Kai kurie žmonės leidžia tai pačiai problemai daryti juos nelaimingais metų metus, kai tuo tarpu, jie tiesiog galėtų pasakyti "Na ir kas". Tai vienas iš mėgstamiausių mano posakių. "Na ir kas".
 

/Andy Warhol/


  

Iliustracija iš L. Kerolio knygos "Alisa stebuklų šalyje"

Viena didžiausių ir mylimiausių mano priklausomybių - nosies krapštymas arbata. Juoda, žalia, balta, pu erh...
Anglijoje "normali arbata" yra juoda arbata pakeliuose. Su pienu.
- Ar norėtum arbatos?
- Taip, prašau.
- Kokios?
- Normalios.
- Normalios?
- Juodos su pienu. Šaukštelis cukraus, prašau.
Iš to seka, kad kitos arbatos nenormalios.
Tą pakelinį plikalą geria su pienu, nes kokis gi ten skonis ir kvapas. Pienas ir cukrus kompensuoja.
Girdėjau porą versijų, kodėl angliška arbata geriama su pienu. Vieni sako, kad arbata atėjo iš Indijos, kur tradiciškai ruošiama su pienu. Bet indiška arbata su pienu (masala chai) ruošiama visai ne taip. Kita versija daug elegantiškesnė: seniai labai seniai, kai arbata atkeliavo į Angliją, ji buvo brangi ir tik turtingi žmonės ją galėjo sau leisti, o gerdavo jie arbatą iš porcelianinių puodelių. Kad puodelis nuo karščio nesutrūktų iš pradžių įpildavo šiek tiek pieno. O paskui ir proletarai pradėjo arbatą gerti iš pigių puodų. Bet pieną pila iš įpročio. Vis sočiau gi. Nors koks čia tas pienas, baltas skystis ir tiek.

Iliustracija iš T. Janson knygos "Knyga apie Muminuką, Miumlą ir Mažąją Miu"

Tik nepasirodyk interneto platybėse kelias dienas, pasipila "gyva?". Jei tavęs nėra internete - nėra niekur. Dėl šventos ramybės pareiškiu - gyva, esu.
Rytas prasidėjo puikiai. Su Keistuolių teatro dainom, balandžiais už lango ir fotoaparato paieškom. Neradau. Ne adata. Bet šieno kupetoj. Reikia tą kupetą iškupetint. Bet rankos vis kažkuo kitu užsiima.
Visiems geros dienos.

Alain Delon, 1962

Pirmoji taisyklė yra tai, kad turite neapgauti savęs, o jūs esate asmuo, kurį lengviausia apgauti.

/Richard Feynman/

Jau kažkada rašiau, kad kartais vienintelis atsakymas į klausimą "kodėl?" yra tiesiog "todėl". Ir viskas. Norint galima sukti galvą kol nusisuks. Sukurpti keletą logiškų  paaiškinimų variantų. Bet logiški jie bus tik vienos galvos ribose. Išėję iš kaukolės ribų jie neteks visos prasmės ir taip vadinamos logikos. Su plačiu pasauliu ir konkrečiais žmonėmis, kuriems jie buvo taikyti, jie neturi nieko bendro. Jeigu toks paaiškinimas patenkina ar bent trumpam nuramina - galima juo įtikėti. Bet geriau laikyti privačioj tyloj, nes garsiai ištartas sprogs kaip muilo burbulas.
Todėl lieka "todėl".
Atėjo į svečius vienas pažįstamas. Pamatė mano paveikslą - katinas su sparnais. Klausia mandagiai - čia tu tapei? Aš. O kodėl katinas su sparnais?
Ir ką čia atsakyti? Kaip paaiškinti žmogui? Normaliam žmogui. Kuris žino, kad katinų su drugelio sparnais nebūna. Žino jis ir kad aš haliucenogeninių medžiagų nevartoju. Man tai visiškai aišku kodėl katinas su sparnais. Tiesiog, kad - todėl. Nes jis SU sparnais.
Bet, kad nestatyti savęs ir katino į nepatogią padėtį, sukūriau atsakymą - nes jis laimingas.
Tiko. Nuramino ir patenkino. Nors ir netiesa. Bet tai vienai atskirai paimtai galvai tinka. Ir gerai. Ir rami galva.
Bet iš tikrųjų ne todėl. O tiesiog TODĖL.
Gal aš čia keistai dėstau mintis ir žodžius... "Todėl" yra žinojimas be paaiškinimo. Toks vidinis žinojimas už žinojimo ribų. Kai žinai, kad taip yra - ir ramu.
O kartais žmonės elgiasi keistai. Kažką padaro ar pasako. O tu stovi vidury gatvės išsižiojus ir galvoji "kodėl?". Kartais kelias dienas galvoji. Ne, nestovi toj pačioj vietoj išsižiojus. Užsičiaupi ir nueini. Paskui praeidama tą pačią vietą vėl pagalvoji "kodėl?"...
Bet dabar supratau - tiesiog "todėl". Nes iš tiesų, net pats žmogus nežino kodėl. Nes nėra jokio kodėl ar dėl ko. Tiesiog "todėl".
Kaip katinas su sparnais.

Labas rytas.
Tiems, kam kelia rūpestį mano bloginė tyla - taip aš gyva. Problemos su internetu ir visokios visuomenei naudingos veiklos.
O šiaip - labas rytas! 

Prauskitės ryte po lediniu dušu. Tai nuostabi dienos pradžia, nes, greičiausiai, nieko blogesnio jums jau nebenutiks.

/Roman Polanski/

Manų košė

Draugas klausia: o tu valgytum teikavėjuj (take away aka net nžn kaip lietuviškai - užkandinė? na, ne visai... kalbininkai - kimbam į darbą, kuriam "išsineštuvę" kokią taissss)?
Valgyčiau, kodėl ne? Na, supranti, ten ne restoranas, o toks paprastas pakistanietiškas teikavėjus. Bet labai skanu ten. Tvarkinga? Taip, tvarkinga, žmonės su šeimom ateina ten valgyt. Geriausias Mančesteryje, kiek esu valgęs. Ar valgytum ten? Tai kodėl klausi, valgyčiau, aišku. Na, supranti, ten NE RESTORANAS. SUPRANTU - aš žinau, kas yra take away.
Nemaniau, kad aš tokia atrodau, kad reikia atsargiai klausti, ar valgyčiau "ne restorane".
Prieš važiuojant dar kartą klausia - bet tu supranti, kad ne restoranas ten?
Hmmmmm?!
Miela užkandinė, kėdės net tokios pintos karališkos, vos ne sostai. Ant sienų paveikslai, vaizduojantys rytietišką kasdienybę. Labai neblogai kaip užkandinėj.
Ir tikrai labai skanu. Avienos karahi mmmm... Viskas ten skanu. Valgiau kelis kartus. Ir dar valgysiu. Ir kitiems rekomenduosiu.
Pakistanietiškų užkandinių čia tikrai netrūksta. Gerą nuo prastos atskirti paprasta: jei lankytojai ne europiečiai, o pakistaniečiai ir su šeimomis - reiškia tikrai gerai, kaip turi būti iš tikrųjų, o ne belekas, vis tiek pachmielingi anglai studnetai surys.
Aviena, vištiena, ryžiai, naanai, čapati - viskas nuostabu. Bet.
Vieną kartą ėmėm maistą išsinešimui. Sako - aš ir desertą paėmiau. Vadinasi "Kir" (kheer). Tradicinis pakistanietiškas desertas.
Pavalgiau ėrienos. Sparnų aštrių. Viskas dega. Imu desertą. Imu šaukštą. Kažkas balto, smulkintom pistacijom pabarstyta. Tikiuosi tūkstančio ir vienos nakties stebuklo. O ten - o ten - o ten - manų košė!
Po to kai manų košė vaikystėje bandė pakliūti į mano burną visais įmanomais niekšiškais būdais. Apsimesdama "lėktuvėlis skrenda žžžžžžžž ir tiesiai į burnytę" , "traukinukas čiučiučiu tiesiai į tunelį"... Manipuliuodama tyrais vaikiškais jausmais - už mamytę, už tėvelį...
Ne, brangi manų koše, nepavyks tau apsimesti desertu. Aš jau užaugau.

Išskrido.

Ryte balandukas aka beibipidžen nusišypsojo saulei. O po kiek laiko balkone jo nebebuvo. Aš motiniškai nerimavau. Pirmas skrydis. Gatvėje daug nepažįstamų balandžių su nedorais kėslais, piktų šarkų ir kitų pavojų. Tėvas ir mama ramiai sėdėjo ant stogo. Tėvas netgi burkavo išpūsdamas krūtinę - vaikas užaugintas, galima ir toliau džiaugtis gyvenimu.
Po kiek laiko balandukas grįžo. Garsiai čirkšdamas pasakojo tėvams įspūdžius. Ir vėl išskrido.
Jis dar juokingas. Toks nei šioks nei toks. Ir keista - taip greitai užaugo.

Prieš porą dienų buvo kruša. Nemaži pikti ledo gabaliukai šokinėjo stogu. Buvo šalta ir šlapia. Tėvas rūpestingai sėdėjo su vaiku. Ta neestetiška košė - lizdo liekanos, išmatos ir antrasis vaikas po tėvo kojomis.
 

 Mama.

Trumpai apie kultūrą: pažiūrėjau Royal Exchange teatre Strindbergo "Miss Julie". Patiko. Bet balandžių stebėjimas įdomiau.

Su!
Kosmonautikos diena.
Kai buvau maža, savo laiku buvau įsimylėjus į Jurijų Gagariną. O kaip gi kitaip?

Paskui buvo D'Artanjanas, Tomas Sojeris ir kiti abejotinos moralės personažai.
Petras Pirmasis, ko gero, buvo prieš Gagariną.
O kai tapau didelė - nusiritau iki paprtų mirtingųjų. Be karūnos, špagos, kosminio laivo ar lobio.
Čia lyrinis nukrypimas.
O vis gi su!

Sapnavau, kad Grybauskaitė liepė man naujus batus nusipirkti.
Tarsi žinotų, kad vakar raudonų batų užtrauktukas sugedo.
Ne veltui prezidentė.

Stephen R. Covey mintys. Man patiko.

Tai kaip mes matome problemą yra problema.

Motivacija - tai vidinė ugnis. Jei kas nors bando uždegti ugnį po jumis, tikėtina, ji degs labai trumpai.

 

 Mūsų pagrindinė laisvė yra teisė ir galia nuspręsti kaip kažkas iš išorės paveiks mus.

foto:Jindřich Štreit

Mes nesame žmogiškos būtybės dvasinėje kelionėje. Mes esame dvasinės būtybės žmogiškoje kelionėje.

Siek pirma suprasti, tada būti suprastas.

Jon Klassen

Mano drauge, meilė yra veiksmažodis. Meilė - jausmas - yra meilės, veiksmažodžio, vaisius.