Geltona

Žmonės gali būti laimingi tik su sąlyga, kad laimė nėra jų gyvenimo tikslas.

/George Orwell/

Kiekvieną kartą, kai aš susitinku su prostitutėmis, jos niekada nekalba su manim apie seksą. Jos nori sužinoti apie sielą ir Dievą. Aš taip pat bendravau su daugybe asketų ir vienuolių ir kiekvieną kartą, kai mes likdavome vieni, jie kalbėjo su manim tik apie seksą.

/Ošo/

Kitų akys - mūsų kalėjimai; jų mintys - mūsų narvai.

/Virginia Woolf/

Tilindžiuoja už lango ledų autobusiukas. Aš jo netgi nemačius. Tik girdžiu kasdieną "tindi lin, di lin, lin lin".
Toks, kaip Houmeris Sipmsonas buvo nusipirkęs.
Nesuprantu šito reikalo.
Klausiu kaimyno Džo:
- O tai kaip pirkti tuos ledus? Išgirstu tindilin ir bėgu per balas griūdama? Mojuoju - ėėėėė nepalik manęs be ledųųųų! Ir keberiokšt?
- Teoriškai jis sustoja. Laukia.
- Kas gruodžio 27 dieną 10 valandą vakaro per lietų eis ledų pirkti?
- Na, jei važinėja, reiškia, kažkas perka.
- Na, gal...
- Nors šiaip man atrodo, jis narkotikus pardavinėja.

Va tau ir "tindi lin tindi lin tinditindi lin lin lin".

Mano labai geroje gatvėje kasdieną stovi bename rumunė ir pardavinėja žurnalą. Čia tokia bedarbių užimtumo forma. Stovi ji kasdieną. Nesvarbu koks oras. Stovi. Lyja. Stovi. Vėjas pučia. Stovi. Jeigu snigtų. Stovėtų. Bet nesninga.
Aš vis norėjau nupirkti tą žurnalą. Bet vis kažkaip taip va kaip visada.
Einu namo. Stovi jinai. Ir "meRRRykRRRistas" sako.  Prieinu. Kiek kainuoja žurnalas? Kalba ji savo kalba. Atskiri angliški žodžiai sujungti į nesuprantamą konstrukciją. Rodo 3 svarai. Daviau 10. Kalėdos.
Dabar pamačiusi mane ji šaukia "HHHHHapyniūjėRRR!". O jei sutinka prie pėsčiųjų perėjos - glosto nugarą ir šneka savo kalba apie tai, kad aš gera ir graži.
To žurnalo aš neskaičiau. Šiandien ryte ji man rodo naują - su Džeimiu Oliveriu ant viršelio. Bet sako - ne dabar, ne šiandien, čia naujas, bus ir po naujų metų. 
Kaimynas sakė, kad jinai jį būčiuoja, kai jis duoda pinigų. Manes nebučiavo, bet nesijaučiu dėl to nuskriausta.
Girdėjau, kad ji turi neįgalų sūnų, gyvena skylėj ir lendlordas ją skriaudžia. Dar tikriausiai ir koks blogietis reketuoja.
Klientė sako - ir aš jai kiekvieną savaitę duodu. Bet žinai - pas ją burnoj auksiniai dantys...
Kaip suprantu, jai daug kas duoda. Už atkaklų stovėjimą.
Bet koks skirtumas.
Ji stovi.

Sen

Noriu taip senatvėjauti.
Reikia ruoštis jau dabar.

Dvi

Ho ho ho, visiems.
Ho ho ho.
Praėjo pusė reikalo, liko kita "kur švęsi?" dalis.
Mizantropai ir prijaučiantys bando ignoruoti šitą didžiausią metų išbandymą.
Vaizduojame normalius, draugiškus, kupinus kalėdinio džiaugsmo piliečius. Ir beveik sekasi.
Kad išveng  (Pradėti sakinį "kad" - prastas stilius)
Vengdama konfuziško pašnekovų gluminimo meluoju - švenčiau Kalėdas. Taip paprasčiau. Dar sumurmu kažką, kad aš techniškai stačiatikė, mano Kalėdos vėliau.
Praslystu.
Pilnatis neduoda miegoti. (Sunku mums, psichams.)
Didžiausia pasaulio paslaptis - kaip ta pati lova, ta pati pagalvė gali būti ir kančios guoliu, ir dnagiška palaima.  Tokią naktį neįmanoma rasti patogios vietos, kur neapsiversi nesiguli vienoj pozoj ilgiau 2 sekundžių, karšta ir šalta tuo pačiu metu, o pagalvė inkvizitoriaus svajonė. Ryte - patogu visur, negaliu atsiplėšti..
Atisesėdu, atitraukiu užuolaidą - poetų kalba - apvaliaveidė pilnatis įsipainiojo tujos (?) viršūnėje. Gana vangogiška naktis. Mano akligatvyje nemiega dar 2 langai.
Bandau medituoti. Susikoncentruoju į nosies galiuką ir skaičiuoju įkvėpimus. Nosis ima nepakenčiamai niežtieti. Pasikasau. Susikoncentruoju į kaktą, ima niežtėti viskas.
Galvoju - nesitiki, kad dar vieni metai praėjo.
Nesitiki visai.
Greitai.
Mintyse peržiūriu nuo pat pradžios.
Daug visko buvo.
Geri metai.
Ne, nenuverčiau kalnų. Neapvažiavau aplink pasaulį. Neaimėjau aukso medalių.
Bet visko buvo daug ir gerai.
Sutikau daug įdomių, gerų žmonių. Daktarų ir skvoterių, direktorių ir poetų, šokėjų ir virėjų.
Prisijaukinau Mančesterį.

Su, tai su!

Vaizduoju, kad tvarkau kompą.
Radau pamirštą savo fotkę. 2006 liepa, Vilnius.
Yra joje kažkas mielo mano dūšiai.

Ale, keista.
Sugalvojau rasti internete vieną seną pažįstamą. Kurio 10 metų nemačius negirdėjus.
Ot šiaip.
Nes sekmadienis.
Ir įsivazduojate - praktiškai nieko nėra.
Na, kažkokiuose lievuose tinkluose yra vardas pavardė ir viskas.
Jokio feisbuko, jokio g+, jokio blogo, jokio tinklalapio.
Ir galvoju - kaip taip gali būti? 2012-ieji baigiasi.
O žmogaus net foto neįmanoma rasti.
Nesąmonė. Kaip taip galima gyventi? Ir ne pensisninkas juk.
O paskui galvoju - o gal taip ir teisingai.
Gal gyvena žmogus tikrą gyvenimą, siuvinėja kryželiu ar vinis kala, o ne internetuose akis gadina.
Gana ir man.
Einu kalėdinius sviekinimus rašyti. 

Turiu prisipažinti - aš absoliutiškai myliu savo kaimynus.
Ir tai be galo geras jausmas.
Matyt vis gi gyvenimas yra zebriškas.
Juoda juosta - obsesiniai-kompulsyviai sutrikęs zanūda prancūzas su isteriška pora ir šiaip visokie mažo kalibro užknisalai.
Balta juosta - dabar ir tikiuos ilgai.
Gyvenu su 3 bičais. Anglai. 27 metų.
Filas - beveik neišlenda iš savo kambario. Introvertas sporto žiūrėtojas. Bet teigiamas, neprieštaravo paprašius užimti jo lentyną virtuvėje ir šiaip, aš periodiškai vagiu jo kiaušinius. Ant sienos kabo Aston Villa maškinėliai. Sako, visai nejaučia šalčio.
Džo - muziką kuriantis alkoholikas su polinkiu į narkomaniją ir neribotą rūkymą. Idealus kaimynas. Visiems po tokį. Skaniai daro valgyti. Stipriname kaimyninius ryšius per skrandį. Teisingas būdas. Socialistas. Mūsų požiūriai šiuo klausimu sutampa. Kas mėnesį aukoja 10 svarų Greenpeace'ui ir dirbas Raudonajame Kryžiuje. Žino visokių Ugandų ir Urugvajų istoriją iš politinės pusės. Kas galėtų pagalvot. Mėgsta kabinti ispanaites telefono numerio prašymo būdu ir paskui pamiršti.
Naujas kaimynas Krisas. Su hipsteriškais akiniais ir juodais zomšiniais batai. Vertėjas. Įsikraustymą pradėjo nuo tonos kyngų ir Virginijos Vulf portreto. Skaitau, teisingo žmonaugs požymis. Balsas stebinančiai žemas. Sunku suprasti ką jis šneka. Gerai juokauja. Jo tėvas studijų laikais Čekoslovakijoje mašinos bagažinėje pervežiodavo desidentus per sieną.
Žodžiu - protingi, teigiami, įdomūs žmonės.
Noriu, kad šita juosta nesibaigtų.
Bet žinau - viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą.

Aš žinau, kad aš niegada nebūsiu ten

arba ten

ir netgi ten

bet man nuo to neliūdna.
Galėsiu padaryti taip. Jei išmoksiu stovėti ant rankų, nors galima ir tiesiog žvakės pozoj.

Bet šiaip, užtenka gerumo ramų vasaros rytą, kai visos gatvės miega.