Viešas laiškas

Noriu tiesiog pasidalinti, paimta iš čia. Išverčiau, nes žinau, kad ne visi mano draugai laisvai skaito angliškai.

Po to, kai Ann Coulter (amerikiečių teisininkė, politinė komentatorė, rašytoja)  pavadino Prezidentą Obamą atsilikėliu (retard) savo twitter'yje pirmadienio debatų vakarą, Specialių Olimpinių žaidynių sportininkas ir pasaulio pasiuntinys John Franklin Stephens parašė jai šitą atvirą laišką:

Brangi Ann Coulter,

Nagi, Miss Coulter, jūs nesate nei buka, nei lėkšta. Tai kodėl jūs pastoviai naudojate žodį "atsilikęs" kaip įžeidimą?
Aš esu 30-ies metų vyras su Dauno sidromu, kuris vargo dėl visuomenės požiūrio, kad intelekto neįgalumas reiškia, kad aš esu bukas ir lėkštas. Aš nesu toks, bet aš apdoroju informaciją lėčiau, nei kiti. Iš tiesų, man užtruko visą dieną sugalvoti kaip atsakyti į jūsų žodžio "atilikęs" vartojimą vakar vakare.
Aš galvojau pirma paklausti, ar jūs norėjote apibūdinti prezidentą kaip kažką, kas buvo engiamas ir skriaudžiamas vaikystėje tokių žmonių kaip jūs, bet aš pakilau virš to ir radau būdą daug pasiekti gyvenime, kaip ir daug mano kolegų neįgalių sportininkų.
Tada aš galvojau, ar jūs norėjote apibūdinti jį kaip žmogų, kuris turėjo vargti ir apgalvoti viską, ką jis sako, nes visi skuba su kandžiom pastabom.
Galiausiai, aš mąsčiau, ar jūs norėjote pažeminti jį kaip žmogų, kuris greičiausiai gauna prastą sveikatos priežiūrą, gyvena žemo lygio būste su labai mažom pajamom ir vis tiek sugeba matyti gyvenimą kaip nuostabią dovaną.
Nes, Miss Coulter, štai kas aš esu - ir dar daug daugiau.
Po to, kai aš pamačiau jūsų įrašą Twitter'yje, aš suvokiau, kad jūs tiesiog norėjote sumenkinti Prezidentą susiejant jį su tokiais žmonėmis, kaip aš. Jūs galvojote, kad žmonės suprastų ir priimtų, kad būti susietu su tokiu, kaip aš, yra įžeidimas ir jūs manėte, kad jūs galite išsisukti so tuo ir toliau rodytis televizijoje.
Aš klausiau savęs, ar jūs svarstėte kitus bjaurius žodžius, bet atsitraukėte pagalvojus apie neigiamą reakciją.
Taigi, Miss Coulter, jūs ir visuomenė turite išmokti, kad palyginimas su tokiais žmonėmis kaip aš, turėtų būti priimtas kaip garbės ženklelis.
Niekas neišgyvena daugiau, nei mes ir vis tiek taip stipriai myli gyvenimą.
Ateikite kada nors prisijungti prie mūsų Specialiojoje Olimpiadoje. Pažiūrėkite, ar jūs galėsite išeiti su nepakitusia širdim.

Draugas, kurio jūs dar nesutikote,
 John Franklin Stephens
Global Messenger Special Olympics Virginia

Senokai niekas taip nepalietė mano širdies, kaip šitas laiškas.

Žmogus žmogui žmogus

Ne, neviskas man Anglijoj patinka. Ypatingai užknisa atskiri čiaupai kranai karštam ir šaltam vandeniui... ir kaimynai prancūzai.
Bet, apskritai, gyventi galima.
Ir gyventi galima žmoniškai. Ne apie pinigus čia. Apie žmoniškumą. Kad galima gyventi mandagiai ir ramiai be stumdymosi ir įžeidinėjimų viešose vietose, o ypač transporte.
Vakare važiuoju skleisti žinias. Beveik 9 vakaro, autobusas gana pilnas. Autobuso priekyje, dalyje ratuotiems vienoje pusėje moteris neįgaliųjų vežimėlyje, kitoje šeima su berniuku vaikiškame. Jaunas tėvelis su nemenka tatuiruote ROMEO ant kaklo žaidžia su atžala. Mama tuo tarpu šneka į rožinį išmanųjį. Neįgalioji moteris, be to, dar ir žvaira, sunku suprasti, kur ji iš tikrųjų žiūri, bet linksmai šnekasi su drauge.
Artėja sustojimas, iš pokalbio aišku, kad moteris vežymėlyje su vaikštančia drauge eina į kiniečių restoraną. Sveikoji nuėjo pas vairuotoją. Neįgalioji paprašė tėvelio/romeo pataisyti jos kojas, nusmukusias nuo pakojo. Jis su šypsena padėjo. Už ką gavo daug komplimentų - koks jis geras žmogus ir be to patrauklus, kaip jo žmonai pasisekė. Pastaroji į savo sėkmę reagavo niekaip, toliau kalbėdama su rožiniu prietaisu.
Autobusas sostoja. Šitas nesumanusis, nemoka pakrypti ant šono, kad išvažiuotų vežimėlis. Vairuotuojas išeina iš kabinos, studentų miniai sako palaukti, atlenkia ir nuleidžia tiltelį, ramiai, visiškai neskubėdamas ateina pas moterį, jos vežimėlis irgi nesumanusis, be variklio, vienos žmogaus jėgos galingumo, ir besišypsodamasis ir juokaudamas išstumia ją iš autobuso. Tada sulenda banderlogų studentų minia, jie šiandien kažką švenčia, išsidažę, girti ir triukšmingi.
Turiu pasakyti, kad Mančesteris ne mažas miestas. Anot Wiki 2011 čia gyveno 503 tūkst. žmogėnų. Beveik Vilnius. Nžn kaip ten jie skaičiuoja - su studžiais ar be jų. Nes šito gero yra 87 776 vientetai, o tai daugiau nei visas miestas Alytus (71 491), kuris išdidžiai pozuoja šešto didžiausio Lietuvos miesto vietoje.
Taip, kad visokie, kad čia žmonių mažiau, kad jie neskuba namo televizoriaus žiūrėti, todėl ir gali sau kantriai laukti... Ot ir ne. Nesigilinant į būtovės slėpinius, visur visko buvo - tiesiog žmogus žmogui žmogus.

Jausmus neįmanoma nusakyti žodžiais.
Ypač sunku tiksliai apibūdinti, ką aš jaučiu savo kaimynams.
Aiškumo dėlei panaudosiu vaizdinę medžiagą:

Tą dieną, kai vaikas supranta, kad visi suaugę netobuli, jis tampa paaugliu;

tą dieną, kai jiems atleidžia, jis tampa suaugusiu;

tą dieną, kai jis atleidžia sau, jis tampa išmintingu.

/Alden Nowlan/

Intelektualas - tai žmogus atradęs kai ką įdomesnio, nei seksas.

/Aldous Huxley/

foto: Yevgeny Khaldei

Galbūt šitas pasaulis yra kitos planetos pragaras.

/Aldous Huxley/

Gražu

Ir sėdi ji priešais mane. Žiūri. Laukia. Kad aš imčiau pokalbį į savo rankas. Kad vesčiau ją. Kinietė su rudu golfuku. Jauna, o gal ir nelabai, jie nesiraukšlėja. Aš tyliu, žiūriu, laukiu, ką ji darys. Pauzė per ilga. Ji sėdi priešais mane. Sako - aš pirmą kartą bare. Ir žiūri su baime į prieš ją pastatytą braškinio alaus stiklinę.
Stalas pailgas. Bare triukšmas. Su kitu stalo galu nesusikalbėsi. Galiu kalbėti su kaimyne iš kairės - korejiete su labai prasta anglų kalba. Ji sako - aaaaa, jėėėė, aaaaa, jes jes... O paskui išaiškėja, kad nieko ji nesuprato.
Atisuku dar kartą į rudą golfuką, baimės ir paklusnumo išraišką.
- Koks tavo hobis? - klausiu.
- Žiūrėti komedijas.
Va. Pasikalbėjom. Logiškas žingsnis būtų paklausti, kokia tavo mėgstamiausia komedija? Bet man neįdomu. Visai visai.
Ne, rudas golfas čia visai ne prie ko. Aš pati turiu. Net gi dar rudesnį.
Bare šeštadienio vakaras. Triukšmas. Geras triukšmas. Draugiškas. Palubėje apsilupinėjusios sienos. Virš galvos dunda traukiniai - baras po geležinkelio tiltu. Ir braškiu ar vyšnių alus čia skanus. Kitur ne. O kai šilta galima sėdėti balkone, žiūrėti į kanalą, judrią gatvę ir Hiltono viešbutį.
Ne. Negėrė ji braškinio alaus, kurį jai nupirko mano draugas rusas/nensi Jeiko. Pakėlė, priglaudė prie lūpų. Ir pastatė atgal. Nusišypsojo. Gerai, sako.
Aš irgi mėgstu  žiūrėti komedijas. Bet tai ne hobis.

 
O pasirodo avokadai labai labai skanu tiesiog perpjovus per pusę, pabarsčius stambia druskyte ir kajeno pipirais. Ir kulturingai šaukšteliu. Galima čeptelėti. Suteikia atmosferai pikantiško intimumo. O jei yra namie keptos duonos arba čiabatos su traškia plutele - tai iš viso labai.
O svarbiausi gi - nieko gaminti nereikia. Skanu, sveika, sotu.
Čia mano masažistas mane taip valgydina. Geltoname kambaryje su apvaliu stalu. Spalvingos užuolaidos su tulpėm. Ant fotelio miega knarktelėdamas senas nedidelis šuo, perrištu pilvu - jam neseniai išoperavo prostatos auglį.
O jo senelis Toge turėjo daugiau, nei 20 žmonų. Įdomu. Tik kalba kažkur nusisuko. Prie kaštonų kremo su plakta grietinėle. Prancūziškas desertas.
Avokadai su kajeno pipirais - rekomenduoju.

Ryte skubu  į autubosų sustojimą. Skubėti iki jo 1 minutė, nedaugiau. Autobusas Nr. 42 9:19 pagal grafiką. Pagal mano laikrodį dažniausiai 9:16. Paskui negreitai. Matau, stovi. Skubu. Nuvažiuos iš po nosies, nesmagus jausmas. O yra tokia vairuotojų kategorija, kuriems neduok pavalgyt, duok nuvažiuoti matant, kad žmogus skuba, prakaituoja, dūsta judėjimo džiaugsmą pamiršęs. Vieną kartą net uždarė duris ir nuvažiavo man padėjus koją ant laiptelio. Vos spėjau ištraukti. Ir žinai - jei bjaurus, nuvažiuoja, nesisveikina, nesišypso ir susiraukęs - lenkas. Ir nieko čia nepaprieštarausi.
Skubu. Įlipu. Atkišu paruoštą nuolatinį. O jis, vargšelis, galvą ant vairo padėjęs. Pakelia galvą, pažiūri į nuolatinį ir atgal ant patogaus vairo.
Galvoju, ar saugu su tokiu miegančiu vairuotoju važiout? Bet kitas autikas negreitai.
Nieko. Gyva.
Nors aš nevažinėju tuo pačiu maršrutu kasdieną, bes vis tiek jau atpažįstu žmones laukiančius ir važiuojančius kartu.
Buvo toks žmogus, žydrais trumpais plaukais, išraiškingai išpešiotais antakiais, kelnytėm žemiau kelių ir kojinėm su Britanijos vėliava. Aš ir taip ir kitaip - vis tiek nuobodu autobuso laukti - bičas ar mergina? Na, krūtinės iškylumų nesimato, bet gal liesa ir švarkas dengia... Kai nusidažė plaukus juodai, ne, kai paprašė uždaryti langą, tada tapo aišku, kad vyriškos giminės žmogus. Arba šalia.
O yra mergina, tikrai mergina, visiškai, kuri visada įlipa kažką valgydama - blynelis rankoj, pilna burna, arba skrudinta duona, arba sumuštinis. Niekada nemačiau be maisto. Bet liekna. Lai valgo.
O dar yra mergina juodais plaukais ir žaliom lūpom. Ir ne tik ji. Dažosi, pudruojasi, purškiasi dezodorantais, kurie dvokia labai. Tašėje kalnas kosmetikos, daugiau, nei aš turiu. Ir viskas autobusui judant.
O dar yra čia vietinė išprotėjus moteriškė. Ilgais jodais, žilstelėjusiais plaukais. Tamsaus gymio. Apsirengus keistai - trys ilgi sijonai virš džinsų. Sportbačiai nutrinti, keistos striukės irgi ne po vieną. Bet nesmirdi. Higiena yra. Ir keliauja ji su 8 lagaminais ir dar 4 meišais. Du perneša 10 metrų į priekį, tada atgal ir kitus. Ir taip keliauja. Pirmyn atgal pirmyn. Daug kartų mačiau bibliotekoje (vajezusmarja vėl laiku negrąžinau knygų). Ten ji miega. Savo lagaminų saugoma. Arba sėdi ant šaligatvio ir rūšiuoja popierius. Daug popierių. Labai daug. Turbūt visi 8 lagaminai.
Sako, ji buvo dėstytoja universitete. Bet pakriko. Ir dabar gelbėja žmoniją. Tiesą neša į mases.
O šiaip tai užknisa labai daug žmonių, kai ji bando savo 8 lagaminus ir 4 maišus įnešti į pilnai prigrūstą autobusą. Daugelis vairuotojų jos net nepriima. Tada ji garsiai keikiasi. O kai kurie padeda.
Vieną kartą važiavau  ir ji skleidė tiesą dalindama popierius. Paėmiau ir aš. Visaip kreivai sumaketuotos ir atšviestos iškarpos iš velniai žino kur. Kad mus valdo masonai, kad demokratijos nėra, kad turtingi valdo neturtingus ir priima sau patogius įstatymus. Žodžiu, tikra tiesa. Tik niekas jos neklauso.

 foto: Thomas J. Abercrombie(1968)

Pasaulis yra tragedija tiems, kas jaučia, bet komedija tiems, kas galvoja.

/Horace Walpole/

Sužeisti žmonės pavojingi. Jie žino, kad gali išgyventi.

/Josephine Hart/

Niekšus visada stebina, kad geras žmogus yra protingas.

/Luc de Clapiers, marquis de Vauvenargues/

Pačius baisiausius nusikaltimus planetoje daro ne tie žmonės, kurie sukyla prieš taisykles, o tie kurie joms paklūsta. Būtent tie žmonės, kurie laikosi taisyklių, mėto bombas ir išpjauna kaimus.

/Banksy/

Dar apie akimirkas

O būna taip, kad jau beveik miegi, kai taip gera gera, taip saldu saldu, kai visos kūno ląstelės atsipalaiduoja morfėjiškoje palaimoje ir smegenų kinoproektorius pradeda kurti spalvotus neegzistuojančius pasaulius... ir staiga smarkiai smarkiai nepakeliamai nepakeliamai ima niežtėti nugarą. Ten, kažkur tarp menčių. Ir kad pasiekti tą niekšišką tašką reikia sugriauti patogiausią pasaullyje pozą... Ir galvoji - tuoj praeis, nekreipsiu dėmesio, praeis. Bet nepraeina. Tik ima niežtėti dar stipriau. Ir visas gerumas gerumas ir saldumas saldumas ir morfėjiška palaima ir spalvoti neegzistuojantys pasauliai pradingsta.
Pasikasai.
Ir viskas. Pagalvė nepatogi. Po kaldra per karšta. Iškišus koją per šalta. Ant pilvo, nugaros ir šono nesiguli.

Arba išimi iš šiukšlių kibiro maišą. Ir pro nepastebėtą skylę šiukšlių syvai laša ant kojos. Ir taip bjauru bjauru, kad nežinai ką daryt - ar virutviniu peiliu nusinpjauti suterštą koją ar tik vietoj apsivemti.

Arba eini gatve. Saulė šviečia.Gyvenimas gražus. Ir tik staiga babarkšt visu savo gražaus gyvenimo greičiu voži į netikėtai po kakta pasimaišiusį stulpą. Stulpas nenukenčia, stovi toliau. Eini. Trini kaktą. Juokiesi. Iš savęs Iš žioplo stulpo. O praeivis keistai į tave žiūri ir klausia - chelou, ar tu tvarkoj?

Naujienos

Radau mielą, mažą daržovių ir šiek tiek kitko parduotuvėlę. Be to pakeliui. Ir šiaip man labiau patinka mažos, nepriklausomos parduotuvės, nei tinkliniai prekybos centrai.
Vakar.
Prisikroviau prekių. Prieinu prie kasos.
Pardavėjavo arabas su ilga balta vyriška suknele (nežinau, kaip ji vadinasi, guglinti tingiu ir vis tiek niekas nesuprastų) ir baltu tiurbanu. Veidas jaunas, balsas irgi, osamabinladeniška barzda pusiau žila.
- Chelou, - sakau.
Jis irgi. Klausia, kaip aš hauarju.
Aš, ok. Ačiū. O kaip tu?
Jis labai gerai. Irgi ačiū.
Mes mandagūs.
Tada jis klausia, kas naujo?
Klausiu, ką jis turi omeny?
Matau jį pirmą kartą, negi pasakot visas naujienas?
Na, sako, gal ką naujo šiandien girdėjai?
Girdėjau, kas  300 pakistaniečių sudegė fabrike, Libijoj žuvo amerikonų ambasadorius, Anglijoj auga bedarbystė, Deizi (durnas šuo) prišiko ant kilimo, Krispinui (Deizės, durno šuns savininkui) skauda pilvą nuo streso ir dirgliosios žarnos sindromo... bet negi verta pasakoti visą šitą negatyvą? Ir taip barzda žila.
Ne, sakau, nieko naujo.
Iphone 5 šiandien išeina, sako.
Ėėėėėė? sakau.
Išsitraukia iš baltos vyriškos suknelės (kuri vadinasi Thawb, nepatingėjau, paguglinau, bet nesvarbu, nes vis tiek niekas nesupranta) kišenės aifoną ir sako - čia aifonas, žinai?
Khmmm... Jėaaa... Nu jau visai. Jis su suknele, aš su džinsais ir jis galvoja, kad aš?
Tai čia ketvirtas, o šiandien išeina penktas.
Okeeeejjjj... Khm khm... Kool...
Na ir ačiū verymač, syjūsūn ir t.t.
Jis man irgi.
Mes mandagūs.
Pas kiekvieną savo naujienos.
O parduotuvė gera.
Persikai skanūs.

 

Perskaičiau tokią knygiūkštę "The Five Love Languages"(Gary Chapman "Penkios meilės kalbos").
Parašyta labai paprastai ir aiškiai, kad ir vidutinis amerikietis suprastų iš pirmo karto. T.y. galima įtraukti į 4-os klasės mokyklinę programą. Ne, ne, aš čia rimtai. Tikrai siūlyčiau dėstyti mokykloje arba bent jau universitetuose per psichologijos pagrindus. Labai palengvintų gyvenimą daugelyje sričių. Ne tik meilių seilių. Visi gi žmonės žmonės.
Iš dalies ten viskas teisingai parašyta, tik ne visai ir visada.
Neskaičiusiems sutaupysiu keletą brangių gyenimo valandų.
Trumpai drūtai knygos mintis tokia:
Kai žmonės įsimyli, viskas jiems gaunasi lengvai, savaime. Nes įsimylėjimo objektas tampa svarbiausiu pasaulyje. Įsimylėjimas nėra tikra meilė. Nes meilė - valios aktas. Įsimylėjimas yra nevaldomas - negali sau liepti įsimylėti į kažką ir negali panorėjęs išsimylėti. Tai mūsų giminės pratęsimo instinkto dalis, kaip gervių poravimosi šokis ir kačių po langais maurojimas. Maždaug po 2 metų įsimylėjimas praeina, rožiniai akiniai nukrenta ir įsimylėjimo objektas nustoja būti nuostabiausiu žmogum pasaulyje. Va tada ir reikia valios, kad mylėti žmogų. Daugelis autorių teigia, kad meilė ne jaumas, o veiksmas. Sąmoningas veiksmas ir ne visada lengvas.
Ir žmonės iš prigimties ir iš tėvų įtakos turi 5 meilės kalbas. T.y. veiksmai, kurie parodo, kad žmogus tave myli. Neužtenka mylėti giliai savyje. Reikia parodyti. Sako - aš žinau, kad jis/ji mane myli, aš tai tiesiog jaučiu. Vis gi "tiesiog jausti" neužtenka. Tai veiksmų ir žodžių derinys, kuris sukuria meilės atmosferą.
Vieniems tai palaikymo žodžiai - tu gražiai atrodai, koks tu protingas, ačiū, kad padėjai suplauti lėkštes...
Kitiems kartu praleistas laikas - kartu gaminti maistą, išvykos, žaidimai, pasivaikščiojimai, pokalbiai.
Kita kalba - dovanos. Nebūtinai sabalo kailiniai ar aukso žieidai. Gėlė, maloni smulkemena. Jei žmogus dovanoja kažką, reiškia, jis apie tave galvojo, žino, kas tau patinka, prisimena, kas tau svarbu.
Ketvirta kalba - pagalba. Jei jis sutaisė mano dviratį, reiškia jis mane myli. Aš žinau, kad ji mane myli, nes ji kasdieną gamina man valgyti ir prižiūi namus.
Penktoji kalba - prisilietimai. Tame tarpe ir seksas, bet ne tik. Paliesti praeinant pro šalį. Apkabinti, lakyti už rankos.
Tai va. Tokios jos, tos kalbos.
Aišku, knygoje pateikiamas milijonas pavyzdžių, kaip Džonas ir Merė, Polas ir Sara, Džimas ir Džesika, bei kiti dori ir giliai religingi amerikonai buvo ties skirybų riba, o pradėję naudoti aukščiau išvardintas kalbas, stebuklingai išgelbėjo savo santykius. Tik reikia suprasti ar tiesiog paklausti savo partnerio, kas jam svarbiausia ir ko jam trūksta.
Aš ilgai galvojau, kas man svarbiausia. Turbūt, kad viskas. Jei žarstys komplimentus ir dovanas, bet nieko nedarys namie, tik valgys ir mėtys kojines - komplimentai neveiks. Jei darys visą namų ruošą ir laikys už rankos, bet sakys, kokia graži mūsų kaimynė... irgi kažkaip.
Mano manymu, viskas turi eiti drauge.
Jeigu įdomu, čia yra testas, jei įdomu sužinot, kas jums svarbiau.
Man gavosi:
5 Words of Affirmation
10 Quality Time
6 Receiving Gifts
1 Acts of Service
8 Physical Touch