foto Robert and Shana ParkeHarrison

Žmogaus prigimtis prisigalvoja belekiek godzilijonų paaiškinimų visatos dėsniams. Karma-šmarma, gyvenimas kaip zebra, kas kyla aukštyn - turi nusileis žemyn, sėkmingas etapas, ne ta koja, juoda katė, merkurijus antruose namuose, o kylantis skorpionas trečiuose, dešinės kojos nykštys trumpesnis, už rodomajį pirštą...
Visatai mūsų paaiškinimai neįdomus. Kas nudyla - suluš, kreivai padėta - nukris ir nesvarbu, kokio ilgio tavo dešinės kojos rodomasis pirštas. O tuo labiau, kokios nebeegzistuojančios žvaigždės šviečia, kai tu išlipi iš lovos - eik laiku miegot, neprisiryk prieš miegą, nesuk galvos dėl nieko, o daryk, ką gali, kaip gali ir kada gali - pageidautina tam skirtu laiku.
Aš čia nieko netujinu. Su savim kalbu.
Jeigu tau atsiuntė brangesnį siurblio modelį - neprisigalvok, gerbiama Sedova, kad tai ŽENKLAS, kad dabar visus metus tau viskas bus gerai. Ir nustok kramtyt nagus.
Kad tau atsiuntė brangesnį siurblį - tai reiškia tik tiek, kad sistemoje buvo klaida, po švenčių visi užsiknisę ir tiek. Kadangi tu esi high (questionable) integrity žmogus, tu aišku pranešei jiems apie klaidą. Ir jie aišku, pagalvojo, kad nafig čia mums kurjerius siuntinėti ten-šen, lai turi ir džiaugiasi.
Ir nustok ieškot ženklų.
O jei skauda dantį - vėl gi, tai joks ne ŽENKLAS, kad dabar viskas bus blogai. Tai tik reiškia, kad -būna. Būna ir tiek.
Beje - pirmą kartą gyvenime man taisė dantis su kūdikiu ant rankų. Ne visai ant rankų - ant pilvo.
Čia toks angliškasis būdas. Kadangi dantistinės klinikos laiptai į antrą aukšą statūs ir siauri - vežimą patarė palikt pirmame aukšte. Va, sakau, kūdikį atsinešiau, neturiu, kur dėt, pats sėdėt dar nemoka. Nieko sako, palaikysi ant kelių. Nu, palaikysiu ant kelių. O jie kėdę tik keberiokšt ir lengvu rankos judesiu atlenkė mane į 180 laipsnių kampą. Kūdikis per mano ištiestų rankų ilgį patogiai įsitaisė tiesiai ant mano šlapimo pūslės. 8 kg gyvos masės.
Anglų dantistai turi mūsuose nekokią reputaciją. Netgi labai gražūs dantistai. Vat būčiau koks vyras - galėtų išgrežiot dantų ažūrą - bile papai dideli, viską atleisčiau, na ir kas, kad dantų nebėra - užtai, karšta. Bet moterys padarai nuobodūs - net į labai gražų dantistą žiūri nepatikliai. Skauda, sakau. Ir baksnojo, ir pūtė, ir krapštė, ir kaukšėjo. Nieko nerado. Skauda, sakau. Gerai sako, ištirsim. Ir paėmė į rankas gražtą. Ir ištyrė išgreždamas visą nemažą plombą lauk. Neradau nieko, sako. Na, ne visai taip. Neradau matomo skausmo šaltinio, sako. Bet esmė ta pati - a bbž, kodėl tau skauda. Užtepė košės ir paleido. Sakė, grįžt po mėnesio.
Angliškas dantistas neturi išeities - vis tiek jis lieka kaltas. Būtų pakrapštęs, skėstelėjęs rankom, liepęs gerti nurofeną ir nieko nedaręs - būtų durnas. Išgręžiojo, nieko nerado - irgi durnas. Anglas dantistas - bet kokiu atveju durnas. Tiesiog taip yra.
Nutrūko Motiejaus šokinėjimo spyruoklė. Didelė tokia, stora. Nežinau kaip.
Nusipirkau didelę baltą lentą. Dideliems darbams planuoti. Kad galų gale susiimti. Atnešė, išpakavau. Sulankstyta. Ir viskas vat vieną dieną - dantis, spyruoklė, lenta. Ir ką tai reiškia - nieko tai nereiškia.
Būna.

Sveikinu visus išgyvenusius visas šventes. Oj, nelengvas tai darbas. Silkės, balta mišrainė, farširuoti kiaušiniai... dabar metus bus ramu. Galima atsipūsti.
Ir aišku - sveikinu sulaukus euro. Šiugždėkit, šnarėkit, žiūrinėkit. Linkiu išleisti apgalvotai ir lengvai, o uždirbti džiugiai ir daug!
Ir šiaip - viskas yra labai gerai. 
Nauji metai. Valio!
Pojehali!

Dažniausiai, jeigu žmogaus kiti nemėgsta - jis neieškos problemos savyje. O galvos, kad visi kiti per daug durni, kad suprastų jo dievišką protą ir talentą. Visi kiti tiesiog nesugeba įvertinti tokio grynuolio. Kur jau paprastiems mirtingiems - čia kaip beždžionę pasodinus prie fortepijono.
Toksai deimantinis individas tuoj tuoj žada laimėti Nobelio premiją, įrodyti savo genialumą, kad visi nusigraužtų iki alkūnių. Tuoj gaus. O jūs visi pavydėsit.
Tas pats su žmonių grupe ar visa tauta. Niekada nepagalvos - o ką mes darome ne taip? Paprasčiau nuspręst - aplinkui priešai, o mes ypatingi, dievo išrinkti, mes turime savo skirtingą kelią ir tuoj visi pasigailės, kad mūsų nemėgsta. Va, tuoj tuoj, pasigailės. Dar nepasigailėjo? Nieko, tuoj pas mus išauš šviesus rytojus, tuoj nužengs ant mūsų dangaus karalystė, o visi kiti bus sutrypti į mėšlą. Dar tik reikia truputį palaukti.

Netyčia atradau, kad Melsvai Žalia mane irgi nominavo BlogAwardsuose. Pažiūrėjau į savo blogo srauto šaltinius ir pamačiau, kad nemažai peržiūrų ateina iš ten. Kitaip nebūčiau pamačius.
Jeigu turire į mane kokį reikalą, prašau rašyti didelėm raidėm G+ arba el. paštu, kad tikrai pamatyčiau, nes šiuo metu man daug kas praslysta pro akis. 

1. Kokį klausimą pati sau dažnai užduodi?
Bl, nu kodėl aš tokia????
2. Garsai, skambantys aplinkui tau dabar atsakinėjant į šiuos klausimus.
Vaiko supamos kėdutės muzikėlė. Ir rytinis gatvės ūžimas.
3. Kokį vaizdą matai pro savo virtuvės langą?
Savo galinį kiemelį su apipjaustyta kriauše ir ant tvorų sėdinčiais katinais.
4. Sendaikčiai - taip ar ne?
Taip. 90% mano perkamų daiktų iš antrų rankų.
5. Dėl kokios priežasties paskutinį kartą tikrai nuoširdžiai juokeisi?
Iš Motiejaus veido išraiškų. Su juo niekada nenuobodu. Visi turi įsigyti po leliuką! Ir visiems bus laimė!
6. Jei savęs nestabdytum ir jokios kitos sąlygos neribotų, kaip praleistum rytojaus dieną?
Norėčiau visą dieną vaikščioti po meno galerijas. Ir gerti arbatą saulėtoje kavinėje su vaizdu į sodą. Kodėl aš to nedarau? Mančesterio galerijas išvaikščiojus. Nebuvau atremontuotoj Withworth gallery. Reikia nueiti. Ačiū, kad priminei. ;)
7. Koks dalykas tavojoje rutinoje yra pats maloniausias?
Kai pasakau Motiejui labas rytas ir jis nusišypso savo laiminga bedante šypsena. Geriausia dienos pradžia. Trūksta tik ant pagalvės murkiančio Styvo. Tikiuos, greitai jį atgauti.
8. Ar šiltas pienas su medum skanu?
Nežinau. Nevartoju. Arbata su medum ir pienu - skanu.
9. Ar turi savo mieste mylimiausią vietą ir kodėl būtent ji?
Fletcher Moss parkas. Nuostabus parkas su alpinariumu ir didele laukine dalimi. Alpinariumas vis kitoks visais metų laikais. Labai gražus ir protingas sodininkų darbas.
10. Ko niekad nebūna per daug?
Viskas gerai su protu. Nuo per daug paskui ateina persivalgymas ir būna bloga. Ir fiziškai, ir emociškai.
11. Kiek naujų blog'ų šio apdovanojimo dėka atradai?
Visi tavo nuominuoti blogai įdomūs ir kūribingi. Labai džiaugiuos, kad tiek žmonių kuria ir dalinasi.

Ačiū!

Kai žmonės susižavi vienas kitu jie ieško panašumų. Žinai, mūsų gimimo dienos taip įdomiai sutampa! Tikrai? Kaip? 3 dienų skirtumas! Ir kas čia tokio įdomaus? Na, kaip tu nesupranti? 3 dienų skirtumas! Arba mano gimtadienis 01.05, o jo 05.01 - tai tikrai kažką reiškia! Arba mūsų mamų inicialai vienodi. Arba mes abu gyvename trečiame aukšte ir antroje laiptinėje! Tai tikrai kažką reiškia! Ir iš vis, aš gimus 78-ų gimimo, o ji 87! Va. Ir mes turim apgamus ten pat, ir tas pats dantis atsikišęs... Tai tikrai kažką reiškia!
Kai žmonės išsižavi - niekas nieko nebereiškia.

Tęsiant nuo mamizmo suskystėjusių smegenų temą, turiu pasakyti, labai nustebau, kai Skirmantas Tumelis mane pridėjo prie šaunios blogerių šutvės. Paskutiniu laiku rašau retai. Paminėsiu dar kartą - mama būt labai smagu, daug lengviau, nei aš tikėjausi, milijoną kartų įdomiau, nei įsivaizdavau, tik aš nemoku perjunginėti bėgių, todėl visa mano energija nukreipta į vaiko bučiavimą. Perskaičius keletą knygų apie kūdikių auginimą, atminty įstrigo kažkurio išmintingo klasiko citata - palaiminti vaikai, užaugę po bučinių lietumi - na ar panašiai, kažkaip - šitą frazę aš pasiemiau, kaip savo pegagogikos kertinį akmenį ir praktikuoju kasdieną. Vaiko bučiavimas - labai atsakingas darbas, todėl negaliu užsiimti jokiais kitais dėmesio ir koncentracijos reikalaujančiais veiklais.
Blogų beveik neskaitau. Iš vis, šiuo metu labai mažai skaitau. Net naujienų neskaitau. Ir blevyzgų neskaitau. Gal turėtų būti gėda. Bet negėda. Seliavi. Skaitalai liks. O vaikas išaugs. Ir nesileis bučiuojamas. Tai va. Tokie prioritetai.
Padrikas mintis ir pastebėjimus dabar dažniau rašau G+, nei bloge.
Tai va. Tai va.
Gerų blogų daug ir jie jau minėti perminėti ir be manęs. Todėl anksčiau aš nieko nenominavau (jėzuskasperžodis), nes kol susiruošdavau - visi jau būdavo vienas kitą apsinomonavę iki ausų. Bet šiemet dėl įvairumo nominuosiu kelis moteriškus blogus. Tai ir man gera proga prisiminti, ką skaitydavau, kol dar nebuvau paskendusi bučiniuose, šypsenose ir sauskelnėse.
Reda, kuri rašo apie šiltus kraštus, be to ji man atsiuntė labai mielą nertą padarėlį, kurio aš gėdingai niekaip nenufotografuoju. Nes planas buvo padaryt vaikui mobilį ir tą padarėlį pakabint ant jo, bet taip mano rankos per kitus darbus iki mobilio ir nedaėjo. Be to, mobilį nėr kur kabinti, nes vaiko lovelė buvo naudojama kaip skalbinių sandėlys, o vaikas miega su manim. Man visada smagu paskaityti apie vietas, kuriose nesu buvusi ir pasvajoti, kad kada nors nuvažiuosiu.
Neringa, kuri rašo nuo jaukios sofos. apie Liuksemburgą ir ne tik. Su daug gražių nuotraukų. Ji irgi dalyvavo mano rankdarbių mainuose, aš rodžiau labai gražią užrašų knygelę, o aš taip norėjau padaryt ką nors irgi labai gražaus, kad pefekcionizmas viską nustelbė - prišokimais nelabai ką gero padarysi. O atsakyti į tokį groži teplepizmu nesinori.
Elė, kuri keliauja ir skleidžia dorą, šiame nusiritusiame pasaulyje. Stipri ir judri moteris. Linkiu jai deimantingo melejonieriaus! ;)
Rasa, rašo apie gyvenimą Olandijoje ir kuria nuostabius meškinus. Geriau patys pažiūrėkit!
Dar yra daugyvė įdomių ir skirtingų blogų. Daug talentingų žmonių, kurie turi ir moka savitai papasakoti.

O Skirmantas nepatingėjo susukti tokius klausimus, kad reikia labai gerai pagalvoti prieš atsakant.

1. Kaip jūs pasiekėt tokį lygį? – Šitą klausimą man retkarčiais užduoda vienas kolega. Jau keletą kartų tą patį buvo uždavęs klausimą. Matyt vis atsakymu nepatenkintas. Gal jūs žinot kaip į jį atsakyti, kad uždavusysis būtų patenkintas atsakymu?
Mes kaip atomai. Kiek energijos turi - tokiame lygyje ir esi. Sukaupi daugiau energijos - peršoki į kitą lygį. Kitame lygyje kitokie žmonės, reikalavimai, išbandymai. Jei netenki energijos - peršoki į žemesnį lygį.
Jei ką aš chemijos niekada nesupratau ir turėjau vienintelį gėdingą 6.

2. Ar ilgai galvojate apie sėkmingai užbaigtą darbą su gerais jo rezultatais? Ką būtent prisimenate? Procesą ar rezultatus?
Tikriausiai abu. Kartias procesas būna skausmingas, o rezultatas geras. Kartais - atvirkščiai. Arba pati  baisiausiai nepatenkinta rezultatu, kad net gėda parodyti, raudonuodama kaip Karlsonas ištrauki - o kiti giria! Ir nevisada žinai, nuo ko tai priklauso. Va. Galvok negalvojus - vis tiek niekada nežinai ar pavyks kitą kartą.

 3.Kada paskutinį kartą galvojote apie save? Tai yra kada paskutinį kartą mąstėte apie tai kodėl pasielgėte vienaip ar kitaip ir kokios to priežastys buvo. Apie ką tai buvo?
Pradedu manyti, kad mūsų smegenai dažnai patys nusprendžia, kaip mums pasielgti. Laisva valia įsijungia retais atvejais. Dažniausiai veikiame pagal pramintus patikrintus  algoritmus. Kaip ne keista, tikimės vis kitokio rezultato.

4. Ar turite svajonę?
Turiu. Nesakysiu, nes labai banali.

5. Kada paskutinį kartą buvote išlipę iš savo patogumo zonos?
Labai seniai nebuvau patogumo zonoje.

6. Kada bus lietuviškų blogų pakilimo banga? Na, kai daugelis soc. tinkluose pasakos: “skaičiau va blogą ir tada..”
O dar nesako? Yra sekamų blogų, va Užkalnį nuolatos visaip linksniuoja. 
Nors jo, kol kas dar nėra labai 

7. Kodėl ir kaip žmonijos civilizacija turėtų išlikti? Arba išnykti?
Visiems būtų geriau, jei išnyktų. Naudos iš mūsų mažai, o žalos - daug. Žmonijos sukurtos vertybės vertingos net ne visiems žmonėms: klasikinė muzika - liūdnai įtariu, tik kokiems 10% žmonių... Nors iš kitos, optimistinės pusės - kol kas mes esame labiausia išsivysčiusi sąmonės forma. Jai atsirasti visatoje reikia daugybės faktorių. Būtų gaila ją prarasti. Todėl - nustokit pirkti nereikalingąchlamą ir rūšiuokit šiukšles!

8. Kas yra pinigai?
Antropologai sako, kad tos dar vis nesusicivilizavusios gentys, gyvenančios kaip rinkėjai-medžiotojai nebaudžia savo vaikų. Jie neturi nuosavybės. Todėl vaikai praktiškai gali pakenkti tik sau ar labai nedaug kitiems. Nori žaist su peiliu - žaisk. Įsipjausi - bus pamoka ir tau, ir kitiems. O kai atsirado visokie ūkiai su morkom ir karvėm, atsirado ką prarast. Ir pradėjo lupti vaikus, statyt į kampą ir tasįti už ausų.
Tai va. Nuosavybė - pinigai - bausmė. Iš ten pat ir nuodėmės ir asmenybės suvaržymas.
Kas kaltas? Tikriausia testosteronas. 


9. Koks jūsų įsivaizdavimas apie Visatos begalybę? Na, pavyzdžiui, ar palaikote stygų hipotezę, ar galbūt multi-Visatų? Kur Dievas?
Manau, dar mokslininkai patys nelabai supranta. Prikurs dar aibes visokių hipotezių. Ir tai yra gerai.
O mąstymas apie visatos begalybę labai padeda atsiriboti nuo savo rūpesčių. Pakeitus mąstelį jie atrodo tokie mažuliukai.
Dievas yra alfa-tėtis. Įsivaizduojamas globėjas, kuris visada su tavim, net kai labai labai blogai. Kai kam tas padeda, matyt.

10. Apibūdink ite savo svajonių robotą(-ę).
Neturiu aš svajonių roboto. Iš paauglystėje skaitytų fantastikos knygų užsifiksavo kažkokių liūdnų, vienišų androidų kolektyvinis portretas. Tokie nevisaižmonės. bet ir ne mašinos. Dėl to labai liūdni. Dar įsimyli žmogų ir nieko gero iš to nesigauna.
Variantas B - Benderis iš Futuramos.


11. Aprašykite įdomiausio filmo ar knygos vaizdinį, kuris jums kilo galvoje skaitant knygą ar žiūrint tą filmą.
Kažkodėl vienas ryškiausių atminty išlikusių vaizdinių - kaip skendo Martinas Idenas ar kitas Londono veikėjas badaudamas šliaužė per mišką. Nors į mėgstamiausių rašytojų dešimtuką Londono nedėčiau. Var ir prieštaravimas.
Kitas - iš kažkurio filmo, kaip moterys blaškosi dujų kameroje, kol numiršta.
Kažkodėl mano vaizdiniai susiję su mirtim. Khm.


Mano klausimų eilė:
1. pasakykit apie save ką nors labai gražaus ir gero.
2. jeigu rytoj atsibustumėte vyru - ką nuveiktumėte, ko nedrįsote būdama moterimi?
3. ką darote, kai panikuojate?
4. paskutinio mėnesio didžiausias pasiekimas, laimėjimas.
5. kokius 7 daiktus įdėtumėte į kapsulę kaip mūsų civilizacijos didžiausius pasiekimus?
6. su kokiu istoriniu personažu norėtumėte pavakarieniauti?
7. vienas sakinys, kurį nusiųstumėte sau 18-metei.
8. nemėgstamiausias kvapas.
9. ar turite blogų įpročių? Jei tai, tai kokie?
10. Jūsų "firminis" patiekalas. :)
11. kaip pradėsite sausio 1 rytą?

Paprastam žmogui lietuviškam "gėjus" ir "veganas" vienodai baiginantys ir nesuprantami reiškiniai.
Jeigu dar galima suvokti, kad vienas ūsuotas vyriškis plaukuotu pilvu gali bučiuoti kitą barzdotą vyriškį, tai nemeilės dešrytei ir kumpeliui - negalima nei suprasti, nei pateisinti genais ar vaikystės traumom.
Apie transgenderius ir žaliavalgius net nekalbu.

Kai vakar, sužinojusi, kad reikiamų dokumentų negausiu kaip tikėjausi, papanikavau, paverkiau, nusiramimau.
Ir va 21 amžiaus žmogaus mąstymas - toks pats kaip ir urvinio. Kai realūs veiksmai negali padėti, nes nuo tavęs niekas daugiau nepriklauso. Kai nežinai ko griebtis - imies maginių ritualų. Uždegiau žvakę. Tikriausia genuose užšifruota ugnies svarba išgyvenimui. Ir kraunuos lagaminą - jei daiktus susikrausiu, tai juk negaliu neišvažiuoti. Suprantu, kad absurdas, bet tai tas pats, kas šokti ritualinį medžioklės šokį aplink laužą - jei sušokai ir įsivaizduoji, kad nudobei mamutą, tai mamutas jau, skaityk, tavo. Jei susikrovei lagaminą - atitinkamai.
Ir parašiau laišką visatai: Brangi Visata, labai prašau padėti man ...., jei viskas išsispręs, pažadu ...... pagarbiai, Ieva Sedova.
Nanotechnologijos nanotechnologijom. Galima išvaryti žmogų iš urvo į miestą, tačiau urvo ir medžioklės šokio iš žmogaus neišvarysi.
Ritualai reikalingi ne dievams, o mums, varganiems žemės kirmeliukams. Bent jau man padeda nusiraminti.
Visatai mano laiškas ir lagaminų krovimo šokis patiko. Gavau dokumentą.
Dabar reikia tęsėti pažadus, kol Visata nepersigalvojo.

Šiandien parduotuvėje viską nuskanavus vėl pamačiau, kad neturiu bako kortelės. Palikau kitos striukės kišenėje.
Jau belekelinioliktą kartą.
Gal galite padėt kur nors, aš tuoj grįšiu už 15 minučių. Kad man vėl nereiktų visko iš lentynų rinkti. Aš tuoj.
Vaiko sverėja sako - a, baby brain.
Aha.
Baby brain.

Po kelionės į Londoną galiu paprastai atsakyti į mases jaudinantį klausimą - kodėl mamos maitina kūdikius viešoj vietoj ir neprisidengia??? Ekshibiciniautojos tokios.

Atsakymas - todėl, kad nėra kur, todėl, kad dviejų rankų per mažai.

Važiuojant į sostinę traukinys buvo apytuštis, ramiai pamaitinau kelias kartus. Vaikas numigo. Simpl. Nors pati kelionė ne simpl.

Apie Virgin traukinį Mančesteris - Londonas. Važiavau prieš tai keletą kartų, bet kol neturi vežimo su kūdikiu nelabai atkreipį dėmesio į tokius dalykus. Įlipam į vagoną. Važiuoju su vežimu pro duris - ir stop. Praėjimas tarp kėdžių siauras, nepravažiuosi. Vežimui vietos nėra. Tik lentynos lagaminams, į kurias suskleistas vežimas netilptų iš ilgio. O žmonės lipa. Aš pirmyn atgal, kad juos praleisti. Automatinės durys užsidarinėja. Aš kaip stumtraukis nežinau kur dėtis. Palikau vežimą tambure. Kitas sustojimas durys atsidarė aišku iš tos pusės, kur aš pastačiau vežimą.Vėl lipa žmonės su milžiniškais lagaminais irgi nežino, kur juos dėti. Kiti per juos nepraeina, lipas per suverstus lagaminus. Kažkaip sukišo. Ateina bilietų kontrolierius. Kur, sakau, vežimą man kišt? Negalima laikyt tambure, sako, tai avarinis išėjimas, negalima jo užstatyt. Eik į kitą vagoną, į kitą jo galą, ten vieta neįgaliems ir vežimams. Nepravažiuosiu tarp eilių, sakau. O tu kitame sustojime iššok su vežimu ir per lauką prabėk, ir įšok į D vagono tolimesnį galą. Mes E vagone važiavom. Taip ir padariau sustojus Maklsfilde. Gerai, kad važiavau su drauge, ji pabuvo su vaiku. Jei būčiau viena viso šito cirko fiziškai nebūčiau įveikus. Lelius, kruprinė, leliaus tašė, vežimas, durys...

Į priekį važiavau vagone E, atgal C. Vieta vežimams - vagone D. Kiek per visą traukinį tų vietų - tiksliai nežinau, bet mažai. Ir ta vieta ne kažin kas - 2 dideli lagaminai, vežimas ir praktiškai viskas. O Anglijoj senjorai mėgsta elektroskūteriais važinėti, kurie nesusiskleidžia. Jei per vagoną 1 leliaus vežimas ir 1 neįgalaus ar elektroskūteris - viskas, vietos neužtenka. Su lelium dar pusė bėdos, neįgaliam ten ir reikėtų sėdėti.

Traukinio projektotuojai - bevaikiai besmegeniai.

Kelionėj atgal - traukinys pilnas, karšta. Po kiek laiko vaikas pradėjo zirzti, raitytis. Reikia pamaitint. Išsitraukiu savo skarą, apsigaubiu. Vaikas raitosi. Nepamirškim, kad aš turiu 2 rankas. Besiraitančiam vaikui nulaikyti reikia mažiausiai 2 rankų. Traukinys siūbuoja. Viena ranka bandau laikyt vaiką, kita išsitraukti pieno indą iš biustgalterio. Trečia laikyt skarą. Ketvirta pasukt vaiko galvą, nes jis jau rodonas rėkia ir malasi. Skara sau, vaikas sau, pieno indas sau. Karšta. Rėkia. Siūbuoja. Ir tokiu momentu mamai viskas pasidaro vienodai - kas ką galvoja. Ar kas žiūri. Svarbiausia pamaitint vaiką, kad nurimtų. O normalūs žmonės ir nežiūri. Jie įlindę į knygas ir planšetes.

Pagal įstatymą Anglijoje galima maitint krūtim visur, išskyrus golfo laukus. O tai, neduok dieve, pamačius madoną su kūdikių sudrebės rankos ir nepataikys į duobutę. Simpl.

Pamaitinus vaikas nenurimo. Karšta, nesimiega. Nuėjau pasišlaistyti po traukinį. Radau švarų, erdvų, kvepiantį tualetą. Yra vystymo lenta. Atlenkiau. Padėjau ant jos vaiką, kad rankos pailsėtų. Ant lentos yra diržai, vaikui prisegti. Galvoju, kaip gerai, tuoj ir pasisiosiu, kol vaikas guli. Kur tau - lenta atsilenkia tieisiai virš unitazo. Vėl gi - keliaudama viena net negalėčiau į tuliką žmoniškai nueiti.

O pačiame londone maitinau kavinėje, matinau parke ant suoliuko prie Bukinhemo rūmų, viskas paprasta, kai nesiūbuoja ir vietos daug.

Nemaitinantiems krūtim atrodo, kad mieste yra labai daug "nuošalių vietų", kur galima būtų pamaitint kūdikį niekam nebadant akių. Miesto centre nuošalių vietų nėra. kavinės pilnos, parke suoliuką reikia greitai griebti pamačius, kad kiti stojasi. 

Todėl mano požiūris šiuo klausimu paprastas: nepatinka - nežiūrėk. 

Aš myliu darbų sąrašus. Myliu ir nekenčiu.
Nežinau, kodėl jie man reikalingi. Kažkoks vidinis jausmas, kad taip, padorūs žmonės yra organizuoti. Jie turi darbų sąrašus. Jie yra produktyvūs. Jie darbus išbrauko ir jaučia malonumą. Tai juos motyvuoja, jie gauna dopamino dozę ir viskas pas juos ilgai ir laimingai.
Pas mane viskas ne taip. Sudarau sąrašą. Aišku, nerealų, niekaip netelpantį į 24 valandas. Atlieku 2 darbus iš milijono. Sąrašas palenda po kompiuteriu arba kur giliau. Per keletą dienų susikaupia pluoštas sąrašiukų. Su krūvom neišbraukytų darbų, kurie kaip gyvas priekaištas akis bado. Motivacija? Kokia motivacija - tik nusivylimas savimi ir kitos demotivuojančios emocijos. Darbai migruoja iš vieno sąrašo į kitą. Demotivacija kartu su jais. Yra darbų, kurie mėnesių mėnesiais slegia pečius ir sąžinę.
Ir kodėl tada aš tuos sąrašus darau? Jeigu nieko gero jie man neduoda...
Turbūt dėl to pačios priežasties, kodėl aš kramtau nagus. Neurozės.
Bet prieš keletą dienų pas mane atėjo nušvitimas.
Į tą patį reikalą aš nusprendžiau pažiūrėti iš kito galo.
Rašyti ne tai, ką reikia padaryti, o tai, ką aš jau padariau. Padarau. Užrašau. Nubraukiu. Padarau. Užrašau. Nubraukiu.
Ir taip visas sąrašas gaunasi iš padarytų darbų, o ne iš nepadarytų. Labai teigiamas sąrašas.
Dabar, ganant Motiejų, mano darbai gana kasdieniai, todėl aš rašau viską. Išviriau sriubą - darbas. Nuėjau į parduotuvę - darbas. 2 valandos parke - didelis darbas.
Ir per tas kelias dienas aš jaučiuos tokia kalnų vertėja, tokia darbštuolė. Nors padarau tiek pat, kiek anksčiau. Tik vietoj savigraužos gaunu gerą dopamino dozę. Šiandien atlikau tikrai bjaurų darbą, kuris virš manęs kabojo beveik 5 mėnesius.
Pusiau pilna stiklinė geriau, nei pusiau tuščia.

Keistas jausmas. Aš tikrai neturiu apie ką rašyti. Ar nebemoku.
Vis dėl to blogas yra įprotis. Padarai ilgelesnę pauzę - įprotis išsitrina iš smegenų. Jo vietą užima kiti įpročiai. Kiek ten, sako, reikia dienų naujam įpročiui susiformuot - 30, 44? Tikriausiai panašiai ir senam įpročiui ištrinti.
Atsirado įprotis mažesnius pastebėjimus rašyti G+. Apie tai, kad man nuobodu vaikščioti su vežimu parke. Ar apie kaštonus. O atsisėsti ir parašyti ilgesnį tekstą - nebemoku.
Gal čia mamiškas multitaskinimo režimas - nes bet kokiu momentu gali įsijungti Motiejaus triūbos. Taip ir praeina visa diena po mažą atkarpėlę - truputį čia, truputį ten. Ir daug Motiejaus.
Turėti vaiką yra gerai. Labai gerai. O gal turėčiau parašyti - būti mama yra gerai? Dar nesijaučiu "mama". Gal todėl, kad jis dar nevadina manęs mama. O visi kiti nesiskaito.
Pradžioje buvo labai keista, kai tik gimus vaikui visi daktarai ir seselės pradeda tave vadinti "mum". Buvai žmogus kaip žmogus, o dabar - mama. Bet kol Motiejus nepakvies manęs - tol dar kažkaip neištikrųjų.

Atsikraustė naujas kaimynas į butą rusy. Išėjau susivėlusi su rožiniu chalatu gasdinti. Nieko nėra pavojingiau už moterį su rožiniu chalatu. Tikiuos suprato. Netriukšmaut, nerūkyt po langais ir šiaip. Išsigandęs ištraukė parodyt elektroninę cigaretę. Rūkysiu bute. Tyliai.
Paklausė ar man nenuobodu, ar geriu, rūkau, ar noriu jo vakarienės. Į visus klausimus atsakymas - ne.
Pasakė, kad aš graži. Varvančia raudona nosim, susivėlus, su rožiniu chalatu? Och... Kaip sunku būti vyru. Ko tik dėl to testosterono neprikalbėsi.
Pasiskolino šluotą ir druskos.