Tomorrow never comes

Ką gali daryti tuoj - niekad nesakyk rytoj. (Lieutvių liaudies patarlė).
Turiu prisipažinti, man ne visada tai pavyksta. Ispanai tam reikalui turi gražų žodį manjana (rašosi mañana) -  tai rytojus, kuris niekada neateina.
Nors neturiu ispaniškų kraujų, bet pas mane prisikaupė keletas numanjanintų darbų. O kuo ilgiau jų nedarai, tuo labiau nesinori. Ir mažas darbelis pavirsta į didelį piktą vilką. Taigi, nepaisant šalto oro reikia jais užsiimti.

Anekdotas šia tema:

Kalba ispanas, turkas ir arabas apie populiariausius savo kolbos žodžius, naudojamus darbe.
Ispanas sako:
- Pas mus labai populiarus žodis "manjana". Tai reiškia - padarysim ryt, poryt, šiom dienom...
Turkas sako:
- Mes sakome "javaš-javaš". Tai reiškia - padarysime per savaitę, dvi...kada nors...
Arabas sako:
- O mes sakome "inšalla". Tai beveik tas pats, kas jūsų "manjana" ir "javaš-javaš" tik be nereikalingo skubėjimo.

Apie žodžius

Labai įdomus fotografas Arno Rafael Minkkinen 

Radau išmintingojo interneto platybėse keletą įdomių žodžių, kurių nėra lietuvių kalboje.
Arigata meiwaku japoniškai reiškia kai kažkas daro specialiai dėl jūsų tai, ko jūs nenorite ir nepaisydamas visų jūsų prašymų to nedaryti užbaigia veiksmą iki galo, motivuodamas tuo, kad daro tai, kad jums būtų geriau. Ir nežiūrint to, kad viskas baigiasi blogai, jums tenka dėkoti žmogui už jo bandymą jums padėti.
Argi ne žavu? Ir kodėl lietuvių kalboje nėra tokio žodžio? Nes tą arigata meiwaku ir pas mus gana paplitęs reiškinys.
Arba štai dar geras persų kalbos žodis taarof, kuris reiškia situaciją, kai žmogus ima ką nors ne todėl, kad nori, o tam, kad neįžeisti šeimininkų.
Irgi tipinė situacija, o žodžio jai nesugalvojom. Na nebent "iš mandagumo".
Galėtų dar būti koks žodelis apibūdinti būseną, kai nenori eiti į lauką, nes ten šalta, bet reikia.

Apie ką?

"Futuramos" Hipnorupūžė

Man patinak rašyti blogą. O gal lietuviškai reikėtų sakyti "internetinį dienoraštį". Gal, nors tai nėra dienoraštis, nes dienoraštis yra privatus, intymus, asmeniškas, o blogas yra viešas. O tai kas yra vieša visada yra kaip pozavimas prieš fotoaparatą... Bet šį syk ne apie tai.

O jei, pavyzdžiui, prie manęs gatvėje prieitų pilvotas vyriškis ir paklaustų:

- Gerbiamoji, sakykite prašau, ar jūs rašote blogą?

- Taip. - nedvejodama atsakyčiau pilvotam ir oriam piliečiui.

- O, sakykite, prašau, gerbiamoji blogo rašytoja, apie ką gi tas jūsų gerbiamasis blogas?

Tada aš giliai įkvėpčiau. Lėtai iškvėpčiau. Pažiūrėčiau mąsliai į dangų. Suraukčiau kaktą. Išpūsčiau šnerves. Suspausčiau lūpas. Įsikiščiau dešinės rankos rodomąjį pirštą į burną. Susigriebčiau ir ištraukčiau dešinės rankos rodomąjį pirštą iš burnos (nes gerbiamajai blogo rašytojai nedera kramtyti nagų). Nebežinodama ko griebtis pasikasyčiau nosį. Perbraukčiau ranka plaukus. Išsižiočiau... ir tada jau tektų kažką atsakyti:

- Ėėėėėė....

- Taip, prašom.

- Apie... katinus?

- Hm. - tada pilvotas ponas pažiūrėtų į dangų.

- Apie... ežiukus?

- Hmmmm... - pilvotas ponas surauktų kaktą.

- Apie sraiges?

- Hm-hm-hm! - pilvotas ponas išpūstų šnerves.

- Ahm... apie princeses?

- Uhummm... - pilvotas ponas suspaustų lūpas.

- Apie sapnus?

- Hmm-m-m? - pilvotas ponas siektų dešiniosios rankos rodomuoju pirštu link burnos. Bet laiku sustotų ir pasiglostytų kaklaraištį. Aišku  tokie atsakymai jo nepatenkintų ir jis lėtai suptųsi ant kulnų pirmyn atgal vis tebeglostydmas kaklaraištį.

O tada aš stovėčiau ir galvočiau: o iš tiesų - apie ką gi tas mano blogas?

Jau geriau prie manęs prišoktų koks baisiai baugus žvynuotas-gleivėtas-raguotas-šeriuotas monstras ir užbaubtų tiesiai į ausį:

-Moterie! Apie ką tavo blogas??? Atsakyk tučtuojau arba prarysiu!!! Ir ilgai bei skausmingai virškinsiu savo dvokiančiame skrandyje!

Va tada man reiktų akimirksniu atsakyti rišliai ir aiškiai. Nes aš visai nenoriu būti ilgai ir skausmingai virškinama. Oi ne.

O kol neprišoko baisiai baugus žvynuotas-gleivėtas-raguotas-šeriuotas monstras turiu laiko sugalvoti apie ką gi tas mano blogas.

Apie knygas su paveikslėliais-2

Kaip aš galėjau???
Kaip aš galėjau, kalbėdama apie knygas su paveikslėliais, nepaminėti Mikės Pūkuotuko (aka Winnie the Pooh) iliustracijų?

Kaip ne keista, pats Alanas Aleksandras Milnas (Alan Alexander Milne 1882-1956) visai nemylėjo Mikės Pūkuotuko. Jis manė, kad jo kitos knygos, skirtos suagusiems, daug vertingesnės už istorijas apie meškiuką, turintį nedaug smegenų. Aš negaliu pasakyti savo nuomonės šiuo klausimu, nes kitų Milno knygų neskaičiau. O be to - aš myliu Mikę Pūkuotuką ir mano nuomonė vis tiek būtų šališka. O ir kaip galima jo nemylėti???
Ir tokios jautrios ir mielos E.H. Šepardo iliustracijos.

Bet pasirodo ne tik pats Pūkuotuko autorius A.A. Milnas jo nemylėjo, bet ir pirmasis knygos iliustratorius E.H. Šepardas (Ernest Howard Shepard 1897-1976) prisidėjo prie nemeilės. Įsivaizduojat - Šepardas labiausiai gyvenime gailėjosi dėl to, kad sutiko iliustruoti Mikę Pūkuotuką!
Šepardas sukūrė Pūkuotuką ne pagal Milno sūnaus Kristoferio Robino pliušinį meškiuką, o pagal savo sūnaus Grehemo mylimiausią žaislą. Grehemas tarnavo Karališkajame jūrų laivyne ir žuvo Antrojo Pasaulinio karo metu. Originalus Kristoferio Robino meškis ir jo draugai dabar eksponuojami Niujorko viešojoje bibliotekoje.
Šepardas buvo žurnalo "Punch" karikatūristas. Ko gero nei vienas iš jūsų nėra matęs nei vienos Šepardo politinės karikatūros. Bet jo pieštą Mikę Pūkuotuką žino visi. Žinote kiek dabar kainuoja Šepardo piešiniai?  Šis žiūrintis į laumžirgį Pūkuotukas kainuoja tik 55 000 svarų sterlingų. Ir kiti panašiai.
Tokios kainos man, tiesą pasakius, juokingos. Panašios į muilo burbulus. Bet tegul perka ir parduoda - jei jiems taip gyvent linksmiau. O man Šepardo iliustracijos tiesiog be galo šiltos...
Lygai tiek pat man patinka visai kitoks, bet irgi be galo mielas Eduardo Nazarovo sukurtas personažas. Šis meškis linksmas ir spinduliuoja gyvenimo džiaugsmu.
Nazarovas 1969 metais sukūrė visiems žinomą animacinį filmuką. 1985 metais buvo išleista knygutė su jo iliustracijom. Jo meškis buvo mano pirmasis Mikė Pūkuotukas. Šepardo pieštas personažas mano gyvenime pasirodė vėliau.


Nazarovo ir Šepardo Pūkuotukai visiškai skirtingi. Lyginti jų negalima. Ir visai nereikia. Dar yra ir Disnėjaus Mikė Pūkuotukas. Jis dar kitoks ir irgi jau nelabai jaunas. Pirmas filmukas buvo išleistas 1966 metais. Bet apie jį gal kada nors.

Kaip ne keista, aš savo kuklioje bibliotekoje neturėjau "Pūkuotuko pasaulio".  Taigi šiandien nustriksėjau į knygyną ir sakau:
-Ar turit knygą apie Mikę Pūkuotuką?.
- Taip, va visa lentyna knygų apie jį. - sako pardavėja. Ir tikrai visokių visokiausių knygų apie Mikę yra, bet visos ne tos. (Disnėjiški perpasakojimai ir kt.)
- Man reikia tos TIKROS. Milno. Ne tęsinių.
- Jūs turite omeny "Pūkuotuko pasaulį"?
Pasirodo TIKRA knyga apie Mikę Pūkuotuką padėta visai kitur.
- Taip.
- O dar yra tos pačios autorės eilėraščių.
Knygyno pavadinimo neminėsiu, tiek jau to.
Dabar mano kuklioje bibliotekoje yra ir "Pūkuotuko pasaulis".

Apie Kalėdų dvasią

Ar čia man vienai taip greitai bėga laikas? Kad vasara greitai praeina, tai seniai žinoma tiesa. Tą dar pastebėjau ankstyvoje vaikystėje. Bet jau ir ruduo baigiasi. Parduotuvių vitrinas po truputį okupuoja eglės ir seniai. 

Aš labai nemėgstu prieškalėdinio laikotarpio. Maža to, kad dauguma piliečių ir taip prisikišę į savo galvas visokių depresijų, stresų, lėtinio nuovargio ir kitų visiškai nereikalingų ir kenksmingų dalykų, tai dar bando įsigrūsti ir Kalėdų dvasią. O Kalėdų dvasia reikalauja dvasinės ramybės, džiaugsmo, atjautos artimam ir pan. Tiesa pasakius, dauguma nelabai turi laiko ir jėgų tai Kalėdų dvasiai, nes viską atima stresai, depresijos ir problemos. Taigi belieka tik Kalėdų dvasios imitacija: Ho-ho-ho ir besaikis pirkimas. Tai prisideda prie aukščiau minėtų blogybių ir tada pilietis visai pameta galvą, o su ja ir sveiką nuovuoką.

Gal man reiktų kur nors išvažiuoti, kur nėra Kalėdų? Pvz. į kokį Iraną. Gal pavyktų ten perlaukti šį laikotarpį. Bet ten mane antrą dieną užmetytų akmenimis už tai, kad nekukliai pažiūrėčiau į ūsuotą vyriškį.

Taigi bandau grūdintis. Peržiūrėjau "Blogąjį Santą". Parsisiunčiau kalėdinių dainų. Pradžiai klausysiu po 30 minučių, palaipsniui ilgindama laiką. Taip po truputį per savaitę užsigrūdinsiu, priprasiu, įgausiu imunitetą.

Kaip nors išgyvensiu. Juk ne pirmas kartas. Ir ne paskutinis.

 

 

Apie princeses, gyvenančias svajonių pilyse

Papsakosiu jums dar apie vieną Princesę. Ne, ne tą, kuri vis verkė ir verkė, ir ne tą, kurios Drakoną nužudė Princas ant Balto Žirgo. (Kaip Jūs jau supratote, jis buvo joks  ne princas, o ir jo žirgas buvo ne baltas, o tik nudažytas baltais vandens dispersiniais dažais).
Tai va, seniai, labai seniai gyveno dar viena Princesė. Toje tolimoje šalyje, kuri buvo toli, labai toli visos mitys, troškimai ir svajonės meterializavosi. Ir mūsų pasaulyje tai vyksta, bet ne iš karto. O toje pasakų šalyje tai buvo kasdienybė. Beveik kaip pas mus Googlas.
Tos šalies gyventojų svajonės įgydavo vieną ar kitą pavidalą priklausomai nuo žmogaus įsisvajojimo lygio. Vienų žmonių svajonės buvo pakankamai lengvos - jie savo svajones vedžiodavosi ant pavadėlio, kaip koki prijaukintą debesėlį. Kitų sunkesnės - tie vargdieniai tampydavo jas paskui save priekabom, o kas neišgalėdavo įsigyti priekabą ar karutį - tekdavo ant kupros nešiotis visas savo rožines ir žydras svajones.
O ta mūsų princesė, pala, reikia jai sugalvoti gerą vardą. Be abejo, ji turėjo ir tikrą vardą, bet tai buvo seniai, labai seniai ir rašytiniuose šaltiniuose jos vardas neišliko. Tarkim jos vardas buvo Esmerkristaldina Fredaleksibela fon Kugel-Šmugel de  Burbonšmur. Manau, tai pakankamai kilmingas vardas tokiai nuostabiai didenybei.
Tai va, ši mūsų Esmerkristaldina tiek daug svajodavo, kad iš jos materializuotų svajonių baudžiauninkai skaldė rožines plytas ir statė svajonių pilis. Sulaukus 23 metų amžiaus ji turėjo jau 16 pilių, 38 vasaros rezidencijas, 14 kalnų namelių, 21 medžioklės trobeles ir 4 bokštelius. O šiaip Esmerkristaldina dienų dienas leisdavo savo didžiajame svajonių bokšte. Jis buvo aukštas kaip šaukstas ir ilgas kaip smilga, net aukštesnis už Kuala Lumpuro dvynius bokštus kartu sudėjus.
Be abejo, š tokių aukstybių jai buvo sunkoka nusileisti ant žemės. Nes tada seniai, labai seniai liftų dar nebuvo. O krepšyje ant virvių leistis žemyn kažkaip neprincesiška, net auksiniame krepšyje su gulbem deimantinėm akim ir perlais bei sapfyrais uodegose. Maža koks akmenskaldys po sijonu pažiūrės. O po princesės sijonu tokių dyvų yra!!! Ūūūūūūū! Negalima rizikuoti akmenskaldžių fizine ir psichine sveikata. Darbų sauga pirmoj vietoj!
Aha. Tai va. Statė princesė pilis. O jose negyveno. Tada vyriausias ministras pasiūlė tose pilyse padaryti fantazijų parką. "Fantazilendą" taip sakant. Kad nereikėtų nenaudojamų pastatų restauravimui ir renovacijai eilinių piliečių svajonių naudoti. Nes juk ir fantzijų pilyse laikui bėgant ima byrėti tinkas.
Princesė Esmerkristaldina savojo princo taip ir nesulaukė. Ne vienas princas su arkliu bandė įkopti į jos bokstą. Bet kaip princui su žirgu, šarvais, pliumažu, kokarda, rapyra, skydu, špaga ir kardu užjoti rožiniais stačiais sraigtiniais laiptais į 238 aukštą? Ne vienas princas buvo užstrigęs, ne vienas arklys susilaužė kojas, ne vienas ginklanešys nusisuko sprandą. Bandė ir kiauliaganiai užkopti į princesės menę. Bet ir kiaulaitės atsisakė lipti laiptais. Šiaip ne taip užvarė jas iki 114 aukšto, o toliau niekaip. Paskui dar kelias savaites lipo žemyn. O kiek vargo buvo laiptinės prižiūrėtojams paskui kuopti kiaulaičių mešlą! Vieną kartą skrido pro šalį Ali Baba ant skraidančio kilimo, bet kilimas pasirodė princesei per prastas. Nieko ji persiškuose kilimuose neišmanė (kvaiša).
O kaip baigė gyvenimą Esmerkristaldina Fredaleksibela fon Kugel-Šmugel de  Burbonšmur niekas ir nebepamena. Gal tapo piktąja ragana? Tikriausiai taip ir buvo. Taip kartais nutinka su princesėm, kurių svajonės neišsipildo...
Bet tai buvo seniai, labai seniai  ir toli, labai toli.
Aš ten nebuvau, alaus midaus negėriau, per barzdą nevarvėjo... O ir barzdos neturiu.

Apie gatvę

Aš nenešioju ausinukų. Man patinka klausyti miestą.

Tiesiog man patinka girdėti kas vyksta aplink mane. Jausti pasaulį: matyti, girdėti, užuosti, jausti, ragauti. Na, eidama gatve gal nelabai priragausi, bet tiek to. (Omleto su brokoliais ir vištiena man užtenka pusei dienos ragavimo.) 

Aš mėgstu klausyti muziką, bet dabar ne apie tai. Dabar - apie gatvės garsus.

Man labai patinka nugirsti pokalbio nuotrupą. Ne tam, kad klausytis svetimų paslapčių (tiesą pasakius vidutinio statistinio piliečio buitinės paslaptys neypatinai paslpatingos) Tiesiog kartais iš šalies išgirsti keli žodžiai nušviečia tavo paties minčių eigą.

Šiandieniniai vaikščiojimo po Vilnių pokalbių nuotrupos:

... per tą laiką aš galėjau palaikinti 10 feisbuko nuotraukų...

... integracija, diversija...

.. svorio tau priaugt tikrai nereikia...

... vintažinis, daug atspalių....

... ir tu kažkiek jam davei? ne?...

...mes viską suplanavom...

... ir jis vis skambinėja ir skambinėja...

... supranti, mes visi gyvename neigiamų emocijų lauke....

Joks jis ne neigiamas! Tikrai ne! Man patinka išeiti į miestą - kuris prasideda čia pat, už senų apsilupinėjusių mano namo durų... Čia jis mane pasitinka vitrinom, manekenais, kava, akiniais, suši, kosmetika, vaistinėm, bažnyčiom, picom, bankais.

Man patinka girdėti miestą.

Apie drakonus ir princeses

Paolo Uccello "Šv. Jurgis ir drakonas" 1456 m., Londono nacionalinė galerija

Bežiūrinėdama renesanso meistrų darbus aptikau šį Paolo Učelo paveikslą. Ir štai ką aš apie visą šį reikalą galvoju:

Gyveno kartą Princesė su Drakonu. Gal ir nelabai ilgai, bet tikrai laimingai. Pažiūrėkit į paveikslą - kaip meiliai ji stovi šalia savo draugo. Ant pavadėlio jį laiko. Iš visko sprendžiant - darni pora. Sielos draugai. Aišku - skirtingi, bet priešingybės papildo vienas kitą.

O ir kuri gi princesė būtų nelaiminga su drakonu? Sprendžiant iš haki spalvos - jis buvo kariškis, gal net oro pajėgų karininkas - atkreipkit dėmesį į ženklus ant sparnų. Stiprus, išsilavinęs, energingas, vyriškas. Rūpestingas, išklausantis. Gal kartais šiek tiek impulsyvus - bet taip netgi įdomiau, kad rutinos nebūtų. Ko gero ir tvarkingas, kojinių nemėto. Jei riaugėja - tai ugnimi, gražu. Jei Princesei antakiai apsvildavo - ne bėda - tada mada buvo antakius skusti. O ir paskraidina. Net šiais laikais, 21 amžiuje, prisipažinkim, ne kiekvienas po lėktuvą turi. O tada - seniai labai seniai - tuo labiau. Čia tau ne šiaip baltas žirgas - žirgų pilni tvartai. O drakonas - lygis. 

Tai va. Gyveno jie sau gražiai ir laimingai. 

Ir štai pro šalį joja atseit riteris. Gal Jurgis, o gal ir ne. O ir tų Jurgių tada Europos žvyrkeliais jodinėjo devynios galybės. Ir dauguma jų buvo toli gražu ne šventieji. Joja toks Princas ant Balto žirgo, dairosi ką gi čia paveikus. Dar klausimas iš kur jis tą baltą žirgą gavo. Negi savo rankom užsidirbo? Tais laikais baltas žirgas kaip dabar gera mašina, bent jau kaip BMW koks. Šlaistosi toks per dienų dienas, geriau eitų daržo ravėt. Neranda sau vietos iš dyko buvimo. Žiūri - princesė tokia nebloga, tik drakonas šalia maišosi ir šnairai taip į jį žiūri. Necenzūrinio dialogo čia neaprašysiu, smurto scenos irgi. Čia juk padorus dienoraštis.

Rezultatas - Drakonas nukaltas. Princesei nieko nelieka kaip ištekėti už Riterio. O jis bumbeklis, savimyla, chamas ir dykaduonis. Ir šiaip labai nuobodi asmenybė. Skraidyti nemoka, ant žirgo neveža niekur.  Antakių nenudegina, pačiai pešiotis tenka. O dar šarvus jam blizgint reikia... Gėda juk jei tavo Riteris aprūdijusiais šarvais vaikšto. Prisimena Princesė savo mielą Drakoną ir dūsauja braukdama ašarą...

Gyvenimas kartais gali būti žiaurus. Saugokitės Princų ant Balto žirgo.

 

Apie knygas su paveikslėliais

Kurto Vonneguto iliustracija iš knygos "Čempionų pusryčiai" - šiknaskylė

Man patinka knygos su paveikslėliais. Man patinka paveikslėliai. Ir knygos patinka. O knygos su paveikslėliais patinka labiau, nei knygos be paveikslėlių. O labiausiai patinka knygos su autorių pieštais paveikslėliais.

Labiausiai labiausiai patinka Kurto Vonneguto iliustracijos. Ir šiaip Vonnegutas vienas mano mylimiausių rašytojų. Ko gero, reiktų perskaityti iš naujo jo "Skerdyklą Nr.5", "Čempionų pusryčius", "Katės lopšį", "Titano sirenas". Kaip ne keista - savo kuklioje penkių tonų bibliotekoje aš jo neturiu. Pamečiau begyvendama.
Ir Antuano de Sent Egziuperi piešinukai geri. Tik galėtų būti visi nespalvoti. Kaip šitas dramblys smauglyje. Paprastos juodai baltos iliustracijos mažiau atitraukia nuo knygos turinio. Na, ir juodai baltos nuotraukos man patinka labiau, nei spalvotos. Aišku, skonio reikalas. Genialus piešinys! Aš net kažkada tokios tatuiruotės norėjau.
Apie Tuvės Janson muminukų iliustracijas daug kalbėt nereikia.

O kaip gi kaip gi be mano mylimiausios Alisos! Nors ir ne autoriaus iliustracijos, bet Džonas Tenijelas neblogai pasistenge.

Negi šiaip sau aš čia paveiksliukus rodau. Tiesiog, kažkaip pagalvojau - kodėl taip mažai knygų suagusiems su paveiksliukais? Juk suaugę mėgsta paveiksliukus ne mažiau nei vaikai. Suaugę skaito komiksus, žiūrinėja karikatūras. Suaugę mėgsta kiną - judančius paveikslėlius. Mėgsta žurnalus su daug paveiksliukų. Gražiom mašinom, drabužiais, papuošalais ir be abejo - nuogais papais. Ko negali turėti iš tikro - bent jau gali paturėti akimis.
Tai va. Kai man atsibos rašyti blogą - parašysiu knygą su daug paveiksliukų.

Apie kampus

O aš žinau, kodėl man taip patinka šitas butas. Todėl, kad jis labai kampuotas.
Mano kambary 9 kampai, virtuvėje 7, koridoriuje 6 ir tik vonios kambarys kažkodėl keturkampis, bet jis vis tiek labai gražus.
Mokėjo kažkada žmonės statyti gražius butus.

Apie caraites

Foto: Andre Kertesz

Prisiminiau vieną rusų liaudies pasaką. Apie caraitę Nesmėjaną - kas reiškia Nesijuokianti. Ji sėdėjo ir verkė per dienų dienas. Tėtuką carą tas aišku užkniso, o ką daryt - nežino. Kaip visi karaliai jis ėmėsi traidicinio problemos sprendimo būdo: paskelbti, kad, tas, kuris prajuokins jo dukružėlę gaus pusę karalystės ir prajuokintą dukružėlę, o tak, kas neprajuokins - nieko negaus ir galvos neteks. Dar, iš tiesų, neaišku, kuris variantas patrauklesnis, bet pasakose apie tai negalvoja. Na ir realybėje žmonės ne visada pagalvoja, ar iš tiesų reikia jiems tos karalystės ir princų visokių. Gražu, blizga - norisi -  gauni ir pats tampi Nesmejana. Nes pasirodo su ta karalyste ir princu/princese daugiau vargo nei su 8 arais žemės ir valstybės tarnautoju.

Tai va. Sėdėjo ir verke ta mūsų Nesmėjana. Gal ji netgi turėjo realų prototipą - kokią tai depresija sergančią caraitę. Manot, lengva tais laikais buvo būti caraite? Sėdi visą dieną savo caraitiškoje menėje ir siuvinėji prie balanos, dar į cerkvę nueini pasimelts - ir visos pramogos. Kuri iš mūsų verkt nepradėtų? 

Linksmino ją bernužėliai visaip. Nepralinksmino. Moterims tai turėtų būti suprantama. Yra toks vyrų tipas - linksmintojai. Jie įsivaizduoja, kad tai jų šventa pareiga pralinksminti visus, kurie tuo metu nesijuokia. Jie net mano, kad tai talentas. Aplinkiniai dažniausiai mano priešingai. Toks linksmintojas gali užknisti negyvai savo juokeliais. Jis mano, kad jis yra labai geras, nuoširdus ir šaunus žmogelis ir visi kiti aplink yra mieli žmogeliukai. O mieliems žmogeliukams turi būti visada linksma. Ir jis labai stengiasi. Ir kai jau virš jo galvos pakyla ranka su kirviu ar buitiniu elektros prietaisu, na bent jau su uogienės stiklainiu - jis išpūtęs akis sako "O kodėl tu pyksti? Aš juk tik norėjau tave šiek tiek pralinksminti. Kokia tu pikčiurna!". Teisingai liepė caras - kapot galvas tokiems netikusiems linksmintojams!

Tisliai aš jau tos pasakos nepamenu. Tikrai turėtų būti mano kuklioje bibliotekoje. Paieškosiu prie progos.

Bet kaip ir priklauso pasakoms, atėjo Ivanas-kvailelis ir pralinksmino Nesmėjaną. Kvaileliai pasakose apskritai pajama visas princeses. Apie tai pasamprotausiu kitą kartą. O čia pasaka atėjo prie tipinės visų pasakų pabaigos - vestuvių. Šių dienų pasakoriai ne toli pažengė. Irgi dažniausiai baigiasi vestuvėm. Tik dabar yra paguoda, kad galima išsiskirti. O tada viskas, nuosprendis  - ilgai ir laimingai. Ir niekur nedingsi.

Įdomu, po kiek laiko vedybinio gyvenimo su Ivanu-kvaileliu caraitė Nesmėjana vėl pradėjo verkti?

 

Apie tango

Man tai panašiau į pavasarį. Joks čia ne lapkritis. Gal balandžio pradžia? Gal visi kalendoriai meluoja? Nors balandį gatvės pilnos purvino tirpstančio sniego. Dabar per švaru. Bet vis tiek ne lapkritis.
Vakar buvau akordeono festivalio koncerte. „Cuarteto del Angel“ iš Italijos nuostabiai atliko Astor Piazzola kūrinius. Galima vardinti tokius žodžius kaip "įspūdingai", "neapsakomai", "fantastiškai" ir t.t. Trumpai tariant - gražūs vyrai gražioj aplinkoj gržiai grojo gražią muziką (gal ir gerą girą gėrė). Be abejo, labai patiko.
Norėčiau kada nors išmokti šokti tango. Bet reikia rasti tam reikalui tinkamą partnerį. Nes turiu vaikystės traumą: lankiau pramoginius šokius ir mane pastatė į porą su berniuku, kuriam aš labai patikau, o jis man labai ne. Per pamokas jis spoksodavo į mane apdujusiom akim, tuo pat metu krapštydamas nosį. Aišku, kvėpavimo takus reikia išsivalyti. Bet tai ne pats geriausias būdas užkariauti 9-metės gražuolės širdį. Kiekvieną kartą man reikėjo nugalėti save, kad uždėti ranką jam ant peties. Lėtas valsas man buvo tikra kančia. Pramoginius šokius lankiau neilgai.
Mano dramblio vardas Tango, nes jis pas mane atskrido kai žiūrėjau Oslo parkelyje filmą apie tango - apie žmones, kurie kuria tango. Rašo muziką, kuria tekstus, šoka, seni, jauni - jie gyvena tango. O Tango pas mane gyvena jau 4 metus. Sėdi ant palangės ir žiūri pro langą.
O kokie šešėliai mano kieme ant kaimyninio namo sienos! Ir visą dieną kaičiasi. Tikras šešėlių teatras. Net eiti niekur nereikia.