažinimus savo paties gyvenimo nykumu. O kam gi dar rašyti tokius laiškus?

You must be kidding ! You won't make me believe that all the stuffs you took out of the house with you do belong to you. The both irons, half of cutleries, and so on. You are such a wanker, such a bad person, I didn't know it could still exist. You've never been honest, or right with us in some few time spent together. I don't like the kind of people like you, always acting snidely, caring only about oneself.
You never did an effort to get things better, but did everything to worse them off.

I wish I never met you and won't ever meet you.

Na ką į tai galima atsakyti? Palinkėjau laimės žmogui ir nenešioti pykčio širdyje, gyvenimas yra gražus.

Jau senokai supratau, kad yra tokia žmonių rūšis, kuriems dėl kažkokio sielos sutrikimo nesigauna džiaugtis savimi. Gal dėl tėvų negiamos įtakos ar šiaip dėl šokolado stygiaus kraujyje jie jaučiasi esą blogi. Nepakankamai geri. Kaip realiai savo paties statusą pakelti - neaišku. Todėl jie pastoviai įrodinėja, kad kiti yra blogesni. Tada trumpam palengvėja ant dušios.

Aš visai nejaučiu poreikio teisintis ir įrodinėti, kas čia baltas ir pūkuotas.
Aš nei gera, nei bloga. Ir koks skirtumas?
O lygintuvai 2 mano. Paminėjau, kad neturiu lygintuvo ir du gerieji žmonės pasidalino.
Labai svarbu apsupti save gerais žmonėmis. Dėl to iš ten ir išsikrausčiau.

Šiandien vėl visi sako, kad aš atrodau labai laiminga.

Persikrausčiau.
Iš kontinento į salą atskridau su 3 lagaminais.
Iš namo A į namą B - 4 mašinos.
Vis į namus, o ne iš namų.
Čia taip tylu, kad ausys iki šiol negali patikėti.
Dabar reikia išpakuoti. O lentynų ir stalčių mažai. Reikės terorizuoti lendlordą.
Kaimynai mieli. Nors prie žaisdos dėk. O tai svarbu. Ne, žaisdų neturiu, bet spintą reikia užnešti į anrą aukštą.
O kelią į kaimyno širdį aš nuvedžiau makaronų su baklažanais pagalba. Nuostabus receptas, garantuotas kelias į visas širdis, ar bent jau skrandžius. Koks skirtumas - jie šalia.

Anglijoje labai populiaru dalintis namus. Ir ne tik studentai, bet ir jauni žmonės, jauni gali būti ir 50 metų. Taip ir pigiau, nors ne visada. Aš buvusį kambarį mokėjau beveik tiek pat, kaip už vieno kambario butuką.
Ir šiaip smagiau, nei gyventi vienam.
Žinau vieną porą, jie irgi gyvena pasidalintame name, ne dėl to, kad negali sau leisti gy venti atskirai, ne, jie turi gerus darbus. Bet taip smagiau, sako - jei gyventumėm dviese, geičiau atsibostumėm vienas kitam, virdant savo sultyse. O už sutaupytus pinigus keliauja ir keliauja ir keliauja.
Ir man patinka taip gyventi. Yra su kuo paplepėti, pasidalinti maistu ir šiaip susidraugauti. Jei kaimynai mieli. Taip buvo pernai. Kai dingdavo internetas, susirinkadavome egiptiečio kambary, rūkydavom šišą ir žaizdavom stalo žaidimus. O paskui atsikraustė zanūdos prancuzai ir visokios kitokios žemo lygio asmenybės.
Todėl po ilgų paieškų radau šitą jaukia vietą.
Kas ieško tas randa.
Ir dabar man visi sako - tu atrodai laiminga.

Geros lentynos:

Upd: lentynos ne mano, tiesiog noriu tokių.

Kiaušinienę pusryčiams valgau tik per pagirias.
Nes toks liaudies receptas.
Nepadeda, placebo neveikia.

Yra du bendravimo su klientais būdai, o gal ne su klientais, o įvaizdžio kūrimo būdai, ar šiaip kažkur skaičiau.
Pirmasis - kurti savo idealizuotą portretą - kad esi fėja, gyvenanti individualios fantazijos name, kur kaimynai netriukšmauja, langai visada švarūs, visi darbai dirbasi su meile ir šiaip labai saldu.
Kitas būdas - asmeniškas, kai klientai tampa draugais. Trūkūmas šio būdo, kad nesi fėja ir netgi poros išsiplėtę ir lietsargis sulūžęs.

Tinka ir nekomercinėms veikloms. Pvz., blogui.

Aš kaip žinia ne fėja.
Ir galvą skauda po vakar skanių 4 pintų sidro.
Ir klaviatūra pilna trupinių.
Vakar gavau raktą nuo naujo būsto. Ir kažkodėl tai buvo susiję su "einam po bokalą".
Vsio čto nažyto neposilnym trudom netelpa į civilizuotus lagaminus. Ta proga pasiskolinau languotas tašes.
Visada naiviai galvojau, kad languotos "turginės" tašės išskirtinai Rytų Europos aksesuaras. Ne. Anglė sako - labai geros tašės, daug telpa. Juodaodis berniukas sako - jos ir Afrikoj paplitusios.
Globalicazija.

Yra dvi slėptuvės nuo gyvenimo vargų: muzika ir katės.

/Albert Schweitzer - Nobelio Taikos premija 1952m./

 

Laisvė kapitalistinėje visuomenėje visada lieka beveik tokia pati, kaip ir buvo senovės Graikijoje: 

laisvė priklauso vergvaldžiams.

/Vladimiras Leninas/

Jūs galite lengvai atleisti vaikui, kuris bijo tamsos. Tikra gyvenimo tragedija, kai žmonės bijo šviesos.

/Platonas/

Žmonės sako, kad jie myli tiesą, bet iš tikrųjų, jie nori tikėti, kad tai, ką jie myli yra tiesa.

/ Robert J. Ringer/

Rankos