Su Šventom Velykom!

   

  

  

Su vienu durnium čia neseniai kalbėjom. Jis bandė vystyti mintį, kad iš rūbų lengva pasakyti žmogaus profesiją. Anot jo, visi barzdoti su šalikais yra meninkai. O direktoriai su kostiumai.
Na, na. Sakau.
Durniai yra juokingi, kol neperžiangia įkyrumo ribos. O jie greitai ją peržiangia.
Juoktis į akis - nemandagu.
Sarkazmo jie nesupranta.
Todėl aš stengiuosi jų vengti, kiek išgaliu.
Bet kartais  pasitaiko.
Vat.
Pažiūrėkite į veidą. Sielos veidrodis? Inteligencijos ir išsilavinimo nulis. Sakytum, nė trijų klasių nebaigęs. Kad ir nuskutus. Tik bonkas rinkti tinka.
O grafas vienok. Levas Tolstojus kaip ne kaip. Knygas rašė. Gilias ir ilgas.

Yra Mančesteryje toks Cornerhouse. Ten kulturingi žmonės eina kitiems aukštai kultūringiems žmonėms nepretenzingai demonstruoti savo kultūringumo. Ir aš ten užeinu arbatos išgerti ir aukščiau minėto.
Šį kartą jie sugalvojo kultūrą skleisti Lietuviškos Animacijos Retrospektyvos pavidale.
Žodis "retrospektyva" jau savaime sukelia inteligentiškus šiurpuliukus. Yra tokie žodžiai - almanachas, ontologija - jeigu sėdėti ilgai lotoso pozoje vizualizuojant vieną iš šių žodžių trečiosios akies srityje - atsivers tokios čiakros, apie kurių egzistavimą žino tik išniekintų Tibeto vienuolynų sienų tapyba. Visiems kitiems šios sakralinės žinios užvertos. Ir ne be priežasties. Geriau nereikia. O tai netikėtai praregėjus išaugs ant nosies -10 stiklai. Jokių plonintų antirefleksinių plastikų. Tik stori stiklai ir lyrika. Ir pro tuos stiklus skverbsis patackiškai gašlus žvilgnis. Pilvo storis - antrinis požymis. Vis gi tiesiogiai priklauso nuo suvartotų alaus kalorijų.
Ne, ne pagalvokit. Poezija man patinka. Poetai - nelabai.
Atsimenu tokį dėdę. Mano seniai buvusio kavalieriaus dėdė. Gyveno sodyboje. Šunis daugino. Vaikščiojo basas ir poeziją rašė.
Vieną saulėtą dieną deginuosi aš mergaitiškai palei prūdelį. Ir jis ateina basom kojom poezija dalintis. O kojos purvinos. Panagės juodos, nagai auga ir lūžta, kaip gamtos sumanyta. Ir deklamuoja jis eilėraštį. Iš dūšios. Su išraiška. Mano atmingty amžiams išliko viena eilutė "speneliai sukietėja kaip razinos". Rusiškai deklamavo. "Razinos" geriau skamba rusiškai "izium". Bet čia tik kalbinės smulkmenos. Prasmė giliau. Ir žiūri jis į mane. O aš žiūriu į jo juodus nagus. Ir galvoju - čia jo mūzos penkiasdešimtmetės moteriškės razinos? Ir žiūriu į tolį. Ir stengiuos apie nieką konkretaus negalvoti...
Man patinka mirę poetai. Juodai baltose nuotraukose.
Sutikau Kriso draugą. Irgi poetas. Raudono veido. Kojų nagai paslėpti batuose. Bet kyla įtarimas, kad nelabai švarūs. Pabėgau.
Todėl geriau nenerti stačia galva į ontologijas ir almanachus. Razinos - tik pyragų pavidale.
Grįžtant prie retrospektyvos.
"Miško gyventojų Kalėdos" 1913 m. Šimtas metų filmukui. Ir, tiesą pasakius, jis buvo geriausias.

Daug filmukų buvo labai negatyvūs. Gal tak, kad būti ne popsu reikia būti negatyviu? Nežinau. Bet ir art house filmai dažniausiai tokie.

Draugė anglė, studijuonati urbanistiką, pažiūrėjusi  "Metamorfozes" konstatavo - va kaip žmones veikia šiuolaikinė architektūra.Reikia daugiau ervės.
Aišku, neapieita be "Baubo". Kaip gi be jo.
O man antras mėgstamiausias A. Janausko "Trumpas sujungimas".
Aišku, negali nepatikti Rasos Jonikaitės "Uodega".

Liko nevisai suprastas Urtės Budinaitės "Nepriklausomybės diena". Visiems kilo klausimas - o prie ko čia žmogeliukas iš "Monopolijos"? Ir kuo baigėsi?

Nepriklausomybės diena / Independence day from Urte Budinaite on Vimeo.


Lietuviškosios animacijos retrospektyva man sukėlė dvejopus jausmus. Iš vienos pusės - yra ką kitiems parodyt ir pliusą užsiėti - va mes, lietuviai kokie, animatoriški. Iš kitos pusės - ne meninkas pagalvotų - o kokios narkotikus jie vartojo? Pavyzdžiui kurdami "Kaktuso paslaptis" (Dir. Valentas Aškinis) ar "Medis" (Dir. Nijolė Valadkevičiūtė).
Kirbėjo noras šito paklausti. Bet lietuviškai kukliai pasišalinau arbatos gerti.

Na kokios pas mane naujienos.
Stebiu gatvėje balandžius. Patelė bando lesti nematomą maistą nuo šaligatvio. Aplink ją sukasi krūtinę išpūtęs patinėlis. Nežinau balandiško krūtinės pūtimo mechanizmo. Daug įkvėpt ir sulaikyt kvėpavimą krūtinės srityje? Bet krūtinė neišsileidžia, gerai pripumpuota. Dirbo balandžių kartos, evoliucionavo iš visų jėgų. O žmonės tuo tarpu smegenis augino, garbanavo. Ir nykštį mankštino. Smegenys aišku patraukliau, tik ne taip matosi. Žmonių patinėliams krūtinę išpūsti sunkiau. Daugiau pastangų ir gelžgalių reikia.
Patelė vaizduoja, kad nesidomi. O gal nevaizduoja? Gal ji tikrai valgyt nori, o jis lenda jai tiesiai į lėkštę?
Prie gėlių parduotuvės stovi trijulė. Dvi moteriškės ir kažkas panašaus į vyrą. Balsai visų vienodi. Panašu, kad pusryčiams, pietums ir vakarienei valgo po pilną peleninę. Ne, ne. Ką jūs, ne benamiai. Švariai apsirengę, netgi skoningai ir šuo gražus. Dobermaninės giminės. Tik balsai tokie. Oro pavojaus atveju juos pirmus reiktų žadinti, kad miestą pakeltų.
Diskutuoja užuovėjoje ant visos gatvės.
- God is Love!
- God is Love!
- Dievas yra meilė! Turi tikėti. Meile. Visuotinė meile. Meile kiekvienam!
- Aš tikiu Karma!
- Karma gerai. Bet karma nėra meilė.
- O turi tikėti. Tikėti meile!
Dobermanas klauso atydžiai.
Balandžiai užsiėmę meilės pasiūla. Paklausa labiau susidomėjusi trupiniais.
Džo metė darbą. Jis taip sako. Aš įtariu, kad darbas metė jį.
Ta proga jis suėdė visą mano sūrį. Paliko iš  mandagumo 2 kūbinius centimetrus.
Reikia ieškoti kito būsto.

Užėjau čia. Ir pamačiau, kad net nebrūkštelėjau, nespaustelėjau blogo daugiau, nei savaitę.
Aš gyva gyva.
Praeitą savaitgalį dar kartą aplankiau Česterį. Šį kart buvo geriau. Nemirė kančiose kruvini balandžiai, katedroj repetavo choras ir netgi truputį švietė saulė. Visa tai kartu sudėjus pakėlė Česterį mano akyse kokiu puse laiptelio. Iki "gal ir vertas dėmesio, jei turi laisvą dieną" lygio. Nors vis tiek tos praeivių su pirkinių maišais prikimštos gatvės viską gadina. Lauk praeivius. Įnešt balandžius.
Aš mintyse jau vedu foto blogą, viską pasakančiu "Another rainy day in Manchester" užvadinimu. Mintys sako materializuojasi. Laukiu.
Jame bus fotkės iš mano gyvenimo. Bo šito blogo paskirtis yra šiaip. Tiesiog šiaip. Ir nenoriu aš "šiaip" gadinti fotkėm iš savo gyvenimo.
O paskui pas mus atėjo šaltis.
Tikriausiai jo atėjimas man sukėlė nemigą. Ir tokią įkyrią nemigą, kad negalėjau užmigti iki 4 ryto, o paskui kėliausi, proletariškai kėliausi 7-8. Ir tai buvo skausmiga. Nemiga yra labai nuobodu, nepatogu ir kitiems nerekomenduoju. Todėl vaikščiojau dieną kaip zombis. Svajodama apie lovą. Bet lova neteikė palaimos, tik vartymosi tamsoje kančią. Jeigu pragaras yra, tai mano pragaras ir bus nemiga.
O tada pas mus atėjo baisūs vėjai. Ir supratau, kad turiu anemofobiją - vėjo baimę. Nes toks vėjas toks vėjas. Ausyse ūžia. Medžiai linksta. Ir tamsu. Ir atrodo, kad tuoj pakilsiu ir įsiurbs mane juodoji skylė. O juodoji skylė yra labai baisi. Ten tamsu, ir nemiga aplink. Ir kojom šalta. Baisu.
Manau, kad mano anemofobijos šaknys vaikystėje. Kai buvau kokių 5 metų važaivau prie Azovo jūros. Arbūzai ten labai skanūs.
Tai buvo mažas miestelis Eiskas. Ir ten buvo kažokie sandėliai aptverti betonine tvora. O palei taką, prie tvoros buvo kalendros sėklų krūvelės. Nemažos, maždaug iki kelių. Matyt tie tarybiniai krovėjai ar kranistai ar kalendros pylėjai nelabai taikliai pylė kalendrą. Ir ten labai skaniai kvepėjo. "Borodino" duona. Plytos formos juoda duona su kalendra. Ir tos kruvelės pradėjo leisti daigelius. Ir tai buvo taip... netgi tada - 5 metų vaikui tai buvo taip... siurrealistiška. Nes ant duonos tu kalendros grūdelių nedaug, o čia kalnai.
Ir tėtis man pasakojo savo pasakas apie princesę Ievą, princą Jenisėjų ir varną Mašą. Ir aš lipdžiau plastelininius indus lėlėms ir spardžiau po stalu labai skanius arbūzus.
O vieną dieną buvo prastas oras. Ir aš su tėčiu ėjau pasivaikščioti prie jūros. Buvo apsiniaukę. Ir vėjas pūtė labai stiprus. Atrodo, rūbus nuplėš. Ir paukščiai skrido. Bandė skristi. Plakė sparnais, bet vėjas buvo stipresnis. Jie blaškėsi ore, bejėgiai. Negalėdami pasispeišinti vėjui. Ir tai mane labai išgasdino. Paukščių bejėgiškumas...
Ir matyt nuo tada aš bijau bejėgiškumo, negalėjimo pasipriešinti ir stipraus vėjo. Ir myliu arbūzus, pasakas ir prieskonius.
Šiandien išsimiegojau.

Václav Hollar (1607-1677)

Viena dieną du krabai - motina ir sūnus išėjo pasivaikščioti.
Mama pasakė sūnui:
- Kodėl tu vaikštai iš šono į šoną, mano vaike? Daug patogiau eiti tiesiai į priekį.
- Tiesa, brangi motina; ir jeigu tu man parodysi, kaip eiti tiesiai, aš pažadu eiti taip.
Veltui stengėsi motina.

Pavyzdys yra geriausias pamokymas.

/Ezopas/

Man patinka popieriniai laiškai.

Žano Kokto (Jean Cocteau) autoportetas laiške Polui Valeri (Paul Valéry), spalis 1924.

Norio tokio skaitymo kampelio

Ir tokio namuko, pasislėpt nuo žmonių.

Kai suvoki, kad viskas yra netikra, nesupanti, kodėl turėtum vargintis įrodinėdamas tai.

/Emil Cioran/

Aš nebijau kompiuterių. Aš bijau jų trūkumo.
/Isaac Asimov/ 

Pirma, ką sužinai gyvenime, - tai, kad esi kvailys.

Paskutinis dalykas, ką sužinai, - kad tu vis dar tas pats kvailys.

/Ray Bradbury/

Noriu tokio megztinio.

Mane labai gasdina pasakymas "aš žinau, kad tau tikrai patiks". Po šitos frazės mane užpuola dvigubas nerimas. Labiau nerimui išreikšti tinka angliškas žodis "anxiety" - angzajieti. Tas aštrus angza-angza-angza malasi viduje neduodamas ramybės. Ne, šituo atveju ne tiek. Tik truputį. Tik labai tylia angza-angza-angza...
Baisu - o jei nepatiks? Dar baisiau - o jei tikrai patiks? Negi taip mane kiaurai mato? Baisu būti nuspėjama. Ar čia toks totalitarizmas? Visiems privalu patikti. O jei?
Ir žiūriu su baime - kaip katė į dulkių siurblį - į tai, kas man tikrai patiks.
Ir dažniausiai patinka. Arba nelabai,  bet mandagiai šypsausi ir kultūringai meluoju.
Ir nieko čia baisaus.
Tik tokia fobija.
Nu kas gi be jų.
Angza-angza-angza...

Jūs atsimenate ne tai, kas įvyko. Tai, ką jūs atsimenate ir tampa tuo, kas įvyko.

/John Green/

Patys baisiausi žmonės yra tie, kurie stengiasi patikti visiems.

/Viggo Mortensen/

Mes prarandame tris ketvirčius savęs, kad būti panašiais į kitus žmones.

/Arthur Schopenhauer/