Horoskopai

Sios savaites horoskopas man sako: Elkitės spontaniškiau, priimkite netikėtus pakvietimus.

Prasome netiketai kviesti. Priimsiu. :)

Potvynio zona

Pirma karta plaukiau baidare. Pirma karta maciau potvyni is arti. O tiksliau is vidaus. Daug vandens. Labai grazu. Pilkas vanduo. Pilki debesys. Raudona baidare. Ir tas pilkumas visai netraode nuobodziai. Priesingai, labai jaukiai ir gyvai.

Tik vanduo be krantu. Ne ezeras, ne jura. Siaip issiliejes vanduo.

Dabar jauciuos labai isvargus ir negrazbyliausiu. Trumpai tariant - visiems rekomenduoju per pavasarini potvyni pasiplaukiot Silutes rajone.

Daugiau nuotrauku kada nors idesiu i savo tinklalapi.

ne Maironis

Kvepia pavasariu.

Lauku vejas siltas, svelnus, gyvastingas. Sodri pavasario dregme. Istirpusio sniego, issimiegojusios zemes ir kylancios saules misinys.

Ot buciau Maironis - parasyciau as jums!

Apie arklius ir avizas

Kroatiskas arkliukas. As jo klausiau, bet jis paslaptingai tylejo.

Na ka padarysi, jei man laikas nuo laiko (o tiksliau pastoviai) kyla keisti klausimai. Man paciai jie neatrodo keisti. Bet aplinkiniams, o ypac nestabilios psichikos bei ribotos pasauleziuros pilieciams jie sukelia umius irzlumo-bjaurumo-piktumo priepuolius.

Taigi viena sauleta diena, toks pilietis valge avizine kose. Ir nei is sio nei is to, be ypatingos priezasties, man kilo klausimas: o kodel gi arkliai megsta avizas? Padorus, netgi sakyciau nekaltas klausimukas. Taigi nieko pikto neitardama uzdaviau ji garsiai "Kodel arkliai megsta avizas?". Juk gali buti kelios priezastys - gerai virskina, suteikia jegu, o gal siaip skanu arkliukams?

Piktasis pilietis pasisiause kaip rujojanti dygliakiaule... Bet gana apie piktuosius piliecius. Grizkim prie esmes - prie arkliu ir avizu.

Nors as turiu savo siuta rankine su arkliu, bet apie juos nieko neismanau. Bet toks jau tas likimas, kad i teisingai uzduotus klausimus visada gauni atsakyma.

Viena ramu vakara paklausiau as mielo zmogaus: kodel arkliai megsta avizas? Ir sis klausimas nesukele neadekvacios reakcijos. Pagaliau as gavau ilgai laukta atsakyma:

"Koncentruotos kalorijos ir šiurkščios, tai pritaikyta neatrajojančiam skrandžiui. Arklių ir kiaulių skrandis yra vienkameris. Arklių skrandis gana sudėtingas. Jo priekinę dalį, t.y. daugiau kaip 1/3, dengia liaukų neturintis stemplės gleivinės tęsinys. Šį neturinti liaukų skrandžio dalis sudaro didelį akląjį maišą. Siauras įskrandis, skrandžio dugnas ir prievartis iškloti liaukine gleivine. Stiprūs sekrecijos dirgikliai yra žalia žolė, dobilų šienas, morkos, kopūstų sultys ir avižos. Kai nėra žolės, tai stiprūs sekrecijos dirgikliai, kurie būtini virškinimui. Ir kaloringi palyginus su žole. Pigiau ganyti. Bet, kai jodinėji ar kitaip įdarbini, tai jiems mažiau lieka laiko lauke ėsti. "

Tai va del ko arkliai megsta avizas.

Pajauciau keista palengvejima. Tarsi butu kazkas atsirise. Aciu.

Nesvarbu koks klausimas, apie avizas ar ne. Visi klausimai sulaukia atsakymu. Anksciau ar veliau. Daznai netiketai. Is visai ne to zmogaus ar saltinio, is kurio buvo laukta. Bet VISI teisingai uzduoti klausimai sulaukia atsakymo. O daznai, labai daznai, klausimas jau turi savyje dali atsakymo. Jei atidziau isiklausyt.

Man patinka buti moterimi. Pilti grietinele i dviguma espreso. Stebeti susidariusias idomias formas, ornamentus. Paskui skaniai gerti tingia apsiniaukusia diena.

Pro kavines langa stebeti praeivius. Laukti seniai matytos drauges. Plepeti apie viska is eiles.

Pirkti naujus lupu dazus.

Eiti gatve atsispindint vitrinose.

Svelnumas

Badau katinams akis. O jie man sypsosi.

Apie Zmoguti

Viena vakara leidosi Saule. Saule jau daug daug metu kas vakara leidosi uz Zemes Krasto. Jai tai buvo iprastas darbas. Riedejo ji sau zemyn ir galvojo, ka reikes valgyt grizus namo. Staiga pamate ant pacio Zemes Krasto sedinti be galo liudna Zmoguti. Zmogutis sedejo nuleides kojas, zemai nulenkes galva ir graudziai verke. Taip verke, kad net visko visko maciusi Saule kruptelejo pajutusi Zmogucio sirdgela. O Saule tikrai daug dalyku mate per daugybe metu kasdiena riededama dangumi. Is aukstai viskas matosi kaip ant delno. Vajezusmarja kai pagalvoji, ko tik Saule nemate.... Bet Zmogucio asaros sugraudino ir visko maciusia Saule ir netgi isgasdino. O kas jei nevilties apimtas Zmogutis nusoks nuo zemes krasto?

Bet ka gi gali Saule padaryti? Kaip padeti? Jai danguje jau like tik kelios minutes.

Saule pagalvojo ir pasistenge pradziuginti Zmoguti tuo, kuo gali. Saule leidosi ypatingai graziai, nudazydama dangu graziausiom saulelydzio spalvom. Ismintingoji Saule besileisdama uz zemes krasto sutiko Zvaigzdes ir Menuli. (Savo senus bendradarbius, jie dirba skirtingom pamainom.) Saule papasakojo jiems apie liudna Zmoguti, kad reikia sulaikyti ji nuo neapgalvoto poelgio.

Ta nakti Menulis ypatingai graziai sviete danguje, Zvaigzdes ypatingai graziai uzsiziebe viena po kitos ir spindejo kaip mazi deimantukai.

Zmogutis susizavejes stebejo nuostabu saulelydi. Kaip vakara keicia naktis. Jis pamirso savo liudnas mintis ir nustojo verkti. Tyliai sedejo jis po ypatingai zvaigzdetu dangumi ir jam sypsojosi Menulis.

Staiga Zmogutis isgirdo zingsnius. Jis labai nustebo. Paprastai niekas nevaiksto nakti prie pat Zemes Krasto. Jis atsisuko. Ir pamate kita Zmoguti.

- Labas, - tari jis.

- Siandien ypatingai grazus dangus. - atsake Zmogutis.

Vaziuojant per Austrija man i galva atejo si trumpa istorija. Jos kartais pacios pasipasakoja man. Ir jei nepamirstu as jas uzrasau.

Labai idomus dalykas: kai tik sita istorija baigesi, pro sali pravaziavo fura su ant sono nupiesta didele besisypsancia Saule.

:)

Lietus asotyje

Lyja. Pro stoga kapsi lasai. Pastaciau asoteli. Oi kaip smagu klausyti lietaus kapsejimo. Niekada man dar taip nebuvo.

Primena sena filmuka, kur berniukas pristate daug indu pro stoga kapsintiems lasams ir gavosi lietaus muzika. Deja - pas mane kapsi tik vienoj vietoj.

Gyvenu mieste, bet jauciuos kaip kaime. Jauku.

Siltas lietus, slapios zemes kvapas. Taip kvepia vasara.

Ejau gatve. Isgirdau kaciu konflikta. Du stambus ryskiai orandziniai katinai, ypac ryskus pilko kelio fone atsistoje i kovines pozas ispudingai maurodami baugino vienas kita. Atrode kaip ugnine banga. Gaila, neturejau su savim fotoaparato ir netgi telefono. Paskui gerdama arbata paklausiau Cekuolio pasakojimo apie sumo imtynes. Kad sumo kovotojai veikia vienas kita vidine, o ne fizine jega. Visai kaip mano sutikti apelsininiai katinai. Nezinau, kuris laimejo. Palikau juos su ju ilgu melodingu ritualu.

Paskutiniu metu man labai ramu ir gera. Megaujuosi viskuo. Kvapais, garsais. Viska priimu kaip dovana - zmones, maista, aplinka.

Saldytos braskes, idomi knyga, nelauktas skambutis.

Lietus asotyje.

Niekas

Gyveno karta Niekas Be Galvos. Jam paciam atrode, kad jis turi galva. Jis mate, maste, bendravo ir visaip kitaip isnaudojo savo galva (kurios neturejo). Is pradziu jis labai nusimindavo, kai aplinkiniai pasaipiai sakydavo "tu visai neturi galvos", bet paskui perskaite daug labai protingu knygu ir suprato, kad viskas siame pasaulyje yra salygiska. Cogito ergo sum (mastau, taigi gyvenu) nusprende Niekas ir nustojo sukti galva. O be to suk nesukes, jei jos nera.

Viena diena Niekas sedejo parke ant suoliuko ir trupino batona balandziams. Balandziai godziai ryjo batono trupinius, stumdesi savo apvalainom krutinem, kiek isgaledamo kovojo del buvio. Ar Niekas yra visiskas niekas, ar turi galva ar ne jiems ne kiek nerupejo. Savo mazu galvu demesi jie buvo sukoncentrave tik i trupinius.

Salia ant suoliuko atsisedo ori ponia su kudikiu vezimelyje. Ji buvo buvusi vyr. buhaltere ir labai tuo didziavosi. Taip pat ji labai didziavosi savo darbo stazu, auksiniais papuosalais, sodo nameliu, netgi savo kate, tik ne kudikiu vezimelyje. Mat ji bijojo buti palaikyta aukle. Todel visiems oriai, bet be pasididziavimo sakydavo "cia mano anukas". Gal ji prades juo didziuotis, jei jis taps teisininku, bet cia tik prielaida.Ta diena ji anuku nesididziavo, netgi gedijosi buti palaikyta kudikio aukle, todel tarsi tarp kitko tare:

- Cia mano anukas.

- Sveikinu. - atsake Niekas. banalu, bet ka cia bepridursi.

- Balandziai - tai skraidanzios ziurkes.- oriai tare vyr. buhaltere.

- Negali buti, - ramiai nusistebejo niekas. - ziurkes ya grauzikai, balandziai - pauksciai.

- Labai sumanu. - isizeide vyr. buhaltere, bet nieko gudriau nesugalvojus dar gresmingesniu balsu pakartojo: - balandziai - tai skraidancios ziurkes.

- Kodel? - nuosirdziai susidomejo tokiu ponios atkaklumu Niekas.

- Jie pernesa ligu sukelejus!

- Zmones irgi pernesa ligu sukelejus. Is to iseina, kad jus irgi ziurke.

- O tu esi niekas! - isizeide ponia.

- Tikrai taip. - sutiko niekas. ir neisizeide.

Ori ponia oriai pakilo. vyr. buhalteriai nedera sedeti salia visisko nieko. Nueidama ji isvaike balandzius. Jie nebuvo ziurkes, taigi mokejo skristi.

Niekas oriu moteru nemego. Oriu vyru irgi. Pats jis nebuvo orus, koks gali buti orumas, kai esi niekas.

Pro sali ejo du jaunuoliai su psichiskai nestabiliu sunimi ir gana didelem plikai skutstom galvom. Bet is visko buvo matyti, kad nors ju kaukolems netruksta kalcio, taciau turiniu jos nepasizymi. Niekas stebejo ju kaukoliu struktura ir maste apie pasaulio ivairove. Taciau jaunuoliams nepatiko buti Nieko stebejimu objektais ir tai sukele jiems inyrsi.

- Ko ziuri, i galva nori? - gresmingai susvokste jaunuoliai, o suo jiems pritare.

- Gal ir noreciau...- atsake niekas.

- Ka? Tau su galva negerai?

Neaisku kuo tai butu baigesi, bet pro sali praejo jaunos merginos su trumpais sijonaisir skardziu juoku. Tai atitrauke visa skustagalviu vaikinu demesi. Nes vienu metu jie galejo galvoti tik apie viena dalyka.

Niekas pakilo ir nuejo namo. Toliau mastyti apie galvas, ju turini ir paskirti.

Jauki vakariene, nuostabi naktis, sauletas rytas, nauji (melyni) batai, smagus pokalbis su drauge, pasivaiksciojimas per lietu...

Ko dar noreti iki pilnos laimes?

Ateina

Ateina pavasaris. Kaip visada šlapiai ir purvinai. Bet kas mato purvą kai viduje ir danguje šviesu?
Būna naktų kai nesimiega. Kai už lango visas miestas. Kai kambary visas pasaulis. Kai nėra neramių minčių, kai yra svaigi ramybė. Bet miegas neateina... Gal, kad atsiminti tą naktį. Šalia nemiegantį žmogų. Miesto šviesas, blyškų rytą, karštį ir kvapą.
Ateina pavasaris, ateina nauja diena. Tik miegas neateina.
Išaušo.
Vilnius už lango pasveikino geriant arbatą. Kūnas apsnūdęs, pasiklydęs tarp dienos ir nakties. Mintys, emocijos prislopę. Tesiasi nakties nemiegas.
Per balas ir purvą skuba praeiviai, nerangiai slidinėdami ant patirpusio ledo. Bet kas nemiegojo tokią naktį nemato purvo. Ateina pavasaris.

Alisa

Paziurejau placiai isreklamuota ir isgirta "Alisa stebuklu salyje", i kuria bilietus net reikia pirktis is anksto. As nei planavau, nei pirkau. Tiesiog taip likimas leme, kad gavau bilieta.

Alisos nuotykius as myliu nuo labai ankstyvos vaikystes. Net mano mylimiausio pliusinio suns vardas buvo Alisa. Uzaugau be perstojo klausydama ploksteliu su V. Vysockio sukurta muzikine pasaka, vartydama knyga su Liuiso Kerolo darytom fotografijom, laiskais ir piesiniais. Jei kas izvelgia manyje infantiliskuma - viskas per Alisa.

Taciau filmas manes nesuzavejo. Paziurejau viena akim. Tiek tematau. Taigi 3D efektais pasidziaugt man neduota. 2D vaizdas irgi grazus. Ypac patiko Dzonio Depo makiazas. Ryzikas ryzikui - draugas, brolis ir bendramintis. Labai mielas Cesyro katinas. Ir grybu miskas.

Bet siuzetas manes visiskai neitrauke. Be to Alisos tevas buvo Oksfordo dekanas, o ne prekybininkas ir ji turejo daug broliu ir seseru. Amerikonai kaip visada ne kiek nepasistenge rasydami dialogus. Ju manymu, jei daug lakstymo - tai viskas tvarkoj. Filmas turiningas. Ko dar noret?

Tai va. Ko gero as zanuda. Bet kuo toliau, tuo maziau mane domina masinio vartojimo filmai. Nemaciau ir nesiruosiu ziureti "Avataro". Geriau buciau nemacius ir sito "Alisos" pastatymo.